dovydas.sankauskas.lt

I

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra verslininkų miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai yra labai gabūs darbams ir mėgsta būti verslininkų darbo jėga. Jie yra labai darbštūs ir mėgsta dirbti sunkiai kaip baudžiauninkai. Būti baudžiauninku vargina. Todėl nuo nuovargio jie tampa atšiaurūs ir pikti. Čia gyvenantys emigrantai lietuviai dar labai gabūs kalboms. Kai viršininkas bakstelėjęs pirštu parodo, ką reikia padaryti, kiekvienas lietuvis sugeba angliškai išlementi: „yes, ok boss“. Daugeliui emigrantų lietuvių šitiek užsienietiškų žodžių visiškai pakanka. Daug nepatuščiažodžiausi, kai esi gabus ir piktas.

II

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra kupinas pinigo miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai gyvena dėl pinigo, dirba dėl pinigo, tuokiasi dėl pinigo ir skiriasi dėl pinigo. Kai kurie emigrantai lietuviai pinigą išleidžia pirkdami jiems visiškai nereikalingus daiktus. Šiems pinigo nuolatos trūksta, nes nereikalingų daiktų čia yra daug ir įvairių. Kiti emigrantai lietuviai visą pinigą prašvilpia. Londone pinigas netrunka prašvilpt, todėl dažnas prašvilpia ne tik savą, bet ir svetimą. O treti emigrantai pinigo neišleidžia. Jie paprasčiausiai pinigą taupo. Kai kurie prieš numirdami bus visai padoriai sutaupę.

III

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra galimybių miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai turi galimybę būti bet kuo. Jie neretai renkasi galimybę dirbti sunkius ir menkai apmokamus darbus. Dažniausiai jie pasirenka galimybę gyventi prasčiausiame rajone, apgriuvusiame 4 kambarių bute kartu su 10 visiškai svetimų emigrantų, kurie irgi pasirinko tokią pačią galimybę. Rytais jie riejasi tarpusavyje dėl eilės prie dušo, vakarais riejasi dėl eilės prie viryklės, o prieš užmigdami naktimis emigrantai lietuviai guli lovose ir džiaugiasi: kaip smagu ir gera gyventi galimybių mieste.

IIII

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra nuolatos skubantis miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai yra labai greiti. Jie kas rytą greitai atsikelia, greitai išgeria arbatos ir greitai eina į stotį. Vikriai įsispraudžia į metro, sausakimšą kitų emigrantų. Greitai nuvažiavę į darbą jie greitai dirba. Po darbo jie greitai važiuoja namo, pakeliui greitai užsukdami į prekybos centrą, kuriame greitai atstovi ilgą eilę prie kasos tokių pačių greitų emigrantų. Namie greitai pavalgo, greitai praleidžia vakarą ir atsigulę į lovą greitai užmiega. Ir taip diena po dienos, metai po metų. Kai kurie visą gyvenimą taip ir pragyvena nieko nesuspėję.

Turiu trijų didžiųjų prekybos tinklų lojalumo korteles. Vienu metu pastebėjau, kad Norfos lojalumo kortelėje pinigų prisikaupia ir daugiau, ir greičiau negu kitose. Sugalvojau palyginti trijų didžiųjų prekybos centrų lojalumo korteles. Kurį laiką rinkau visus parduotuvių čekius ir suskaičiavau, kiek man pinigų prisikaupdavo prekybos centre išleidus 1000 litų.

Akivaizdžiai matyti, kad Norfos nuolaidų kortelę turėti tikrai apsimoka. Tiesa, pati Norfos kortelė kainavo 10 litų, o Rimi ir Iki kortelės buvo nemokamos. Investicija į Norfos kortelę jau atsipirko pusantro karto, o jei būtų tekę už Iki ir Rimi nuolaidų korteles mokėti, tai šios kortelės išleidus 1000 litų būtų vis dar neatsipirkusios.

Iki kortelėje daugiau pinigų prisipildo tik ją naudojant kaip debetinę kortelę ir kasoje atsiskaitinėjant tik ja. Kadangi aš jau turiu kito banko debetinę kortelę, Iki kortele naudojausi tik kaip lojalumo kortele, o ne kaip banko kortele. Iš diagramos matyti, kad Iki kortelė man naudos atnešė labai nedaug, vos 4,49 lito. Ši kortelė tėra tik papildomas balastas pinigėje.

Rimi nuolaidų kortelė nėra kažkuo ypatinga, bet ją turėti vis tik apsimoka. Ši kortelė dvigubai naudingesnė už Iki kortelę. Joje prisikaupė 8,51 lito.

Norfos nuolaidų kortelė, kaip paaiškėjo, pati naudingiausia. Jokios apgaulės, tiesiog atgal grįžtantys litai. Nuo 1000 litų grįžo 23,23 lito. Ji kone trigubai naudingesnė už Rimi kortelę ir penkiagubai naudingesnė už Iki kortelę.

O kur Maximos lojalumo kortelė? Šiame prekybos centre nebeapsipirkinėju nuo LEO LT laikų. Kokio naudingumo yra Maximos kortelė – nežinau.

Aukštakulnių sprintas Vilniaus maratone 2010

Šiais metais planavau sudalyvauti tik vienoje Vilniaus maratono rungtyje – aukštakulnių sprinte. Šioje rungtyje iš pradžių sugalvojo dalyvauti mama, o sužinojęs, kad gali dalyvauti ir vyrai, užsidegiau ir aš. Tik, deja, niekaip nepavyko gauti mano išmieros aukštakulnių batelių. Nenorėjau pirkti brangių, nes nusipirkti batus vienam kartui buvo gaila pinigų. Perėjau Vilniuje bent 20 padėvėtų drabužių parduotuvių, bet nieko tinkamo neradau.

Kai į parduotuvę įeidavau vilkėdamas kostiumą, iš pardavėjų ir parduotuvės klientų susilaukdavau ne vieno įdėmaus žvilgsnio. Iškart pasukdavau link batų skyriaus. Pardavėjos paslaugiai perspėdavo, kad vyriškų batų nieko gero neturinčios. „Ieškau moteriškų. Aukštakulnių“, – pertraukdavau jas, tuo jas kaip mat sudomindamas. „Kokio dydžio ieškote?“. „43-io dydžio. Aš ieškau sau“. Po šių žodžių Vilniaus padėvėtų drabužių parduotuvėse buvo kilstelėta nemažai antakių. Pasisakydavau, kad netrukus vyks aukštakulnių sprintas ir aš ketinau jame dalyvauti, man tik beliko susirasti savo dydžio aukštakulnius batus. Čia neretai susilaukdavau malonios ir netgi, sakyčiau, suokalbiškos šypsenos.

Moteriškės mane labai maloniai priimdavo į „aukštakulnių nešiotojų“ gretas. Vyras, besiieškantis aukštakulnių sau pačiam, joms akimirksniu tapdavo tarsi pusiau savas. Viena moteris taip susižavėjo šiuo reikalu, kad netgi žadėjo man atiduoti batus pusvelčiui, jei tik rasčiau ką nors tinkamo. Aš pagalvojau, kad moteris, ieškanti „vyrų skyriuje“ kažkokio specifiško „vyriško“ daikto sau pačiai, o ne savo vyrui, būtų vyrų sutikta su tam tikru įtarumu ar nepasitikėjimu („tik pamanyk, boba su kiaušais“). Man pasirodė, kad moterys „moterišką vyrą“ į savo tarpą priima lengviau, negu vyrai „vyrišką moterį“ priimtų į savąjį. Moterys yra tolerantiškesnės už vyrus ne tik kalbant apie homoseksualus, rasizmą ir pan., bet ir perkant batus.

Aukštakulnių batelių deja, neradau. Teko mano mamai bėgti vienai. Tačiau vyrukų aukštakulnių rungtyje vis dėlto būta. Ir būta netgi dviejų! Vienas iš jų – Žygimantas Malinauskas – užkietėjęs bėgikas, per pastaruosius keletą metų mano sutiktas kone kiekvienose ilgų nuotolių bėgimo varžybose Lietuvoje ir už jos ribų. Kitas aukštakulnių bėgikas – Mindaugas Garmus – dar labiau užkietėjęs bėgikas, su kuriuo smagiai bėgome kartu Rygos maratone prieš 5 mėnesius. Šis vyrukas yra maratono fanatikas plieniniais raumenimis ir sausgyslėmis. Jis nubėga po maratoną kiekvieną savaitę. Ir nubėga ne šiaip sau, o labai greitai. Neįtikėtina! Nubėgęs maratoną Vilniuje jis ketino kitą savaitę bėgti maratoną Latvijoje, vėliau Vokietijoje ir taip kiekvieną savaitę po maratoną. Gruodžio mėnesį jis ketino bėgti savo 40-ąjį maratoną Lenkijoje. Sėkmės, Mindaugai!

Štai šie vyrukai ir laimėjo aukštakulnių rungtį. Žygimantas – pirmas, Mindaugas – antras. Trečią vietą laimėjo mergina, ėjusi pro šalį į draugės mergvakarį ir bėgime sudalyvavusi visai netyčia. Mama atbėgo kažkur apie vidurį.

Aš šiemet sudalyvavau pusės maratono bėgime. Bėgti sugalvojau paskutinę akimirką, tik ketvirtadienį, iki bėgimo likus trims dienoms. Mane bėgti įkalbėjo kolegos. Bėgau vien todėl, kad man pažadėjo firminę maikutę. Nuo pat Rygos maratono gegužės mėnesį buvau visiškai nesitreniravęs, net sportbačių nei karto nebuvau apsiavęs. Tik vieną dieną prieš maratoną, šeštadienį, prabėgau 4 km. Tą dieną ketinau važiuoti į Šiaurės miestelį pirkti gėlės, tad užuot nuvažiavęs nusprendžiau nubėgti bėgte. Toks ir buvo visas mano pasiruošimas – bėgimas pirkti gėlės. Žodžiu, jokio pasiruošimo.

Bėgti ketinau su kolegomis, kartu su „BTCL runners“ komanda. Ketinau plepėdamas ir besišnekučiuodamas bėgti visus 21,1 km. Iš pradžių viskas taip ir buvo. Pradėjome bėgti 5:30 tempu, mūsų nedideliame būrelyje buvome apie dešimt bėgikų, visi žvalūs ir energingi. Mano pulsas buvo apie 150. Sakyčiau, tai gana aukštas pulsas kaip tokiam lėtam tempui. Jei būčiau rimtai treniravęsis, tai bėgant tokiu tempu pulsas turėtų būti 130, ne daugiau. Štai ką reiškia pusę metų nesportuoti. Apkerpėti ir apsamanoti yra labai lengva, o įgyti gerą sportinę formą yra sunku. Na, bet aš šiandien juk ketinau ne laimėti, o tik maloniai papramogauti, tad buvau labai patenkintas. Vandens punktuose išgerdavau vandens ir suvalgydavau po riekutę banano. Ne tiek iš alkio, kiek iš neturėjimo ką veikti.

Su Sigita ir Jonu užkandome bananų

Iš pradžių laikėmės kartu, bet ilgainiui mūsų komanda išskydo. Kiekvienas bėgikas pasirinko sau patogų tempą – kas greitesnį, kas lėtesnį. Po pirmojo rato likome tik dviese su Sigita, nes vieni mūsiškiai nuskuodė pirmyn, o kiti atsiliko už nugarų. Mūsų pirmieji 10 km buvo labai stabilūs: tempas svyravo nuo 5:31 iki 5:39. O štai 12-asis kilometras mus nužudė. Tempas krito iki 6:38. 14-ajame kilometre kritome net iki 7:14. Nuovargis jau aiškiai rodė savo dantis. O mano pulsas nukrito iki 140, taigi – aš tik ilsėjausi. Tokias pastangas apibūdinčiau tik kaip spartų ėjimą – lengvą risnojimą.

Nuo 14-o kilometro Sigita ėmė pastebimai lėtėti ir mes sutarėme, kad aš jos nebelauksiu, ir bėgsiu į priekį pats vienas. Man pasirodė, kad bėgdama su manimi Sigita jaučiasi tarsi įsipareigojusi bėgti kartu ir neatsilikti, o jėgos vis labiau seko. Bėgdamas šalia aš neleidau jai bėgti patogiu tempu ir verčiau bėgti savuoju. Taip aš daugiau trukdžiau, negu padėjau. Tad aš pabėgėjau į priekį.

Nuo čia ir prasidėjo tikrosios mano varžybos. Bėgti buvo likę apie 7 km. Pasipusčiau padus ir nuskuodžiau į priekį. Pirmąjį puskilometrį laikiau 3:30 tempą. Bėgau pro visus kaip pro stovinčius. Buvo nerealiai smagus jausmas, lenkiau visus iš eilės. Kai kurie aplenktieji turbūt pagalvojo, kad aš juos lenkiu per visą ratą, nes prašvilpdavau pro juos kaip vėjas.

Taip iš peties pasmarkavęs šiek tiek aprimau, įžengiau į savo ritmą ir tris kilometrus laikiau 4:14 tempą. Bėgti buvo vienas smagumėlis. Smagiausia buvo tas beprotiškas lenkimas – ką tik pamatydavau priekyje išnyrantį iš už posūkio, tą pasivydavau ir aplenkdavau. Bėgikus lenkiau ne po vieną – lenkiau juos būriais. Mano lenkiami bėgikai bėgdavo maždaug 6:30 tempu, o aš juos aplenkdavau 4:14 tempu. Jausmas toks, lyg aš, važiuodamas 200 km/h greičiu, lenkčiau važiuojančius 130 km/h greičiu. Vėliau paskaičiavau, kad per keliolika minučių aplenkiau pusantro šimto žmonių. Pulsas pašoko iki 175. Čia tai bent jėgų iškrova! Buvo tiesiog nerealu!

Tokį tempą išlaikiau tik 3 kilometrus. Kitus 3 kilometrus pritrūkau kvapo. Bėgikai, kuriuos čia pasivydavau, buvo jau pastebimai greitesni, jau nebegalėjau jų lenkti urmu. Teko aplenkinėti pamažu ir po vieną. Šiek tiek sulėtinau bėgimo tempą – iki 4:29. Jėgų dar turėjau, bet nusprendžiau nebesidraskyti. Pulsas šiek tiek nukrito iki 172.

Bebėgant paskutinį kilometrą mane pavijo ir aplenkė Tomas Venckūnas, kuris vėliau nugalėjo maratono rungtyje. Jis mane lenkė vienu 10 km ratu. Greitas vaikis! Bandžiau laikytis jam iš paskos, bet spėko beturėjau tik pusei kilometro. Tomas pamažu ėmė tolti ir aš jį paleidau. O būtų buvę taip smagu finišuoti prieš pat čempiono nosį! Na ir kas, kad ne toje distancijoje.

Vilniaus Maratono 2010 finišas

Likus iki finišo keliems šimtams metrų spurtavau ir bandžiau aplenkti dar vieną vyruką tolumoje bėgantį priekyje – Deividą Bukauską iš Vilniaus. Vos tik aš jį prisivijau ir aplenkiau, jis tarsi pabudo iš miego ir puolė mane vytis. Bandžiau priešintis, bet jėgų jau nebebuvo ir teko jam pasiduoti. Finišavome abu bėgdami greitai kaip briedžiai: jis – pirmas, o aš atsilikęs už metro.

Galutinis mano laikas buvo 1:53:36. Buvo labai smagios varžybos, vienos iš pačių smagiausių. Ir viskas dėl to nuostabaus beprotiško lenkimo paskutiniame varžybų trečdalyje. Pirmąjį varžybų trečdalį įveikiau per 40 minučių, vidurinįjį – per 45 minutes, o trečiąjį – per 29 minutes.

Noriu padėkoti organizatoriams už puikiai suorganizuotą sporto šventę. Vilniaus maratonas nuo senų laikų buvo vienas iš geriausiai organizuojamų sporto renginių Lietuvoje, tačiau aš kas kart rasdavau prie ko prikibti, turėdavau pasiūlymų kaip pagerinti tą ar kitą smulkmeną, patobulinti vieną ar kitą organizacinį aspektą. Tačiau šį kartą neturiu absoliučiai jokių priekaištų, renginys visiškai patenkino ir viršijo bet kokius mano lūkesčius. Šiandien sakau pagarbų Ačiū Evaldui Martinkai ir visiems organizatoriams bei savanoriams.

Taip pat ačiū Adidasui už kiekvienam bėgikui dovanotą bėgimo maikutę. Aš esu įsitikinęs, kad pagal bėgikams išdalintas dovanas Vilniaus maratonas prilygsta geriausiems Europos maratonams, o atsižvelgiant į nedidelį registracijos mokestį, netgi lenkia daugumą jų. Vargu bau ar kur kitur gausite tiek daug už tiek mažai. O jei dar atsižvelgsime į dvi dienas trukusios šventės lygį, sporto renginių kiekį ir suteiktų emocijų pliūpsnį, tuomet Vilniaus maratonas toli pralenkia bet kurį kitą Europos maratoną.

Penktadienio rytą prie įėjimo į Kauno autobusų stotį mane pasitiko senyvo amžiaus moteriškė: „Gal jūs į Šiaulius?“. Patvirtinau, kad į Šiaulius. „Ar jūs už bilietą mokėsite pilną kainą“? Patvirtinau, kad aš mokėsiąs pilną kainą. „Ar galėtumėte pabūti mano palydovas? Man kainuos pigiau bilietas, o ir jūs sutaupysite“. Moteriškė trumpai pristatė savo planą. Aš jai turėjau duoti 20 litų, o ji man nupirktų lengvatinį bilietą. Kaip supratau, valstybė teikia paramą neįgaliems senukams: apmoka 80% bilieto kainos senukui ir jį lydinčiam asmeniui, bet tik tuomet, jei jie abu keliauja kartu, o keliaujant atskirai lengvata negalioja.

Nedvejodamas sutikau padėti moteriškei. Ne tiek norėdamas pats sutaupyti, kiek norėdamas padėti sutaupyti senutei. Ji iš manęs paprašė 20 litų. Pilno bilieto kaina buvo 35 litai, tad aš sutaupyčiau 15 litų. Gavusi iš manęs pinigus, ji vikriai nusiyrė prie kasų, prasispraudė be eilės ir kyštelėjo banknotą su savo pažymėjimu prie langelio. Prie kasos stovėjo grąžos dar nespėjęs pasiimti klientas, tad moteriškė naglai tekštelėjo savo banknotą tiesiai ant svetimų pinigų krūvelės. „Du į Šiaulius, čia mano anūkas, mano palydovas, štai, jis atsirado, mano palydovas, jis mano anūkas“,– greitakalbe bėrė senutė. Kuo dažniau ji kartojo „anūkas“ ir „mano palydovas“, tuo neįtikimiau skambėjo. Buvo akivaizdu, kad meluoja. Bet kasininkė į ją net nežvigtelėjusi šaltai paėmė banknotą ir atspausdino bilietą.

Pažvelgiau į bilietą. Nuolaida 80%, kaina 7 litai, sumokėta 20 litų, grąža 13 litų. Gautą grąžą moteriškė pasiliko sau. Padėjau jai iki autobuso nusinešti krepšį.

Pakeliui ji spėjo nusiskųsti, kad valstybė visai nesirūpina vargšais. Priminiau jai, kad ji ką tik iš valstybės gavo didelę nuolaidą savo ir savo palydovo bilietui, tad bent jau šiuo atveju valstybė bent vienu vargšu tikrai pasirūpino. Metusi į mane gudrų vertinantį žvilgsnį, ji netikėtai manęs paprašė daugiau pinigų, nes atseit aš jos dėka sutaupiau daug pinigų, tad turėčiau su ja pasidalinti didesne sutaupytų pinigų dalimi. Atšoviau, kad duoti jai daugiau pinigų neketinu, nes mes abudu sutaupėmė tik todėl, kad gaudami lengvatą, kuri mums nepriklausė, mes ką tik apvogėme valstybę.

„Ką ten apvogėme, nieko mes neapvogėme, čia juk tik smulkmena, jūs pasižiūrėkite kiek valdžia iš mūsų pavagia“. Paprieštaravau, kad bent jau iš manęs valstybė kol kas dar nieko nepavogė, veikiau atvirkščiai, ji nemažai man davė. Senutė su manimi aršiai nesutiko. Ji buvo griežtai įsitikinusi, kad aplinkui valstybėje visi vagys, kad aš dar pats nežinąs kiek iš manęs yra pavogta. „Jūs tikras patriotas“, pridūrė ji, aiškiai turėdama omenyje: „Jūs tikras kvailys“.

Taip ir išsiskyrėme. Dar mačiau kaip ji, vikriai prastumdžiusi prie autobuso stovinčią keleivių eilę, vėl užlindo be eilės ir pirmoji įsispraudė į autobusą. Moteriškė niekaip nesutiko, kad ji pati prieš kelias minutes apvogė valstybę. Juk iš daugelio smulkių vagysčių ir susidaro didelės sumos.

Grįžęs namo susiradau valstybės teikiamų nuolaidų autobusų bilietams sąrašą. Pasirodo, kad senutei palydovas visai nebuvo būtinas. Senutei nuolaida būtų galiojusi, net jei ji būtų važiavusi viena, be palydovo. Palydovas jai buvo reikalingas tik tam, kad ji galėtų pasilikti iš palydovo gautą grąžą. Moteriškė ramia sąžine išleido 28 valdiškus litus tam, kad uždirbtų 13 savų.

Buvau sutikęs jai „padėti“, nes pamaniau, kad be manęs moteriškė visai negaus nuolaidos. Žinau tokių atvejų, kai žmonės iš kaimų negali užsiregistruoti neįgalumo pašalpai gauti, nes neturi 3 litų nuvažiuoti į miestą. Maniau, kad ir šis atvejis gali būti panašus. O paaiškėjo, kad mano bendrakeleivė paprasčiausiai suplanavo vogdama iš valstybės „užsidirbti“. Tokio mąstymo žmonių, kaip ši senutė, labai dažnai sutikdavau tarp emigrantų. Linkiu ir šiai moteriškei emigruoti, gal tuomet Lietuvoje sąžiningų žmonių santykis taps didesnis.

Ateityje žadu tokia „pagalba“ stotyse nebeužsiiminėti, nors ir „sutaupyčiau“ keletą litų. Lietuvoje yra žmonių, kuriems ši valstybės teikiama parama yra kur kas labiau reikalinga.

Sekmadienį nubėgau savo trečiąjį maratoną – Maratón de Calvià Maljorkoje. Šį bėgimą drąsiai galiu vadinti savo sunkiausiomis varžybomis. Per mano bėgimo karjerą dar nėra taip buvę, kad nubėgčiau tokiu greičiu, kokiu tikėjausi. Taip nutiko ir šį kartą. Buvau išsikėlęs planus nubėgti per 3:10:00, o slapta vyliausi, kad galbūt pavyks nubėgti netgi dar greičiau: per 3:07:00 ar netgi per 3:05:00. Nubėgau per 3:15:57. Kaip ir visada, nors ir neįvykdžiau plano maximum, bet, kaip ir visada, asmeninį rekordą pagerinau. Šį kartą rezultatą pagerinau daugiau nei 5 minutėmis.

Sunkiausiomis varžybomis šį bėgimą vadinu todėl, kad atidaviau viską, ką galėjau. Paprastai varžybų metu man nepavyksta apskaičiuoti jėgų, suplanuoti optimalaus tempo, todėl aš arba kirtęs finišo liniją jaučiu, kad dar turiu neišnaudotų jėgų rezervą, arba atvirkščiai, išeikvoju jėgas gerokai prieš finišą ir nulūžtu per anksti. Šį kartą viskas pavyko tiesiog fantastiškai. Rungtyniavau iki pat finišo linijos, o ją kirtęs sustojau išsekęs ir vos ne vos beįstengiau nueiti (tiksliau būtų sakyti „nurėplioti“) nuo stadiono.

Į Maljorką atvykau dviem dienomis anksčiau. Skrydis į La Palmą su Ryanair kainavo 30 eurų į abi puses. Oro uoste išsinuomojau mašiną. Paieškojus Google paieškoje mašiną galima išsinuomoti nebrangiai. 3 paroms nuo penktadienio iki pirmadienio ji atsiėjo 50 eurų. Nuomodamasis dar papildomai pasiėmiau draudimą, nes pirmą kartą gyvenime vairavau mašiną savarankiškai, tad savo jėgomis per daug nepasitikėjau. Labiausiai iš visos kelionės įstrigo būtent vairavimo įspūdžiai, nes pirmą dieną labai jaudinausi, buvo baisu vairuoti. Su kiekviena diena imdavau jaustis vis drąsiau ir paskutinę dieną vairuoti ėmė taip patikti, kad važiavome su Raimonda pasivažinėti po salą. Gyvenome viešbutyje Palmoje. Paprastai mėgstu gyventi pigiuose keliautojų hosteliuose, nes juose labiausiai pasijunta nuotykių dvasia. Maljorkoje tokio neradau, nes ne sezono metu viskas uždaryta žiemai, tad išsinuomojome atskirą dvivietį kambarį už 45 eurus.

Maljorka pasitiko šiltais orais. Mus, išlipusius iš lėktuvo, pasitiko palmės ir 18° C šilumos. Pasaka! Tačiau jau pirmą vakarą oras subjuro, atšalo, pradėjo lyti ir lijo visas mūsų viešnagės dienas. Pirmą dieną nesusipratome iš viešbučio paprašyti kondicionieriaus distancinio pulto ir miegoti buvo šalta. Bet nuo antros dienos jau gyvenome šiltai.

Lijo ir maratono dieną. Iš pradžių dulkė lengva dulksna, bet vėliau lietus įsismarkavo. Pirmuosius kilometrus įveikiau lengvai, pasišvilpaudamas. Netikėtai nuo pat pirmųjų žingsnių suskaudo kairiąją pėdą. Šis skausmas vėliau man pridarė daug bėdos. Pradėjau maratoną lėtai, tad daug bėgikų pro mane nuskuodė į priekį. Esu jau patyręs, vien šiemet iš viso sudalyvavau 10-yje varžybų, todėl esu išmokęs starte į mane lenkiančius nekreipti dėmesio. Daugumą jų vis tiek pavysiu prie finišo. Laikiausi numatyto 4:25 tempo. Taip bėgdamas tikėjausi nubėgti per 3:07:00.

Trasą sudarė 2 ratai po 21 kilometrą. Pirmąją pusę rato kelias vedė palei jūrą per įvairias kurortines gyvenvietes: Palmanova, Magaluf, Santa Ponça ir kt. Gyvenvietės atrodė kaip išmirusios ir šiek tiek priminė Palangą ir Šventąją žiemą, tik viskas daug baisiau. Nė gyvos dvasios. Didžiuliai keliolikos aukštų viešbučiai uždaryti ir užrakinti grandinėmis, gatvių žibintai aptraukti užvalkalais, nesuskaičiuojamos mašinų aikštelės tuštutėlės, tik po asfaltą vėjelis gainioja plastikinius maišiukus. Kilometras po kilometro šalia kelio stovėjo baras prie baro, diskoteka prie diskotekos, parduotuvės, kavinės, restoranai – žiemą čia viskas užrakinta. Ir, aišku, nebuvo nei vieno sirgaliaus. Saujelė atsitiktinių sirgalių buvo tik Magalufe, kur buvo startas ir finišas. Tokioje tyloje dar nėra tekę bėgti.

Nustebino tai, kad viską čia yra okupavę anglai. Iš Anglijos spaudos žinojau, kad daug anglų turi vilas Ispanijoje, bankai netgi siūlo specialias paskolas pirkti nekilnojamam turtui Maljorkoje ar Kanarų salose, anglai čia dažnai lankosi atostogų metu ir ne vienas anglas svajoja išėjęs į pensiją Ispanijoje apsigyventi. Bet kolonizacijos mastus pilnai suvokiau tik viską pamatęs savo akimis. Ant kas antro baro kabo iškaba „British staff“, nemačiau nei vieno normalaus restorano, vien tik angliški „take away“, „fish and chips“, „chinese take away“ ir panašus šlamštas. Miesteliuose kas kelis šimtus metrų prabėgdavau iškabą „British Doctor“. Ir apskritai pastatai čia labai skyrėsi nuo Palmos. Palma – ispaniškas miestas. Tačiau Kalvijos regiono kurortiniuose miesteliuose jaučiausi kaip Naujoje Anglijoje. Fui.

O apylinkės čia nuostabios. Daugybė kalvų, kurių šlaitai apaugę palmėmis, pušimis ir kadagiais. Niekada dar nebuvau matęs 10 metrų aukščio kadagio. Tokiais kadagiais milžinais buvo apsodinta poros kilometrų kelio atkarpa, panašiai kaip pas mus prie kelio sodinami beržai ar tuopos. Ant daugybės mažų ir didelių kalvų keterų paprastai stūksodavo kelios vienišos palmės, kurios užbaigdavo horizontą. Vaizdai čia tiesiog neįtikėtini.

Prabėgus pirmąją rato pusę (apie 10 km) teko grįžti keliuku per laukus palei autostradą. Nebuvo taip smagu, kaip bėgti per miestelius, bet vis tiek labai gražu. Po pirmojo rato pusės maratono bėgikai finišavo stadione, o viso maratono dalyviai pradėjo sukti antrąjį ratą.

Pirmąjį ratą man sekėsi puikiai. Kas 5 km sugriauždavau po apelsino ketvirtį ir atsigerdavau gurkšnį vandens. Jaučiausi nei kiek nepavargęs, kupinas jėgų. Vidutinis pulsas 159. Pusę maratono nubėgau per 1:34:07 arba 4:27 vienam kilometrui. Jėgų turėjau pakankamai ir tikėjausi antrą distancijos pusę bėgti greičiau negu pirmąją pusę.

Problemų kėlė tik kairioji pėda. Kartais užeidavo čiurnos skausmas, tačiau po poros kilometrų vėl praeidavo, o paskui užeidavo vėl. Iki šiol taip ir neišsiaiškinau šių negalavimų priežasties. Varžybose bėgau su prieš porą mėnesių pirktais Asics 1140. Ne patys prašmatniausi bateliai, bet jie man būdavo patogūs tiek tempinėse, tiek ilgosiose treniruotėse. Jokių traumų šioje pėdoje anksčiau nebuvau patyręs. Turiu pastebėti, kad prieš startą pernelyg stipriai susivarsčiau batų raištelius. Iš pradžių nejutau, kad bateliai man laužia pėdą, bet nubėgus pusę maratono pėdų laužimas taip sustiprėjo, kad turėjau sustoti atsilaisvinti batraiščius. Nežinau ar tai gali būti susiję su čiurnos skausmu.

Kairioji pėda pirmąją varžybų pusę buvo vienintelis mano problemų šaltinis. Bėgau eikliai ir veržliai, stengiausi kontroliuoti savo kūną, nekartoti savo amžinų klaidų: nebėgti susikūprinus, nesugniaužti kumščių, neįtempti pečių, nugaros. Jėgų turėjau per akis, bet žinojau, kad priekyje laukia energijos atsargų slenkstis.

Maratono bėgikams maždaug ties 30-uoju kilometru (vieniems porą km anksčiau, kitiems vėliau, tai priklauso nuo pasiruošimo) išsenka organizme sukauptos greito naudojimo energijos atsargos (cukrus) ir vienintelis energijos šaltinis tampa riebalų deginimas. Apima baisus nuovargis, suima nesvietiškas alkis, jautiesi visiškai išsekęs, suima noras prisėsti ir prigulti šalia kelio.

Šį kartą slenksčiui buvau pasiruošęs labai gerai. Kelias dienas prieš varžybas mitau daug angliavandenių turinčiu maistu. Kimšau ispaniškus canellonius ir paellas, valgiau daug vaisių. Per varžybas kas 5 km iščiulpdavau po ketvirtį apelsino. Tai padėjo. 30-as kilometras atėjo ir praėjo. Atėjo ir 31-as, ir 32-as. Jokio nežmoniško išsekimo nejutau. Anksčiau išsekimas mane užklupdavo staiga, tarsi žudikas tamsiame skersgatvyje nuovargis perverdavo kūną. Ties 35-u kilometru supratau, kad slenksčio šį kartą nebus. Nuovargį jaučiau, tačiau jis atėjo taip pamažu, kad net nepajutau. Matyt, man padėjo treniruočių metu įveiktas didelis kilometražas.

Slenkstį šį kartą pavyko įveikti puikiai, tarsi pagal vadovėlį. Tačiau turėjau kitą bėdą. Tokiam greičiui nebuvo pasiruošę raumenys. Maždaug nuo 20-o kilometro šlaunų keturgalvį raumenį ėmė traukti mėšlungis. Kad ir nestipriai, bet vis tiek nemaloniai. Vėliau jis savaime praėjo, bet ėmiau raumenyse jausti skausmą. Skausmas buvo nuo raumenyse atsiradusios pieno rūgšties. Šis skausmas man buvo pažįstamas, aš kiekvieną kartą jį jaučiu po varžybų arba po labai sunkių treniruočių. Tačiau šį kartą jį jutau JAU VARŽYBŲ METU. Tai buvo kažkas nauja. O bėgti dar buvo likę bent 8 kilometrai.

Skausmas su kiekvienu kilometru vis stiprėjo. Kvėpavau lėtai, iš kvapo nebuvau išsimušęs, pulsas santykinai nedidelis: apie 160-162. Tai nebuvo susiję su energijos trūkumu. Paprasčiausiai nemokėjau bėgti pakankamai greitai. Širdis atlaikė gerai. Neatlaikė kojų raumenys. Jutau, kad bėgu nebe efektyviai. Fiziškai nebegalėjau pakelti kulnų, į priekį išmesti kelių. Ėmiau sau delnais trankyti per šlaunis ir per krūtinę. Bėgdamas garsiai ant savęs šaukiau: „Bėk, tinginy! Pirmyn, slunkiau!“. Apsidairiau ar šalia manęs nėra kitų bėgikų. Artimiausias persekiotojas buvo už gerų šimto metrų ir aš visu balsu variau savo tiradą toliau: „Varyk, slunkiau! Kelk kulnus! Kelius į priekį! Mojuok rankom! Nepasiduok! Pirmyn! Pirmyn!“. Rodėsi, kad jėgas mobilizuoti kuriam laikui pavykdavo.

Tačiau tai nedaug ką tepadėjo. Greitis su kiekvienu kilometru nežymiai, bet vis krito ir krito. 36-ą km įveikiau per 4:40, 37-ą per 4:56, 38-ą per 5:02, 39-ą per 5:04, 40-ą per 5:12, 41-ą per 5:07, 42-ą per 5:05. O pulsas iki pat pabaigos išliko stebinančiai pastovus: 162.

Galutinis rezultatas – 3:15:57. Finišuodamas išgirdau savo vardą ir pavardę. Tai komentatorius paskelbė, kad finišavo Dovydas Sankauskas – bėgikas iš Latvijos. Tebūnie Latvija, aš prieš šią šalį neturiu nieko prieš.

Finišavęs sustojau kaip įbestas. Nebegalėjau žengti nei žingsnelio. Nuo lietaus ir šalčio buvau sustiręs į ožio ragą. Kairė pėda įsiskaudėjo kaip reikiant, vos begalėjau ja priminti. Pamažu nušlubčiojau iki masažo kabineto. Ten sušilau ir atsigavau. Bet masažistei suktelėjus kairę pėdą kone žvygtelėjau. Nuo to momento kairė pėda atsirašė galutinai. Tą dieną dar šiek tiek galėjau paeiti, bet kitą dieną buvo ragai, o oro uoste Raimonda mane vežiojo su invalido vežimėliu. Kairė pėda ištino kaip kaladė. Grįžęs namo dvi dienas išgulėjau lovoje, bet dabar, šeštą dieną po varžybų, jau jaučiuosi geriau.

Varžybos baigtos ir Kalvijos maratono medalis pakabintas namie garbingoje vietoje. Apmąstęs varžybų eigą išsiaiškinau savo klaidas. Raumenų nuovargis ir pieno rūgšties skausmas liudija, kad per mažai dariau tempinių treniruočių. Dabar geriau žinau kam reikalingos tempinės treniruotės – patyriau tai savo kailiu. Kita problema buvo ta, kad per patį treniruočių piką praleidau dvi savaites: 15-ąją ir 16-ąją. 15-ąją savaitę gydžiausi traumą, kurią gavau bėgdamas Gosporto pusę maratono, o 16-ąją nebėgiojau dėl ligos. Užtat galiu save pagirti už lengvai įveiktą energijos atsargų slenkstį, už puikiai apgalvotą mitybos strategiją varžybų metu, už kompleksišką treniruočių metodą.

Varžybos apmąstytos ir išvados padarytos. Sezoną užbaigiau gerai, 5 minutėmis pagerinęs asmeninį maratono rekordą. Iš viso asmeninius rekordus šiemet gerinau 6 kartus. Apie bėgimą išmokau nepaprastai daug naujo. Buvo sėkmingi metai.

Dabar, sėdint Šiauliuose, kai už lango 10 cm sniego sluoksnis ir -17° C šalčio, net nesitiki, kad iki palmėmis apaugusios Maljorkos tik 3 valandos skrydžio.

Vienintelis mano naudojamas būdas atskirti gerą meno kūrinį nuo blogo yra tik per kūrinio sukeltus išgyvenimus manyje. Dėl šios priežasties nemėgstu šiuolaikinio meno. Visokios šmiku šmaku instaliacijos ŠMC, išgriautos kėdės Tate galerijoje ir kanalizacijos vamzdžiai prie Neries krantinės man nieko nereiškia, man tai tėra tik tuščia vieta. Geras meno kūrinys mane turi nustebinti, priversti pasijausti pakylėtam, apstulbintam ir sužavėtam, tarsi netyčia apčiuopusiam kažką neapčiuopiamo. Patirtas išgyvenimas nebūtinai turi kelti teigiamas emocijas. Pamatęs gerą kūrinį aš galiu likti sutrikęs, šokiruotas, pasibjaurėjęs ar netgi išgąsdintas. Įprastinis supratimas apie pasaulio tvarką turi bent trumpam susijaukti, akis dengiantis kasdienybės šydas bent trumpam prasiskleisti ir aš bent trumpam turiu patekti ten kažkur kitapus, kur tik geras menininkas gali man padėti patekti.

Paskutinis mane sukrėtęs kūrinys yra šis vakar rastas trumpas filmukas. Tai tikras daugiabriaunis grynuolis, giliai mane sujaudinęs ir privertęs susimąstyti. Pabandysiu atskleisti savo mintis ape kai kurias iš tų briaunų.

Tai sena istorija iš lygiai prieš 200 metų gimusio vokiečių psichiatro Heinricho Hoffmanno knygos vaikams „Der Struwwelpeter“ („Joniukas kudliukas“), išleistos 1845 metais. Knygoje yra 10 trumpų pamokamų eilėraštukų vaikams. Vienas iš jų yra istorija apie nykščių čiulpiką. Vokiškai, deja, neskaitau, tad į lietuvių kalbą verčiau iš anglų kalbos. Vertimas laisvas.

Nečiulpk nykščio

Pasakojime yra draudimas nečiulpti nykščio, kuris yra sulaužomas. Draudimas ir jo sulaužymas yra labai dažnai pasitaikantis pasakų elementas. Pasakoje „Elenytė ir Joniukas aviniukas“, Joniukui draudžiama gerti iš balos vandenį ir jis už bausmę paverčiamas avinėliu. Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ Eglė perduoda uždraustą informaciją ir jos vyras žaltys nubaudžiamas mirtimi. Pasakoje apie Mėlynbarzdį žmonai draudžiama įeiti į vieną kambarį, o už sulaužytą draudimą laukia bausmė. Šiame pasakojime apie nykščių čiulpiką draudimo sulaužymas ir pelnyta bausmė turi siaurą tiesioginį didaktinį tikslą atpratinti vaiką nuo nykščio čiulpimo.

Baugštus Konradas turi įprotį siekdamas nusiraminti čiulpti savo nykštį. Tai biologinis refleksas, krūties žindymo pakaitalas. Paprastai šis įprotis praeina savaime, jei vaikas šeimoje jaučiasi saugus. Konradas toks nesijaučia. Filmuke puikiai sukurta baimės ir įtampos atmosfera. Plazdančios šviesos ir šešėliai, duslūs garsai, kaip iš skliautuoto rūsio aidintis žvarbus motinos balsas perteikia Konrado nesaugumą. Iš siaubo pastėręs ir susikaustęs Konradas krūpčioja nuo kiekvieno garso, nuo kiekvieno mamos judesio. Turbūt niekas taip negniuždo asmenybės, kaip baimė. Taip auklėjama būsima auka.

Ateis baubas

Akivaizdu, kad Konradas (tuo pačiu ir skaitytojas, kuriam skirta Konrado istorija) gąsdinamas baubu. Tai tokia „jei nepaklusi – ateis baubas“ pedagogika. Žymiai lengviau vaiką „auklėti“ gąsdinant baubais, negu sukurti jam tokią aplinką, kurioje jis jaustųsi saugus. Gąsdinimo pedagogikos padariniai neretai būna skaudūs tiek pačiai asmenybei, tiek iš tokių asmenybių sudarytai visuomenei. Toks „auklėjimo“ būdas Lietuvoje populiarus. Didelis savižudybių skaičius, daug girtų vairuotojų (tai tam tikras savęs naikinimo būdas) keliuose, balsavimas per rinkimus už tuos, kuriais paskui tučtuojau nusiviliama, kaltės dėl savo asmeninių problemų perkėlimas valdžiai – tai vis aukos sindromo požymiai. Visi mes esame konradai-aukos, kuriuos gąsdindavo baubais. Ir tas baubas vis dar ten, nors jis mūsų ir nebelanko, bet mes žinome, kad jis ten tūno.

Seksualinis prievartos aktas

Šis filmukas – tai lytinis aktas. Kaip ir priklauso lytiniam aktui, filmukas pradedamas įžanga. Konradas, nors ir žinodamas, kad tai draudžiama, patyliukais pačiulpčioja savo nykštį. Atėjusi mama jį užklumpa ir uždraudžia jam taip toliau daryti. Įtampa (geismas) auga ir, mamai išėjus, Konradas nebesivaldo ir visas atsiduoda čiulpimui (2:40). Tai susijaudinimo fazė. Pasirodo siuvėjas su didelėmis žirklėmis. Nuo čia įvykiai jau darosi nebevaldomi. Bėgimas nuo siuvėjo ir neišvengiamas Konrado pagavimas – tai plato fazė (2:50 – 3:05). Jų eiga pasiekia maksimumą kai Raudonkelnis siuvėjas prievarta paima Konradą. Pirštų kirpimas yra kulminacija. Jo metu įvyksta orgazmas.

Filmukas yra juodai baltas, nors originali knyga buvo spalvota. Vienintelė spalva šiame filmuke yra Konrado kraujas, todėl raudonas kraujas yra ypatingai paryškintas. Be jokios abejonės, tai išprievartauto Konrado pirmojo lytinio akto simbolis, mergystės plėvės plyšimas.

Velnias dėvi PRADA

Užbaigęs lytinį aktą Konrado paėmėjas nusivalo varpą–žirkles (3:37). Seka tam tikra pauzė, štilis. Sekso prievartos aktas baigtas. Čia noriu pastebėti, kad blogis yra elegantiškas. Jis turi didžiulės energijos, yra gyvybingas. Blogio veidas spinduliuoja gaivališka galia (3:22). Blogį galima smerkti, bet jo kerinčiai jėgai ir grožiui sunku atsispirti. Blogis patrauklus, nes jis stiprus ir galingas. Siuvėjas, su lengva išdaigininko pašaipėle veide žiūrintis į gulinčią auką (3:32), čia yra padėties viešpats ir jam atitenka žiūrovų simpatijos. Mėgaudamasis padėtimi prievartautojas džiugiai pačekši ore žirklėmis ir patimpčioja iš siaubo ir skausmo kretančios aukos žandą (4:05). Velnioniškai elegantiškai užsimaukšlinęs skrybėlę kai durimis trinkteli grįžtanti mama, ne mažiau elegantiškai ir pasišalina iš išniekintos vietos. Blogieji vyrukai ir blogosios damos priešingos lyties tarpe visada turi daugiau gerbėjų nei gerieji. „Su jais bent jau buvo nenuobodu“, – paprastai vėliau sako jų aukos.

„Ji pati išprovokavo“

Grįžta mama. Įvykusį Konrado pirmąjį lytinį aktą (išprievartavimą) ji priima natūraliai. Neatmesčiau, kad veikiausiai mamai lygiai taip pat buvo seniau nutikę ir pačiai, kaip, galbūt, ir apskritai gana didelei visuomenės daliai. Šiaip ar taip, jos nei kiek nenustebina sūnaus išprievartavimas: „Sakiau tau, Konradai, kas bus – praras čiulpikas nykštelius“. Įteikdama šluotą ir liepdama pačiam susitvarkyti priterštas grindis ji pabrėžia, kad viskas, kas įvyko, yra tik paties Konrado kaltė. Ši mamos reakcija atitinka šiandieninį visuomenės požiūrį Lietuvoje į tokius prievartos atvejus. Dažnai apie išprievartautas aukas sakoma: „ji buvo pati kalta“, „tikriausiai ji pati provokavo“, „ką, ji nežinojo kuo viskas baigsis?“ ir pan. Seksualinė prievarta – pelnyta bausmė sulaužiusiems draudimą. „Sakiau tau alkoholio negerti“, „sakiau tau ten neiti“, „sakiau tau miniako nevilkėti“, „sakiau tau su juo neprasidėti“, „sakiau tau grįžti iki dešimtos“ – tai draudimai, kurie kažkada buvo sulaužyti, o sulaukta bausmė (nykščių nukirpimas/išprievartavimas) yra laikoma pelnyta.

Būsimas gėjus

Galbūt auklėjimas baubu – tai vienas iš tapimo gėjumi kelių. Būsima aukos sindromo kamuojama asmenybė auklėjama baimės atmosferoje. Užaugę konradai nusivilia savimi, šeima, netiki harmoningais šeimos santykiais, nes patys konradai tokių nepatyrė vaikystėje. Man visada gėjai asocijavosi su silpnumu, vyriškumo nebuvimu, masculinum stoka. Prieš tapdamas gėjumi konradas turi iš pradžių nusivilti esama pasaulio status quo. Aukai toks nusivylimas užprogramuojamas auklėjimu. Vyriškas silpnumas + egzistencinė neviltis = tai ir yra tas grėsmingas užtaisas.

Jei tik galite, prašau, negąsdinkite vaikų baubais.