dovydas.sankauskas.lt

Penktadienio rytą prie įėjimo į Kauno autobusų stotį mane pasitiko senyvo amžiaus moteriškė: „Gal jūs į Šiaulius?“. Patvirtinau, kad į Šiaulius. „Ar jūs už bilietą mokėsite pilną kainą“? Patvirtinau, kad aš mokėsiąs pilną kainą. „Ar galėtumėte pabūti mano palydovas? Man kainuos pigiau bilietas, o ir jūs sutaupysite“. Moteriškė trumpai pristatė savo planą. Aš jai turėjau duoti 20 litų, o ji man nupirktų lengvatinį bilietą. Kaip supratau, valstybė teikia paramą neįgaliems senukams: apmoka 80% bilieto kainos senukui ir jį lydinčiam asmeniui, bet tik tuomet, jei jie abu keliauja kartu, o keliaujant atskirai lengvata negalioja.

Nedvejodamas sutikau padėti moteriškei. Ne tiek norėdamas pats sutaupyti, kiek norėdamas padėti sutaupyti senutei. Ji iš manęs paprašė 20 litų. Pilno bilieto kaina buvo 35 litai, tad aš sutaupyčiau 15 litų. Gavusi iš manęs pinigus, ji vikriai nusiyrė prie kasų, prasispraudė be eilės ir kyštelėjo banknotą su savo pažymėjimu prie langelio. Prie kasos stovėjo grąžos dar nespėjęs pasiimti klientas, tad moteriškė naglai tekštelėjo savo banknotą tiesiai ant svetimų pinigų krūvelės. „Du į Šiaulius, čia mano anūkas, mano palydovas, štai, jis atsirado, mano palydovas, jis mano anūkas“,– greitakalbe bėrė senutė. Kuo dažniau ji kartojo „anūkas“ ir „mano palydovas“, tuo neįtikimiau skambėjo. Buvo akivaizdu, kad meluoja. Bet kasininkė į ją net nežvigtelėjusi šaltai paėmė banknotą ir atspausdino bilietą.

Pažvelgiau į bilietą. Nuolaida 80%, kaina 7 litai, sumokėta 20 litų, grąža 13 litų. Gautą grąžą moteriškė pasiliko sau. Padėjau jai iki autobuso nusinešti krepšį.

Pakeliui ji spėjo nusiskųsti, kad valstybė visai nesirūpina vargšais. Priminiau jai, kad ji ką tik iš valstybės gavo didelę nuolaidą savo ir savo palydovo bilietui, tad bent jau šiuo atveju valstybė bent vienu vargšu tikrai pasirūpino. Metusi į mane gudrų vertinantį žvilgsnį, ji netikėtai manęs paprašė daugiau pinigų, nes atseit aš jos dėka sutaupiau daug pinigų, tad turėčiau su ja pasidalinti didesne sutaupytų pinigų dalimi. Atšoviau, kad duoti jai daugiau pinigų neketinu, nes mes abudu sutaupėmė tik todėl, kad gaudami lengvatą, kuri mums nepriklausė, mes ką tik apvogėme valstybę.

„Ką ten apvogėme, nieko mes neapvogėme, čia juk tik smulkmena, jūs pasižiūrėkite kiek valdžia iš mūsų pavagia“. Paprieštaravau, kad bent jau iš manęs valstybė kol kas dar nieko nepavogė, veikiau atvirkščiai, ji nemažai man davė. Senutė su manimi aršiai nesutiko. Ji buvo griežtai įsitikinusi, kad aplinkui valstybėje visi vagys, kad aš dar pats nežinąs kiek iš manęs yra pavogta. „Jūs tikras patriotas“, pridūrė ji, aiškiai turėdama omenyje: „Jūs tikras kvailys“.

Taip ir išsiskyrėme. Dar mačiau kaip ji, vikriai prastumdžiusi prie autobuso stovinčią keleivių eilę, vėl užlindo be eilės ir pirmoji įsispraudė į autobusą. Moteriškė niekaip nesutiko, kad ji pati prieš kelias minutes apvogė valstybę. Juk iš daugelio smulkių vagysčių ir susidaro didelės sumos.

Grįžęs namo susiradau valstybės teikiamų nuolaidų autobusų bilietams sąrašą. Pasirodo, kad senutei palydovas visai nebuvo būtinas. Senutei nuolaida būtų galiojusi, net jei ji būtų važiavusi viena, be palydovo. Palydovas jai buvo reikalingas tik tam, kad ji galėtų pasilikti iš palydovo gautą grąžą. Moteriškė ramia sąžine išleido 28 valdiškus litus tam, kad uždirbtų 13 savų.

Buvau sutikęs jai „padėti“, nes pamaniau, kad be manęs moteriškė visai negaus nuolaidos. Žinau tokių atvejų, kai žmonės iš kaimų negali užsiregistruoti neįgalumo pašalpai gauti, nes neturi 3 litų nuvažiuoti į miestą. Maniau, kad ir šis atvejis gali būti panašus. O paaiškėjo, kad mano bendrakeleivė paprasčiausiai suplanavo vogdama iš valstybės „užsidirbti“. Tokio mąstymo žmonių, kaip ši senutė, labai dažnai sutikdavau tarp emigrantų. Linkiu ir šiai moteriškei emigruoti, gal tuomet Lietuvoje sąžiningų žmonių santykis taps didesnis.

Ateityje žadu tokia „pagalba“ stotyse nebeužsiiminėti, nors ir „sutaupyčiau“ keletą litų. Lietuvoje yra žmonių, kuriems ši valstybės teikiama parama yra kur kas labiau reikalinga.

Sekmadienį nubėgau savo trečiąjį maratoną – Maratón de Calvià Maljorkoje. Šį bėgimą drąsiai galiu vadinti savo sunkiausiomis varžybomis. Per mano bėgimo karjerą dar nėra taip buvę, kad nubėgčiau tokiu greičiu, kokiu tikėjausi. Taip nutiko ir šį kartą. Buvau išsikėlęs planus nubėgti per 3:10:00, o slapta vyliausi, kad galbūt pavyks nubėgti netgi dar greičiau: per 3:07:00 ar netgi per 3:05:00. Nubėgau per 3:15:57. Kaip ir visada, nors ir neįvykdžiau plano maximum, bet, kaip ir visada, asmeninį rekordą pagerinau. Šį kartą rezultatą pagerinau daugiau nei 5 minutėmis.

Sunkiausiomis varžybomis šį bėgimą vadinu todėl, kad atidaviau viską, ką galėjau. Paprastai varžybų metu man nepavyksta apskaičiuoti jėgų, suplanuoti optimalaus tempo, todėl aš arba kirtęs finišo liniją jaučiu, kad dar turiu neišnaudotų jėgų rezervą, arba atvirkščiai, išeikvoju jėgas gerokai prieš finišą ir nulūžtu per anksti. Šį kartą viskas pavyko tiesiog fantastiškai. Rungtyniavau iki pat finišo linijos, o ją kirtęs sustojau išsekęs ir vos ne vos beįstengiau nueiti (tiksliau būtų sakyti „nurėplioti“) nuo stadiono.

Į Maljorką atvykau dviem dienomis anksčiau. Skrydis į La Palmą su Ryanair kainavo 30 eurų į abi puses. Oro uoste išsinuomojau mašiną. Paieškojus Google paieškoje mašiną galima išsinuomoti nebrangiai. 3 paroms nuo penktadienio iki pirmadienio ji atsiėjo 50 eurų. Nuomodamasis dar papildomai pasiėmiau draudimą, nes pirmą kartą gyvenime vairavau mašiną savarankiškai, tad savo jėgomis per daug nepasitikėjau. Labiausiai iš visos kelionės įstrigo būtent vairavimo įspūdžiai, nes pirmą dieną labai jaudinausi, buvo baisu vairuoti. Su kiekviena diena imdavau jaustis vis drąsiau ir paskutinę dieną vairuoti ėmė taip patikti, kad važiavome su Raimonda pasivažinėti po salą. Gyvenome viešbutyje Palmoje. Paprastai mėgstu gyventi pigiuose keliautojų hosteliuose, nes juose labiausiai pasijunta nuotykių dvasia. Maljorkoje tokio neradau, nes ne sezono metu viskas uždaryta žiemai, tad išsinuomojome atskirą dvivietį kambarį už 45 eurus.

Maljorka pasitiko šiltais orais. Mus, išlipusius iš lėktuvo, pasitiko palmės ir 18° C šilumos. Pasaka! Tačiau jau pirmą vakarą oras subjuro, atšalo, pradėjo lyti ir lijo visas mūsų viešnagės dienas. Pirmą dieną nesusipratome iš viešbučio paprašyti kondicionieriaus distancinio pulto ir miegoti buvo šalta. Bet nuo antros dienos jau gyvenome šiltai.

Lijo ir maratono dieną. Iš pradžių dulkė lengva dulksna, bet vėliau lietus įsismarkavo. Pirmuosius kilometrus įveikiau lengvai, pasišvilpaudamas. Netikėtai nuo pat pirmųjų žingsnių suskaudo kairiąją pėdą. Šis skausmas vėliau man pridarė daug bėdos. Pradėjau maratoną lėtai, tad daug bėgikų pro mane nuskuodė į priekį. Esu jau patyręs, vien šiemet iš viso sudalyvavau 10-yje varžybų, todėl esu išmokęs starte į mane lenkiančius nekreipti dėmesio. Daugumą jų vis tiek pavysiu prie finišo. Laikiausi numatyto 4:25 tempo. Taip bėgdamas tikėjausi nubėgti per 3:07:00.

Trasą sudarė 2 ratai po 21 kilometrą. Pirmąją pusę rato kelias vedė palei jūrą per įvairias kurortines gyvenvietes: Palmanova, Magaluf, Santa Ponça ir kt. Gyvenvietės atrodė kaip išmirusios ir šiek tiek priminė Palangą ir Šventąją žiemą, tik viskas daug baisiau. Nė gyvos dvasios. Didžiuliai keliolikos aukštų viešbučiai uždaryti ir užrakinti grandinėmis, gatvių žibintai aptraukti užvalkalais, nesuskaičiuojamos mašinų aikštelės tuštutėlės, tik po asfaltą vėjelis gainioja plastikinius maišiukus. Kilometras po kilometro šalia kelio stovėjo baras prie baro, diskoteka prie diskotekos, parduotuvės, kavinės, restoranai – žiemą čia viskas užrakinta. Ir, aišku, nebuvo nei vieno sirgaliaus. Saujelė atsitiktinių sirgalių buvo tik Magalufe, kur buvo startas ir finišas. Tokioje tyloje dar nėra tekę bėgti.

Nustebino tai, kad viską čia yra okupavę anglai. Iš Anglijos spaudos žinojau, kad daug anglų turi vilas Ispanijoje, bankai netgi siūlo specialias paskolas pirkti nekilnojamam turtui Maljorkoje ar Kanarų salose, anglai čia dažnai lankosi atostogų metu ir ne vienas anglas svajoja išėjęs į pensiją Ispanijoje apsigyventi. Bet kolonizacijos mastus pilnai suvokiau tik viską pamatęs savo akimis. Ant kas antro baro kabo iškaba „British staff“, nemačiau nei vieno normalaus restorano, vien tik angliški „take away“, „fish and chips“, „chinese take away“ ir panašus šlamštas. Miesteliuose kas kelis šimtus metrų prabėgdavau iškabą „British Doctor“. Ir apskritai pastatai čia labai skyrėsi nuo Palmos. Palma – ispaniškas miestas. Tačiau Kalvijos regiono kurortiniuose miesteliuose jaučiausi kaip Naujoje Anglijoje. Fui.

O apylinkės čia nuostabios. Daugybė kalvų, kurių šlaitai apaugę palmėmis, pušimis ir kadagiais. Niekada dar nebuvau matęs 10 metrų aukščio kadagio. Tokiais kadagiais milžinais buvo apsodinta poros kilometrų kelio atkarpa, panašiai kaip pas mus prie kelio sodinami beržai ar tuopos. Ant daugybės mažų ir didelių kalvų keterų paprastai stūksodavo kelios vienišos palmės, kurios užbaigdavo horizontą. Vaizdai čia tiesiog neįtikėtini.

Prabėgus pirmąją rato pusę (apie 10 km) teko grįžti keliuku per laukus palei autostradą. Nebuvo taip smagu, kaip bėgti per miestelius, bet vis tiek labai gražu. Po pirmojo rato pusės maratono bėgikai finišavo stadione, o viso maratono dalyviai pradėjo sukti antrąjį ratą.

Pirmąjį ratą man sekėsi puikiai. Kas 5 km sugriauždavau po apelsino ketvirtį ir atsigerdavau gurkšnį vandens. Jaučiausi nei kiek nepavargęs, kupinas jėgų. Vidutinis pulsas 159. Pusę maratono nubėgau per 1:34:07 arba 4:27 vienam kilometrui. Jėgų turėjau pakankamai ir tikėjausi antrą distancijos pusę bėgti greičiau negu pirmąją pusę.

Problemų kėlė tik kairioji pėda. Kartais užeidavo čiurnos skausmas, tačiau po poros kilometrų vėl praeidavo, o paskui užeidavo vėl. Iki šiol taip ir neišsiaiškinau šių negalavimų priežasties. Varžybose bėgau su prieš porą mėnesių pirktais Asics 1140. Ne patys prašmatniausi bateliai, bet jie man būdavo patogūs tiek tempinėse, tiek ilgosiose treniruotėse. Jokių traumų šioje pėdoje anksčiau nebuvau patyręs. Turiu pastebėti, kad prieš startą pernelyg stipriai susivarsčiau batų raištelius. Iš pradžių nejutau, kad bateliai man laužia pėdą, bet nubėgus pusę maratono pėdų laužimas taip sustiprėjo, kad turėjau sustoti atsilaisvinti batraiščius. Nežinau ar tai gali būti susiję su čiurnos skausmu.

Kairioji pėda pirmąją varžybų pusę buvo vienintelis mano problemų šaltinis. Bėgau eikliai ir veržliai, stengiausi kontroliuoti savo kūną, nekartoti savo amžinų klaidų: nebėgti susikūprinus, nesugniaužti kumščių, neįtempti pečių, nugaros. Jėgų turėjau per akis, bet žinojau, kad priekyje laukia energijos atsargų slenkstis.

Maratono bėgikams maždaug ties 30-uoju kilometru (vieniems porą km anksčiau, kitiems vėliau, tai priklauso nuo pasiruošimo) išsenka organizme sukauptos greito naudojimo energijos atsargos (cukrus) ir vienintelis energijos šaltinis tampa riebalų deginimas. Apima baisus nuovargis, suima nesvietiškas alkis, jautiesi visiškai išsekęs, suima noras prisėsti ir prigulti šalia kelio.

Šį kartą slenksčiui buvau pasiruošęs labai gerai. Kelias dienas prieš varžybas mitau daug angliavandenių turinčiu maistu. Kimšau ispaniškus canellonius ir paellas, valgiau daug vaisių. Per varžybas kas 5 km iščiulpdavau po ketvirtį apelsino. Tai padėjo. 30-as kilometras atėjo ir praėjo. Atėjo ir 31-as, ir 32-as. Jokio nežmoniško išsekimo nejutau. Anksčiau išsekimas mane užklupdavo staiga, tarsi žudikas tamsiame skersgatvyje nuovargis perverdavo kūną. Ties 35-u kilometru supratau, kad slenksčio šį kartą nebus. Nuovargį jaučiau, tačiau jis atėjo taip pamažu, kad net nepajutau. Matyt, man padėjo treniruočių metu įveiktas didelis kilometražas.

Slenkstį šį kartą pavyko įveikti puikiai, tarsi pagal vadovėlį. Tačiau turėjau kitą bėdą. Tokiam greičiui nebuvo pasiruošę raumenys. Maždaug nuo 20-o kilometro šlaunų keturgalvį raumenį ėmė traukti mėšlungis. Kad ir nestipriai, bet vis tiek nemaloniai. Vėliau jis savaime praėjo, bet ėmiau raumenyse jausti skausmą. Skausmas buvo nuo raumenyse atsiradusios pieno rūgšties. Šis skausmas man buvo pažįstamas, aš kiekvieną kartą jį jaučiu po varžybų arba po labai sunkių treniruočių. Tačiau šį kartą jį jutau JAU VARŽYBŲ METU. Tai buvo kažkas nauja. O bėgti dar buvo likę bent 8 kilometrai.

Skausmas su kiekvienu kilometru vis stiprėjo. Kvėpavau lėtai, iš kvapo nebuvau išsimušęs, pulsas santykinai nedidelis: apie 160-162. Tai nebuvo susiję su energijos trūkumu. Paprasčiausiai nemokėjau bėgti pakankamai greitai. Širdis atlaikė gerai. Neatlaikė kojų raumenys. Jutau, kad bėgu nebe efektyviai. Fiziškai nebegalėjau pakelti kulnų, į priekį išmesti kelių. Ėmiau sau delnais trankyti per šlaunis ir per krūtinę. Bėgdamas garsiai ant savęs šaukiau: „Bėk, tinginy! Pirmyn, slunkiau!“. Apsidairiau ar šalia manęs nėra kitų bėgikų. Artimiausias persekiotojas buvo už gerų šimto metrų ir aš visu balsu variau savo tiradą toliau: „Varyk, slunkiau! Kelk kulnus! Kelius į priekį! Mojuok rankom! Nepasiduok! Pirmyn! Pirmyn!“. Rodėsi, kad jėgas mobilizuoti kuriam laikui pavykdavo.

Tačiau tai nedaug ką tepadėjo. Greitis su kiekvienu kilometru nežymiai, bet vis krito ir krito. 36-ą km įveikiau per 4:40, 37-ą per 4:56, 38-ą per 5:02, 39-ą per 5:04, 40-ą per 5:12, 41-ą per 5:07, 42-ą per 5:05. O pulsas iki pat pabaigos išliko stebinančiai pastovus: 162.

Galutinis rezultatas – 3:15:57. Finišuodamas išgirdau savo vardą ir pavardę. Tai komentatorius paskelbė, kad finišavo Dovydas Sankauskas – bėgikas iš Latvijos. Tebūnie Latvija, aš prieš šią šalį neturiu nieko prieš.

Finišavęs sustojau kaip įbestas. Nebegalėjau žengti nei žingsnelio. Nuo lietaus ir šalčio buvau sustiręs į ožio ragą. Kairė pėda įsiskaudėjo kaip reikiant, vos begalėjau ja priminti. Pamažu nušlubčiojau iki masažo kabineto. Ten sušilau ir atsigavau. Bet masažistei suktelėjus kairę pėdą kone žvygtelėjau. Nuo to momento kairė pėda atsirašė galutinai. Tą dieną dar šiek tiek galėjau paeiti, bet kitą dieną buvo ragai, o oro uoste Raimonda mane vežiojo su invalido vežimėliu. Kairė pėda ištino kaip kaladė. Grįžęs namo dvi dienas išgulėjau lovoje, bet dabar, šeštą dieną po varžybų, jau jaučiuosi geriau.

Varžybos baigtos ir Kalvijos maratono medalis pakabintas namie garbingoje vietoje. Apmąstęs varžybų eigą išsiaiškinau savo klaidas. Raumenų nuovargis ir pieno rūgšties skausmas liudija, kad per mažai dariau tempinių treniruočių. Dabar geriau žinau kam reikalingos tempinės treniruotės – patyriau tai savo kailiu. Kita problema buvo ta, kad per patį treniruočių piką praleidau dvi savaites: 15-ąją ir 16-ąją. 15-ąją savaitę gydžiausi traumą, kurią gavau bėgdamas Gosporto pusę maratono, o 16-ąją nebėgiojau dėl ligos. Užtat galiu save pagirti už lengvai įveiktą energijos atsargų slenkstį, už puikiai apgalvotą mitybos strategiją varžybų metu, už kompleksišką treniruočių metodą.

Varžybos apmąstytos ir išvados padarytos. Sezoną užbaigiau gerai, 5 minutėmis pagerinęs asmeninį maratono rekordą. Iš viso asmeninius rekordus šiemet gerinau 6 kartus. Apie bėgimą išmokau nepaprastai daug naujo. Buvo sėkmingi metai.

Dabar, sėdint Šiauliuose, kai už lango 10 cm sniego sluoksnis ir -17° C šalčio, net nesitiki, kad iki palmėmis apaugusios Maljorkos tik 3 valandos skrydžio.

Vienintelis mano naudojamas būdas atskirti gerą meno kūrinį nuo blogo yra tik per kūrinio sukeltus išgyvenimus manyje. Dėl šios priežasties nemėgstu šiuolaikinio meno. Visokios šmiku šmaku instaliacijos ŠMC, išgriautos kėdės Tate galerijoje ir kanalizacijos vamzdžiai prie Neries krantinės man nieko nereiškia, man tai tėra tik tuščia vieta. Geras meno kūrinys mane turi nustebinti, priversti pasijausti pakylėtam, apstulbintam ir sužavėtam, tarsi netyčia apčiuopusiam kažką neapčiuopiamo. Patirtas išgyvenimas nebūtinai turi kelti teigiamas emocijas. Pamatęs gerą kūrinį aš galiu likti sutrikęs, šokiruotas, pasibjaurėjęs ar netgi išgąsdintas. Įprastinis supratimas apie pasaulio tvarką turi bent trumpam susijaukti, akis dengiantis kasdienybės šydas bent trumpam prasiskleisti ir aš bent trumpam turiu patekti ten kažkur kitapus, kur tik geras menininkas gali man padėti patekti.

Paskutinis mane sukrėtęs kūrinys yra šis vakar rastas trumpas filmukas. Tai tikras daugiabriaunis grynuolis, giliai mane sujaudinęs ir privertęs susimąstyti. Pabandysiu atskleisti savo mintis ape kai kurias iš tų briaunų.

Tai sena istorija iš lygiai prieš 200 metų gimusio vokiečių psichiatro Heinricho Hoffmanno knygos vaikams „Der Struwwelpeter“ („Joniukas kudliukas“), išleistos 1845 metais. Knygoje yra 10 trumpų pamokamų eilėraštukų vaikams. Vienas iš jų yra istorija apie nykščių čiulpiką. Vokiškai, deja, neskaitau, tad į lietuvių kalbą verčiau iš anglų kalbos. Vertimas laisvas.

Nečiulpk nykščio

Pasakojime yra draudimas nečiulpti nykščio, kuris yra sulaužomas. Draudimas ir jo sulaužymas yra labai dažnai pasitaikantis pasakų elementas. Pasakoje „Elenytė ir Joniukas aviniukas“, Joniukui draudžiama gerti iš balos vandenį ir jis už bausmę paverčiamas avinėliu. Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ Eglė perduoda uždraustą informaciją ir jos vyras žaltys nubaudžiamas mirtimi. Pasakoje apie Mėlynbarzdį žmonai draudžiama įeiti į vieną kambarį, o už sulaužytą draudimą laukia bausmė. Šiame pasakojime apie nykščių čiulpiką draudimo sulaužymas ir pelnyta bausmė turi siaurą tiesioginį didaktinį tikslą atpratinti vaiką nuo nykščio čiulpimo.

Baugštus Konradas turi įprotį siekdamas nusiraminti čiulpti savo nykštį. Tai biologinis refleksas, krūties žindymo pakaitalas. Paprastai šis įprotis praeina savaime, jei vaikas šeimoje jaučiasi saugus. Konradas toks nesijaučia. Filmuke puikiai sukurta baimės ir įtampos atmosfera. Plazdančios šviesos ir šešėliai, duslūs garsai, kaip iš skliautuoto rūsio aidintis žvarbus motinos balsas perteikia Konrado nesaugumą. Iš siaubo pastėręs ir susikaustęs Konradas krūpčioja nuo kiekvieno garso, nuo kiekvieno mamos judesio. Turbūt niekas taip negniuždo asmenybės, kaip baimė. Taip auklėjama būsima auka.

Ateis baubas

Akivaizdu, kad Konradas (tuo pačiu ir skaitytojas, kuriam skirta Konrado istorija) gąsdinamas baubu. Tai tokia „jei nepaklusi – ateis baubas“ pedagogika. Žymiai lengviau vaiką „auklėti“ gąsdinant baubais, negu sukurti jam tokią aplinką, kurioje jis jaustųsi saugus. Gąsdinimo pedagogikos padariniai neretai būna skaudūs tiek pačiai asmenybei, tiek iš tokių asmenybių sudarytai visuomenei. Toks „auklėjimo“ būdas Lietuvoje populiarus. Didelis savižudybių skaičius, daug girtų vairuotojų (tai tam tikras savęs naikinimo būdas) keliuose, balsavimas per rinkimus už tuos, kuriais paskui tučtuojau nusiviliama, kaltės dėl savo asmeninių problemų perkėlimas valdžiai – tai vis aukos sindromo požymiai. Visi mes esame konradai-aukos, kuriuos gąsdindavo baubais. Ir tas baubas vis dar ten, nors jis mūsų ir nebelanko, bet mes žinome, kad jis ten tūno.

Seksualinis prievartos aktas

Šis filmukas – tai lytinis aktas. Kaip ir priklauso lytiniam aktui, filmukas pradedamas įžanga. Konradas, nors ir žinodamas, kad tai draudžiama, patyliukais pačiulpčioja savo nykštį. Atėjusi mama jį užklumpa ir uždraudžia jam taip toliau daryti. Įtampa (geismas) auga ir, mamai išėjus, Konradas nebesivaldo ir visas atsiduoda čiulpimui (2:40). Tai susijaudinimo fazė. Pasirodo siuvėjas su didelėmis žirklėmis. Nuo čia įvykiai jau darosi nebevaldomi. Bėgimas nuo siuvėjo ir neišvengiamas Konrado pagavimas – tai plato fazė (2:50 – 3:05). Jų eiga pasiekia maksimumą kai Raudonkelnis siuvėjas prievarta paima Konradą. Pirštų kirpimas yra kulminacija. Jo metu įvyksta orgazmas.

Filmukas yra juodai baltas, nors originali knyga buvo spalvota. Vienintelė spalva šiame filmuke yra Konrado kraujas, todėl raudonas kraujas yra ypatingai paryškintas. Be jokios abejonės, tai išprievartauto Konrado pirmojo lytinio akto simbolis, mergystės plėvės plyšimas.

Velnias dėvi PRADA

Užbaigęs lytinį aktą Konrado paėmėjas nusivalo varpą–žirkles (3:37). Seka tam tikra pauzė, štilis. Sekso prievartos aktas baigtas. Čia noriu pastebėti, kad blogis yra elegantiškas. Jis turi didžiulės energijos, yra gyvybingas. Blogio veidas spinduliuoja gaivališka galia (3:22). Blogį galima smerkti, bet jo kerinčiai jėgai ir grožiui sunku atsispirti. Blogis patrauklus, nes jis stiprus ir galingas. Siuvėjas, su lengva išdaigininko pašaipėle veide žiūrintis į gulinčią auką (3:32), čia yra padėties viešpats ir jam atitenka žiūrovų simpatijos. Mėgaudamasis padėtimi prievartautojas džiugiai pačekši ore žirklėmis ir patimpčioja iš siaubo ir skausmo kretančios aukos žandą (4:05). Velnioniškai elegantiškai užsimaukšlinęs skrybėlę kai durimis trinkteli grįžtanti mama, ne mažiau elegantiškai ir pasišalina iš išniekintos vietos. Blogieji vyrukai ir blogosios damos priešingos lyties tarpe visada turi daugiau gerbėjų nei gerieji. „Su jais bent jau buvo nenuobodu“, – paprastai vėliau sako jų aukos.

„Ji pati išprovokavo“

Grįžta mama. Įvykusį Konrado pirmąjį lytinį aktą (išprievartavimą) ji priima natūraliai. Neatmesčiau, kad veikiausiai mamai lygiai taip pat buvo seniau nutikę ir pačiai, kaip, galbūt, ir apskritai gana didelei visuomenės daliai. Šiaip ar taip, jos nei kiek nenustebina sūnaus išprievartavimas: „Sakiau tau, Konradai, kas bus – praras čiulpikas nykštelius“. Įteikdama šluotą ir liepdama pačiam susitvarkyti priterštas grindis ji pabrėžia, kad viskas, kas įvyko, yra tik paties Konrado kaltė. Ši mamos reakcija atitinka šiandieninį visuomenės požiūrį Lietuvoje į tokius prievartos atvejus. Dažnai apie išprievartautas aukas sakoma: „ji buvo pati kalta“, „tikriausiai ji pati provokavo“, „ką, ji nežinojo kuo viskas baigsis?“ ir pan. Seksualinė prievarta – pelnyta bausmė sulaužiusiems draudimą. „Sakiau tau alkoholio negerti“, „sakiau tau ten neiti“, „sakiau tau miniako nevilkėti“, „sakiau tau su juo neprasidėti“, „sakiau tau grįžti iki dešimtos“ – tai draudimai, kurie kažkada buvo sulaužyti, o sulaukta bausmė (nykščių nukirpimas/išprievartavimas) yra laikoma pelnyta.

Būsimas gėjus

Galbūt auklėjimas baubu – tai vienas iš tapimo gėjumi kelių. Būsima aukos sindromo kamuojama asmenybė auklėjama baimės atmosferoje. Užaugę konradai nusivilia savimi, šeima, netiki harmoningais šeimos santykiais, nes patys konradai tokių nepatyrė vaikystėje. Man visada gėjai asocijavosi su silpnumu, vyriškumo nebuvimu, masculinum stoka. Prieš tapdamas gėjumi konradas turi iš pradžių nusivilti esama pasaulio status quo. Aukai toks nusivylimas užprogramuojamas auklėjimu. Vyriškas silpnumas + egzistencinė neviltis = tai ir yra tas grėsmingas užtaisas.

Jei tik galite, prašau, negąsdinkite vaikų baubais.

Išlaikiau dar vieną Cisco egzaminą (ARCH 642-873). Tai buvo paskutinis egzaminas CCDP sertifikatui gauti, po egzamino iškart gausiu sertifikatą. Egzaminui ruošiausi apie porą mėnesių, paskutinį mėnesį kasdien tam skirdamas po 10 valandų. Šis egzaminas buvo vienas lengvesnių, nes nereikėjo mokytis jokių naujų komandų ar techninių subtilybių ar smulkmenų. Tačiau jis buvo sunkus, nes jame nagrinėjamai teorijai suprasti techninius dalykus buvo būtina jau žinoti iš anksto.

Ruošdamasis perskaičiau 4 knygas:

• 1. Top-Down Network Design, 2nd Edition by Priscilla Oppenheimer ISBN-10: 1-58705-152-4; ISBN-13: 978-1-58705-152-4; Published: May 27, 2004;
• 2. Optimal Routing Design by Russ White, Alvaro Retana, Don Slice ISBN-10: 1-58705-187-7; ISBN-13: 978-1-58705-187-6; Published: Jun 7, 2005;
• 3. Designing Cisco Network Service Architectures (ARCH) (Authorized Self-Study Guide), 2nd Edition by Keith Hutton, Mark Schofield, Diane Teare ISBN-10: 1-58705-574-0; ISBN-13: 978-1-58705-574-4; Published: Dec 24, 2008;
• 4. CCDP ARCH Quick Reference (Digital Short Cut) by Kevin Wallace, Michael Watkins ISBN-10: 1-58705-499-X; ISBN-13: 978-1-58705-499-0; Published: Oct 26, 2007;

Pirmoji knyga labai patiko. Autorė pateikė labai sistemingą požiūrį į tinklų projektavimo metodiką. Nors ir paminėdama daug smulkmenų, autorė lengvai sugebėdavo atsiplėšti nuo žemės ir pažvelgti į tinklų projektavimą iš paukščio skrydžio. Iš pradžių pamaniau, kad ši knyga beviltiškai pasenusi, nes radau paminėtas tokias technologijas, kaip AppleTalk ir Token Ring. Paprastai knygas, kuriose aptinku rekomendacijas Token Ring keisti į Ethernet, o šakotuvus (hub) keisti į komutatorius (switch), metu lauk net neskaitęs. Tokioms knygoms vieta nebent muziejuose, Interneto eros priešaušrio skyriuje. Tačiau Priscilla Oppenheimer sumaniai panaudoja savo gilias istorines technologijų žinias aiškindama dabarties technologijas. Pavyzdžiui, nustebau supratęs, kad vis dar tebetobulinamo IPv6 protokolo technologijos jau kadų kadaise egzistavo AppleTalk ir CLNS protokoluose. Kaip sakė filosofas: nežinantys istorijos yra priversti ją kartoti.

Antroji knyga patiko ne mažiau, o gal netgi dar labiau už pirmąją. Knygos tema kur kas siauresnė, tačiau išnagrinėta labai giliai. Jautėsi didžiulė autorių kolektyvo erudicija. Visi autoriai aktyviai dalyvauja IETF kurdami naujus Interneto technologijų standartus (RFC). Jaučiu, kad apie maršrutizavimą dabar žinau daugiau. Tiksliau pasakius, žinau kiek dar daug nežinau. Pasižiūrėjau interviu su Russ White’u, vienu iš knygos autorių. Į klausimą: „ko reikia norint tapti geru kompiuterių tinklų projektuotoju“, Russ White’as atsakė: „Get as much experience as possible“. Visuomet pasąmoningai jaučiau, kad būtent to aš ir siekiu. Išreikšdamas tai tiesiai šviesiai, White’as man padėjo aiškiau suformuluoti savo tikslą. Perfrazuosiu Leniną: „Įgykite patirties, patirties ir dar kartą patirties“. Tik taip galėsiu tapti geras kompiuterių tinklų projektuotojas.

Trečioji knyga buvo oficialus egzamino vadovėlis, bet ji buvo itin nuobodi. Vos prisiverčiau perskaityti. Paskutinė, ketvirtoji, knyga buvo tiesiog graži ir kompaktiška trečiosios santrauka.

Su CCDP sertifikatu kišenėje esu pasiruošęs užkariauti naujas karjeros aukštumas. Profesijos sertifikatų turiu pririnkęs jau visą pluoštą, tiek Cisco, tiek visokių kitokių. Įdomu, ar šis ne toks jau ir plonas popierių pluoštelis padės man susirasti gerą darbą pasaulinės krizės akivaizdoje.

Sekmadienį Londone sudalyvavau Dulwich Charity Run 10k varžybose. Specialiai šioms varžyboms nesirengiau, paprasčiausiai prabėgau vietoje eilinės 19 km treniruotės mano pagrindiniame maratono treniruočių plane. Varžybos yra puiki proga pasitikrinti save ar aš tobulėju. Norėjau pagerinti savo prieš 3 mėnesius Palangoje pasiektą asmeninį 10 km rekordą. Palangoje 10 km buvau nubėgęs per 39:56, o čia, Dulwich parke, svajojau nubėgti per 39:00. Žinojau, kad realiai tokiam rezultatui dar nelabai esu pasirengęs, todėl mane būtų patenkinęs ir 39:30 ar panašus rezultatas. Žodžiu, svajojau asmeninį rekordą pagerinti ženkliai, bent per 30 sekundžių. Tačiau to padaryti nepavyko. Asmeninį rekordą aš pagerinau, tačiau labai neženkliai.

Į Dulwichiaus rajoną iš mano miesto galo nėra jokio patogaus susisiekimo, tad į registraciją šiek tiek vėlavau. Vos užteko laiko padaryti apšilimui. Persirengiau, pabėgiojau ir atsistojau prie starto linijos. Šiose varžybose dalyvavo 600 dalyvių, tad grūsties nebuvo, stovėjau prie starto linijos trečioje ar ketvirtoje bėgikų eilėje. Nemėgstu brautis per minią, geriausia kai iš karto atsistoju greta bėgikų, atitinkančių mano jėgas, ir netrukdau nei sau, nei kitiems. Nuaidėjus švilpukui pasileidau bėgti. Startinės makalynės praktiškai nebuvo, nors kažkeli lėtapėdžiai vis tik įsigudrino atsistoti starte užlindę visiems prieš nosis ir kiekvienam teko juos aplenkinėti.

Jau po 100 metrų pirmieji bėgikai išsirikiavo gražia eilute, kuri beveik nekisdama ir išsilaikė iki galo. Prieš mane buvo apie 20 bėgikų. Tempas atrodė labai smagus, bet stengiausi nepasiduoti startiniam jauduliui ir pernelyg neįsibėgėti. Ties pirmojo kilometro ženklu žvilgtelėjau į laikrodį: 3:45. Jei noriu nubėgti lygiai per 39 minutes, tai reiškia, kad bėgu šiek tiek per greitai. Svarbiausia, kad pavyko suvaldyti startinį jaudulį, nes paprastai pirmąjį kilometrą šaudavau kaip kulka per 3:30 ar net dar greičiau, o paskui krisdavau. Šį kartą to išvengiau. Antrasis kilometras 3:47, irgi per greitai, bet startinį jaudulį visiškai numalšinau.

Kūnas pradėjo judėti laisvai ir ritmingai, kojos pačios pajuto tinkamiausią tempą ir lengvai, tarsi be pastangų, nešė mane į priekį. Aš aplenkiau porą bėgikų, mane taip pat aplenkė 4 bėgikai. 2 iš jų aš aplenkiau šiek tiek vėliau, po kelių kilometrų, o kiti 2, kurį laiką šmėžavę man prieš nosį, prieš finišą dingo tolumoje. 3-iasis kilometras įveiktas per 3:58. Viskas normaliai.

Varžybų trasą sudarė 3 ratai: mažasis ratas 3 km ir du ratai po 3,5 km. Didžiuosiuose ratuose buvo po ilgą, bet nuožulnią įkalnę ir nuokalnę. 4-ąjį kilometrą į įkalnę įveikiau 4:02, 5-ąjį nuokalne per 3:52. Šiek tiek per lėtai, bet kol kas viskas normos ribose. Pusė trasos ėjo parko takais, o kita pusė – šaligatviais. Kai kur šaligatviai buvo remontuojami, kai kur teko bėgti pro autobusų stoteles. Vienoje vietoje iš namo staiga išbėgus ir ant šaligatvio susispietus būreliui vyrukų, plekštelėjau vienam iš kelią užtvėrusių vyriškių per petį: „Sorry, mate!“ ir nuskuodžiau tolyn. Už nugaros išgirdau riebiai lenkiškai nusikeikiant. Matyt, lenkų emigrantai nemėgsta bėgimo varžybų. Šiaip ant kiekvieno posūkio stovėjo varžybų tvarkdariai, kurie stabdė eismą, rodė mums kelią ir šiaip labai mus palaikė. Bėgau su užrašu ant marškinėlių „Lietuva“, todėl girdėjau praeivius šūktelint „Go Lithuania!“. Jaučiausi smagiai.

6-ajame kilometre pradėjo reikštis nuovargis: laikas 4:00. Kojos pačios savaime į priekį jau nebenešė, teko kiekvienam žingsniui susikaupti ir valios pastangomis nusiteikti bėgti nelėtinant tempo. Bet tempas krito. 7-asis kilometras į įkalnę 4:03. Čia pradėjau lenkti kai kuriuos bėgikus per visą ratą. 8-ajame kilometre tempas visiškai nukrito iki 4:05. Jėgos išseko, tačiau buvo labai smagu ir gera lenkti bėgikus per visą ratą, tik tai mane ir palaikė. Nuo 8-ojo kilometro laukė ilga 1,5 km ilgio nuokalnė beveik iki pat finišo. Žvilgtelėjau į laikrodį: vidutinis visos trasos bėgimo tempas 3:56. Atrodė, kad dar turiu šansą spėti į savo svajonių laiką.

Pasileidau nuokalne padidinęs tempą, bet dar ne iš paskutiniųjų jėgų. 9-ąjį kilometrą įveikiau per 3:47. Puikumėlis! Vidutinis visos trasos tempas pagreitėjo per vieną sekundę iki 3:55. Fantastika! O dar net neperėjau į finalinį spurtą! Bėgikų, kuriuos lenkiau per visą ratą, gausėjo vis labiau ir labiau. Gausėjo iki tiek, kad siaurame šaligatvyje netgi pradėjo darytis sunku juos aplenkti. Prasidėjo paskutinis, 10-asis kilometras.

Ir čia mane visiškai išmušė iš vėžių tie, kuriuos aš lenkiau per visą ratą. Kelias iki finišo likus 600 metrų suko pro parko vartus. Jau artėdamas prie vartų mačiau, kad prie jų artėja didelis būrelis lėtapėdžių, kuriuos aš tuoj aplenksiu per visą ratą. Nepagalvojau, kad man reikia paspartinti tempą, kad nepatekčiau į grūstį prie vartų. Į grūstį aš, aišku, patekau, teko sekundei ar dviem visiškai sustoti ir palaukti kol galėsiu patekti pro vartelius į parką. Per tą sustojimą visiškai išsimušiau iš kvapo ir iš ritmo, nebesugebėjau prideramai baigti spurto. Iki finišo vos ne vos nusivilkau. Prieš pat finišą kažkas, prisivijęs iš nugaros, netgi pabandė mane aplenkti, bet aš visiškai nebeturėjau valios priešintis, leidausi aplenkiamas. Mane aplenkęs vyrukas išsiveržė į priekį per metrą, tačiau savo nelaimei daugiau nutolti nebandė. Sekundę ar dvi laikiausi jam iš paskos, kol manyje staiga užvirė sportinis pyktis: „nesileisiu aplenkiamas!“. Paskutinius 100 metrų finišavau galingai ir tą vyruką pavyko stebėtinai nesunkiai aplenkti.

10-asis kilometras buvo įveiktas per 4:02. Nepavyko atlikti savo firminio pasispardymo paskutiniame kilometre. Užuot buvęs pats greičiausias kilometras, jis buvo beveik pats lėčiausias. Be to, mano GPS matuoklis nevisiškai tiksliai matavo trasą. Pagal matuoklio parodymus finišas buvo „nukeltas“ 200 metrų tolyn. Kitą kartą bėgdamas varžybose matuoklio parodymus vertinsiu su 2-3 sekundžių paklaida, kad paskui netektų nusivilti. Jei ne tie „nukelti“ metrai, kuriems sugaišau papildomas 30 sekundžių, ir neatliktas finalinis spurtas, galėjau atbėgti ir greičiau. Galutinėje įskaitoje su rezultatu 39:49 užėmiau 18-tą vietą. Asmeninį rekordą pagerinau 7 sekundėmis, bet tai manęs pernelyg nedžiugina, nes vis dar esu apniktas minčių iš serijos „kas būtų buvę, jeigu būtų“.

Lenktynių metu mano vidutinis širdies pulsas buvo 173. Grįžau namo ir jau nekantraudamas laukiu rytojaus, kad pernakt pailsėjęs vėl galėčiau eiti į treniruotes. Man reikėtų daryti daugiau tempinių treniruočių pieno rūgšties (laktato) slenksčiui pagerinti ir daugiau greičio treniruočių. Vėl noriu į varžybas. Tikiuosi, kad kitą kartą pavyks pasirodyti kaip reikiant.

Maratono varžybos šiemet buvo puikiai organizuotos. Viskas buvo neprasčiau nei dideliuose užsienio maratonuose. Likus kelioms savaitėms iki Vilniaus maratono kasdien spaudoje pasirodydavo bent keli pranešimai apie artėjančias varžybas. Šventė prasidėjo jau šeštadienį, varžybų išvakarėse. Vyko sporto ir sveikatingumo mugė, buvo galima išsitirti su specialia Adidas ir Asics įranga. Adidas atstovai matavo pėdos atsispyrimo slėgio taškus su specialiu kilimėliu, per kurį reikėjo perbėgti, o vėliau kompiuteryje analizuodavo slėgio zonas, svorio centrą bei kryptį ir panašią informaciją. Asics atstovai filmavo bėgimą takeliu ir vėliau stebėdavo sulėtintą vaizdą. Abi firmos buvo pateikę nemažų nuolaidų savo sportbačiams.

Vyko organų ir kraujo donorų akcijos, buvo vandens bakteriologinių tyrimų stendas. Pastarasis mane buvo labai sudominęs. Per mikroskopą tyrėja demonstravo įvairiausias bakterijas. Labiausiai įsiminė į plaukų sruogas panašios Laimo ligos sukėlėjos borelijos. Preparatai buvo labai gerai paruošti. Aš vaikystėje turėjau (ir tebeturiu) 900x didinantį mikroskopą, tačiau man niekada nėra pavykę paruošti tokių gražių preparatų. Prieš du mėnesius namie tyriau dumblius, užpuolusius mamos šiltnamį. Pamenu, kaip sunku buvo tinkamai paruošti dumblius apžiūrai, jie ant objektinio stikliuko vis taikydavo supulti į vieną didelį guzą.

Starto dieną ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Pusės ir viso maratono startas turėjo vykti atskirai, 5 minučių skirtumu. Mačiau nemažai bėgikų raudonais numeriais (½ maratono) sulindusių į startą kartu su mėlynaisiais numeriais. Nedidukas vyrukas su akiniais, matyt vienas iš organizatorių, piktai bumbėdamas tampė juos už rankų ir už marškinėlių ir liepdavo nešdintis. Nežinau ar jam visus pasiklydusius pavyko išgrūsti lauk. Tikiuosi, kad taip. Būtų daug paprasčiau, jei startas arba vyktų kartu, arba jei tarpas būtų daug didesnis, bent jau 20 minučių.

Šiemet Vilniuje bėgau ne visą, o tik pusę maratono. Bėgdamas nesistengiau varžytis. Pagal mano Kalvijos maratono treniruočių planą tądien turėjau bėgti 22km treniruotę, tad vietoje jos prabėgau ½ maratono. Kadangi bėgau ramiai, tad įspūdžių daug nebuvo, emociškai nesu sukrėstas. Bėgau sau ramiai be jokio jaudulio.

Bėgime dalyvavo ir savanoriai 3, 3,5, 4, 4,5 ir 5 val tempo vedliai. Su 4:00 balionėliu bėgo Darius Jurgilas, bėgikas iš „Šviesos karių“ klubo. Prasilenkdami palinkėjome vienas kitam sėkmės. Pradžioje paskui jį bėgo didžiulis bėgikų būrys, bet Dariui finišuojant bėgikų būrelis jau buvo ištirpęs. Silpnesnieji nubyrėjo anksčiau, o stipresnieji jau buvo nuskuodę link finišo pirmi. Kai jau būsiu patyręs maratono bėgikas, aš irgi norėčiau kada nors pabūti vedliu.

Pusės maratono trasa buvo parinkta labai nevykusiai. Buvo bėgami 4 ratai, visi skirtingo dydžio. Pirmasis ratas buvo vadinamas garbės ratu, antrasis – pirmuoju ratu ir atitinkamai ketvirtasis – trečiuoju ratu. Jau iš anksto buvo akvaizdu, kad čia daugelis susipainios. Tai, kas teoriškai veikia pabraižyta ant popieriuko, dažnai neveikia praktiškai, kai 1000 bėgikų, atidavę visas jėgas, dar turi sukti galvą skaičiuodami ratus ir ieškodami finišo. Prieš pat finišą stovėjo plakatas su rodykle į dešinę „kitas ratas“ ir rodykle į kairę „finišas“. Tačiau į kairę nebuvo nieko, tik statybininkų tvora. Mačiau, kaip daugybė finišuojančių bėgikų sekdami rodyklę suko į kairę, link universiteto ir prezidentūros. Atsirėmę į užtverto kelio tvorą jie visiškai pasimesdavo ir klausinėdavo praeivių ir šalia stovinčių fotografų, ką jiems daryti ir kur bėgti.

Pusės maratono rezultatų lentelėje mačiau parašyta „iš viso dalyvių: 657“. Ten pat parašyta, kad finišo rezultatas buvo užskaitytas 297-iems dalyviams. Kur likę 360 dalyvių? Dalis iš jų netilpo į numatytus 3 val rėmus, dalis pasitraukė iš trasos, o dalis neapibėgo nelemto paskutinio rato. Ar tikrai normalu, kad tik 45% bėgikų finišuoja, o 55% rezultatai nubraukiami velniop? Trasa turi būti tokia aiški, kad joje ir norėdamas nepasiklystum. Norisi organizatoriams palinkėti sėkmės kitais metais.

Vilniaus maratonas – po 2km

Bėgdamas visą kelią praplepėjau su kolegomis bėgikais. Su Franku Neurath, 590-u numeriu, NATO kareiviu iš Vokietijos bėgome šnekučiuodamiesi ir juokaudami kokius 12km. Vėliau šiek tiek paspartinau tempą ir Franką palikau, bet kalbinau kone kiekvieną bėgiką, kurį prisivydavau. Pradedant latvių klubo Arite nariais, baigiant suomiu Timo Repo, bėgusiu su senovės Romos kario uniforma, skydu ir kardu. Šiam vyrukui Vilniaus maratonas buvo 15-asis šiais metais ir 151-asis per visą karjerą. Jis bėgioja jau 10 metų. Pasirodo, jis turi visą kolekciją įvairiausių aprangų ir kaskart jas keičia.

Planavau atbėgti maždaug per 1:35:00 – 1:40:00. Atbėgau per 1:39:02. Sunkiausia buvo nepersistengti ir nepradėti varžytis kaip reikiant. Bėgau stabiliu 4:45 min/km tempu, bet į pabaigą vis tiek nejučia paspartinau žingsnį iki 4:30. Po finišo gavau medalį, kurį pasikabinęs ant kaklo, visą dieną po Vilnių vaikščiojau išdidžiai.