dovydas.sankauskas.lt

Savaitgalį prieš Jonines sudalyvavau 300 km dviračių lenktynėse Švedijoje. Važiavome aplink Veterno ežerą. Šis ežeras yra antras pagal dydį Švedijoje ir šeštas pagal dydį Europoje. Sudalyvauti mane sugundė Simona. Varžybų atstumas iš pradžių šiek tiek sutrikdė ir nugąsdino. 300 kilometrų – rimtas iššūkis. Bet pagalvojus – kodėl gi ne? Simonai pasakojant savo nuotykius pernykštėse varžybose, supratau, kad aš neištversiu nesudalyvavęs.

Patekti į šias varžybas nėra lengva. Saugumo sumetimais dalyvių skaičius yra ribotas, tik (o gal – net) 20 000 dalyvių. Šiemet šios varžybos vyko jau 46-ą kartą, jos tokios populiarios, kad visi 20 000 numerių yra išperkama per savaitę po pardavimo pradžios, kai iki pačių varžybų dar būna likę beveik metai. Man į šias varžybas įsitrinti pavyko tik per pažįstamus.

Pasiruošimas ir treniruotės

Turiu pripažinti, kad varžyboms ruošiausi gana atmestinai. Treniruotis pradėjau tik likus 6 savaitėms iki pačių varžybų. Nusipirkau dėvėtą, bet beveik kaip naują dviratį Focus Variado Expert su Shimano Ultegra pavarų sistema ir Shimano RS20 ratais. Dviratis buvo puikus – lengvas, veržlus, minti vienas malonumas.

Treniravausi be jokio tikslaus plano. Važiuodavau kokius 3-4 kartus per savaitę po 40-50 km per dieną ir vieną kartą per savaitę apie 80-100 km. O vieną sykį, likus dviems savaitėms iki varžybų, nuvažiavau 120 km atstumą. Tai buvo ilgiausias dviračiu nuvažiuotas atstumas mano gyvenime. Iš viso per 6 savaites numyniau 1004 km.

Treniruodamasis apgalvojau, kokį maistą valgysiu varžybų metu. Išbandžiau begalę visokio maisto – vaisių, sumuštinių, saldainių, šokoladų. Geriausiai pasirodė lietuviški saldainiai „Nomeda“. Vafliai, pertepti uogiene, labai tiko varžyboms – buvo saldūs, labai kaloringi, lengvai virškinami, puikaus skonio ir lengvai nuryjami. Pasiėmiau jų į Švediją visą maišą.

Treniruodamasis turėjau išmokti begalę elementarių dalykų, nes ant dviračio buvau sėdėjęs labai nedaug, juolab ant plentinio. Sunkiausia buvo ne minti pedalus, o minant atpalaiduoti pečius. Iki galo šito taip ir neišmokau. Kai važiavau 120 km nuotolį, maždaug nuo pusiaukelės kas kelias minutes dešinį petį nudiegdavo aštrus skausmas, lyg kas susmeigtų į petį kinžalą. Bandydavau kartais važiuodamas pasukti pečius, dažnai keisti rankų padėtį, bet iki galo teisingos sėdėsenos meno taip ir neįvaldžiau.

Treniruodavausi visada vienas pats. Todėl prieš varžybas man baisiausia buvo ne atstumas, o važiavimas grupėje su kitais dviratininkais. Buvau prisiklausęs visokių istorijų, kaip žiopli naujokai, nemokantys važiuoti grupėje, neatsargiai spustelėję stabdžius ar užvažiavę ant priešais riedančio dviratininko rato, gali išgriauti visą grupę. O dideliu greičiu važiuojant griūnama dažniausiai su traumomis. Bandžiau sekti lietuviškas dviratininkų diskusijas internete ir susirasti bendraminčių, norinčių pasitreniruoti kartu, bet vis nepavykdavo. Į Švediją išplaukiau taip nei kart ir nepavažiavęs su grupe. Šito turėjau išmokti pačių varžybų metu.

Prieš varžybas Simona mane apmokė kaip elgtis grupėje – stengtis laikytis kuo arčiau priešais esančio dviratininko, slėptis už jo nuo priešinio vėjo. Už nugaros riedantis dviratininkas visiškai nemato kelio, tik priekyje esančio dviratininko nugarą, todėl labai svarbu sekti vienų kitiems rodomus ženklus – kurioje pusėje kliūtis, kada pristabdyti, kada užleisti vietą ir pan. Teoriškai buvau pasiruošęs, bet praktiškai neįsivaizdavau kas manęs laukia.

Varžybų išvakarės

Nuvykęs į Švediją pradėjau bijoti artėjančio starto. Niekada nebuvau dalyvavęs jokiose dviračių varžybose ir visiškai neįsivaizdavau kaip man seksis. Pagal tai, kokiu greičiu važiuodavau per treniruotes, įsivaizduodavau, kad galėčiau 300 km nuvažiuoti maždaug per 11 valandų. Bet atvažiavęs į Švediją pabūgau ir nutariau važiuoti lėčiau, maždaug per 12 valandų. Tačiau kai pasakiau savo planus Simonai, ji mane padrąsino važiuoti per 11 valandų. Ji pati ketino nuvažiuoti per 9:30. Tomas ketino šturmuoti 8:00 ribą. Nutariau ir aš spausti iš savęs maksimumą ir stengtis nuvažiuoti per 11 valandų.

Penktadienį visi atvykome į Motalą, miestelį, kuriame buvo startas. Sakoma, kad šiame miestelyje gyventojų skaičius varžybų dieną padvigubėja. Užsiregistravome, pasiėmėme numerius, pavaikštinėjome po vietoje surengtą didžiulę mugę dviratininkams, užsipirkome atsarginių dalių. Ir visą dieną valgėme, valgėme ir dar kartą valgėme. Kišome į pilvus viską, kas tik papuldavo po ranka: picos, makaronai, sumuštiniai, vaisiai. Kefyras, pienas ir jogurtas ėjo litras po litro. Panašiai angliavandenius rijome jau ir vakar, bet šiandien, varžybų išvakarėse, buvome visiškai persiriję.

Visą dieną mane kamavo nerimas ir jaudulys. Kankino abejonės, nebuvau tikras savo jėgomis, nežinojau ar pajėgsiu. Simona taip pat jaudinosi. Tik Tomas atrodė ramus.

Apie aštuntą valandą vakaro startavo pirmieji dviratininkai. Startas buvo puikiai suorganizuotas. Buvo 3 starto koridoriai. Kas minutę vienas po kito atsidarydavo koridoriaus vartai ir būdavo išleidžiama maždaug po 50-60 dviratininkų. Nelengva 20 000 dviratininkų startą paskirstyti tolygiai. Pirmieji, dar išvakarėse, paprastai startuoja lėtesnieji. Jie važiuos visą naktį. Mano startas paryčiais, pusę keturių, vos tik išaušus. Laikoma, kad paryčiai – tinkamiausias metas startui, nes jau nebereikia važiuoti tamsoje naktį, bet dar būna likę daug laiko iki vidurdienio kaitros. Pažiūrėję, kaip startuoja pirmieji dalyviai, visi nuėjome miegoti.

Startas

Atsikėlėme pusę trijų. Išvakarėse kamavęs nerimas ir jaudulys buvo dingę. Nors ir nenorom, bet prikimšome pilvus sočių pusryčių, pripildėme gertuves vandens ir nuvažiavome į starto vietą.

Ir štai aš jau prie įėjimo į varžybų trasą. Nedrąsiai įsistūmiau savo dviratį ir prisišliejau prie stovinčios dviratininkų grupės ties starto linija. Nuaidėjo sirena ir tarsi raiteliai ant žirgų, dviratininkai šoko ant dviračių ir varžybos prasidėjo. Beveik visi su manimi startavę dviratininkai buvo su vienoda raudonai juoda apranga, visi iš vieno klubo, tik priešaušrio prieblandoje neįžiūrėjau iš kokio. Jų apie 50. Ir gal tik kokie 7-8 priklydėliai, įskaitant ir mane, ne iš šio klubo.

Važiavimas grupėje

Pradėjome važiuoti. Aš nedrąsiai spaudžiausi prie krašto, praleidau klubo narius ir visus priklydėlius į priekį. Bet ne, ne visus. Pora žmogelių atkakliai laikėsi man už nugaros ir nesileido praleidžiami. Matyt, jie dar silpnesni, nei aš. Tai supratęs, pasijutau drąsiau. Kukliai riedėjau klubiečiams iš paskos. Niekaip nesugebėjau tolygiai nulaikyti atstumo iki priešais važiuojančio dviratininko. Tai atitoldavau per 2-3 metrus, tai priartėdavau per sprindį. Po varžybų Tomas paaiškino, kad geriausia vieta yra grupės viduryje. Pirmiesiems yra sunkiausia, nes jie visada mina prieš vėją. Paskutiniesiems taip pat sunku, nes grupė nevažiuoja tolygiai, o šiek tiek tamposi – pailgėja ir vėl susitraukia, todėl paskutiniesiems nuolatos tenka tai pagazuoti, kad priartėtų, tai čia pat pristabdyti, kad neišsiveržtų pirmyn.

Tik tuo metu aš šito dar nežinojau, todėl gazuodavau, čia pat pristabdydavau ir netrukus vėl tekdavo pagazuoti. Tuo metu maniau, kad taip ir turi būti. Netgi džiaugiausi, kad taip lengva ir gera važiuoti, nes važiuoti kitiems už nugarų buvo nepalyginamai lengviau nei vienam prieš vėją. Greitis buvo apie 28-29 km/h, tačiau pastangų reikėjo įdėti labai nedaug. Jei būčiau važiavęs be grupės, vienas pats, su tokiomis pastangomis teišspausčiau ne daugiau kaip 22-25 km/h. Važiavimas grupėje labai palengvino darbą.

Pramynus apie 10 kilometrų pamačiau kaip prieš mane važiuojantys dviratininkai ėmė mojuoti dešine ranka ir plekšnoti sau per sėdmenis iš dešinės. Aha, čia gi dviratininkų ženklas „kliūtis iš dešinės“. Aš irgi plekštelėjau sau dešine ranka per užpakalį, perdaviau ženklą už manęs važiuojantiems. Čia pat išniro ir kliūtis – lėčiau važiuojantis dviratininkas.

Maždaug dar po 10 km išgirdau už nugaros linksmus šūkčiojimus. Mus pavijo vėliau startavusi, bet greičiau važiuojanti grupė. Pasigirdo šūksniai „Saugokis!“, „Dešinė!“. Mus ėmė lenkti. Su manimi susilygino ir ėmė lenkti „Fredrikshof“ klubo grupė. Tai buvo Simonos klubas. Dviratininkai išnirdavo iš už nugaros ilga vora ir nutoldavo pirmyn. Dairiausi tarp jų Simonos, bet nemačiau. Arba ją pražiopsojau, arba tai buvo dar ne jos grupė. Šis klubas toks didelis, kad buvo suformavęs bent 10 grupių.

Grupė yra labai panaši į traukinį. Dviratininkai važiuoja vienas po kito tarsi sukabinti vagonai, tarpai tarp jų labai nedideli. Vietoje vagonų dundėjimo girdisi stipinų ošimas ir padangų trynimasis į asfaltą. 3000 ošiančių stipinų ir 100 riedančių padangų sukelia nemažai triukšmo. Beje, šis triukšmas buvo labai malonus mano ausiai ir mane džiugino. Vadinasi, kai aš ką nors lenkiu, ir jie girdi mane lygiai taip pat, tarsi pro šalį praošiantį traukinį.

Mūsų grupė važiavo labai darniai. Grupės viduje dviratininkai keisdavosi ratu vienas po kito, kad važiuojantys priekyje vėl atsidurtų gale ir galėtų pailsėti. Grupės ariergardą saugojo 2 „vartininkai“. Jie važiavo paskutiniai iš klubiečių ir saugojo, kad į jų grupę neįsimaišytų pašaliniai dviratininkai, tokie kaip aš. Dešinysis vartininkas, raudonplaukis raudonbarzdis vikingas išsitaršiusiais plaukais, retkarčiais išlįsdavo iš savo vietos, atsistodavo ant pedalų ir atsigręžęs nužvelgdavo nuvažiuotą kelią, o taip pat žvilgsniu permesdavo ir mus, prisiplakėlius prie jų grupės.

Pirmasis poilsio sustojimas

Pravažiavus 30 km ėmiau norėti į tualetą. Dvi dienas į pilvą be perstojo kimštas maistas priminė apie save. Žinojau, kad ties 40-uoju kilometru bus poilsio punktas, kuriame bus tualetas, vandens ir maisto. Ėmiau kentėti. Skaičiavau likusius kilometrus, tačiau vis tiek 40 km ženklas išniro netikėtai. Šalia jo dar spėjau pastebėti rodyklę su nuoroda į poilsio punktą. Bet grupė pralėkė pro ženklą net nesumažinusi greičio. Iš nuostabos net išsižiojau. Tikrai nesitikėjau, kad viskas taip pasisuks. Jei būčiau žinojęs, kad grupė nestos pirmame punkte, būčiau užsukęs vienas pats. Bet kol susivokiau, kad mes tikrai nesustosime, šaukštai buvo jau po pietų.

Kitas sustojimas buvo dar už 40 km, maždaug ties 80-uoju kilometru. Supratau, kad teks kentėti dar ilgai. Kaip įveikiau šią kelio atkarpą beveik neatsimenu, tik pamenu, kad į pabaigą jau buvo žalia akyse. Visą laiką žiūrėjau į prieš mane važiuojančiojo nugarą ir beveik išmokau laikyti atstumą iki priekyje riedančios padangos. Dar pamenu avariją. Prie kelio stovėjo du greitosios pagalbos automobiliai. Mačiau ant medicininių neštuvų gulinčius 2 dviratininkus, suvyniotus tarsi balti kokonai, tik veidai kyšojo. Instinktyviai pagalvojau, kad veikiausiai vienas dviratininkas užvažiavo priekiniu ratu ant priešais važiuojančiojo dviratininko užpakalinio rato. Po tokio vaizdelio pradėjau laikyti didesnį atstumą iki priekyje buvusio dviratininko.

Prie punkto grupė sustojo. Išgirdau šūksnius „penkios minutės“. Aš bėgte nubėgau į tualetą, vėliau atsigėriau vandens, pramankštinau ir pratampiau rankų ir pečių raumenis. Suvalgiau porą „Nomedų“, nors dar ir nebuvau išalkęs. Punkte užtrukau apie 10 minučių. Nežinojau ar mano grupė vis dar čia. Tarp tūkstančio pirmyn atgal zujančių dviratininkų buvo lengva pasiklysti. Vienas važiuoti bijojau. Pasidairęs aplink, pamačiau, kad iš poilsio punkto rengiasi išvažiuoti žydrai raudonais marškinėliais vilkinti grupė. Kol užšokau ant dviračio, jie jau buvo išvažiavę.

Atrodė, kad atsilieku tik 200 metrų, bet pavyti juos buvo labai sunku. Pajutau savo kailiu, koks skirtumas važiuoti vienam ir grupėje. Šiaip ne taip sumažinau mus skiriantį atstumą. Prilipau prie paskutiniojo grupės nario ir kurį laiką ilsėjausi. Paskui ėmiau dairytis. Ant grupės marškinėlių perskaičiau, kad tai buvo „Hisingeno“ dviratininkų klubo grupė. Ši grupė taip pat turėjo vartininkus. Važiavo jie apie 30-32 km/h greičiu, šiek tiek greičiau nei mano ankstesnieji bendražygiai.

Niekada nevažiuok vienas

Bevažiuojant nuo krūtinės ėmė slysti Garmin pulsometras. Bandžiau sėdėdamas ant dviračio jį pataisyti, bet niekaip nepavyko. Turėjau sustoti ir pasitaisyti. Nors atrodė, kad sustojau tik kelioms sekundėms, „Hisingeno“ grupė nutolo ir dingo už kelio vingio. Belipant ant dviračio, mane pavijo ėmė lenkti kita didelė grupė. Ėhė, taigi čia mano senoji grupė! Tarsi traukinio vagonai, pro mane lėkė mano buvę grupiokai. Štai ir raudonplaukis vartininkas.

Nebenorėjau važiuoti su jais. Pats nesupratau, ką norėjau įrodyti, bet jutau, kad turiu trūks plyš pasivyti „Hisingeno“ grupę. Pasipusčiau pedalus ir pasileidau į nuokalnę. Prašvilpiau kaip vėjas pro senąją grupę. Nusileidęs nuo ilgos nuokalnės jau galėjau matyti atitolusius savo naujuosius draugus. Vijausi juos ilgai, gal kelis kilometrus. Galų gale pasivijau, bet buvau toks nusilesęs, kad vos tik pabandžiau pasiilsėti, jie vėl tuoj gerokai atitolo. Prisivijau juos vėl, bet ir vėl per daug atleidau. Tik po kokių 10 minučių pamažu pradėjau atgauti jėgas. Supratau, kad vydamasis juos vienas pats padariau visišką nesąmonę. Kitą kartą daugiau taip nebedarysiu.

Iš uodegos persikeliu į priekį

Su Hisingeno komanda pralėkiau dar 30 km iki pat 135 km poilsio punkto. Kažkur ties Jönköpingu mane pralenkė Simona. Ji startavo vėliau, bet važiavo greičiau. Aš visą laiką taip ir pratūnojau uodegoje. Kabojimas uodegoje man ėmė rodytis kaip negarbingas žaidimas. Važiuodamas grupėje jau ėmiau labiau pasitikėti savimi. Buvau išmokęs palaikyti atstumą iki priekinio dviratininko – gal ne taip arti, kaip mačiau darant kitus, bet jau daugmaž normos ribose. Jaučiausi labai išdrąsėjęs ir norėjosi daugiau veiksmo, daugiau atsakomybės. Norėjosi pačiam važiuoti priekyje ir tempti paskui save kitus, o ne būti tempiamam kitų. Ėmiau jaustis nesmagiai, tarsi koks išlaikytinis.

Sustojome punkte. Atsigėriau vandens, užvalgiau, prasitampiau rankų ir pečių raumenis. Užtrukau apie 10 minučių, pailsėjau kaip reikiant. Paskui šokau ant dviračio ir išvažiavau į kelią vienas pats.

Nuo čia prasidėjo pats įdomumas. Kurį laiką važiavau vienas pats, mėgavausi važiavimu ir laukiau kol mane pasivys koks nors „traukinys“. Ir tikrai, netrukus mane prisivijo geltonai raudonų dviratininkų komanda. Aš prisijungiau prie jų, bet jie kažkaip nejučia patys iširo. Ši komanda buvo be vartininkų, sudaryta iš atsitiktinių dalyvių ir, matyt, kažkas silpnesnis, įsimaišęs į vidurį, ją išardė. Aš likau su tais silpnesniaisiais. Netrukus pro mus pralėkė greita nedidelė grupelė. Tokia greita, kad aš net nesuspėjau susiorientuoti ir jie nutolo, bet ne per daug. Pradėjau juos vytis, atrodė, kad vejuosi vienas pats. Kai pavijau, grįžtelėjau atgal – pasirodo aš paskui save traukiau apie 20 žmonių.

Apėmė labai malonus jausmas. Pasirodo, aš sugebu ne tik uodegoje kaboti, bet ir kažką naudingo komandai nuveikti. Su šia grupe laikiausi kurį laiką, kol jie irgi perskilo pusiau. Nuo šiol grynų vieno klubo komandų jau nebebuvo likę, visos buvo iširę. Dauguma grupių buvo susidariusios ekspromtu, iš pavienių panašaus pajėgumo dalyvių.

Žydroji trijulė

Pravažiavus dar kilometrą pro mane prašvilpė nedidelė grupelė iš trijų pavienių dviratininkų. Nespėjau sureaguoti ir prie jų laiku prisijungti. Visų aprangoje buvo po žydrą motyvą. Mintyse juos praminiau „žydraisiais“. Stebėjau juos nutolstant. Ir staiga ūždama ir šniokšdama priartėjo dviratininkų grupė, kurią tučtuojau mintyse pakrikštijau „ekspresu“. Aš įšokau į paskutinį ekspreso „vagoną“.

Dviratininkų ekspresas lėkė nežmonišku greičiu. Aš laikiausi įsikibęs uodegoje, myniau iš visų jėgų, bet vos sugebėjau išsilaikyti. Greitis buvo neįtikėtinas. Su ekspresu važiavome į nelabai stačią įkalnę. Žvilgtelėjau į spidometrą – greitis 52 km/h. Ir tai kylant įkalne! Šie vyrukai buvo kur kas aukštesnės kategorijos, nei aš. Buvo akivaizdu, kad ilgai su jais netempsiu, bet laikiausi, kiek galėjau. Ekspresas greitai vijosi žydrąją trijulę.

Vos tik priartėjau prie trijulės, atsiskyriau nuo „super ekspreso“ ir prisijungiau prie trijulės. Ekspresas šniokšdamas nutolo ir jau po kelių akimirkų dingo iš akiračio. Aš prikibau prie žydrųjų ilgam. Lėkė žydrieji labai sparčiai, ypač žydrųjų vadas. Jis mindavo apie 10 minučių, tuomet pasikeisdavo. Likę du žydrieji mindavo maždaug po 3-4 minutes. Aš tiesiog vegetavau uodegoje, nes žydrieji manęs nepriėmė į komandą pilnaverčiu nariu. Žydrasis, atmynęs savo pamainą priekyje, slinkdavo ilsėtis atgal už savo draugų nugarų. Atslinkęs iki manęs jis žvilgteldavo į mane ir baksteldavo pirštu į žemę priešais mane. Tai reiškė, kad jis nori važiuoti prieš mane, o ne už manęs. Ką gi, tebūnie kaip jis nori. Aš vis tiek džiaugiausi, galėdamas važiuoti su jais, nes jie mynė greitai ir mane toleravo, nors aš ir buvau „išlaikytinis“.

Pakeliamas tiltas

Jiems iš paskos laikiausi apie 20 km. Netikėtai privažiavome pakeliamą tiltą per upę. Sustojome, prie tilto ėmė kauptis didžiulė masė dviratininkų, kilo milžiniška makalynė. Pro pakeltą tiltą upe ėmė plaukti laivai, mačiau jų kyšančias bures. Sustojimas truko apie 6-7 minutes. Šią pauzę išnaudojau atsigerti vandens ir suvalgyti keletą „Nomedų“. Bet kažkur pamečiau savo žydrąją trijulę.

Nusileidus tiltui vienu metu pajudėjo gal bent pusė tūkstančio dviratininkų. Kažką aplenkti buvo tiesiog neįmanoma. Po kokių 5 minučių gretos šiek tiek pralaisvėjo ir atsirado erdvės manevrui. Lėtesni dviratininkai buvo praktiškai užkimšę visą kelią, bet pamažu stūmiausi į priekį. Kai prasibroviau į priekį, pamačiau, kad susidarė didžiulis, gal bent 300 metrų tarpas iki greitesniųjų dviratininkų. Atrodė, kad daug kas norėtų prisijungti prie greitesniųjų, nes labai jau ilgesingai žiūrėjo į tolstančias nugaras. Keista, bet kažkodėl niekas nesiryžo jų vytis, o tarpas vis didėjo. Galbūt dėl drąsos, o galbūt dėl kvailumo aš ėmiau juos vytis. Tikėjausi, kad kas nors paseks paskui mane.

Žydroji ketveriukė (ir aš!)

Pamynęs gal kokią minutę, atsigręžiau pažiūrėti, ar mano „traukinyje“ yra „keleivių“. Ir jų buvo! Paskui mane važiavo mano senoji geroji žydroji trijulė. Sutapimas, kad tokioje minioje mes vėl kartu. Netrukus aš pasitraukiau į šoną ir bakstelėjau pirštu į asfaltą, rodydamas ženklą, reiškiantį „baigiau savo pamainą priekyje, dabar tavo eilė“. Lygiai taip, kaip mačiau žydruosius darant anksčiau. Ir nuslinkau į uodegą. Taip pasikeisdami stūmėmės pirmyn, kol pasivijome greitesniąją grupę. Už jų nugarų pailsėjome porą minučių ir vėl pamažu stūmėmės į priekį, nes pailsėjus greitoji grupė jau nebeatrodė tokia greita. Jeigu jau sugebėjome pavyti, tai sugebėsime ir aplenkti!

Nuo šiol žydrieji mane pripažino ir priėmė į savo žydrą būrį. Beje, mano paties apranga irgi buvo žydra, tad į komandą aš tikau puikiai. Taip keturiese pasikeisdami lėkėme pirmyn. Mūsų greitis buvo apie 37 km/h, man šiek tiek per didelis. Jau buvau bepradedąs galvoti, kad man jau būtų laikas pasimuliuoti ir laikytis uodegoje, bet laimei, privažiavome poilsio punktą.

Atsigėriau, užkandau, ilgai tampiau geliančius pečių raumenis. Sugaišau ne mažiau kaip 10-15 minučių. Jau maniau, kad žydrieji bus nuvažiavę, bet jie manęs laukė. Jaučiausi labai pamalonintas, tikras komandos narys.

300 km pusiaukelė yra likus 70 km

Buvau nuvažiavęs jau 200 km. Supratau, kad didieji sunkumai jau praeityje. Liko viso labo tik 100 km. Tik pamanykite! Argi tai nuotolis? Kažkokie niekingi 100 km. Tokį nuotoliūkštį jaučiausi galįs pravažiuoti ir viena koja. Deja, deja, koks naivus aš buvau.

Kartu su žydraisiais lėkėme dar apie valandą. Buvo likę važiuoti apie 70 km. Vis tik mano žydrieji draugai buvo man per stiprūs. Jaučiausi visiškai nusilesęs. Pro mus pralėkė keli rimti „ekspresai“ ir žydrieji į kažkurį iš jų įšoko. Tačiau aš jau nebesugebėjau laikytis kartu. Kiekvienas pedalų pasukimas buvo tikra kančia. Likau visiškai vienas.

Vienu metu kažkaip netyčia pažvelgiau į rankas. Plaštakos buvo ištinusios, išpurtusios kaip kaladės. Nepažinau savo rankų. Nesupratau, kas su manimi vyksta, suėmė kažkokia vidinė baimė dėl savęs. Ėmiau galvoti apie blogiausią. Bet paskui išmąsčiau, kad plaštakos galėjo taip sutinti nuo audiniuose susikaupusių skysčių. Plaštakose jutau tinimo sukeltą maudimą ir spaudimą, bet skausmo nejutau. Buvo tik sunku lankstyti dvigubai sustorėjusius, sutinusius pirštus.

Skaudėjo kojas. Likus važiuoti 50 km, atrodė, kad dešiniojo kelio sąnario raiščiai jau pamažu trūkinėja. Šlaunies raumuo pranešė, kad jam jau gana. Skausmas ties dubeniu sakė, kad šis raumuo grasina atsiskirti nuo dubens kaulo ir pasiimti ilgų atostogų. Nuo neteisingo vairo laikymo dešinįjį petį kas pusę minutės tarsi durklu perverdavo diegiantis aštrus skausmas. Jaučiausi visiškas invalidas, vos bepajėgiau minti. Norėjau, kad visos šios pragaro kančios baigtųsi kuo greičiau.

Norėjau sustoti ir apieškoti dėklą po sėdyne, kad įsitikinčiau, jog baigėsi saldainiai „Nomeda“. Nors puikiai žinojau, kad jokių saldainių nebėra, nes prieš porą minučių suvalgiau paskutinį. O ir valgiau ne dėl to, kad buvau alkanas, o dėl to, kad grabaliodamas po dėklą leisdavau sau šiek tiek prilėtinti. Protas karštligiškai ieškojo kad ir menkiausios dingsties nulipti nuo dviračio ir pailsėti ar bent jau sumažinti greitį. Reikėjo didžiulių valios pastangų nenustoti minti.

Paskutiniai kilometrai

Apie valandą myniau praktiškai vienas pats. Visi, ką sutikdavau kelyje, taip pat buvo pavieniai dviratininkai. Deja, jie važiavo dar lėčiau, o jei mane pavydavo kas nors greitesni, tai jie būdavo visa galva už mane stipresni. Aš bandydavau prisijungti, bet jau po kelių šimtų metrų nukabinęs nosį būdavau priverstas atsilikti.

Stūmiausi į priekį lėtai. Kai liko apie 30 km, pasijutau šiek tiek atkutęs, susiėmiau, paspaudžiau gazą ir pabandžiau formuoti savo grupę. Tačiau per 5 minutes prie „garvežio“ prisijungė vos vienas „vagonas“. Vėliau ir tas pats dingo. Kelias buvo kaip išmiręs, vos vienas kitas leisgyvis dviratininkas.

Likus 20 km kelias šiek tiek atgijo. Ėmė rastis greitesnių ar lėtesnių grupelių. Visos jos buvo nedidelės, po 4-5 žmones. Ilgai jos neišsilaikydavo. Jos tai skildavo pusiau, tai vėl nejučia susiformuodavo jau kitokios. Kažkas išardė mano grupelę, kai aš ilsėjausi gale, bet aš netrukus jau buvau dar kitoje. Su ja aplenkėme porą grupių, kol iširome. Nepraėjus nei minutei susiformavo nauja grupelė, išsilaikė keletą minučių ir vėl iširo. Kelyje tvyrojo chaosas. Bet tai buvo nebesvarbu, nes finišas jau artėjo.

Finišas

Likus gal kokiems 10 km, atlėkė man parankus dviratininkų „ešelonas“, aš prie jo prisijungiau. Dviratininkai jau užuodė vos už kelių km esantį finišą ir nebegailėjo jėgų. Aš ėmiau atsilikinėti ir pamažu slinkau į uodegą.

Įvažiavome į kažkokį eilinį miestelį. Kad tai jau ir yra Motala, kurioje yra finišas, aš supratau tik pamatęs iš už kampo išnirusį didžiulį fontaną Veterno ežere. Nuo fontano iki finišo buvo vos keli metrai.

Prie finišo susidarė didžiulė dviračių grūstis. 20 000 dviračių buvo visiškai užgriozdinę finišo teritoriją, Paskutinį kilometrą teko nulipti nuo dviračio ir eiti pėsčiomis. Kai prie finišo ant kaklo kabino medalį, nuo emocijų nebegalėjau sulaikyti džiaugsmo ašarų. Apsidariau aplinkui – aplink vien švytintys veidai. Mes įveikėme 300 km – šiandien turime pagrindą savimi didžiuotis.

Už finišo varžybų dalyviams dalino maistą ir, kas gerokai mane nustebino – alų. Alaus neėmiau, bet maisto pačiupau kelias porcijas. Buvau alkanas kaip žvėris. Tik dabar pajutau, koks aš buvau pavargęs. Buvo sunku žengti net mažiausią žingsnelį. Šįryt nuo namų iki starto atėjau per 5 minutes, o atgal iki namų grįžau per pusvalandį. Namie išsimaudžiau ir miegojau iki pat vakaro.

Rezultatai

Iš viso įveikiau 300 km, užtrukau 10:22 val. ir užėmiau 9940-ą vietą. Vidutinis greitis apie 28,9 km/h. Tai 40 minučių greičiau, nei tikėjausi. Dabar atrodo net juokinga, kad aš bijojau 11 valandų barjero ir galvojau važiuoti per 12 valandų. Susumavau visus savo sustojimus poilsiui: stoviniavau apie 45 minutes. Vadinasi, gryno važiavimo trukmė apie 9:30, o vidutinis greitis apie 31,6 km/h. Mano varžybų greitį ir pulsą galima pažiūrėti čia.

Simonos rezultatai kur kas įspūdingesni. Ji įvykdė savo planą ir atvažiavo per 9:24. Simona užėmė 51-ą vietą tarp moterų. Šaunuolė!

Aš dabar manau, kad galėčiau įveikti Vätternrundan trasą žymiai greičiau. Tikrai turėčiau išlipti iš 10 val. limito, o gal net ir 9:30. Belieka tai įrodyti ateinančiais metais.

I

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra verslininkų miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai yra labai gabūs darbams ir mėgsta būti verslininkų darbo jėga. Jie yra labai darbštūs ir mėgsta dirbti sunkiai kaip baudžiauninkai. Būti baudžiauninku vargina. Todėl nuo nuovargio jie tampa atšiaurūs ir pikti. Čia gyvenantys emigrantai lietuviai dar labai gabūs kalboms. Kai viršininkas bakstelėjęs pirštu parodo, ką reikia padaryti, kiekvienas lietuvis sugeba angliškai išlementi: „yes, ok boss“. Daugeliui emigrantų lietuvių šitiek užsienietiškų žodžių visiškai pakanka. Daug nepatuščiažodžiausi, kai esi gabus ir piktas.

II

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra kupinas pinigo miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai gyvena dėl pinigo, dirba dėl pinigo, tuokiasi dėl pinigo ir skiriasi dėl pinigo. Kai kurie emigrantai lietuviai pinigą išleidžia pirkdami jiems visiškai nereikalingus daiktus. Šiems pinigo nuolatos trūksta, nes nereikalingų daiktų čia yra daug ir įvairių. Kiti emigrantai lietuviai visą pinigą prašvilpia. Londone pinigas netrunka prašvilpt, todėl dažnas prašvilpia ne tik savą, bet ir svetimą. O treti emigrantai pinigo neišleidžia. Jie paprasčiausiai pinigą taupo. Kai kurie prieš numirdami bus visai padoriai sutaupę.

III

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra galimybių miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai turi galimybę būti bet kuo. Jie neretai renkasi galimybę dirbti sunkius ir menkai apmokamus darbus. Dažniausiai jie pasirenka galimybę gyventi prasčiausiame rajone, apgriuvusiame 4 kambarių bute kartu su 10 visiškai svetimų emigrantų, kurie irgi pasirinko tokią pačią galimybę. Rytais jie riejasi tarpusavyje dėl eilės prie dušo, vakarais riejasi dėl eilės prie viryklės, o prieš užmigdami naktimis emigrantai lietuviai guli lovose ir džiaugiasi: kaip smagu ir gera gyventi galimybių mieste.

IIII

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra nuolatos skubantis miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai yra labai greiti. Jie kas rytą greitai atsikelia, greitai išgeria arbatos ir greitai eina į stotį. Vikriai įsispraudžia į metro, sausakimšą kitų emigrantų. Greitai nuvažiavę į darbą jie greitai dirba. Po darbo jie greitai važiuoja namo, pakeliui greitai užsukdami į prekybos centrą, kuriame greitai atstovi ilgą eilę prie kasos tokių pačių greitų emigrantų. Namie greitai pavalgo, greitai praleidžia vakarą ir atsigulę į lovą greitai užmiega. Ir taip diena po dienos, metai po metų. Kai kurie visą gyvenimą taip ir pragyvena nieko nesuspėję.

Turiu trijų didžiųjų prekybos tinklų lojalumo korteles. Vienu metu pastebėjau, kad Norfos lojalumo kortelėje pinigų prisikaupia ir daugiau, ir greičiau negu kitose. Sugalvojau palyginti trijų didžiųjų prekybos centrų lojalumo korteles. Kurį laiką rinkau visus parduotuvių čekius ir suskaičiavau, kiek man pinigų prisikaupdavo prekybos centre išleidus 1000 litų.

Akivaizdžiai matyti, kad Norfos nuolaidų kortelę turėti tikrai apsimoka. Tiesa, pati Norfos kortelė kainavo 10 litų, o Rimi ir Iki kortelės buvo nemokamos. Investicija į Norfos kortelę jau atsipirko pusantro karto, o jei būtų tekę už Iki ir Rimi nuolaidų korteles mokėti, tai šios kortelės išleidus 1000 litų būtų vis dar neatsipirkusios.

Iki kortelėje daugiau pinigų prisipildo tik ją naudojant kaip debetinę kortelę ir kasoje atsiskaitinėjant tik ja. Kadangi aš jau turiu kito banko debetinę kortelę, Iki kortele naudojausi tik kaip lojalumo kortele, o ne kaip banko kortele. Iš diagramos matyti, kad Iki kortelė man naudos atnešė labai nedaug, vos 4,49 lito. Ši kortelė tėra tik papildomas balastas pinigėje.

Rimi nuolaidų kortelė nėra kažkuo ypatinga, bet ją turėti vis tik apsimoka. Ši kortelė dvigubai naudingesnė už Iki kortelę. Joje prisikaupė 8,51 lito.

Norfos nuolaidų kortelė, kaip paaiškėjo, pati naudingiausia. Jokios apgaulės, tiesiog atgal grįžtantys litai. Nuo 1000 litų grįžo 23,23 lito. Ji kone trigubai naudingesnė už Rimi kortelę ir penkiagubai naudingesnė už Iki kortelę.

O kur Maximos lojalumo kortelė? Šiame prekybos centre nebeapsipirkinėju nuo LEO LT laikų. Kokio naudingumo yra Maximos kortelė – nežinau.

Šiais metais planavau sudalyvauti tik vienoje Vilniaus maratono rungtyje – aukštakulnių sprinte. Šioje rungtyje iš pradžių sugalvojo dalyvauti mama, o sužinojęs, kad gali dalyvauti ir vyrai, užsidegiau ir aš. Tik, deja, niekaip nepavyko gauti mano išmieros aukštakulnių batelių. Nenorėjau pirkti brangių, nes nusipirkti batus vienam kartui buvo gaila pinigų. Perėjau Vilniuje bent 20 padėvėtų drabužių parduotuvių, bet nieko tinkamo neradau.

Kai į parduotuvę įeidavau vilkėdamas kostiumą, iš pardavėjų ir parduotuvės klientų susilaukdavau ne vieno įdėmaus žvilgsnio. Iškart pasukdavau link batų skyriaus. Pardavėjos paslaugiai perspėdavo, kad vyriškų batų nieko gero neturinčios. „Ieškau moteriškų. Aukštakulnių“, – pertraukdavau jas, tuo jas kaip mat sudomindamas. „Kokio dydžio ieškote?“. „43-io dydžio. Aš ieškau sau“. Po šių žodžių Vilniaus padėvėtų drabužių parduotuvėse buvo kilstelėta nemažai antakių. Pasisakydavau, kad netrukus vyks aukštakulnių sprintas ir aš ketinau jame dalyvauti, man tik beliko susirasti savo dydžio aukštakulnius batus. Čia neretai susilaukdavau malonios ir netgi, sakyčiau, suokalbiškos šypsenos.

Moteriškės mane labai maloniai priimdavo į „aukštakulnių nešiotojų“ gretas. Vyras, besiieškantis aukštakulnių sau pačiam, joms akimirksniu tapdavo tarsi pusiau savas. Viena moteris taip susižavėjo šiuo reikalu, kad netgi žadėjo man atiduoti batus pusvelčiui, jei tik rasčiau ką nors tinkamo. Aš pagalvojau, kad moteris, ieškanti „vyrų skyriuje“ kažkokio specifiško „vyriško“ daikto sau pačiai, o ne savo vyrui, būtų vyrų sutikta su tam tikru įtarumu ar nepasitikėjimu („tik pamanyk, boba su kiaušais“). Man pasirodė, kad moterys „moterišką vyrą“ į savo tarpą priima lengviau, negu vyrai „vyrišką moterį“ priimtų į savąjį. Moterys yra tolerantiškesnės už vyrus ne tik kalbant apie homoseksualus, rasizmą ir pan., bet ir perkant batus.

Aukštakulnių batelių deja, neradau. Teko mano mamai bėgti vienai. Tačiau vyrukų aukštakulnių rungtyje vis dėlto būta. Ir būta netgi dviejų! Vienas iš jų – Žygimantas Malinauskas – užkietėjęs bėgikas, per pastaruosius keletą metų mano sutiktas kone kiekvienose ilgų nuotolių bėgimo varžybose Lietuvoje ir už jos ribų. Kitas aukštakulnių bėgikas – Mindaugas Garmus – dar labiau užkietėjęs bėgikas, su kuriuo smagiai bėgome kartu Rygos maratone prieš 5 mėnesius. Šis vyrukas yra maratono fanatikas plieniniais raumenimis ir sausgyslėmis. Jis nubėga po maratoną kiekvieną savaitę. Ir nubėga ne šiaip sau, o labai greitai. Neįtikėtina! Nubėgęs maratoną Vilniuje jis ketino kitą savaitę bėgti maratoną Latvijoje, vėliau Vokietijoje ir taip kiekvieną savaitę po maratoną. Gruodžio mėnesį jis ketino bėgti savo 40-ąjį maratoną Lenkijoje. Sėkmės, Mindaugai!

Štai šie vyrukai ir laimėjo aukštakulnių rungtį. Žygimantas – pirmas, Mindaugas – antras. Trečią vietą laimėjo mergina, ėjusi pro šalį į draugės mergvakarį ir bėgime sudalyvavusi visai netyčia. Mama atbėgo kažkur apie vidurį.

Aš šiemet sudalyvavau pusės maratono bėgime. Bėgti sugalvojau paskutinę akimirką, tik ketvirtadienį, iki bėgimo likus trims dienoms. Mane bėgti įkalbėjo kolegos. Bėgau vien todėl, kad man pažadėjo firminę maikutę. Nuo pat Rygos maratono gegužės mėnesį buvau visiškai nesitreniravęs, net sportbačių nei karto nebuvau apsiavęs. Tik vieną dieną prieš maratoną, šeštadienį, prabėgau 4 km. Tą dieną ketinau važiuoti į Šiaurės miestelį pirkti gėlės, tad užuot nuvažiavęs nusprendžiau nubėgti bėgte. Toks ir buvo visas mano pasiruošimas – bėgimas pirkti gėlės. Žodžiu, jokio pasiruošimo.

Bėgti ketinau su kolegomis, kartu su „BTCL runners“ komanda. Ketinau plepėdamas ir besišnekučiuodamas bėgti visus 21,1 km. Iš pradžių viskas taip ir buvo. Pradėjome bėgti 5:30 tempu, mūsų nedideliame būrelyje buvome apie dešimt bėgikų, visi žvalūs ir energingi. Mano pulsas buvo apie 150. Sakyčiau, tai gana aukštas pulsas kaip tokiam lėtam tempui. Jei būčiau rimtai treniravęsis, tai bėgant tokiu tempu pulsas turėtų būti 130, ne daugiau. Štai ką reiškia pusę metų nesportuoti. Apkerpėti ir apsamanoti yra labai lengva, o įgyti gerą sportinę formą yra sunku. Na, bet aš šiandien juk ketinau ne laimėti, o tik maloniai papramogauti, tad buvau labai patenkintas. Vandens punktuose išgerdavau vandens ir suvalgydavau po riekutę banano. Ne tiek iš alkio, kiek iš neturėjimo ką veikti.

Iš pradžių laikėmės kartu, bet ilgainiui mūsų komanda išskydo. Kiekvienas bėgikas pasirinko sau patogų tempą – kas greitesnį, kas lėtesnį. Po pirmojo rato likome tik dviese su Sigita, nes vieni mūsiškiai nuskuodė pirmyn, o kiti atsiliko už nugarų. Mūsų pirmieji 10 km buvo labai stabilūs: tempas svyravo nuo 5:31 iki 5:39. O štai 12-asis kilometras mus nužudė. Tempas krito iki 6:38. 14-ajame kilometre kritome net iki 7:14. Nuovargis jau aiškiai rodė savo dantis. O mano pulsas nukrito iki 140, taigi – aš tik ilsėjausi. Tokias pastangas apibūdinčiau tik kaip spartų ėjimą – lengvą risnojimą.

Nuo 14-o kilometro Sigita ėmė pastebimai lėtėti ir mes sutarėme, kad aš jos nebelauksiu, ir bėgsiu į priekį pats vienas. Man pasirodė, kad bėgdama su manimi Sigita jaučiasi tarsi įsipareigojusi bėgti kartu ir neatsilikti, o jėgos vis labiau seko. Bėgdamas šalia aš neleidau jai bėgti patogiu tempu ir verčiau bėgti savuoju. Taip aš daugiau trukdžiau, negu padėjau. Tad aš pabėgėjau į priekį.

Nuo čia ir prasidėjo tikrosios mano varžybos. Bėgti buvo likę apie 7 km. Pasipusčiau padus ir nuskuodžiau į priekį. Pirmąjį puskilometrį laikiau 3:30 tempą. Bėgau pro visus kaip pro stovinčius. Buvo nerealiai smagus jausmas, lenkiau visus iš eilės. Kai kurie aplenktieji turbūt pagalvojo, kad aš juos lenkiu per visą ratą, nes prašvilpdavau pro juos kaip vėjas.

Taip iš peties pasmarkavęs šiek tiek aprimau, įžengiau į savo ritmą ir tris kilometrus laikiau 4:14 tempą. Bėgti buvo vienas smagumėlis. Smagiausia buvo tas beprotiškas lenkimas – ką tik pamatydavau priekyje išnyrantį iš už posūkio, tą pasivydavau ir aplenkdavau. Bėgikus lenkiau ne po vieną – lenkiau juos būriais. Mano lenkiami bėgikai bėgdavo maždaug 6:30 tempu, o aš juos aplenkdavau 4:14 tempu. Jausmas toks, lyg aš, važiuodamas 200 km/h greičiu, lenkčiau važiuojančius 130 km/h greičiu. Vėliau paskaičiavau, kad per keliolika minučių aplenkiau pusantro šimto žmonių. Pulsas pašoko iki 175. Čia tai bent jėgų iškrova! Buvo tiesiog nerealu!

Tokį tempą išlaikiau tik 3 kilometrus. Kitus 3 kilometrus pritrūkau kvapo. Bėgikai, kuriuos čia pasivydavau, buvo jau pastebimai greitesni, jau nebegalėjau jų lenkti urmu. Teko aplenkinėti pamažu ir po vieną. Šiek tiek sulėtinau bėgimo tempą – iki 4:29. Jėgų dar turėjau, bet nusprendžiau nebesidraskyti. Pulsas šiek tiek nukrito iki 172.

Bebėgant paskutinį kilometrą mane pavijo ir aplenkė Tomas Venckūnas, kuris vėliau nugalėjo maratono rungtyje. Jis mane lenkė vienu 10 km ratu. Greitas vaikis! Bandžiau laikytis jam iš paskos, bet spėko beturėjau tik pusei kilometro. Tomas pamažu ėmė tolti ir aš jį paleidau. O būtų buvę taip smagu finišuoti prieš pat čempiono nosį! Na ir kas, kad ne toje distancijoje.

Likus iki finišo keliems šimtams metrų spurtavau ir bandžiau aplenkti dar vieną vyruką tolumoje bėgantį priekyje – Deividą Bukauską iš Vilniaus. Vos tik aš jį prisivijau ir aplenkiau, jis tarsi pabudo iš miego ir puolė mane vytis. Bandžiau priešintis, bet jėgų jau nebebuvo ir teko jam pasiduoti. Finišavome abu bėgdami greitai kaip briedžiai: jis – pirmas, o aš atsilikęs už metro.

Galutinis mano laikas buvo 1:53:36. Buvo labai smagios varžybos, vienos iš pačių smagiausių. Ir viskas dėl to nuostabaus beprotiško lenkimo paskutiniame varžybų trečdalyje. Pirmąjį varžybų trečdalį įveikiau per 40 minučių, vidurinįjį – per 45 minutes, o trečiąjį – per 29 minutes.

Noriu padėkoti organizatoriams už puikiai suorganizuotą sporto šventę. Vilniaus maratonas nuo senų laikų buvo vienas iš geriausiai organizuojamų sporto renginių Lietuvoje, tačiau aš kas kart rasdavau prie ko prikibti, turėdavau pasiūlymų kaip pagerinti tą ar kitą smulkmeną, patobulinti vieną ar kitą organizacinį aspektą. Tačiau šį kartą neturiu absoliučiai jokių priekaištų, renginys visiškai patenkino ir viršijo bet kokius mano lūkesčius. Šiandien sakau pagarbų Ačiū Evaldui Martinkai ir visiems organizatoriams bei savanoriams.

Taip pat ačiū Adidasui už kiekvienam bėgikui dovanotą bėgimo maikutę. Aš esu įsitikinęs, kad pagal bėgikams išdalintas dovanas Vilniaus maratonas prilygsta geriausiems Europos maratonams, o atsižvelgiant į nedidelį registracijos mokestį, netgi lenkia daugumą jų. Vargu bau ar kur kitur gausite tiek daug už tiek mažai. O jei dar atsižvelgsime į dvi dienas trukusios šventės lygį, sporto renginių kiekį ir suteiktų emocijų pliūpsnį, tuomet Vilniaus maratonas toli pralenkia bet kurį kitą Europos maratoną.

Penktadienio rytą prie įėjimo į Kauno autobusų stotį mane pasitiko senyvo amžiaus moteriškė: „Gal jūs į Šiaulius?“. Patvirtinau, kad į Šiaulius. „Ar jūs už bilietą mokėsite pilną kainą“? Patvirtinau, kad aš mokėsiąs pilną kainą. „Ar galėtumėte pabūti mano palydovas? Man kainuos pigiau bilietas, o ir jūs sutaupysite“. Moteriškė trumpai pristatė savo planą. Aš jai turėjau duoti 20 litų, o ji man nupirktų lengvatinį bilietą. Kaip supratau, valstybė teikia paramą neįgaliems senukams: apmoka 80% bilieto kainos senukui ir jį lydinčiam asmeniui, bet tik tuomet, jei jie abu keliauja kartu, o keliaujant atskirai lengvata negalioja.

Nedvejodamas sutikau padėti moteriškei. Ne tiek norėdamas pats sutaupyti, kiek norėdamas padėti sutaupyti senutei. Ji iš manęs paprašė 20 litų. Pilno bilieto kaina buvo 35 litai, tad aš sutaupyčiau 15 litų. Gavusi iš manęs pinigus, ji vikriai nusiyrė prie kasų, prasispraudė be eilės ir kyštelėjo banknotą su savo pažymėjimu prie langelio. Prie kasos stovėjo grąžos dar nespėjęs pasiimti klientas, tad moteriškė naglai tekštelėjo savo banknotą tiesiai ant svetimų pinigų krūvelės. „Du į Šiaulius, čia mano anūkas, mano palydovas, štai, jis atsirado, mano palydovas, jis mano anūkas“,– greitakalbe bėrė senutė. Kuo dažniau ji kartojo „anūkas“ ir „mano palydovas“, tuo neįtikimiau skambėjo. Buvo akivaizdu, kad meluoja. Bet kasininkė į ją net nežvigtelėjusi šaltai paėmė banknotą ir atspausdino bilietą.

Pažvelgiau į bilietą. Nuolaida 80%, kaina 7 litai, sumokėta 20 litų, grąža 13 litų. Gautą grąžą moteriškė pasiliko sau. Padėjau jai iki autobuso nusinešti krepšį.

Pakeliui ji spėjo nusiskųsti, kad valstybė visai nesirūpina vargšais. Priminiau jai, kad ji ką tik iš valstybės gavo didelę nuolaidą savo ir savo palydovo bilietui, tad bent jau šiuo atveju valstybė bent vienu vargšu tikrai pasirūpino. Metusi į mane gudrų vertinantį žvilgsnį, ji netikėtai manęs paprašė daugiau pinigų, nes atseit aš jos dėka sutaupiau daug pinigų, tad turėčiau su ja pasidalinti didesne sutaupytų pinigų dalimi. Atšoviau, kad duoti jai daugiau pinigų neketinu, nes mes abudu sutaupėmė tik todėl, kad gaudami lengvatą, kuri mums nepriklausė, mes ką tik apvogėme valstybę.

„Ką ten apvogėme, nieko mes neapvogėme, čia juk tik smulkmena, jūs pasižiūrėkite kiek valdžia iš mūsų pavagia“. Paprieštaravau, kad bent jau iš manęs valstybė kol kas dar nieko nepavogė, veikiau atvirkščiai, ji nemažai man davė. Senutė su manimi aršiai nesutiko. Ji buvo griežtai įsitikinusi, kad aplinkui valstybėje visi vagys, kad aš dar pats nežinąs kiek iš manęs yra pavogta. „Jūs tikras patriotas“, pridūrė ji, aiškiai turėdama omenyje: „Jūs tikras kvailys“.

Taip ir išsiskyrėme. Dar mačiau kaip ji, vikriai prastumdžiusi prie autobuso stovinčią keleivių eilę, vėl užlindo be eilės ir pirmoji įsispraudė į autobusą. Moteriškė niekaip nesutiko, kad ji pati prieš kelias minutes apvogė valstybę. Juk iš daugelio smulkių vagysčių ir susidaro didelės sumos.

Grįžęs namo susiradau valstybės teikiamų nuolaidų autobusų bilietams sąrašą. Pasirodo, kad senutei palydovas visai nebuvo būtinas. Senutei nuolaida būtų galiojusi, net jei ji būtų važiavusi viena, be palydovo. Palydovas jai buvo reikalingas tik tam, kad ji galėtų pasilikti iš palydovo gautą grąžą. Moteriškė ramia sąžine išleido 28 valdiškus litus tam, kad uždirbtų 13 savų.

Buvau sutikęs jai „padėti“, nes pamaniau, kad be manęs moteriškė visai negaus nuolaidos. Žinau tokių atvejų, kai žmonės iš kaimų negali užsiregistruoti neįgalumo pašalpai gauti, nes neturi 3 litų nuvažiuoti į miestą. Maniau, kad ir šis atvejis gali būti panašus. O paaiškėjo, kad mano bendrakeleivė paprasčiausiai suplanavo vogdama iš valstybės „užsidirbti“. Tokio mąstymo žmonių, kaip ši senutė, labai dažnai sutikdavau tarp emigrantų. Linkiu ir šiai moteriškei emigruoti, gal tuomet Lietuvoje sąžiningų žmonių santykis taps didesnis.

Ateityje žadu tokia „pagalba“ stotyse nebeužsiiminėti, nors ir „sutaupyčiau“ keletą litų. Lietuvoje yra žmonių, kuriems ši valstybės teikiama parama yra kur kas labiau reikalinga.

Sekmadienį nubėgau savo trečiąjį maratoną – Maratón de Calvià Maljorkoje. Šį bėgimą drąsiai galiu vadinti savo sunkiausiomis varžybomis. Per mano bėgimo karjerą dar nėra taip buvę, kad nubėgčiau tokiu greičiu, kokiu tikėjausi. Taip nutiko ir šį kartą. Buvau išsikėlęs planus nubėgti per 3:10:00, o slapta vyliausi, kad galbūt pavyks nubėgti netgi dar greičiau: per 3:07:00 ar netgi per 3:05:00. Nubėgau per 3:15:57. Kaip ir visada, nors ir neįvykdžiau plano maximum, bet, kaip ir visada, asmeninį rekordą pagerinau. Šį kartą rezultatą pagerinau daugiau nei 5 minutėmis.

Sunkiausiomis varžybomis šį bėgimą vadinu todėl, kad atidaviau viską, ką galėjau. Paprastai varžybų metu man nepavyksta apskaičiuoti jėgų, suplanuoti optimalaus tempo, todėl aš arba kirtęs finišo liniją jaučiu, kad dar turiu neišnaudotų jėgų rezervą, arba atvirkščiai, išeikvoju jėgas gerokai prieš finišą ir nulūžtu per anksti. Šį kartą viskas pavyko tiesiog fantastiškai. Rungtyniavau iki pat finišo linijos, o ją kirtęs sustojau išsekęs ir vos ne vos beįstengiau nueiti (tiksliau būtų sakyti „nurėplioti“) nuo stadiono.

Į Maljorką atvykau dviem dienomis anksčiau. Skrydis į La Palmą su Ryanair kainavo 30 eurų į abi puses. Oro uoste išsinuomojau mašiną. Paieškojus Google paieškoje mašiną galima išsinuomoti nebrangiai. 3 paroms nuo penktadienio iki pirmadienio ji atsiėjo 50 eurų. Nuomodamasis dar papildomai pasiėmiau draudimą, nes pirmą kartą gyvenime vairavau mašiną savarankiškai, tad savo jėgomis per daug nepasitikėjau. Labiausiai iš visos kelionės įstrigo būtent vairavimo įspūdžiai, nes pirmą dieną labai jaudinausi, buvo baisu vairuoti. Su kiekviena diena imdavau jaustis vis drąsiau ir paskutinę dieną vairuoti ėmė taip patikti, kad važiavome su Raimonda pasivažinėti po salą. Gyvenome viešbutyje Palmoje. Paprastai mėgstu gyventi pigiuose keliautojų hosteliuose, nes juose labiausiai pasijunta nuotykių dvasia. Maljorkoje tokio neradau, nes ne sezono metu viskas uždaryta žiemai, tad išsinuomojome atskirą dvivietį kambarį už 45 eurus.

Maljorka pasitiko šiltais orais. Mus, išlipusius iš lėktuvo, pasitiko palmės ir 18° C šilumos. Pasaka! Tačiau jau pirmą vakarą oras subjuro, atšalo, pradėjo lyti ir lijo visas mūsų viešnagės dienas. Pirmą dieną nesusipratome iš viešbučio paprašyti kondicionieriaus distancinio pulto ir miegoti buvo šalta. Bet nuo antros dienos jau gyvenome šiltai.

Lijo ir maratono dieną. Iš pradžių dulkė lengva dulksna, bet vėliau lietus įsismarkavo. Pirmuosius kilometrus įveikiau lengvai, pasišvilpaudamas. Netikėtai nuo pat pirmųjų žingsnių suskaudo kairiąją pėdą. Šis skausmas vėliau man pridarė daug bėdos. Pradėjau maratoną lėtai, tad daug bėgikų pro mane nuskuodė į priekį. Esu jau patyręs, vien šiemet iš viso sudalyvavau 10-yje varžybų, todėl esu išmokęs starte į mane lenkiančius nekreipti dėmesio. Daugumą jų vis tiek pavysiu prie finišo. Laikiausi numatyto 4:25 tempo. Taip bėgdamas tikėjausi nubėgti per 3:07:00.

Trasą sudarė 2 ratai po 21 kilometrą. Pirmąją pusę rato kelias vedė palei jūrą per įvairias kurortines gyvenvietes: Palmanova, Magaluf, Santa Ponça ir kt. Gyvenvietės atrodė kaip išmirusios ir šiek tiek priminė Palangą ir Šventąją žiemą, tik viskas daug baisiau. Nė gyvos dvasios. Didžiuliai keliolikos aukštų viešbučiai uždaryti ir užrakinti grandinėmis, gatvių žibintai aptraukti užvalkalais, nesuskaičiuojamos mašinų aikštelės tuštutėlės, tik po asfaltą vėjelis gainioja plastikinius maišiukus. Kilometras po kilometro šalia kelio stovėjo baras prie baro, diskoteka prie diskotekos, parduotuvės, kavinės, restoranai – žiemą čia viskas užrakinta. Ir, aišku, nebuvo nei vieno sirgaliaus. Saujelė atsitiktinių sirgalių buvo tik Magalufe, kur buvo startas ir finišas. Tokioje tyloje dar nėra tekę bėgti.

Nustebino tai, kad viską čia yra okupavę anglai. Iš Anglijos spaudos žinojau, kad daug anglų turi vilas Ispanijoje, bankai netgi siūlo specialias paskolas pirkti nekilnojamam turtui Maljorkoje ar Kanarų salose, anglai čia dažnai lankosi atostogų metu ir ne vienas anglas svajoja išėjęs į pensiją Ispanijoje apsigyventi. Bet kolonizacijos mastus pilnai suvokiau tik viską pamatęs savo akimis. Ant kas antro baro kabo iškaba „British staff“, nemačiau nei vieno normalaus restorano, vien tik angliški „take away“, „fish and chips“, „chinese take away“ ir panašus šlamštas. Miesteliuose kas kelis šimtus metrų prabėgdavau iškabą „British Doctor“. Ir apskritai pastatai čia labai skyrėsi nuo Palmos. Palma – ispaniškas miestas. Tačiau Kalvijos regiono kurortiniuose miesteliuose jaučiausi kaip Naujoje Anglijoje. Fui.

O apylinkės čia nuostabios. Daugybė kalvų, kurių šlaitai apaugę palmėmis, pušimis ir kadagiais. Niekada dar nebuvau matęs 10 metrų aukščio kadagio. Tokiais kadagiais milžinais buvo apsodinta poros kilometrų kelio atkarpa, panašiai kaip pas mus prie kelio sodinami beržai ar tuopos. Ant daugybės mažų ir didelių kalvų keterų paprastai stūksodavo kelios vienišos palmės, kurios užbaigdavo horizontą. Vaizdai čia tiesiog neįtikėtini.

Prabėgus pirmąją rato pusę (apie 10 km) teko grįžti keliuku per laukus palei autostradą. Nebuvo taip smagu, kaip bėgti per miestelius, bet vis tiek labai gražu. Po pirmojo rato pusės maratono bėgikai finišavo stadione, o viso maratono dalyviai pradėjo sukti antrąjį ratą.

Pirmąjį ratą man sekėsi puikiai. Kas 5 km sugriauždavau po apelsino ketvirtį ir atsigerdavau gurkšnį vandens. Jaučiausi nei kiek nepavargęs, kupinas jėgų. Vidutinis pulsas 159. Pusę maratono nubėgau per 1:34:07 arba 4:27 vienam kilometrui. Jėgų turėjau pakankamai ir tikėjausi antrą distancijos pusę bėgti greičiau negu pirmąją pusę.

Problemų kėlė tik kairioji pėda. Kartais užeidavo čiurnos skausmas, tačiau po poros kilometrų vėl praeidavo, o paskui užeidavo vėl. Iki šiol taip ir neišsiaiškinau šių negalavimų priežasties. Varžybose bėgau su prieš porą mėnesių pirktais Asics 1140. Ne patys prašmatniausi bateliai, bet jie man būdavo patogūs tiek tempinėse, tiek ilgosiose treniruotėse. Jokių traumų šioje pėdoje anksčiau nebuvau patyręs. Turiu pastebėti, kad prieš startą pernelyg stipriai susivarsčiau batų raištelius. Iš pradžių nejutau, kad bateliai man laužia pėdą, bet nubėgus pusę maratono pėdų laužimas taip sustiprėjo, kad turėjau sustoti atsilaisvinti batraiščius. Nežinau ar tai gali būti susiję su čiurnos skausmu.

Kairioji pėda pirmąją varžybų pusę buvo vienintelis mano problemų šaltinis. Bėgau eikliai ir veržliai, stengiausi kontroliuoti savo kūną, nekartoti savo amžinų klaidų: nebėgti susikūprinus, nesugniaužti kumščių, neįtempti pečių, nugaros. Jėgų turėjau per akis, bet žinojau, kad priekyje laukia energijos atsargų slenkstis.

Maratono bėgikams maždaug ties 30-uoju kilometru (vieniems porą km anksčiau, kitiems vėliau, tai priklauso nuo pasiruošimo) išsenka organizme sukauptos greito naudojimo energijos atsargos (cukrus) ir vienintelis energijos šaltinis tampa riebalų deginimas. Apima baisus nuovargis, suima nesvietiškas alkis, jautiesi visiškai išsekęs, suima noras prisėsti ir prigulti šalia kelio.

Šį kartą slenksčiui buvau pasiruošęs labai gerai. Kelias dienas prieš varžybas mitau daug angliavandenių turinčiu maistu. Kimšau ispaniškus canellonius ir paellas, valgiau daug vaisių. Per varžybas kas 5 km iščiulpdavau po ketvirtį apelsino. Tai padėjo. 30-as kilometras atėjo ir praėjo. Atėjo ir 31-as, ir 32-as. Jokio nežmoniško išsekimo nejutau. Anksčiau išsekimas mane užklupdavo staiga, tarsi žudikas tamsiame skersgatvyje nuovargis perverdavo kūną. Ties 35-u kilometru supratau, kad slenksčio šį kartą nebus. Nuovargį jaučiau, tačiau jis atėjo taip pamažu, kad net nepajutau. Matyt, man padėjo treniruočių metu įveiktas didelis kilometražas.

Slenkstį šį kartą pavyko įveikti puikiai, tarsi pagal vadovėlį. Tačiau turėjau kitą bėdą. Tokiam greičiui nebuvo pasiruošę raumenys. Maždaug nuo 20-o kilometro šlaunų keturgalvį raumenį ėmė traukti mėšlungis. Kad ir nestipriai, bet vis tiek nemaloniai. Vėliau jis savaime praėjo, bet ėmiau raumenyse jausti skausmą. Skausmas buvo nuo raumenyse atsiradusios pieno rūgšties. Šis skausmas man buvo pažįstamas, aš kiekvieną kartą jį jaučiu po varžybų arba po labai sunkių treniruočių. Tačiau šį kartą jį jutau JAU VARŽYBŲ METU. Tai buvo kažkas nauja. O bėgti dar buvo likę bent 8 kilometrai.

Skausmas su kiekvienu kilometru vis stiprėjo. Kvėpavau lėtai, iš kvapo nebuvau išsimušęs, pulsas santykinai nedidelis: apie 160-162. Tai nebuvo susiję su energijos trūkumu. Paprasčiausiai nemokėjau bėgti pakankamai greitai. Širdis atlaikė gerai. Neatlaikė kojų raumenys. Jutau, kad bėgu nebe efektyviai. Fiziškai nebegalėjau pakelti kulnų, į priekį išmesti kelių. Ėmiau sau delnais trankyti per šlaunis ir per krūtinę. Bėgdamas garsiai ant savęs šaukiau: „Bėk, tinginy! Pirmyn, slunkiau!“. Apsidairiau ar šalia manęs nėra kitų bėgikų. Artimiausias persekiotojas buvo už gerų šimto metrų ir aš visu balsu variau savo tiradą toliau: „Varyk, slunkiau! Kelk kulnus! Kelius į priekį! Mojuok rankom! Nepasiduok! Pirmyn! Pirmyn!“. Rodėsi, kad jėgas mobilizuoti kuriam laikui pavykdavo.

Tačiau tai nedaug ką tepadėjo. Greitis su kiekvienu kilometru nežymiai, bet vis krito ir krito. 36-ą km įveikiau per 4:40, 37-ą per 4:56, 38-ą per 5:02, 39-ą per 5:04, 40-ą per 5:12, 41-ą per 5:07, 42-ą per 5:05. O pulsas iki pat pabaigos išliko stebinančiai pastovus: 162.

Galutinis rezultatas – 3:15:57. Finišuodamas išgirdau savo vardą ir pavardę. Tai komentatorius paskelbė, kad finišavo Dovydas Sankauskas – bėgikas iš Latvijos. Tebūnie Latvija, aš prieš šią šalį neturiu nieko prieš.

Finišavęs sustojau kaip įbestas. Nebegalėjau žengti nei žingsnelio. Nuo lietaus ir šalčio buvau sustiręs į ožio ragą. Kairė pėda įsiskaudėjo kaip reikiant, vos begalėjau ja priminti. Pamažu nušlubčiojau iki masažo kabineto. Ten sušilau ir atsigavau. Bet masažistei suktelėjus kairę pėdą kone žvygtelėjau. Nuo to momento kairė pėda atsirašė galutinai. Tą dieną dar šiek tiek galėjau paeiti, bet kitą dieną buvo ragai, o oro uoste Raimonda mane vežiojo su invalido vežimėliu. Kairė pėda ištino kaip kaladė. Grįžęs namo dvi dienas išgulėjau lovoje, bet dabar, šeštą dieną po varžybų, jau jaučiuosi geriau.

Varžybos baigtos ir Kalvijos maratono medalis pakabintas namie garbingoje vietoje. Apmąstęs varžybų eigą išsiaiškinau savo klaidas. Raumenų nuovargis ir pieno rūgšties skausmas liudija, kad per mažai dariau tempinių treniruočių. Dabar geriau žinau kam reikalingos tempinės treniruotės – patyriau tai savo kailiu. Kita problema buvo ta, kad per patį treniruočių piką praleidau dvi savaites: 15-ąją ir 16-ąją. 15-ąją savaitę gydžiausi traumą, kurią gavau bėgdamas Gosporto pusę maratono, o 16-ąją nebėgiojau dėl ligos. Užtat galiu save pagirti už lengvai įveiktą energijos atsargų slenkstį, už puikiai apgalvotą mitybos strategiją varžybų metu, už kompleksišką treniruočių metodą.

Varžybos apmąstytos ir išvados padarytos. Sezoną užbaigiau gerai, 5 minutėmis pagerinęs asmeninį maratono rekordą. Iš viso asmeninius rekordus šiemet gerinau 6 kartus. Apie bėgimą išmokau nepaprastai daug naujo. Buvo sėkmingi metai.

Dabar, sėdint Šiauliuose, kai už lango 10 cm sniego sluoksnis ir -17° C šalčio, net nesitiki, kad iki palmėmis apaugusios Maljorkos tik 3 valandos skrydžio.