dovydas.sankauskas.lt

Sekmadienį Londone sudalyvavau Dulwich Charity Run 10k varžybose. Specialiai šioms varžyboms nesirengiau, paprasčiausiai prabėgau vietoje eilinės 19 km treniruotės mano pagrindiniame maratono treniruočių plane. Varžybos yra puiki proga pasitikrinti save ar aš tobulėju. Norėjau pagerinti savo prieš 3 mėnesius Palangoje pasiektą asmeninį 10 km rekordą. Palangoje 10 km buvau nubėgęs per 39:56, o čia, Dulwich parke, svajojau nubėgti per 39:00. Žinojau, kad realiai tokiam rezultatui dar nelabai esu pasirengęs, todėl mane būtų patenkinęs ir 39:30 ar panašus rezultatas. Žodžiu, svajojau asmeninį rekordą pagerinti ženkliai, bent per 30 sekundžių. Tačiau to padaryti nepavyko. Asmeninį rekordą aš pagerinau, tačiau labai neženkliai.

Į Dulwichiaus rajoną iš mano miesto galo nėra jokio patogaus susisiekimo, tad į registraciją šiek tiek vėlavau. Vos užteko laiko padaryti apšilimui. Persirengiau, pabėgiojau ir atsistojau prie starto linijos. Šiose varžybose dalyvavo 600 dalyvių, tad grūsties nebuvo, stovėjau prie starto linijos trečioje ar ketvirtoje bėgikų eilėje. Nemėgstu brautis per minią, geriausia kai iš karto atsistoju greta bėgikų, atitinkančių mano jėgas, ir netrukdau nei sau, nei kitiems. Nuaidėjus švilpukui pasileidau bėgti. Startinės makalynės praktiškai nebuvo, nors kažkeli lėtapėdžiai vis tik įsigudrino atsistoti starte užlindę visiems prieš nosis ir kiekvienam teko juos aplenkinėti.

Jau po 100 metrų pirmieji bėgikai išsirikiavo gražia eilute, kuri beveik nekisdama ir išsilaikė iki galo. Prieš mane buvo apie 20 bėgikų. Tempas atrodė labai smagus, bet stengiausi nepasiduoti startiniam jauduliui ir pernelyg neįsibėgėti. Ties pirmojo kilometro ženklu žvilgtelėjau į laikrodį: 3:45. Jei noriu nubėgti lygiai per 39 minutes, tai reiškia, kad bėgu šiek tiek per greitai. Svarbiausia, kad pavyko suvaldyti startinį jaudulį, nes paprastai pirmąjį kilometrą šaudavau kaip kulka per 3:30 ar net dar greičiau, o paskui krisdavau. Šį kartą to išvengiau. Antrasis kilometras 3:47, irgi per greitai, bet startinį jaudulį visiškai numalšinau.

Kūnas pradėjo judėti laisvai ir ritmingai, kojos pačios pajuto tinkamiausią tempą ir lengvai, tarsi be pastangų, nešė mane į priekį. Aš aplenkiau porą bėgikų, mane taip pat aplenkė 4 bėgikai. 2 iš jų aš aplenkiau šiek tiek vėliau, po kelių kilometrų, o kiti 2, kurį laiką šmėžavę man prieš nosį, prieš finišą dingo tolumoje. 3-iasis kilometras įveiktas per 3:58. Viskas normaliai.

Varžybų trasą sudarė 3 ratai: mažasis ratas 3 km ir du ratai po 3,5 km. Didžiuosiuose ratuose buvo po ilgą, bet nuožulnią įkalnę ir nuokalnę. 4-ąjį kilometrą į įkalnę įveikiau 4:02, 5-ąjį nuokalne per 3:52. Šiek tiek per lėtai, bet kol kas viskas normos ribose. Pusė trasos ėjo parko takais, o kita pusė – šaligatviais. Kai kur šaligatviai buvo remontuojami, kai kur teko bėgti pro autobusų stoteles. Vienoje vietoje iš namo staiga išbėgus ir ant šaligatvio susispietus būreliui vyrukų, plekštelėjau vienam iš kelią užtvėrusių vyriškių per petį: „Sorry, mate!“ ir nuskuodžiau tolyn. Už nugaros išgirdau riebiai lenkiškai nusikeikiant. Matyt, lenkų emigrantai nemėgsta bėgimo varžybų. Šiaip ant kiekvieno posūkio stovėjo varžybų tvarkdariai, kurie stabdė eismą, rodė mums kelią ir šiaip labai mus palaikė. Bėgau su užrašu ant marškinėlių „Lietuva“, todėl girdėjau praeivius šūktelint „Go Lithuania!“. Jaučiausi smagiai.

6-ajame kilometre pradėjo reikštis nuovargis: laikas 4:00. Kojos pačios savaime į priekį jau nebenešė, teko kiekvienam žingsniui susikaupti ir valios pastangomis nusiteikti bėgti nelėtinant tempo. Bet tempas krito. 7-asis kilometras į įkalnę 4:03. Čia pradėjau lenkti kai kuriuos bėgikus per visą ratą. 8-ajame kilometre tempas visiškai nukrito iki 4:05. Jėgos išseko, tačiau buvo labai smagu ir gera lenkti bėgikus per visą ratą, tik tai mane ir palaikė. Nuo 8-ojo kilometro laukė ilga 1,5 km ilgio nuokalnė beveik iki pat finišo. Žvilgtelėjau į laikrodį: vidutinis visos trasos bėgimo tempas 3:56. Atrodė, kad dar turiu šansą spėti į savo svajonių laiką.

Pasileidau nuokalne padidinęs tempą, bet dar ne iš paskutiniųjų jėgų. 9-ąjį kilometrą įveikiau per 3:47. Puikumėlis! Vidutinis visos trasos tempas pagreitėjo per vieną sekundę iki 3:55. Fantastika! O dar net neperėjau į finalinį spurtą! Bėgikų, kuriuos lenkiau per visą ratą, gausėjo vis labiau ir labiau. Gausėjo iki tiek, kad siaurame šaligatvyje netgi pradėjo darytis sunku juos aplenkti. Prasidėjo paskutinis, 10-asis kilometras.

Ir čia mane visiškai išmušė iš vėžių tie, kuriuos aš lenkiau per visą ratą. Kelias iki finišo likus 600 metrų suko pro parko vartus. Jau artėdamas prie vartų mačiau, kad prie jų artėja didelis būrelis lėtapėdžių, kuriuos aš tuoj aplenksiu per visą ratą. Nepagalvojau, kad man reikia paspartinti tempą, kad nepatekčiau į grūstį prie vartų. Į grūstį aš, aišku, patekau, teko sekundei ar dviem visiškai sustoti ir palaukti kol galėsiu patekti pro vartelius į parką. Per tą sustojimą visiškai išsimušiau iš kvapo ir iš ritmo, nebesugebėjau prideramai baigti spurto. Iki finišo vos ne vos nusivilkau. Prieš pat finišą kažkas, prisivijęs iš nugaros, netgi pabandė mane aplenkti, bet aš visiškai nebeturėjau valios priešintis, leidausi aplenkiamas. Mane aplenkęs vyrukas išsiveržė į priekį per metrą, tačiau savo nelaimei daugiau nutolti nebandė. Sekundę ar dvi laikiausi jam iš paskos, kol manyje staiga užvirė sportinis pyktis: „nesileisiu aplenkiamas!“. Paskutinius 100 metrų finišavau galingai ir tą vyruką pavyko stebėtinai nesunkiai aplenkti.

10-asis kilometras buvo įveiktas per 4:02. Nepavyko atlikti savo firminio pasispardymo paskutiniame kilometre. Užuot buvęs pats greičiausias kilometras, jis buvo beveik pats lėčiausias. Be to, mano GPS matuoklis nevisiškai tiksliai matavo trasą. Pagal matuoklio parodymus finišas buvo „nukeltas“ 200 metrų tolyn. Kitą kartą bėgdamas varžybose matuoklio parodymus vertinsiu su 2-3 sekundžių paklaida, kad paskui netektų nusivilti. Jei ne tie „nukelti“ metrai, kuriems sugaišau papildomas 30 sekundžių, ir neatliktas finalinis spurtas, galėjau atbėgti ir greičiau. Galutinėje įskaitoje su rezultatu 39:49 užėmiau 18-tą vietą. Asmeninį rekordą pagerinau 7 sekundėmis, bet tai manęs pernelyg nedžiugina, nes vis dar esu apniktas minčių iš serijos „kas būtų buvę, jeigu būtų“.

Lenktynių metu mano vidutinis širdies pulsas buvo 173. Grįžau namo ir jau nekantraudamas laukiu rytojaus, kad pernakt pailsėjęs vėl galėčiau eiti į treniruotes. Man reikėtų daryti daugiau tempinių treniruočių pieno rūgšties (laktato) slenksčiui pagerinti ir daugiau greičio treniruočių. Vėl noriu į varžybas. Tikiuosi, kad kitą kartą pavyks pasirodyti kaip reikiant.