Maratonas Maljorkoje
Sekmadienį nubėgau savo trečiąjį maratoną – Maratón de Calvià Maljorkoje. Šį bėgimą drąsiai galiu vadinti savo sunkiausiomis varžybomis. Per mano bėgimo karjerą dar nėra taip buvę, kad nubėgčiau tokiu greičiu, kokiu tikėjausi. Taip nutiko ir šį kartą. Buvau išsikėlęs planus nubėgti per 3:10:00, o slapta vyliausi, kad galbūt pavyks nubėgti netgi dar greičiau: per 3:07:00 ar netgi per 3:05:00. Nubėgau per 3:15:57. Kaip ir visada, nors ir neįvykdžiau plano maximum, bet, kaip ir visada, asmeninį rekordą pagerinau. Šį kartą rezultatą pagerinau daugiau nei 5 minutėmis.
Sunkiausiomis varžybomis šį bėgimą vadinu todėl, kad atidaviau viską, ką galėjau. Paprastai varžybų metu man nepavyksta apskaičiuoti jėgų, suplanuoti optimalaus tempo, todėl aš arba kirtęs finišo liniją jaučiu, kad dar turiu neišnaudotų jėgų rezervą, arba atvirkščiai, išeikvoju jėgas gerokai prieš finišą ir nulūžtu per anksti. Šį kartą viskas pavyko tiesiog fantastiškai. Rungtyniavau iki pat finišo linijos, o ją kirtęs sustojau išsekęs ir vos ne vos beįstengiau nueiti (tiksliau būtų sakyti „nurėplioti“) nuo stadiono.
Į Maljorką atvykau dviem dienomis anksčiau. Skrydis į La Palmą su Ryanair kainavo 30 eurų į abi puses. Oro uoste išsinuomojau mašiną. Paieškojus Google paieškoje mašiną galima išsinuomoti nebrangiai. 3 paroms nuo penktadienio iki pirmadienio ji atsiėjo 50 eurų. Nuomodamasis dar papildomai pasiėmiau draudimą, nes pirmą kartą gyvenime vairavau mašiną savarankiškai, tad savo jėgomis per daug nepasitikėjau. Labiausiai iš visos kelionės įstrigo būtent vairavimo įspūdžiai, nes pirmą dieną labai jaudinausi, buvo baisu vairuoti. Su kiekviena diena imdavau jaustis vis drąsiau ir paskutinę dieną vairuoti ėmė taip patikti, kad važiavome su Raimonda pasivažinėti po salą. Gyvenome viešbutyje Palmoje. Paprastai mėgstu gyventi pigiuose keliautojų hosteliuose, nes juose labiausiai pasijunta nuotykių dvasia. Maljorkoje tokio neradau, nes ne sezono metu viskas uždaryta žiemai, tad išsinuomojome atskirą dvivietį kambarį už 45 eurus.
Maljorka pasitiko šiltais orais. Mus, išlipusius iš lėktuvo, pasitiko palmės ir 18° C šilumos. Pasaka! Tačiau jau pirmą vakarą oras subjuro, atšalo, pradėjo lyti ir lijo visas mūsų viešnagės dienas. Pirmą dieną nesusipratome iš viešbučio paprašyti kondicionieriaus distancinio pulto ir miegoti buvo šalta. Bet nuo antros dienos jau gyvenome šiltai.
Lijo ir maratono dieną. Iš pradžių dulkė lengva dulksna, bet vėliau lietus įsismarkavo. Pirmuosius kilometrus įveikiau lengvai, pasišvilpaudamas. Netikėtai nuo pat pirmųjų žingsnių suskaudo kairiąją pėdą. Šis skausmas vėliau man pridarė daug bėdos. Pradėjau maratoną lėtai, tad daug bėgikų pro mane nuskuodė į priekį. Esu jau patyręs, vien šiemet iš viso sudalyvavau 10-yje varžybų, todėl esu išmokęs starte į mane lenkiančius nekreipti dėmesio. Daugumą jų vis tiek pavysiu prie finišo. Laikiausi numatyto 4:25 tempo. Taip bėgdamas tikėjausi nubėgti per 3:07:00.
Trasą sudarė 2 ratai po 21 kilometrą. Pirmąją pusę rato kelias vedė palei jūrą per įvairias kurortines gyvenvietes: Palmanova, Magaluf, Santa Ponça ir kt. Gyvenvietės atrodė kaip išmirusios ir šiek tiek priminė Palangą ir Šventąją žiemą, tik viskas daug baisiau. Nė gyvos dvasios. Didžiuliai keliolikos aukštų viešbučiai uždaryti ir užrakinti grandinėmis, gatvių žibintai aptraukti užvalkalais, nesuskaičiuojamos mašinų aikštelės tuštutėlės, tik po asfaltą vėjelis gainioja plastikinius maišiukus. Kilometras po kilometro šalia kelio stovėjo baras prie baro, diskoteka prie diskotekos, parduotuvės, kavinės, restoranai – žiemą čia viskas užrakinta. Ir, aišku, nebuvo nei vieno sirgaliaus. Saujelė atsitiktinių sirgalių buvo tik Magalufe, kur buvo startas ir finišas. Tokioje tyloje dar nėra tekę bėgti.
Nustebino tai, kad viską čia yra okupavę anglai. Iš Anglijos spaudos žinojau, kad daug anglų turi vilas Ispanijoje, bankai netgi siūlo specialias paskolas pirkti nekilnojamam turtui Maljorkoje ar Kanarų salose, anglai čia dažnai lankosi atostogų metu ir ne vienas anglas svajoja išėjęs į pensiją Ispanijoje apsigyventi. Bet kolonizacijos mastus pilnai suvokiau tik viską pamatęs savo akimis. Ant kas antro baro kabo iškaba „British staff“, nemačiau nei vieno normalaus restorano, vien tik angliški „take away“, „fish and chips“, „chinese take away“ ir panašus šlamštas. Miesteliuose kas kelis šimtus metrų prabėgdavau iškabą „British Doctor“. Ir apskritai pastatai čia labai skyrėsi nuo Palmos. Palma – ispaniškas miestas. Tačiau Kalvijos regiono kurortiniuose miesteliuose jaučiausi kaip Naujoje Anglijoje. Fui.
O apylinkės čia nuostabios. Daugybė kalvų, kurių šlaitai apaugę palmėmis, pušimis ir kadagiais. Niekada dar nebuvau matęs 10 metrų aukščio kadagio. Tokiais kadagiais milžinais buvo apsodinta poros kilometrų kelio atkarpa, panašiai kaip pas mus prie kelio sodinami beržai ar tuopos. Ant daugybės mažų ir didelių kalvų keterų paprastai stūksodavo kelios vienišos palmės, kurios užbaigdavo horizontą. Vaizdai čia tiesiog neįtikėtini.
Prabėgus pirmąją rato pusę (apie 10 km) teko grįžti keliuku per laukus palei autostradą. Nebuvo taip smagu, kaip bėgti per miestelius, bet vis tiek labai gražu. Po pirmojo rato pusės maratono bėgikai finišavo stadione, o viso maratono dalyviai pradėjo sukti antrąjį ratą.
Pirmąjį ratą man sekėsi puikiai. Kas 5 km sugriauždavau po apelsino ketvirtį ir atsigerdavau gurkšnį vandens. Jaučiausi nei kiek nepavargęs, kupinas jėgų. Vidutinis pulsas 159. Pusę maratono nubėgau per 1:34:07 arba 4:27 vienam kilometrui. Jėgų turėjau pakankamai ir tikėjausi antrą distancijos pusę bėgti greičiau negu pirmąją pusę.
Problemų kėlė tik kairioji pėda. Kartais užeidavo čiurnos skausmas, tačiau po poros kilometrų vėl praeidavo, o paskui užeidavo vėl. Iki šiol taip ir neišsiaiškinau šių negalavimų priežasties. Varžybose bėgau su prieš porą mėnesių pirktais Asics 1140. Ne patys prašmatniausi bateliai, bet jie man būdavo patogūs tiek tempinėse, tiek ilgosiose treniruotėse. Jokių traumų šioje pėdoje anksčiau nebuvau patyręs. Turiu pastebėti, kad prieš startą pernelyg stipriai susivarsčiau batų raištelius. Iš pradžių nejutau, kad bateliai man laužia pėdą, bet nubėgus pusę maratono pėdų laužimas taip sustiprėjo, kad turėjau sustoti atsilaisvinti batraiščius. Nežinau ar tai gali būti susiję su čiurnos skausmu.
Kairioji pėda pirmąją varžybų pusę buvo vienintelis mano problemų šaltinis. Bėgau eikliai ir veržliai, stengiausi kontroliuoti savo kūną, nekartoti savo amžinų klaidų: nebėgti susikūprinus, nesugniaužti kumščių, neįtempti pečių, nugaros. Jėgų turėjau per akis, bet žinojau, kad priekyje laukia energijos atsargų slenkstis.
Maratono bėgikams maždaug ties 30-uoju kilometru (vieniems porą km anksčiau, kitiems vėliau, tai priklauso nuo pasiruošimo) išsenka organizme sukauptos greito naudojimo energijos atsargos (cukrus) ir vienintelis energijos šaltinis tampa riebalų deginimas. Apima baisus nuovargis, suima nesvietiškas alkis, jautiesi visiškai išsekęs, suima noras prisėsti ir prigulti šalia kelio.
Šį kartą slenksčiui buvau pasiruošęs labai gerai. Kelias dienas prieš varžybas mitau daug angliavandenių turinčiu maistu. Kimšau ispaniškus canellonius ir paellas, valgiau daug vaisių. Per varžybas kas 5 km iščiulpdavau po ketvirtį apelsino. Tai padėjo. 30-as kilometras atėjo ir praėjo. Atėjo ir 31-as, ir 32-as. Jokio nežmoniško išsekimo nejutau. Anksčiau išsekimas mane užklupdavo staiga, tarsi žudikas tamsiame skersgatvyje nuovargis perverdavo kūną. Ties 35-u kilometru supratau, kad slenksčio šį kartą nebus. Nuovargį jaučiau, tačiau jis atėjo taip pamažu, kad net nepajutau. Matyt, man padėjo treniruočių metu įveiktas didelis kilometražas.
Slenkstį šį kartą pavyko įveikti puikiai, tarsi pagal vadovėlį. Tačiau turėjau kitą bėdą. Tokiam greičiui nebuvo pasiruošę raumenys. Maždaug nuo 20-o kilometro šlaunų keturgalvį raumenį ėmė traukti mėšlungis. Kad ir nestipriai, bet vis tiek nemaloniai. Vėliau jis savaime praėjo, bet ėmiau raumenyse jausti skausmą. Skausmas buvo nuo raumenyse atsiradusios pieno rūgšties. Šis skausmas man buvo pažįstamas, aš kiekvieną kartą jį jaučiu po varžybų arba po labai sunkių treniruočių. Tačiau šį kartą jį jutau JAU VARŽYBŲ METU. Tai buvo kažkas nauja. O bėgti dar buvo likę bent 8 kilometrai.
Skausmas su kiekvienu kilometru vis stiprėjo. Kvėpavau lėtai, iš kvapo nebuvau išsimušęs, pulsas santykinai nedidelis: apie 160-162. Tai nebuvo susiję su energijos trūkumu. Paprasčiausiai nemokėjau bėgti pakankamai greitai. Širdis atlaikė gerai. Neatlaikė kojų raumenys. Jutau, kad bėgu nebe efektyviai. Fiziškai nebegalėjau pakelti kulnų, į priekį išmesti kelių. Ėmiau sau delnais trankyti per šlaunis ir per krūtinę. Bėgdamas garsiai ant savęs šaukiau: „Bėk, tinginy! Pirmyn, slunkiau!“. Apsidairiau ar šalia manęs nėra kitų bėgikų. Artimiausias persekiotojas buvo už gerų šimto metrų ir aš visu balsu variau savo tiradą toliau: „Varyk, slunkiau! Kelk kulnus! Kelius į priekį! Mojuok rankom! Nepasiduok! Pirmyn! Pirmyn!“. Rodėsi, kad jėgas mobilizuoti kuriam laikui pavykdavo.
Tačiau tai nedaug ką tepadėjo. Greitis su kiekvienu kilometru nežymiai, bet vis krito ir krito. 36-ą km įveikiau per 4:40, 37-ą per 4:56, 38-ą per 5:02, 39-ą per 5:04, 40-ą per 5:12, 41-ą per 5:07, 42-ą per 5:05. O pulsas iki pat pabaigos išliko stebinančiai pastovus: 162.
Galutinis rezultatas – 3:15:57. Finišuodamas išgirdau savo vardą ir pavardę. Tai komentatorius paskelbė, kad finišavo Dovydas Sankauskas – bėgikas iš Latvijos. Tebūnie Latvija, aš prieš šią šalį neturiu nieko prieš. 
Finišavęs sustojau kaip įbestas. Nebegalėjau žengti nei žingsnelio. Nuo lietaus ir šalčio buvau sustiręs į ožio ragą. Kairė pėda įsiskaudėjo kaip reikiant, vos begalėjau ja priminti. Pamažu nušlubčiojau iki masažo kabineto. Ten sušilau ir atsigavau. Bet masažistei suktelėjus kairę pėdą kone žvygtelėjau. Nuo to momento kairė pėda atsirašė galutinai. Tą dieną dar šiek tiek galėjau paeiti, bet kitą dieną buvo ragai, o oro uoste Raimonda mane vežiojo su invalido vežimėliu. Kairė pėda ištino kaip kaladė. Grįžęs namo dvi dienas išgulėjau lovoje, bet dabar, šeštą dieną po varžybų, jau jaučiuosi geriau.
Varžybos baigtos ir Kalvijos maratono medalis pakabintas namie garbingoje vietoje. Apmąstęs varžybų eigą išsiaiškinau savo klaidas. Raumenų nuovargis ir pieno rūgšties skausmas liudija, kad per mažai dariau tempinių treniruočių. Dabar geriau žinau kam reikalingos tempinės treniruotės – patyriau tai savo kailiu. Kita problema buvo ta, kad per patį treniruočių piką praleidau dvi savaites: 15-ąją ir 16-ąją. 15-ąją savaitę gydžiausi traumą, kurią gavau bėgdamas Gosporto pusę maratono, o 16-ąją nebėgiojau dėl ligos. Užtat galiu save pagirti už lengvai įveiktą energijos atsargų slenkstį, už puikiai apgalvotą mitybos strategiją varžybų metu, už kompleksišką treniruočių metodą.
Varžybos apmąstytos ir išvados padarytos. Sezoną užbaigiau gerai, 5 minutėmis pagerinęs asmeninį maratono rekordą. Iš viso asmeninius rekordus šiemet gerinau 6 kartus. Apie bėgimą išmokau nepaprastai daug naujo. Buvo sėkmingi metai.
Dabar, sėdint Šiauliuose, kai už lango 10 cm sniego sluoksnis ir -17° C šalčio, net nesitiki, kad iki palmėmis apaugusios Maljorkos tik 3 valandos skrydžio.
Įdomu. Netgi labai įdomu
Neblogai, labai neblogai
Neblogai nubėgai, ir neblogai aprašei. Sėkmės Šiauliuose, o aš iškeliauju bėgioti į 35 laipsnių karštį 
kas ta Raimonda?
Jeigu iš pasakojimo nesupratai, tai, matyt, jos nepažįsti ir veikiausiai tai nėra taip jau svarbu.
Sveiki p.Dovydai , esate ikvepimas , taip ir toliau !:) Atleiskit del over-topic , taciau taip sakant “need to know” . Gyvenu Vilniuje , gyvenimas kaip ir visus privercia mastyti ka veikti toliau . Taigi , kaip ten UK – batus ant vinies ? Kaip jusu atveju , salygos treniruotems normalios buvo? darbas, keliai raudoni speju buvo ? Bijau kad isvaziavus dirbti i uzsieni teks pamirsti begima , kaip yra istikruju ?
Atleiskit uz gana banalu ir nemoksiskai pateikta klausima:)
Gyvenimas užsienyje bėgimui nei kiek netrukdo. Klimatas Anglijoje žymiai palankesnis bėgiojimui. Žiemą vidutinė temperatūra nuo 5 iki 10 laipsnių Celsijaus, minuso nebūna (dabartinė žiema yra išimtis). Londone daug parkų, upių ir kanalų su asfaltuotom krantinėm, galima nesunkiai susirasti 10 ar 20 km trasų be šviesoforų ar sankryžų. Sportinė apranga ir avalynė žymiai pigesnė ir pasirinkimas didesnis. Be to ir kolegų bėgikų galima sutikti daug daugiau. Bėgioti Anglijoje žymiai maloniau nei Lietuvoje. Vyksta daugybė varžybų, jos daug geriau organizuotos nei mūsiškės. Pas mus varžybas organizuoja ne profesionalai, o funkcionieriai ir organizuoja labai atmestinai, ne sykį esu matęs kaip organizatoriai „patempę gramelį“ šlitinėja. Anglai viešuose reikaluose nieko nedaro atmestinai – tiek organizuodami varžybas, tiek rinkdami parlamentą ir pan.
Kelios varžybų nuorodos:
http://www.runnersworld.co.uk/events/foundevents.asp?evntTitle=&month=&distance=&county=&area=&evntSurface=&onlineEntryTickBox=1&distanceFromHome=&v=2
http://www.northeastraces.com/
http://www.serpentine.org.uk/events/planner.php
Labai tikiuosi, kad kada nors ir Lietuvoje bus taip gera bėgioti, kaip Anglijoje.
Aciu uz issamia info . Stengsiuos pasiruost Vilniaus maratonui rugseji , nors dar tik sioks toks tabu – man 20 metu . Lyg pagal teorija dar per anksti man i maratona , uztektu puses maratono..? Ka patartumet Dovydai ? Sportuoju tik 10 menesi .
Pagal teoriją 20-mečiams rimtai užsiimti maratonais kiek ankstoka. Teorija sako, kad kaulai, sąnariai, sausgyslės tokiame amžiuje dar ne iki galo sutvirtėję. Tačiau Gabrselasis ir dauguma kitų elitinių Kenijos ir Etiopijos bėgikų nuo pat pradinių klasių kiekvieną dieną bėgiodavo 10km į mokyklą ir atgal. Ar esi pasiruošęs, spręsti tik tau pačiam. Nieko konkrečiai patarti negaliu – nežinau koks tavo pasiruošimas, koks charakteris, koks organizmas ir kokia tavo kovinė dvasia. Spręsk pats. Treniruodamasis įsiklausyk į savo kūno pojūčius, jis tau pats viską pasakys.
Jei sugalvosi ruoštis maratonui, galiu parokemenduoti Halo Higdono maratono treniruočių programą pradedantiesiems. Aš pats esu nuo jos pradėjęs, man ji patinka: http://dovydas.sankauskas.lt/wiki/Maratono_treniruotės_pradedantiesiems
Taip , sia programa jau paziurejau , paprasta – apsilimui pats tas. Nors aisq , begimas tai tik 1 stadija , tik kad ilgiausia… Siap esu pasiskaites daug ka is http://www.bieganie.pl (ten be to yra geras planas kaip 3h iveikti pagal 1 zymu lenku begika , daug kam padejo ) . Mano atvejis yra toks, pries 1,5 metu sveriau 134 kg , per 1 metus pavyko numesti iki 100 kg svori , db sventes tt. 108~ turiu . Maratonui kaip apts dabar suprantu netiksiu , kai dietuoju angliavandenius iki 2gramu /kg mases riboju (begimo diena – 45 minutes ) ir nebegimo 1gr. Taigi mano kraujyje glikogeno atsargu lb retai pasitaiko … Tikslas siemet bus iki 90 kg sublokt , iveikti superrekompensacijos efekta (3 menesius islaikyt pasiekta kuno svori kad atgal nepriagciau ) ir sudalyvaut puses maratono begime Vilniuje . Aciu uz svertinius argumentus Dovydai.
Dovydas rašė 2010 Sausio 8 12:57
> Kelios varžybų nuorodos:
> http://www.runnersworld.co.uk/events/foundevents.asp?evntTitle=&month=&distance=&county=&area=&evntSurface=&onlineEntryTickBox=1&distanceFromHome=&v=2
> http://www.northeastraces.com/
> http://www.serpentine.org.uk/events/planner.php
Be to, nuorodos į kitus konkursus:
http://www.ukresults.net/2010cal.html
http://www.race-results.co.uk/results/2010/index.htm
Oh! The great Barry Cornelius himself linked to me!
And he speaks proper Lithuanian!
Thank you Barry for your racing calendar and for the other links! It is extremely useful resource.
O kodel dvi sav. pr. maratona zymiai sumazinai begimus, programa per sunki poilsio pritrukai ar kaip?
Beje, ziauriai dekui uz isverstas programas, begioju ir as pagal antra, trecia savaite ir kolkas nieko.
Ketvirtąją ir trečiąją savaites prieš maratoną beveik nebėgiojau, nesitreniravau. Ketvirtąją – gydžiausi nedidelę traumą po Gosporto pusės maratono varžybų, o trečiąją – biški sirgau, jutau nuovargį, nebuvo noro treniruotis. Manau, kad ta dviejų savaičių pertrauka man smarkiai pagadino reikalus. Per varžybas dėl to praradau kokias 5 minutes, gal ir dar daugiau.
Tikrai, kad maziausiai 5minutem.
Sakyk, kuriam dabar maratonui ruosiesi ?
Dabar ruošiuosi Rygai 2010 gegužės 23.
Ir as vaziuoosiu. Pagal kuria programa ruostis pradejai? Kokie dabar tikslai ?
Tikslai tie patys, kurių nepavyko įvykdyti Maljorkoje: nubėgti per 3:10:00.
Rygai ruošiuosi pagal tą pačią Halo Higdono programą, kaip ir maratonui Maljorkoje http://dovydas.sankauskas.lt/wiki/Maratono_treniruotės_pažengusiems
Šią programą mėginsiu šiek tiek labiau pritaikyti sau, pailginsiu kai kuriuos nuotolius, įvesiu daugiau ir ilgesnių tempinių treniruočių.
Pagal kokią programą pradėjai ruoštis pats? Kokie tavo tikslai?
Pagal ta pačią programa kaip ir tu, tik jaučiu kad gali but sunkoka, nes si jau trecioji begiojimo savaite ir jauciu, lengva nuovargi, na bet reikia dar kitus gyvenimo aspektus sudeliot, paiilgint miega, nes amziais neissimiegojes, na o jei nepavyks atsilaikyti pries Hala imsiu ir pakartosiu dar kart pradedanciuju programa, na ta, kur pas tave ideta.
Na o tikslai, apskritai iveikti 42, o pamastau ir apie 4 val.
Tikslas – 3:10:00? Stebiuosi kaip tu neužmiegi taip lėtai bėgdamas
3:10:00, tiksliau 3:09:59 yra Bostono maratono kvalofikacinis normatyvas. Mėgėjui tai labai aukšta riba. Linkiu ją kirsti. Dėl tobulėjimo užvedančią taisyklę radau rusiškam saite: jei naujaisiais metais tavo rezultatų vidurkis yra geresnis už praeitų metų geriausią laiką, reiškia – tobulėji.
Kur dingęs ? Ko neberašai ar įkvėpimo lauki ?
Dovydai, man 48 metai. 10 km bėgu per 35-37. min. (stadione). Varžybose nedalyvauju. Bėgioju savo malonumui. Galvoju pabandyti maratoną. Niekada nebėgau tokios ilgos distancijos. Kuo ji skiriasi nuo 10 km, kuri man yra įprasta?
Na ir greitas jūs, Valdai. Aš net per varžybas nenubėgu per 35-37 min. Sunku pasakyti koks jausmas bėgti maratoną, kai esi bėgęs tik 10 km. Aš pirmą kartą sudalyvavau 10 km varžybose tik tada, kai jau buvau nubėgęs 2 maratonus.
Svarbiausias dalykas – po 30 km pasibaigia kraujyje ir kepenyse esantis cukrus, todėl suima didelis nuovargis ir stiprus alkis. Tiesiog organizme pasibaigia greito naudojimo energija ir vienintelis energijos šaltinis lieka riebalai. Šią būseną maratoninkai vadina „slenksčiu“. Norint sėkmingai „perkopti slenkstį“ maratonui reikia treniruotis šiek tiek kitaip nei 10 km varžyboms.
Pagrindinės treniruotės yra vadinamasis „ilgasis bėgimas“. Tai bėgimas, kuris trunka ne mažiau kaip 1,5 valandos, o kartais netgi iki 3 valandų. Bėgimo tempas toks, kad galėtumėte šnekučiuotis su bėgimo partneriu. Toks bėgimas bėgamas 1 kartą per savaitę. Apskritai, treniruojantis maratonui treniruočų atstumai bus gana nemaži, tačiau treniruočių greitis nedidelis.
Norint sėkmingai „perkopti slenkstį“ yra svarbu teisingai paskirstyti savo jėgas. Jei pirmąją varžybų pusę bėgsite per greitai, tuomet „slenkstis“ bus status, nuovargis ištiks staiga. O jeigu bėgsite pagal savo jėgas, tuomet labai tikėtina, kad net nepajustite to momento, kaip perkopsite „slenkstį“.
Mano rekomenduojamą treniruočių planą pradedantiesiems galite rasti čia: http://dovydas.sankauskas.lt/wiki/Maratono_treniruotės_pradedantiesiems
Planas pažengusiems čia: http://dovydas.sankauskas.lt/wiki/Maratono_treniruotės_pažengusiems
Nors su jūsų bėgimo greičiu galbūt norėsite kažkokios dar rimtesnės programos.
Dovydai, stadione nuobodu begti vienam. Prabėgu 25 ratus ir daugiau nenoriu. Tai jau tapo tradicija. Bėgioju vienas. Laikas pastovus. 25 ratai – nuo 35 iki 40 min.) Bėgu ramiai. Jaučiu, kad galiu pagreitinti, tačiau “taupau”-malonu bėgti ir ką nors gero galvoti. Kuomet greitįju, išeinu iš savo tempo, tuomet negaliu ramiai galvoti apie darbus. Bėgiojant visuomet sugalvoju geriausius planus, kaip gyventi, veikti, bendrauti ir t.t. Tai toks poilsis.
Prabėgus, pulsas ir kvėpavimas būna normalus. Dar valandėlę ant skersinio arba einu žaisti krepšinį. Kelis kartus ketinau bėgti ilgiau, kokius 40-60 ratus, tačiau visuomet “numetu” ant kokio 30. Raumenys, širdis, kvėpavimas -jokių problemų,ar skausmų. Tik motyvo nėra, gėda pasakyti- nuobodu bėgti pasidaro.Ir sustoju. Nors man bėgimas, visų pirma – tai džiaugsmas, poilsis, pamąstymai.
Jeigu 10 km per 35-40 min. nubėgate bėgdamas „ramiai“, tuomet norėčiau jus pamatyti bėgantį 10 km „greitai“. O apskritai, tai ilgų nuotolių sportas (bėgimas, dviračiai, slidinėjimas ir pan.) yra vienišių sportas. Sudėjus per mėnesį nubėgamus kilometrus gaunasi valandų valandos praleistos vienumoje.
Pagal http://www.mcmillanrunning.com/mcmillanrunningcalculator.htm laiko skaičiuoklę, jei 10 km nubėgate per 37 min, tai maratoną įveiktumėte apytiksliai per 2:54:00. Tik, aišku, reikėtų treniruotis atitinkamai: su ilgaisiai bėgimais ir pan.
Ir nebėgiokite ratais. Kaip jūs nepametate ratų skaičiaus? Man stadione jau po 12-15 ratų išsimuša iš galvos ratų skaičius. Geriau susiraskite kokį keliuką ar taką ir bėgiokite vaizdinga vietove.
Minėjai, kad bėgsi Rygoje ? Kaip pasiruošimas, jau į pabaigą ?
Pasiruošimas Rygai buvo porai mėnesių sustojęs, net buvau suabejojęs ar iš vis bebėgsiu, bet kelias paskutines savaites vėl bėgioju. Jokių rimtų asmeninių rekordų šį kartą nesitikiu, jei per 3:15 įveiksiu, tai bus nuostabu.
Ar tu Rygoje būsi?
Jo, jo šiandien buvo paskutine gen.repeticija, nors nevykusi 33km.
Galvoju, kad bėgsiu per 4 val 30 min ir bus gerai kaip pirmam kartui.
Nors jaučiu, kad ir į 4 įtilpčiau, bet gerai apskritai įveikt.Noriu medalio
Klausyk, pas tave gan smulkiai aprašyta kokiu greičiu bėgt per treniruotes, varžybas, bet kaip tu nusistatai treniruotes širdies zonas nuo max.
Turiu omenį, kad yra dvejopas skaičiavimas pagal Karvoneną ir paprastai dauginant.
http://www.runningforfitness.org/faq/hrzones.php
Kaip pats skaičiuoji?
Geriausiems bėgikams, kurių rimties pulsas vos prabudus tesiekia 35 ir dar žemiau, nėra didelio skirtumo pagal kurią formulę skaičiuoti, nes paklaida nedidelė. Tačiau netreniruotoms širdims, kurių rimties pulsas (vos prabudus) būna 70 ir aukštesnis, geriau tinka Karvoneno formulė. Apskritai, kuo žemesnis rimties pulsas, tuo vienodesnės yra šios formulės ir atvirkščiai – kuo rimties pulsas aukštesnis, tuo labiau Karvoneno formulė skiriasi nuo paprastos.
Aš skaičiuoju pagal Karvoneną, nes jo metodas šiek tiek tikslesnis. Tačiau kelių pulso dūžių paklaida nėra tokia jau svarbi. Yra kur kas didesnių paklaidų. Nuo to, ar gėrei vakar pakankamai skysčių, nuo nuotaikos ir nusitekimo treniruotei, nuo streso ir įtampos, netgi nuo to, kuria koja išlipai iš lovos, mano galva, gaunama didesnė paklaida negu nuo pasirinkto skaičiavimo metodo – Karvoneno ar paprasto. Labai daug trenerių (pvz. Greg McMillan) apskritai siūlo kuo mažiau naudoti aparatų ir mandrų „pričindalų“, o daugiau atsižvelgti į savo kūno savijautą, bėgioti pagal savo „vidinį kompasą“ ir „vidinį pulsometrą“.
Na kaip ten bebūtu tik pradėjus bėgiot su pulsometru nemiga įveikiau
Prieš tai bėgiojau “patogiu” tempu. Žinoma būtina pažymėti, kad buvau pasirinkęs programą pažengusiems, o pas tave jos išverstos pati 1 ir paskutinė 6, pabėgiojau pagal pažengusiems 1 mėn ir mečiau išsiverčiau 2 programa ir viskas stojo į vėžias
Į Ryga iš vakaro važiuosi ?
Sveikinu puikiai nubėgus ir Rygos maratoną!
Klausimas Valdui:
Na kažkaip neįtikėtina, kad 10km per 35 min ir be didelių pastagų
Rimti sportininkai virš 30min bėga ir tai per varžybas! Ar tikrai stadionas 400m? Paprastai mokykliniai stadionai būna ~250m,300m ilgio, o 400m turi tik retas stadionas.
Jau nebebegioji, kad Vilniaus pusmaratonyj toks prastas laikas?
Apie Vilniaus maratoną netrukus parašysiu plačiau, kai tik sulauksiu nuotraukų.