dovydas.sankauskas.lt

Penktadienio rytą prie įėjimo į Kauno autobusų stotį mane pasitiko senyvo amžiaus moteriškė: „Gal jūs į Šiaulius?“. Patvirtinau, kad į Šiaulius. „Ar jūs už bilietą mokėsite pilną kainą“? Patvirtinau, kad aš mokėsiąs pilną kainą. „Ar galėtumėte pabūti mano palydovas? Man kainuos pigiau bilietas, o ir jūs sutaupysite“. Moteriškė trumpai pristatė savo planą. Aš jai turėjau duoti 20 litų, o ji man nupirktų lengvatinį bilietą. Kaip supratau, valstybė teikia paramą neįgaliems senukams: apmoka 80% bilieto kainos senukui ir jį lydinčiam asmeniui, bet tik tuomet, jei jie abu keliauja kartu, o keliaujant atskirai lengvata negalioja.

Nedvejodamas sutikau padėti moteriškei. Ne tiek norėdamas pats sutaupyti, kiek norėdamas padėti sutaupyti senutei. Ji iš manęs paprašė 20 litų. Pilno bilieto kaina buvo 35 litai, tad aš sutaupyčiau 15 litų. Gavusi iš manęs pinigus, ji vikriai nusiyrė prie kasų, prasispraudė be eilės ir kyštelėjo banknotą su savo pažymėjimu prie langelio. Prie kasos stovėjo grąžos dar nespėjęs pasiimti klientas, tad moteriškė naglai tekštelėjo savo banknotą tiesiai ant svetimų pinigų krūvelės. „Du į Šiaulius, čia mano anūkas, mano palydovas, štai, jis atsirado, mano palydovas, jis mano anūkas“,– greitakalbe bėrė senutė. Kuo dažniau ji kartojo „anūkas“ ir „mano palydovas“, tuo neįtikimiau skambėjo. Buvo akivaizdu, kad meluoja. Bet kasininkė į ją net nežvigtelėjusi šaltai paėmė banknotą ir atspausdino bilietą.

Pažvelgiau į bilietą. Nuolaida 80%, kaina 7 litai, sumokėta 20 litų, grąža 13 litų. Gautą grąžą moteriškė pasiliko sau. Padėjau jai iki autobuso nusinešti krepšį.

Pakeliui ji spėjo nusiskųsti, kad valstybė visai nesirūpina vargšais. Priminiau jai, kad ji ką tik iš valstybės gavo didelę nuolaidą savo ir savo palydovo bilietui, tad bent jau šiuo atveju valstybė bent vienu vargšu tikrai pasirūpino. Metusi į mane gudrų vertinantį žvilgsnį, ji netikėtai manęs paprašė daugiau pinigų, nes atseit aš jos dėka sutaupiau daug pinigų, tad turėčiau su ja pasidalinti didesne sutaupytų pinigų dalimi. Atšoviau, kad duoti jai daugiau pinigų neketinu, nes mes abudu sutaupėmė tik todėl, kad gaudami lengvatą, kuri mums nepriklausė, mes ką tik apvogėme valstybę.

„Ką ten apvogėme, nieko mes neapvogėme, čia juk tik smulkmena, jūs pasižiūrėkite kiek valdžia iš mūsų pavagia“. Paprieštaravau, kad bent jau iš manęs valstybė kol kas dar nieko nepavogė, veikiau atvirkščiai, ji nemažai man davė. Senutė su manimi aršiai nesutiko. Ji buvo griežtai įsitikinusi, kad aplinkui valstybėje visi vagys, kad aš dar pats nežinąs kiek iš manęs yra pavogta. „Jūs tikras patriotas“, pridūrė ji, aiškiai turėdama omenyje: „Jūs tikras kvailys“.

Taip ir išsiskyrėme. Dar mačiau kaip ji, vikriai prastumdžiusi prie autobuso stovinčią keleivių eilę, vėl užlindo be eilės ir pirmoji įsispraudė į autobusą. Moteriškė niekaip nesutiko, kad ji pati prieš kelias minutes apvogė valstybę. Juk iš daugelio smulkių vagysčių ir susidaro didelės sumos.

Grįžęs namo susiradau valstybės teikiamų nuolaidų autobusų bilietams sąrašą. Pasirodo, kad senutei palydovas visai nebuvo būtinas. Senutei nuolaida būtų galiojusi, net jei ji būtų važiavusi viena, be palydovo. Palydovas jai buvo reikalingas tik tam, kad ji galėtų pasilikti iš palydovo gautą grąžą. Moteriškė ramia sąžine išleido 28 valdiškus litus tam, kad uždirbtų 13 savų.

Buvau sutikęs jai „padėti“, nes pamaniau, kad be manęs moteriškė visai negaus nuolaidos. Žinau tokių atvejų, kai žmonės iš kaimų negali užsiregistruoti neįgalumo pašalpai gauti, nes neturi 3 litų nuvažiuoti į miestą. Maniau, kad ir šis atvejis gali būti panašus. O paaiškėjo, kad mano bendrakeleivė paprasčiausiai suplanavo vogdama iš valstybės „užsidirbti“. Tokio mąstymo žmonių, kaip ši senutė, labai dažnai sutikdavau tarp emigrantų. Linkiu ir šiai moteriškei emigruoti, gal tuomet Lietuvoje sąžiningų žmonių santykis taps didesnis.

Ateityje žadu tokia „pagalba“ stotyse nebeužsiiminėti, nors ir „sutaupyčiau“ keletą litų. Lietuvoje yra žmonių, kuriems ši valstybės teikiama parama yra kur kas labiau reikalinga.