dovydas.sankauskas.lt

Netikėtai Londone susidraugavau su kinų restorano savininkais – vietnamiečių šeimyna. Šeimininkė yra vietnamietė, susituokusi su kinu, tad dalis šeimos yra kinai, dalis – vietnamiečiai. Jie ten dirba visa šeima: šeimininkė, brolis, sesuo, kažkieno pusseserė bei kiti giminaičiai. Pas juos jau kelis mėnesius vaikščiojau pietauti, tai geriausias restoranas visame rajone. Viskas prasidėjo nuo to, kad pasisveikindavau, padėkodavau ir atsisveikindavau visada kiniškai. Pasisveikinimai diena iš dienos, žodis po žodžio ėmė virsti vis ilgesniais pokalbiais. Ir nesvarbu, kad kai kurie iš jų angliškai šnekėjo prasčiau nei aš kiniškai. Man jie pasakojo apie Vietnamo karą, apie savo kraštą, apie gyvenimą Londone.

Šiandien užėjau į restoraną baigiantis darbui. Jie jau užsidarinėjo ir ketino pietauti patys. Buvo labai netikėta ir malonu, kai šeimininkė pakvietė mane prisijungti ir papietauti kartu su šeimyna. Ji prieš valgį sukalbėjo trumpą maldelę – vos kelis žodžius, tarsi padėką „skalsink Dieve“ ar pan. Jie krikščionys. Kinai valgydami prie bendro stalo patiekalus dalinasi. Buvo keturi patiekalai: kepti vištienos sparneliai, plokšti ryžių makaronai su mėsa, pupelių ūglių troškinys su grybais ir meduje kepta antiena. Kiekvienas turėjo po dubenėlį su ryžiais ir į jį dėjosi visų patiekalų po truputį.

Prie kinų stalo labai laisva atmosfera. Ta šeima apskritai labai nuoširdūs ir draugiški žmonės. Kaip ir visi kinai – iš pradžių atsargūs, bendraudami stengiasi išlaikyti didelį atstumą, neatvirauja, tik mandagiai šypsosi ir galva linkčioja. Jie man šiek tiek primena lietuvius – atsargūs ir drovūs, bet širdyje geranoriški ir draugiški. Tiesą sakant, jie netgi dar uždaresni nei lietuviai. Norint su jais susidraugauti reikia labai daug laiko. O šiandien jie mane pakvietė prie savo stalo ir netgi jau pažadėjo man surasti žmoną iš Kinijos arba Vietnamo.