Turtuoliai labdara netiki
Anglijoje kelis mėnesius „nešiojau lyfletus“. Taip buvo vadinamas skrajučių ar reklaminių lapelių nešiojimo darbas. Sakyčiau, kad tai vienas iš labiausiai varginančių darbų, kiek man yra tekę dirbti. Darbas nebuvo sunkus fiziškai, bet jis mane tiesiog gniuždė morališkai.
Mus „įmonės savininkas“ paimdavo 6 ryto iš sutarto taško su krovininiu mikriuku. Susėsdavome ant grindų, slėpdami galvas, kad mūsų nepamatytų iš pravažiuojančių mašinų. Saugojomės policijos, nes krovininiame mikriuke žmonių, be jokios abejonės, vežioti negalima. Mūsų būdavo 6-7 žmonės. Nuveždavo mus į rajoną, kuriame turėjome mėtyti lapukus. Prisikraudavome į kuprinę lapukų ir eidavome nuo namo prie namo, nuo durų prie durų ir pro kiekvienas pašto dureles įmesdavome po lapuką. Per dieną turėjome išmėtyti po 1000 lapukų, tokia buvo dienos norma. Lapelis „reklamavo“ labdaros organizaciją, kuri prašė paaukoti drabužių skurstančioms šeimoms, turinčioms nepagydomai sergančių vaikų. Tik jokia labdaros organizacija, be abejo, neegzistavo.
Ant lapuko būdavo užrašyta diena, kurią „labdaros organizacija“ atvažiuos rinkti drabužių. Žmonės sudėdavo labdarai skirtus drabužius į maišą, užlipindavo tą patį lapuką ant viršaus ir išnešdavo maišą į gatvę. Paprastai rinkimo diena būdavo numatyta už dviejų dienų. Jei lapukus mėtydavome trečiadienį, tai rinkimo diena būdavo penktadienis. 1000 lapukų aš išnešiodavau maždaug per 6-7 valandas, patyrę nešiotojai sugebėdavo apsisukti per 4-5 valandas. Per tą laiką „įmonės savininkas“ nuvažiuodavo į tą rajoną, kuriame lapukai buvo išmėtyti prieš dvi dienas ir rinkimo diena buvo numatyta šiai dienai. Jis sukraudavo maišus su labdara į mikriuką ir tada surinkdavo mus, lapukų nešiotojus. Mes užsiropšdavome ant maišų, kurių kartais būdavo prikrauta iki pat lubų, ir gulėdami ant jų parvažiuodavome namo.
Bemėtant lapukus žmonės dažnai mus vydavo nuo durų šalin. Čia Anglijoje kasdien į kiekvienus namus prineša didžiulį kiekį visokių lankstinukų ir reklamos, todėl užmatę eilinį lapukų nešiotoją žmonės paprastai nepraleidžia progos pareikšti savo nuomonės apie jiems brukamą nepageidaujamą šlamštą. Vieni paprasčiausiai pabumbėdavo ir demonstratyviai išmesdavo lapuką į šiukšlių dėžę, bet buvo ir tokių, kurie ištraukę gautą lapuką, vydavosi mane per visą gatvę ir įkišdavo lapuką atgal į rankas.
Darbas visada buvo gryname ore, nesvarbu ar saulėta, ar lyja, ar vėjuota. Lapukus nešiodavome gyvenamuosiuose kvartaluose, visą darbo dieną, todėl buvo problema su tualetu. Jo paprasčiausiai nebuvo. Reikalui prispyrus tekdavo ieškotis degalinės su tualetu arba kokio nors McDonaldo.
Nelegalių lietuviškų „labdaros organizacijų“ yra pilna Anglija, todėl nuolatos sutikdavome konkuruojančios „firmos“ lapukų nešiotojų. Tokie susitikimai būdavo ypač nemalonūs. Mums algą mokėdavo už išnešiotą lapukų normą, o savininkas pelną gaudavo už surinktų drabužių svorį, todėl konkurentai, renkantys labdarą tame pačiame rajone, jam būdavo visiškai nenaudingi. Dėl maišų vykdavo nebylios kautynės. Konkurentai nurinkinėdavo mūsų firmai paliktus maišus, o mūsų firma nurinkinėdavo jų.
Buvo sukurtos specialios taisyklės, kaip elgtis sutikus konkurentą. Jokiu būdu nebuvo galima jo užkalbinti, sakyti kuriai dienai planuojamas rinkimas, rodyti lapuką ir pan. Reikėdavo kuo greičiau nešti kudašių iš to rajono. Tam buvo sukurta ištisa metodika. Sutikęs kolegą lietuvį, tokį patį varguolį lapukų mėtytoją, užuot draugiškai ir linksmai dirbęs kartu, aš turėdavau slapukauti ir sprukti nuo jo, o jis savo ruožtu sprukdavo nuo manęs – nerašytos profesinės taisyklės buvo bendros visiems. Su savimi turėjau smulkius rajono žemėlapius. Juose pažymėdavau vietą, kurioje sutikau konkurentą. Tuomet slėpdamas pėdsakus eidavau iš to rajono lauk. Būtinai turėdavau pereiti bent vieną pagrindinę gatvę arba geležinkelį.
Kai po dviejų dienų ateidavo rinkimo diena, mūsų firmos mikriukas važiuodavo į žemėlapyje pažymėtą vietą, kurioje buvo sutiktas konkurentas ir bandydavo pirmas nurinkti konkurento maišus. Šita operacija vadinosi „kirsti“. Jei pavykdavo pirmam „nukirsti“ konkurentą, savininkui būdavo sėkminga diena. Jei konkurentas jį „nukirsdavo“ pirmas – būdavo nesėkminga.
Aš, paprastas lapukų nešiotojas, visiškai nebuvau suinteresuotas bėgioti nuo konkurentų po visą žemėlapį. Finansiškai man tai visiškai nebuvo naudinga, nes man mokėdavo už nustatytą lapukų dienos normą – 1000 lapukų per dieną. O sutikus konkurentą kartais tekdavo visą valandą kulniuoti į kitą žemėlapio galą, kuriame dažnai paaiškėdavo, kad ten lapukus jau mėto trečias konkurentas. Tad jau po poros savaičių susikūriau savo sistemą. Pamatęs konkurentą aš laikydavausi nurodytos metodikos ir eidavau į kitą žemėlapio galą, bet visada šveisdavau vieną kitą šimtą lapukų į krūmus, kad būtų mažiau darbo. „Įmonės savininkas“ rinkdamas maišus kartą netgi buvo radęs mano išmestus lapukus.
„Įmonės savininkas“ rašau kabutėse, nes jokia įmonė iš tiesų neegzistavo, kaip neegzistavo ir skurstančios šeimos su nepagydomais vaikais. Labdarai surinkti drabužiai būdavo vežami parduoti į dėvėtų drabužių parduotuves į Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą ir kitas panašaus lygio šalis. Pamenu, kol mokiausi mokykloje, mūsų šeimoje drabužiai dažnai irgi būdavo perkami dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tad dėl skurstančių šeimų „labdaros firma“ gal ir nebuvo visiškai neteisi, tačiau dėl nepagydomų vaikų esu linkęs abejoti.
Nelegali buvo visa veikla nuo A iki Z. Mums už darbą mokėdavo net mažiau negu numatytas minimumas. Mums mokėdavo tik 35 svarus, kai minimali alga Anglijoje buvo 44 svarai per dieną. Žinoma, jokių mokesčių, jokių socialinių garantijų. Nuo 7 ryto mindavome nesustodami – nuo durų prie durų. Per darbo valandas nueidavome apie 20 kilometrų, žiūrint koks rajonas. Jei namai stovėdavo tankiai vienas prie kito, būdavo lengviau. Tačiau būdavo tokių rajonų, kur namas nuo namo buvo dideliu atstumu, patys namai buvo didžiuliai, prie kiekvieno namo būdavo erdvus kiemas, keli garažai, automobilių aikštelė, kartais netgi fontanai. Tokius rajonus vadindavome „parkais“. Juose per dieną sukardavome apie 30 kilometrų. Parkų, be abejo, niekas nemėgo.
Mane labiausiai šitame darbe nustebino tai, kad turtuoliai labdarai beveik niekada nieko neduodavo. Prastesniuose rajonuose, kuriuose gyveno varguomenė, surinkdavome žymiai daugiau labdaros nei iš turtingų rajonų. Vargšus remia tik kiti vargšai. Varguomenė remia pati save. Iki šiol negaliu suprasti kodėl turtingesni yra linkę mažiau atjausti vargšus. Galbūt tai, kad jie tokie nejautrūs kitiems ir lėmė, kad jie tapo turtingi? O skurdžiai dėl to ir skurdžiai, kad yra linkę viskuo dalintis su kitais?
Turbūt niekada taip nesidžiaugiau išėjęs iš darbo kaip po šio. Skelbimai a la „darbas lyfletų nešiotojams“ iki šiol mane nupurto. Pradirbau ten beveik tris mėnesius. Kol vieną dieną, perėjęs geležinkelį, išėjau namo.
Šaunuolis, padėdavai surinkti labdarą kurią mes naudojamės. Dėkui Tau !
[be ironijos]
Dovydai, šaunuolis, kad galų gale perėjai tą geležinkelį ir išėjai namo.. Laikykis
šis darbas bent jau nepakenkė tavo fizinei formai 
argi nebaisu, kad žmonės prisidengdami kito nelaime šitaip pelnosi? aišku gerai, kada papasakojama, kaip yra iš tiesų, bet žinot, aš sakyčiau šaunuolis jei demaskuotų tokią ,,firmą”, o tai, kad žmogus tik po kiek laiko į tai nusispjovė, nes užkniso ir išėjo kažkokiais geležinkeliais namo, tai kažkaip labai jau didvyriškai ir neskamba. Gal greičiau skamba kaip ,,štai ir dar vienas abejingas pilietis geležinkeliais patraukė namo….”
Tokią „firmą“ demaskuoti yra pigiau grybų, nes kitokių firmų praktiškai ir nėra. Tereikia anglų policijai tik panorėti tuo užsiimti. Girdėjau, kad prieš dešimtį metų tokios lietuviškos labdaros firmos klestėjo, bet užteko policijai kelias iš jų demaskuoti ir parodyti per televiziją. Nuo tada labdaros surenkama vis mažiau.
Žinoma, nesmagu, kad žmonės pelnosi iš kitų nelaimės. Lapukus nešioti yra sunku morališkai, nes visą laiką jauti, kad tesi mažas sraigtelis svetimoje aferoje. Lapukų nešiotojai tikrai nėra patys laimingiausi žmonės Anglijoje ir mielu noru mestų šį darbą, tačiau gurgiančio pilvo mielais norais neužkiši. Jie mielai keistų šį darbą pirmai progai pasitaikius, bet ta proga vis nepasitaiko, nes dažniausiai tokį darbą dirba nemokantys anglų kalbos, turintys finansinių problemų, nusivylę savimi, neturintys kitos išeities. Kai kurie taip pradirba daugelį metų.
Šios istorijos personažas į didvyrius tikrai netaikė.
Dėl turtingų vs. vargšų. Idėja įdomi, kad vargšai remia vargšus, bet įtariu turtingi žmonės labiau apsišvietę ir jei nori atiduoti labdarą tai nuneša ją tiesiai, kur reikia. Beje jau ir Lietuvoje tokių labdaros rinkėjų pasitaiko.
Pritariu Daliaus nuomonei, kad turtingi labiau apsišvietę. Nors iš tikrųjų koks skirtumas, jei tu rūbų nenešioji tai kam tau juos išmest ar laikyt spintoje, jei gali kažkam atiduoti. Aš visada jei turiu ko nors nereikalingo įmetu į tokius maišus. Turiu keletą pažįstamų kurie esa dirbę tokį darbą, jo sakė ir apie tuoj “parkus”
), sakydavo per visą kiemą kol pereini iki durų tai maždaug minutę užtrunki 
Čiuju dienos pabaigoj kojytės atsisakydavo eiti dar kažkur 
Būčiau tikrai paskambinęs ir išdaves tautiečius.
Paklydėli, tik su ta sąlyga, kad būtum turėjęs ką pavalgyti
Dovydai, nu tu pavarai. Turiu omeny, aš nebūčiau buvęs toks stiprus, kad būčiau sugebėjęs mėtyt lapukus. Kaip sakė kadaise Radioshau, ajiobanityvrot koks darbelis : )
Apskritai puoselėju svajonę išvykt į užsienį, gaut darbą pagal išsilavinimą ar įgūdžius, pamažu prisitaikyt prie vietinio sociumo ir naktimis ar atostogų metu medžioti visokius banditiškus atmatas, išsikrausčiusius iš Marijampolės, o po tavo šio rašinio ir visokius „įmonės steigėjus / savininkus“. Niekas dėl tokių net nepasiskųstų.
Thank you for such interesing read.
bliacha as tai gaudavau 25 svarus i diena
. cia buvo 2007 vasara.
o tai kodel kasdien nesmesdavai bent 900 lapuku i krumus XDD?
1000 lapuku isnesiodavau per 6-7 valandas. Vadinasi per valanda apie 150 lapuku. Jei savininko pageidavimu sutikus “konkurenta” tekdavo valanda sugaisti einant i kita vieta, tai pora simtu lapuku ismesdavau. Jei tekdavo gaisti ilgiau – ismesdavau daugiau.
Siaip stengiausi saziningai dirbti darba. Be priezasties lapuku i krumus nemetydavau.
Ačiū. Nors nesmagiai pasijaučiau skaitydamas. Bet.
Tai padeda ir padės susivokti žmonėms Lietuvoje.
Ir kur esam, ir kas esam.
Reikia, reikia kalbėti tiesą, kokia skaudi bebūtų…
Parasytas zodis visada daro stipresni ispudi. Esu tikras, kad bet kuris is musu dar ir ne tokiu istoriju is savo gyvenimo galetu papasakoti.
Geras rasinys. Isties viena tokia tautiniu aferistu kompanija pernai siaures Anglijoj suseme. Na ir tuomet ziurint bbc zinias tikrai nebuvo smagaus jausmo del taip save garsinancios tautines savimones..
Dirbant pas lietuvius užsienį amžinai problemos. Retas sąžiningas ten verslą suka.
Na atrodai ne debilas, moki net puslapi pasikurti, o pievas cia pasakoji kaip kaimietis is kalabybiskio… 35 i diena uz 6 ar 7 val? Ir kokio vlenio ksundies? Zmones minimuma gaudami tiek negauna i rankas legaliai… Kas trukde legalu darba susirasti??? tame pat Londone pragywenau pora metu, nei riekejo lietuviu dunduku lusnynuose gywenti, nei tokiu superiniu darbu dirbti… Ir tikrai neesu koks ofisinis darbuotojas. Esme kad lietuviai (dauguma) yra nevisprociai su amzinai nuskriausto mentaliteto.. Ir nieko cia nepakeisi… Gaus 300£ reks kodel negauna 400… Ir cia istorija be galo.. Ir baikit tas pasakas su nelegalais, isnaudojimu bla bla bla – jei esate looseriai, isnaudos jus ir lietuvos kaime, jei sugebate suktis… na tokio s… nereiks rasyti niekada gywenime (ir tuo labiau patirti)
vo taip va
… gywenime 
Na manau, kad turtuoliai tikrai numano apie aferas. Be to, turtuoliai dažnai būna protingi, apskaičiuojantys žmonės, savo daiktus atiduodantys tikrai ne bet kur ir bet kam. O vargšai džaiugiasi proga išsivalyti spintą, per daug nesigilindami….
Na, o aš manau, kad turtuoliai labdaros neduodavo dėl požiūrio skirtumo. Norint susikrauti turtus, reikia turėti tam tikrų charakterio savybių. Ne tik proto. Reikia ir šiek tiek atsparumo kito žmogaus kančiai. Tarkime, verslininkui neturėtų rūpėti jo konkurento bėdos. Galbūt jo konkurentas bankrutuos ir jo darbuotojai nebeturės ką valgyti? Tai ne verslininko bėdos. Verslininkas turi galvoti tik apie save, kitaip jam nepavyks sukurti klestinčio verslo. Kiekvienas atsakingas pats už save. Tik dabar, rašydamas komentarą, supratau, kad praktiškai užčiuopiau skirtumą tarp liberalizmo (kiekvienas už save) ir socializmo (visi už visus).
Turtuoliai dažnai atsitveria nuo vargšų tam tikra siena. Vargšų problemos jų neliečia. Aš pats, pastebėjau, irgi taip darau – atsitveriu siena nuo išmaldos prašytojų, ignoruoju elgetas ir pan. Elgiuosi kaip godus turtuolis.
Vargšų kvartaluose visiškai kitokia atmosfera. Ten žmonės daug dažniau linkę atiduoti savo paskutinius marškinius likimo draugui. Netgi jeigu jie nieko ir neduodavo, į labdaros rinkėjus jie reaguodavo visiškai kitaip nei turtuoliai – daug šilčiau, emocionaliau, žmogiškiau.
Sveiki. Nera jau taip blogai kaip jus kalbat.
Ziurint kur papuoli.
As dyrbau bradforde,gyvenau normaliam name,su draugiska kompanija ir sefais.Metydavau 5-6 valandas.Alga gaudavau 200y savaite.Buvau patenkinta.
nychuja nera taip blogai kaip cia visi sakot,na ziurint dar kur papuoli,as tai labai geroi kompanijoi buvau,ir po 200 uzdirbdavau ir po 300 visaip budavo,o darbas man visai patiko nera sunkus visai kai pripranti,dirbau puse metu ir isejo sutaupyt nemazai,man pvz daug geriau dirbt toki darba nei visa diena kazkokiam fabrike chujarint…
labai idomus rasinys, suzinojau sita naujo.
aisku, nesmagi situacija, bet as turbut buciau pranesusi atitinkamom institucijoms….
vaziuoji kaip koks bulviu maisas, o jeigu avarija neduok dieve ar kas, istaskytu kaip nz ka, o jeigu ir liktum zmogus gyvas, neturem uz ka gydytis (nes be sveikatos draudimo)…
del turtingesniu zmoniu : manau, dalis is tiesu vadovaujasi principu ne mano kiaules, ne mano pupos, o kiti tiesiog moka duoti taip, kad pinigeliai tam, kam reikia patektu.
na kadangi mano mieste su darbu ne kas,tai bandysiu poryt sita darbeli padirbt,nezinau ar cia tas pats ar kitas nieko neklausinejau daug rytoj susitiksiu aptart viska ir kai padirbsiu papasakosiu savo nuomone