Sekmadienį nubėgau savo trečiąjį maratoną – Maratón de Calvià Maljorkoje. Šį bėgimą drąsiai galiu vadinti savo sunkiausiomis varžybomis. Per mano bėgimo karjerą dar nėra taip buvę, kad nubėgčiau tokiu greičiu, kokiu tikėjausi. Taip nutiko ir šį kartą. Buvau išsikėlęs planus nubėgti per 3:10:00, o slapta vyliausi, kad galbūt pavyks nubėgti netgi dar greičiau: per 3:07:00 ar netgi per 3:05:00. Nubėgau per 3:15:57. Kaip ir visada, nors ir neįvykdžiau plano maximum, bet, kaip ir visada, asmeninį rekordą pagerinau. Šį kartą rezultatą pagerinau daugiau nei 5 minutėmis.

Sunkiausiomis varžybomis šį bėgimą vadinu todėl, kad atidaviau viską, ką galėjau. Paprastai varžybų metu man nepavyksta apskaičiuoti jėgų, suplanuoti optimalaus tempo, todėl aš arba kirtęs finišo liniją jaučiu, kad dar turiu neišnaudotų jėgų rezervą, arba atvirkščiai, išeikvoju jėgas gerokai prieš finišą ir nulūžtu per anksti. Šį kartą viskas pavyko tiesiog fantastiškai. Rungtyniavau iki pat finišo linijos, o ją kirtęs sustojau išsekęs ir vos ne vos beįstengiau nueiti (tiksliau būtų sakyti „nurėplioti“) nuo stadiono.

Į Maljorką atvykau dviem dienomis anksčiau. Skrydis į La Palmą su Ryanair kainavo 30 eurų į abi puses. Oro uoste išsinuomojau mašiną. Paieškojus Google paieškoje mašiną galima išsinuomoti nebrangiai. 3 paroms nuo penktadienio iki pirmadienio ji atsiėjo 50 eurų. Nuomodamasis dar papildomai pasiėmiau draudimą, nes pirmą kartą gyvenime vairavau mašiną savarankiškai, tad savo jėgomis per daug nepasitikėjau. Labiausiai iš visos kelionės įstrigo būtent vairavimo įspūdžiai, nes pirmą dieną labai jaudinausi, buvo baisu vairuoti. Su kiekviena diena imdavau jaustis vis drąsiau ir paskutinę dieną vairuoti ėmė taip patikti, kad važiavome su Raimonda pasivažinėti po salą. Gyvenome viešbutyje Palmoje. Paprastai mėgstu gyventi pigiuose keliautojų hosteliuose, nes juose labiausiai pasijunta nuotykių dvasia. Maljorkoje tokio neradau, nes ne sezono metu viskas uždaryta žiemai, tad išsinuomojome atskirą dvivietį kambarį už 45 eurus.

Maljorka pasitiko šiltais orais. Mus, išlipusius iš lėktuvo, pasitiko palmės ir 18° C šilumos. Pasaka! Tačiau jau pirmą vakarą oras subjuro, atšalo, pradėjo lyti ir lijo visas mūsų viešnagės dienas. Pirmą dieną nesusipratome iš viešbučio paprašyti kondicionieriaus distancinio pulto ir miegoti buvo šalta. Bet nuo antros dienos jau gyvenome šiltai.

Lijo ir maratono dieną. Iš pradžių dulkė lengva dulksna, bet vėliau lietus įsismarkavo. Pirmuosius kilometrus įveikiau lengvai, pasišvilpaudamas. Netikėtai nuo pat pirmųjų žingsnių suskaudo kairiąją pėdą. Šis skausmas vėliau man pridarė daug bėdos. Pradėjau maratoną lėtai, tad daug bėgikų pro mane nuskuodė į priekį. Esu jau patyręs, vien šiemet iš viso sudalyvavau 10-yje varžybų, todėl esu išmokęs starte į mane lenkiančius nekreipti dėmesio. Daugumą jų vis tiek pavysiu prie finišo. Laikiausi numatyto 4:25 tempo. Taip bėgdamas tikėjausi nubėgti per 3:07:00.

Trasą sudarė 2 ratai po 21 kilometrą. Pirmąją pusę rato kelias vedė palei jūrą per įvairias kurortines gyvenvietes: Palmanova, Magaluf, Santa Ponça ir kt. Gyvenvietės atrodė kaip išmirusios ir šiek tiek priminė Palangą ir Šventąją žiemą, tik viskas daug baisiau. Nė gyvos dvasios. Didžiuliai keliolikos aukštų viešbučiai uždaryti ir užrakinti grandinėmis, gatvių žibintai aptraukti užvalkalais, nesuskaičiuojamos mašinų aikštelės tuštutėlės, tik po asfaltą vėjelis gainioja plastikinius maišiukus. Kilometras po kilometro šalia kelio stovėjo baras prie baro, diskoteka prie diskotekos, parduotuvės, kavinės, restoranai – žiemą čia viskas užrakinta. Ir, aišku, nebuvo nei vieno sirgaliaus. Saujelė atsitiktinių sirgalių buvo tik Magalufe, kur buvo startas ir finišas. Tokioje tyloje dar nėra tekę bėgti.

Nustebino tai, kad viską čia yra okupavę anglai. Iš Anglijos spaudos žinojau, kad daug anglų turi vilas Ispanijoje, bankai netgi siūlo specialias paskolas pirkti nekilnojamam turtui Maljorkoje ar Kanarų salose, anglai čia dažnai lankosi atostogų metu ir ne vienas anglas svajoja išėjęs į pensiją Ispanijoje apsigyventi. Bet kolonizacijos mastus pilnai suvokiau tik viską pamatęs savo akimis. Ant kas antro baro kabo iškaba „British staff“, nemačiau nei vieno normalaus restorano, vien tik angliški „take away“, „fish and chips“, „chinese take away“ ir panašus šlamštas. Miesteliuose kas kelis šimtus metrų prabėgdavau iškabą „British Doctor“. Ir apskritai pastatai čia labai skyrėsi nuo Palmos. Palma – ispaniškas miestas. Tačiau Kalvijos regiono kurortiniuose miesteliuose jaučiausi kaip Naujoje Anglijoje. Fui.

O apylinkės čia nuostabios. Daugybė kalvų, kurių šlaitai apaugę palmėmis, pušimis ir kadagiais. Niekada dar nebuvau matęs 10 metrų aukščio kadagio. Tokiais kadagiais milžinais buvo apsodinta poros kilometrų kelio atkarpa, panašiai kaip pas mus prie kelio sodinami beržai ar tuopos. Ant daugybės mažų ir didelių kalvų keterų paprastai stūksodavo kelios vienišos palmės, kurios užbaigdavo horizontą. Vaizdai čia tiesiog neįtikėtini.

Prabėgus pirmąją rato pusę (apie 10 km) teko grįžti keliuku per laukus palei autostradą. Nebuvo taip smagu, kaip bėgti per miestelius, bet vis tiek labai gražu. Po pirmojo rato pusės maratono bėgikai finišavo stadione, o viso maratono dalyviai pradėjo sukti antrąjį ratą.

Pirmąjį ratą man sekėsi puikiai. Kas 5 km sugriauždavau po apelsino ketvirtį ir atsigerdavau gurkšnį vandens. Jaučiausi nei kiek nepavargęs, kupinas jėgų. Vidutinis pulsas 159. Pusę maratono nubėgau per 1:34:07 arba 4:27 vienam kilometrui. Jėgų turėjau pakankamai ir tikėjausi antrą distancijos pusę bėgti greičiau negu pirmąją pusę.

Problemų kėlė tik kairioji pėda. Kartais užeidavo čiurnos skausmas, tačiau po poros kilometrų vėl praeidavo, o paskui užeidavo vėl. Iki šiol taip ir neišsiaiškinau šių negalavimų priežasties. Varžybose bėgau su prieš porą mėnesių pirktais Asics 1140. Ne patys prašmatniausi bateliai, bet jie man būdavo patogūs tiek tempinėse, tiek ilgosiose treniruotėse. Jokių traumų šioje pėdoje anksčiau nebuvau patyręs. Turiu pastebėti, kad prieš startą pernelyg stipriai susivarsčiau batų raištelius. Iš pradžių nejutau, kad bateliai man laužia pėdą, bet nubėgus pusę maratono pėdų laužimas taip sustiprėjo, kad turėjau sustoti atsilaisvinti batraiščius. Nežinau ar tai gali būti susiję su čiurnos skausmu.

Kairioji pėda pirmąją varžybų pusę buvo vienintelis mano problemų šaltinis. Bėgau eikliai ir veržliai, stengiausi kontroliuoti savo kūną, nekartoti savo amžinų klaidų: nebėgti susikūprinus, nesugniaužti kumščių, neįtempti pečių, nugaros. Jėgų turėjau per akis, bet žinojau, kad priekyje laukia energijos atsargų slenkstis.

Maratono bėgikams maždaug ties 30-uoju kilometru (vieniems porą km anksčiau, kitiems vėliau, tai priklauso nuo pasiruošimo) išsenka organizme sukauptos greito naudojimo energijos atsargos (cukrus) ir vienintelis energijos šaltinis tampa riebalų deginimas. Apima baisus nuovargis, suima nesvietiškas alkis, jautiesi visiškai išsekęs, suima noras prisėsti ir prigulti šalia kelio.

Šį kartą slenksčiui buvau pasiruošęs labai gerai. Kelias dienas prieš varžybas mitau daug angliavandenių turinčiu maistu. Kimšau ispaniškus canellonius ir paellas, valgiau daug vaisių. Per varžybas kas 5 km iščiulpdavau po ketvirtį apelsino. Tai padėjo. 30-as kilometras atėjo ir praėjo. Atėjo ir 31-as, ir 32-as. Jokio nežmoniško išsekimo nejutau. Anksčiau išsekimas mane užklupdavo staiga, tarsi žudikas tamsiame skersgatvyje nuovargis perverdavo kūną. Ties 35-u kilometru supratau, kad slenksčio šį kartą nebus. Nuovargį jaučiau, tačiau jis atėjo taip pamažu, kad net nepajutau. Matyt, man padėjo treniruočių metu įveiktas didelis kilometražas.

Slenkstį šį kartą pavyko įveikti puikiai, tarsi pagal vadovėlį. Tačiau turėjau kitą bėdą. Tokiam greičiui nebuvo pasiruošę raumenys. Maždaug nuo 20-o kilometro šlaunų keturgalvį raumenį ėmė traukti mėšlungis. Kad ir nestipriai, bet vis tiek nemaloniai. Vėliau jis savaime praėjo, bet ėmiau raumenyse jausti skausmą. Skausmas buvo nuo raumenyse atsiradusios pieno rūgšties. Šis skausmas man buvo pažįstamas, aš kiekvieną kartą jį jaučiu po varžybų arba po labai sunkių treniruočių. Tačiau šį kartą jį jutau JAU VARŽYBŲ METU. Tai buvo kažkas nauja. O bėgti dar buvo likę bent 8 kilometrai.

Skausmas su kiekvienu kilometru vis stiprėjo. Kvėpavau lėtai, iš kvapo nebuvau išsimušęs, pulsas santykinai nedidelis: apie 160-162. Tai nebuvo susiję su energijos trūkumu. Paprasčiausiai nemokėjau bėgti pakankamai greitai. Širdis atlaikė gerai. Neatlaikė kojų raumenys. Jutau, kad bėgu nebe efektyviai. Fiziškai nebegalėjau pakelti kulnų, į priekį išmesti kelių. Ėmiau sau delnais trankyti per šlaunis ir per krūtinę. Bėgdamas garsiai ant savęs šaukiau: „Bėk, tinginy! Pirmyn, slunkiau!“. Apsidairiau ar šalia manęs nėra kitų bėgikų. Artimiausias persekiotojas buvo už gerų šimto metrų ir aš visu balsu variau savo tiradą toliau: „Varyk, slunkiau! Kelk kulnus! Kelius į priekį! Mojuok rankom! Nepasiduok! Pirmyn! Pirmyn!“. Rodėsi, kad jėgas mobilizuoti kuriam laikui pavykdavo.

Tačiau tai nedaug ką tepadėjo. Greitis su kiekvienu kilometru nežymiai, bet vis krito ir krito. 36-ą km įveikiau per 4:40, 37-ą per 4:56, 38-ą per 5:02, 39-ą per 5:04, 40-ą per 5:12, 41-ą per 5:07, 42-ą per 5:05. O pulsas iki pat pabaigos išliko stebinančiai pastovus: 162.

Galutinis rezultatas – 3:15:57. Finišuodamas išgirdau savo vardą ir pavardę. Tai komentatorius paskelbė, kad finišavo Dovydas Sankauskas – bėgikas iš Latvijos. Tebūnie Latvija, aš prieš šią šalį neturiu nieko prieš.

Finišavęs sustojau kaip įbestas. Nebegalėjau žengti nei žingsnelio. Nuo lietaus ir šalčio buvau sustiręs į ožio ragą. Kairė pėda įsiskaudėjo kaip reikiant, vos begalėjau ja priminti. Pamažu nušlubčiojau iki masažo kabineto. Ten sušilau ir atsigavau. Bet masažistei suktelėjus kairę pėdą kone žvygtelėjau. Nuo to momento kairė pėda atsirašė galutinai. Tą dieną dar šiek tiek galėjau paeiti, bet kitą dieną buvo ragai, o oro uoste Raimonda mane vežiojo su invalido vežimėliu. Kairė pėda ištino kaip kaladė. Grįžęs namo dvi dienas išgulėjau lovoje, bet dabar, šeštą dieną po varžybų, jau jaučiuosi geriau.

Varžybos baigtos ir Kalvijos maratono medalis pakabintas namie garbingoje vietoje. Apmąstęs varžybų eigą išsiaiškinau savo klaidas. Raumenų nuovargis ir pieno rūgšties skausmas liudija, kad per mažai dariau tempinių treniruočių. Dabar geriau žinau kam reikalingos tempinės treniruotės – patyriau tai savo kailiu. Kita problema buvo ta, kad per patį treiruočių piką praleidau dvi savaites: 15-ąją ir 16-ąją. 15-ąją savaitę gydžiausi traumą, kurią gavau bėgdamas Gosporto pusę maratono, o 16-ąją nebėgiojau dėl ligos. Užtat galiu save pagirti už lengvai įveiktą energijos atsargų slenkstį, už puikiai apgalvotą mitybos strategiją varžybų metu, už kompleksišką treniruočių metodą.

Varžybos apmąstytos ir išvados padarytos. Sezoną užbaigiau gerai, 5 minutėmis pagerinęs asmeninį maratono rekordą. Iš viso asmeninius rekordus šiemet gerinau 6 kartus. Apie bėgimą išmokau nepaprastai daug naujo. Buvo sėkmingi metai.

Dabar, sėdint Šiauliuose, kai už lango 10 cm sniego sluoksnis ir -17° C šalčio, net nesitiki, kad iki palmėmis apaugusios Maljorkos tik 3 valandos skrydžio.

Paskutinis mane sukrėtęs kūrinys yra šis vakar rastas trumpas filmukas. Tai tikras daugiabriaunis grynuolis, giliai mane sujaudinęs ir privertęs susimąstyti. Pabandysiu atskleisti savo mintis ape kai kurias iš tų briaunų.

Tai sena istorija iš lygiai prieš 200 metų gimusio vokiečių psichiatro Heinricho Hoffmanno knygos vaikams „Der Struwwelpeter“ („Joniukas kudliukas“), išleistos 1845 metais. Knygoje yra 10 trumpų pamokamų eilėraštukų vaikams. Vienas iš jų yra istorija apie nykščių čiulpiką. Vokiškai, deja, neskaitau, tad į lietuvių kalbą verčiau iš anglų kalbos. Vertimas laisvas.

Nečiulpk nykščio

Pasakojime yra draudimas nečiulpti nykščio, kuris yra sulaužomas. Draudimas ir jo sulaužymas yra labai dažnai pasitaikantis pasakų elementas. Pasakoje „Elenytė ir Joniukas aviniukas“, Joniukui draudžiama gerti iš balos vandenį ir jis už bausmę paverčiamas avinėliu. Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ Eglė perduoda uždraustą informaciją ir jos vyras žaltys nubaudžiamas mirtimi. Pasakoje apie Mėlynbarzdį žmonai draudžiama įeiti į vieną kambarį, o už sulaužytą draudimą laukia bausmė. Šiame pasakojime apie nykščių čiulpiką draudimo sulaužymas ir pelnyta bausmė turi siaurą tiesioginį didaktinį tikslą atpratinti vaiką nuo nykščio čiulpimo.

Baugštus Konradas turi įprotį siekdamas nusiraminti čiulpti savo nykštį. Tai biologinis refleksas, krūties žindymo pakaitalas. Paprastai šis įprotis praeina savaime, jei vaikas šeimoje jaučiasi saugus. Konradas toks nesijaučia. Filmuke puikiai sukurta baimės ir įtampos atmosfera. Plazdančios šviesos ir šešėliai, duslūs garsai, kaip iš skliautuoto rūsio aidintis žvarbus motinos balsas perteikia Konrado nesaugumą. Iš siaubo pastėręs ir susikaustęs Konradas krūpčioja nuo kiekvieno garso, nuo kiekvieno mamos judesio. Turbūt niekas taip negniuždo asmenybės, kaip baimė. Taip auklėjama būsima auka.

Ateis baubas

Akivaizdu, kad Konradas (tuo pačiu ir skaitytojas, kuriam skirta Konrado istorija) gąsdinamas baubu. Tai tokia „jei nepaklusi – ateis baubas“ pedagogika. Žymiai lengviau vaiką „auklėti“ gąsdinant baubais, negu sukurti jam tokią aplinką, kurioje jis jaustųsi saugus. Gąsdinimo pedagogikos padariniai neretai būna skaudūs tiek pačiai asmenybei, tiek iš tokių asmenybių sudarytai visuomenei. Toks „auklėjimo“ būdas Lietuvoje populiarus. Didelis savižudybių skaičius, daug girtų vairuotojų (tai tam tikras savęs naikinimo būdas) keliuose, balsavimas per rinkimus už tuos, kuriais paskui tučtuojau nusiviliama, kaltės dėl savo asmeninių problemų perkėlimas valdžiai – tai vis aukos sindromo požymiai. Visi mes esame konradai-aukos, kuriuos gąsdindavo baubais. Ir tas baubas vis dar ten, nors jis mūsų ir nebelanko, bet mes žinome, kad jis ten tūno.

Seksualinis prievartos aktas

Šis filmukas – tai lytinis aktas. Kaip ir priklauso lytiniam aktui, filmukas pradedamas įžanga. Konradas, nors ir žinodamas, kad tai draudžiama, patyliukais pačiulpčioja savo nykštį. Atėjusi mama jį užklumpa ir uždraudžia jam taip toliau daryti. Įtampa (geismas) auga ir, mamai išėjus, Konradas nebesivaldo ir visas atsiduoda čiulpimui (2:40). Tai susijaudinimo fazė. Pasirodo siuvėjas su didelėmis žirklėmis. Nuo čia įvykiai jau darosi nebevaldomi. Bėgimas nuo siuvėjo ir neišvengiamas Konrado pagavimas – tai plato fazė (2:50 – 3:05). Jų eiga pasiekia maksimumą kai Raudonkelnis siuvėjas prievarta paima Konradą. Pirštų kirpimas yra kulminacija. Jo metu įvyksta orgazmas.

Filmukas yra juodai baltas, nors originali knyga buvo spalvota. Vienintelė spalva šiame filmuke yra Konrado kraujas, todėl raudonas kraujas yra ypatingai paryškintas. Be jokios abejonės, tai išprievartauto Konrado pirmojo lytinio akto simbolis, mergystės plėvės plyšimas.

Velnias dėvi PRADA

Užbaigęs lytinį aktą Konrado paėmėjas nusivalo varpą–žirkles (3:37). Seka tam tikra pauzė, štilis. Sekso prievartos aktas baigtas. Čia noriu pastebėti, kad blogis yra elegantiškas. Jis turi didžiulės energijos, yra gyvybingas. Blogio veidas spinduliuoja gaivališka galia (3:22). Blogį galima smerkti, bet jo kerinčiai jėgai ir grožiui sunku atsispirti. Blogis patrauklus, nes jis stiprus ir galingas. Siuvėjas, su lengva išdaigininko pašaipėle veide žiūrintis į gulinčią auką (3:32), čia yra padėties viešpats ir jam atitenka žiūrovų simpatijos. Mėgaudamasis padėtimi prievartautojas džiugiai pačekši ore žirklėmis ir patimpčioja iš siaubo ir skausmo kretančios aukos žandą (4:05). Velnioniškai elegantiškai užsimaukšlinęs skrybėlę kai durimis trinkteli grįžtanti mama, ne mažiau elegantiškai ir pasišalina iš išniekintos vietos. Blogieji vyrukai ir blogosios damos priešingos lyties tarpe visada turi daugiau gerbėjų nei gerieji. „Su jais bent jau buvo nenuobodu“, – paprastai vėliau sako jų aukos.

„Ji pati išprovokavo“

Grįžta mama. Įvykusį Konrado pirmąjį lytinį aktą (išprievartavimą) ji priima natūraliai. Neatmesčiau, kad veikiausiai mamai lygiai taip pat buvo seniau nutikę ir pačiai, kaip, galbūt, ir apskritai gana didelei visuomenės daliai. Šiaip ar taip, jos nei kiek nenustebina sūnaus išprievartavimas: „Sakiau tau, Konradai, kas bus – praras čiulpikas nykštelius“. Įteikdama šluotą ir liepdama pačiam susitvarkyti priterštas grindis ji pabrėžia, kad viskas, kas įvyko, yra tik paties Konrado kaltė. Ši mamos reakcija atitinka šiandieninį visuomenės požiūrį Lietuvoje į tokius prievartos atvejus. Dažnai apie išprievartautas aukas sakoma: „ji buvo pati kalta“, „tikriausiai ji pati provokavo“, „ką, ji nežinojo kuo viskas baigsis?“ ir pan. Seksualinė prievarta – pelnyta bausmė sulaužiusiems draudimą. „Sakiau tau alkoholio negerti“, „sakiau tau ten neiti“, „sakiau tau miniako nevilkėti“, „sakiau tau su juo neprasidėti“, „sakiau tau grįžti iki dešimtos“ – tai draudimai, kurie kažkada buvo sulaužyti, o sulaukta bausmė (nykščių nukirpimas/išprievartavimas) yra laikoma pelnyta.

Būsimas gėjus

Galbūt auklėjimas baubu – tai vienas iš tapimo gėjumi kelių. Būsima aukos sindromo kamuojama asmenybė auklėjama baimės atmosferoje. Užaugę konradai nusivilia savimi, šeima, netiki harmoningais šeimos santykiais, nes patys konradai tokių nepatyrė vaikystėje. Man visada gėjai asocijavosi su silpnumu, vyriškumo nebuvimu, masculinum stoka. Prieš tapdamas gėjumi konradas turi iš pradžių nusivilti esama pasaulio status quo. Aukai toks nusivylimas užprogramuojamas auklėjimu. Vyriškas silpnumas + egzistencinė neviltis = tai ir yra tas grėsmingas užtaisas.

Jei tik galite, prašau, negąsdinkite vaikų baubais.

Ruošdamasis perskaičiau 4 knygas:

• 1. Top-Down Network Design, 2nd Edition by Priscilla Oppenheimer ISBN-10: 1-58705-152-4; ISBN-13: 978-1-58705-152-4; Published: May 27, 2004;
• 2. Optimal Routing Design by Russ White, Alvaro Retana, Don Slice ISBN-10: 1-58705-187-7; ISBN-13: 978-1-58705-187-6; Published: Jun 7, 2005;
• 3. Designing Cisco Network Service Architectures (ARCH) (Authorized Self-Study Guide), 2nd Edition by Keith Hutton, Mark Schofield, Diane Teare ISBN-10: 1-58705-574-0; ISBN-13: 978-1-58705-574-4; Published: Dec 24, 2008;
• 4. CCDP ARCH Quick Reference (Digital Short Cut) by Kevin Wallace, Michael Watkins ISBN-10: 1-58705-499-X; ISBN-13: 978-1-58705-499-0; Published: Oct 26, 2007;

Pirmoji knyga labai patiko. Autorė pateikė labai sistemingą požiūrį į tinklų projektavimo metodiką. Nors ir paminėdama daug smulkmenų, autorė lengvai sugebėdavo atsiplėšti nuo žemės ir pažvelgti į tinklų projektavimą iš paukščio skrydžio. Iš pradžių pamaniau, kad ši knyga beviltiškai pasenusi, nes radau paminėtas tokias technologijas, kaip AppleTalk ir Token Ring. Paprastai knygas, kuriose aptinku rekomendacijas Token Ring keisti į Ethernet, o šakotuvus (hub) keisti į komutatorius (switch), metu lauk net neskaitęs. Tokioms knygoms vieta nebent muziejuose, Interneto eros priešaušrio skyriuje. Tačiau Priscilla Oppenheimer sumaniai panaudoja savo gilias istorines technologijų žinias aiškindama dabarties technologijas. Pavyzdžiui, nustebau supratęs, kad vis dar tebetobulinamo IPv6 protokolo technologijos jau kadų kadaise egzistavo AppleTalk ir CLNS protokoluose. Kaip sakė filosofas: nežinantys istorijos yra priversti ją kartoti.

Antroji knyga patiko ne mažiau, o gal netgi dar labiau už pirmąją. Knygos tema kur kas siauresnė, tačiau išnagrinėta labai giliai. Jautėsi didžiulė autorių kolektyvo erudicija. Visi autoriai aktyviai dalyvauja IETF kurdami naujus Interneto technologijų standartus (RFC). Jaučiu, kad apie maršrutizavimą dabar žinau daugiau. Tiksliau pasakius, žinau kiek dar daug nežinau. Pasižiūrėjau interviu su Russ White’u, vienu iš knygos autorių. Į klausimą: „ko reikia norint tapti geru kompiuterių tinklų projektuotoju“, Russ White’as atsakė: „Get as much experience as possible“. Visuomet pasąmoningai jaučiau, kad būtent to aš ir siekiu. Išreikšdamas tai tiesiai šviesiai, White’as man padėjo aiškiau suformuluoti savo tikslą. Perfrazuosiu Leniną: „Įgykite patirties, patirties ir dar kartą patirties“. Tik taip galėsiu tapti geras kompiuterių tinklų projektuotojas.

Trečioji knyga buvo oficialus egzamino vadovėlis, bet ji buvo itin nuobodi. Vos prisiverčiau perskaityti. Paskutinė, ketvirtoji, knyga buvo tiesiog graži ir kompaktiška trečiosios santrauka.

Su CCDP sertifikatu kišenėje esu pasiruošęs užkariauti naujas karjeros aukštumas. Profesijos sertifikatų turiu pririnkęs jau visą pluoštą, tiek Cisco, tiek visokių kitokių. Įdomu, ar šis ne toks jau ir plonas popierių pluoštelis padės man susirasti gerą darbą pasaulinės krizės akivaizdoje.

Į Dulwichiaus rajoną iš mano miesto galo nėra jokio patogaus susisiekimo, tad į registraciją šiek tiek vėlavau. Vos užteko laiko padaryti apšilimui. Persirengiau, pabėgiojau ir atsistojau prie starto linijos. Šiose varžybose dalyvavo 600 dalyvių, tad grūsties nebuvo, stovėjau prie starto linijos trečioje ar ketvirtoje bėgikų eilėje. Nemėgstu brautis per minią, geriausia kai iš karto atsistoju greta bėgikų, atitinkančių mano jėgas, ir netrukdau nei sau, nei kitiems. Nuaidėjus švilpukui pasileidau bėgti. Startinės makalynės praktiškai nebuvo, nors kažkeli lėtapėdžiai vis tik įsigudrino atsistoti starte užlindę visiems prieš nosis ir kiekvienam teko juos aplenkinėti.

Jau po 100 metrų pirmieji bėgikai išsirikiavo gražia eilute, kuri beveik nekisdama ir išsilaikė iki galo. Prieš mane buvo apie 20 bėgikų. Tempas atrodė labai smagus, bet stengiausi nepasiduoti startiniam jauduliui ir pernelyg neįsibėgėti. Ties pirmojo kilometro ženklu žvilgtelėjau į laikrodį: 3:45. Jei noriu nubėgti lygiai per 39 minutes, tai reiškia, kad bėgu šiek tiek per greitai. Svarbiausia, kad pavyko suvaldyti startinį jaudulį, nes paprastai pirmąjį kilometrą šaudavau kaip kulka per 3:30 ar net dar greičiau, o paskui krisdavau. Šį kartą to išvengiau. Antrasis kilometras 3:47, irgi per greitai, bet startinį jaudulį visiškai numalšinau.

Kūnas pradėjo judėti laisvai ir ritmingai, kojos pačios pajuto tinkamiausią tempą ir lengvai, tarsi be pastangų, nešė mane į priekį. Aš aplenkiau porą bėgikų, mane taip pat aplenkė 4 bėgikai. 2 iš jų aš aplenkiau šiek tiek vėliau, po kelių kilometrų, o kiti 2, kurį laiką šmėžavę man prieš nosį, prieš finišą dingo tolumoje. 3-iasis kilometras įveiktas per 3:58. Viskas normaliai.

Varžybų trasą sudarė 3 ratai: mažasis ratas 3 km ir du ratai po 3,5 km. Didžiuosiuose ratuose buvo po ilgą, bet nuožulnią įkalnę ir nuokalnę. 4-ąjį kilometrą į įkalnę įveikiau 4:02, 5-ąjį nuokalne per 3:52. Šiek tiek per lėtai, bet kol kas viskas normos ribose. Pusė trasos ėjo parko takais, o kita pusė – šaligatviais. Kai kur šaligatviai buvo remontuojami, kai kur teko bėgti pro autobusų stoteles. Vienoje vietoje iš namo staiga išbėgus ir ant šaligatvio susispietus būreliui vyrukų, plekštelėjau vienam iš kelią užtvėrusių vyriškių per petį: „Sorry, mate!“ ir nuskuodžiau tolyn. Už nugaros išgirdau riebiai lenkiškai nusikeikiant. Matyt, lenkų emigrantai nemėgsta bėgimo varžybų. Šiaip ant kiekvieno posūkio stovėjo varžybų tvarkdariai, kurie stabdė eismą, rodė mums kelią ir šiaip labai mus palaikė. Bėgau su užrašu ant marškinėlių „Lietuva“, todėl girdėjau praeivius šūktelint „Go Lithuania!“. Jaučiausi smagiai.

6-ajame kilometre pradėjo reikštis nuovargis: laikas 4:00. Kojos pačios savaime į priekį jau nebenešė, teko kiekvienam žingsniui susikaupti ir valios pastangomis nusiteikti bėgti nelėtinant tempo. Bet tempas krito. 7-asis kilometras į įkalnę 4:03. Čia pradėjau lenkti kai kuriuos bėgikus per visą ratą. 8-ajame kilometre tempas visiškai nukrito iki 4:05. Jėgos išseko, tačiau buvo labai smagu ir gera lenkti bėgikus per visą ratą, tik tai mane ir palaikė. Nuo 8-ojo kilometro laukė ilga 1,5 km ilgio nuokalnė beveik iki pat finišo. Žvilgtelėjau į laikrodį: vidutinis visos trasos bėgimo tempas 3:56. Atrodė, kad dar turiu šansą spėti į savo svajonių laiką.

Pasileidau nuokalne padidinęs tempą, bet dar ne iš paskutiniųjų jėgų. 9-ąjį kilometrą įveikiau per 3:47. Puikumėlis! Vidutinis visos trasos tempas pagreitėjo per vieną sekundę iki 3:55. Fantastika! O dar net neperėjau į finalinį spurtą! Bėgikų, kuriuos lenkiau per visą ratą, gausėjo vis labiau ir labiau. Gausėjo iki tiek, kad siaurame šaligatvyje netgi pradėjo darytis sunku juos aplenkti. Prasidėjo paskutinis, 10-asis kilometras.

Ir čia mane visiškai išmušė iš vėžių tie, kuriuos aš lenkiau per visą ratą. Kelias iki finišo likus 600 metrų suko pro parko vartus. Jau artėdamas prie vartų mačiau, kad prie jų artėja didelis būrelis lėtapėdžių, kuriuos aš tuoj aplenksiu per visą ratą. Nepagalvojau, kad man reikia paspartinti tempą, kad nepatekčiau į grūstį prie vartų. Į grūstį aš, aišku, patekau, teko sekundei ar dviem visiškai sustoti ir palaukti kol galėsiu patekti pro vartelius į parką. Per tą sustojimą visiškai išsimušiau iš kvapo ir iš ritmo, nebesugebėjau prideramai baigti spurto. Iki finišo vos ne vos nusivilkau. Prieš pat finišą kažkas, prisivijęs iš nugaros, netgi pabandė mane aplenkti, bet aš visiškai nebeturėjau valios priešintis, leidausi aplenkiamas. Mane aplenkęs vyrukas išsiveržė į priekį per metrą, tačiau savo nelaimei daugiau nutolti nebandė. Sekundę ar dvi laikiausi jam iš paskos, kol manyje staiga užvirė sportinis pyktis: „nesileisiu aplenkiamas!“. Paskutinius 100 metrų finišavau galingai ir tą vyruką pavyko stebėtinai nesunkiai aplenkti.

10-asis kilometras buvo įveiktas per 4:02. Nepavyko atlikti savo firminio pasispardymo paskutiniame kilometre. Užuot buvęs pats greičiausias kilometras, jis buvo beveik pats lėčiausias. Be to, mano GPS matuoklis nevisiškai tiksliai matavo trasą. Pagal matuoklio parodymus finišas buvo „nukeltas“ 200 metrų tolyn. Kitą kartą bėgdamas varžybose matuoklio parodymus vertinsiu su 2-3 sekundžių paklaida, kad paskui netektų nusivilti. Jei ne tie „nukelti“ metrai, kuriems sugaišau papildomas 30 sekundžių, ir neatliktas finalinis spurtas, galėjau atbėgti ir greičiau. Galutinėje įskaitoje su rezultatu 39:49 užėmiau 18-tą vietą. Asmeninį rekordą pagerinau 7 sekundėmis, bet tai manęs pernelyg nedžiugina, nes vis dar esu apniktas minčių iš serijos „kas būtų buvę, jeigu būtų“.

Lenktynių metu mano vidutinis širdies pulsas buvo 173. Grįžau namo ir jau nekantraudamas laukiu rytojaus, kad pernakt pailsėjęs vėl galėčiau eiti į treniruotes. Man reikėtų daryti daugiau tempinių treniruočių pieno rūgšties (laktato) slenksčiui pagerinti ir daugiau greičio treniruočių. Vėl noriu į varžybas. Tikiuosi, kad kitą kartą pavyks pasirodyti kaip reikiant.

Vyko organų ir kraujo donorų akcijos, buvo vandens bakteriologinių tyrimų stendas. Pastarasis mane buvo labai sudominęs. Per mikroskopą tyrėja demonstravo įvairiausias bakterijas. Labiausiai įsiminė į plaukų sruogas panašios Laimo ligos sukėlėjos borelijos. Preparatai buvo labai gerai paruošti. Aš vaikystėje turėjau (ir tebeturiu) 900x didinantį mikroskopą, tačiau man niekada nėra pavykę paruošti tokių gražių preparatų. Prieš du mėnesius namie tyriau dumblius, užpuolusius mamos šiltnamį. Pamenu, kaip sunku buvo tinkamai paruošti dumblius apžiūrai, jie ant objektinio stikliuko vis taikydavo supulti į vieną didelį guzą.

Starto dieną ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Pusės ir viso maratono startas turėjo vykti atskirai, 5 minučių skirtumu. Mačiau nemažai bėgikų raudonais numeriais (½ maratono) sulindusių į startą kartu su mėlynaisiais numeriais. Nedidukas vyrukas su akiniais, matyt vienas iš organizatorių, piktai bumbėdamas tampė juos už rankų ir už marškinėlių ir liepdavo nešdintis. Nežinau ar jam visus pasiklydusius pavyko išgrūsti lauk. Tikiuosi, kad taip. Būtų daug paprasčiau, jei startas arba vyktų kartu, arba jei tarpas būtų daug didesnis, bent jau 20 minučių.

Šiemet Vilniuje bėgau ne visą, o tik pusę maratono. Bėgdamas nesistengiau varžytis. Pagal mano Kalvijos maratono treniruočių planą tądien turėjau bėgti 22km treniruotę, tad vietoje jos prabėgau ½ maratono. Kadangi bėgau ramiai, tad įspūdžių daug nebuvo, emociškai nesu sukrėstas. Bėgau sau ramiai be jokio jaudulio.

Bėgime dalyvavo ir savanoriai 3, 3,5, 4, 4,5 ir 5 val tempo vedliai. Su 4:00 balionėliu bėgo Darius Jurgilas, bėgikas iš „Šviesos karių“ klubo. Prasilenkdami palinkėjome vienas kitam sėkmės. Pradžioje paskui jį bėgo didžiulis bėgikų būrys, bet Dariui finišuojant bėgikų būrelis jau buvo ištirpęs. Silpnesnieji nubyrėjo anksčiau, o stipresnieji jau buvo nuskuodę link finišo pirmi. Kai jau būsiu patyręs maratono bėgikas, aš irgi norėčiau kada nors pabūti vedliu.

Pusės maratono trasa buvo parinkta labai nevykusiai. Buvo bėgami 4 ratai, visi skirtingo dydžio. Pirmasis ratas buvo vadinamas garbės ratu, antrasis – pirmuoju ratu ir atitinkamai ketvirtasis – trečiuoju ratu. Jau iš anksto buvo akvaizdu, kad čia daugelis susipainios. Tai, kas teoriškai veikia pabraižyta ant popieriuko, dažnai neveikia praktiškai, kai 1000 bėgikų, atidavę visas jėgas, dar turi sukti galvą skaičiuodami ratus ir ieškodami finišo. Prieš pat finišą stovėjo plakatas su rodykle į dešinę „kitas ratas“ ir rodykle į kairę „finišas“. Tačiau į kairę nebuvo nieko, tik statybininkų tvora. Mačiau, kaip daugybė finišuojančių bėgikų sekdami rodyklę suko į kairę, link universiteto ir prezidentūros. Atsirėmę į užtverto kelio tvorą jie visiškai pasimesdavo ir klausinėdavo praeivių ir šalia stovinčių fotografų, ką jiems daryti ir kur bėgti.

Pusės maratono rezultatų lentelėje mačiau parašyta „iš viso dalyvių: 657“. Ten pat parašyta, kad finišo rezultatas buvo užskaitytas 297-iems dalyviams. Kur likę 360 dalyvių? Dalis iš jų netilpo į numatytus 3 val rėmus, dalis pasitraukė iš trasos, o dalis neapibėgo nelemto paskutinio rato. Ar tikrai normalu, kad tik 45% bėgikų finišuoja, o 55% rezultatai nubraukiami velniop? Trasa turi būti tokia aiški, kad joje ir norėdamas nepasiklystum. Norisi organizatoriams palinkėti sėkmės kitais metais.

Vilniaus maratonas – po 2km

Bėgdamas visą kelią praplepėjau su kolegomis bėgikais. Su Franku Neurath, 590-u numeriu, NATO kareiviu iš Vokietijos bėgome šnekučiuodamiesi ir juokaudami kokius 12km. Vėliau šiek tiek paspartinau tempą ir Franką palikau, bet kalbinau kone kiekvieną bėgiką, kurį prisivydavau. Pradedant latvių klubo Arite nariais, baigiant suomiu Timo Repo, bėgusiu su senovės Romos kario uniforma, skydu ir kardu. Šiam vyrukui Vilniaus maratonas buvo 15-asis šiais metais ir 151-asis per visą karjerą. Jis bėgioja jau 10 metų. Pasirodo, jis turi visą kolekciją įvairiausių aprangų ir kaskart jas keičia.

Planavau atbėgti maždaug per 1:35:00 – 1:40:00. Atbėgau per 1:39:02. Sunkiausia buvo nepersistengti ir nepradėti varžytis kaip reikiant. Bėgau stabiliu 4:45 min/km tempu, bet į pabaigą vis tiek nejučia paspartinau žingsnį iki 4:30. Po finišo gavau medalį, kurį pasikabinęs ant kaklo, visą dieną po Vilnių vaikščiojau išdidžiai.

Kalvija – kurortinis miestukas Maljorkoje, Palmos pašonėje. Į Palmą Ryanair’as skraidina po 35 litus su visais mokesčiais. Netikėdamas tokiomis kainomis peržiūrėjau bilietus nuo spalio pradžios iki gruodžio pabaigos. Tik per Kalėdas bilietai pakyla iki 200 litų, o kitomis dienomis už 35-60 litų nuskristi galima bet kada. Matyt ne sezonas, dėl to taip pigu.

Iki Kalvijos maratono liko tik 14 savaičių. Pagal Halo Higdono sistemą Advanced II susidariau savo treniruočių grafiką. Tai 18-os savaičių programa, tad pradedu treniruotis nuo 5-osios savaitės. Šį sekmadienį yra numatyta 22 km treniruotė, tad jos vietoje rugsėjo 13 d. ketinu sudalyvauti VI Vilniaus maratone 2009 pusės maratono varžybose. Rimtai varžytis neketinu, bėgsiu lėtai, stengsiuosi kad treniruotė nepavirstų į tikras varžybas. Bus paprasčiausiai smagu sudalyvauti didelėje bėgimo šventėje.

Ta proga užvakar nusipirkau pulso ir GPS matuoklį „Garmin Forerunner 305“ ir jau išbandžiau bėgdamas. Aparatas rodo pasirinktinai daugybę informacijos: laiką, tempą, greitį, pulsą, atstumą, aukštį virš jūros lygio, ratų skaičių, koordinates, poilsio laiką, sudegintas kalorijas ir t.t. Galima nustatyti treniruočių zonos ribas pagal atstumą, laiką, greitį, maksimalų ir minimalų pulso dažnį arba tempą ir pan. Galima bėgti atkarpas, matuoklis rodo visus šituos duomenis kiekvienai atkarpai atskirai. Kompiuteryje vėliau galima peržiūrėti treniruočių rezultatus.

Negaliu atsidžiaugti geru pirkiniu. gps-shop.lt toks kainuoja tik 650 litų, pristatymas į namus nemokamas, man jį pristatė sekančią dieną. Pasižiūrėjau ebay.com – ten viso labo tik keliais litais pigiau. Neįtikėtina kaip čia Lietuvoje toks geras dalykėlis taip nebrangiai pardavinėjamas. Konkuruojančių firmų Polar ir Suunto gaminiai Lietuvoje, kaip ir galima tikėtis, buvo gerokai brangesni.

Su juo bėgti labai smagu. Anksčiau savo pastangas galėdavau sekti tik pagal kvėpavimą ir pagal bendrą nuovargį. Dabar viską matau daug tiksliau, todėl ir taisyklingai treniruotis tapo daug lengviau.

Šiemet Kalvijos maratone sau didelių tikslų nekeliu. Pernelyg didelę metų dalį praleidau neapsiavęs sportbačių. Noriu Kalvijos maratoną nubėgti per 3:10:00.

Dariausi LASIK operaciją. Esu labai patenkintas šios klinikos tiek darbuotojais, tiek dėmesiu savo personai, dalykišku, bet šiltu bendravimu, tiek pačia operacija. Operavo gydytoja Lina Socevičienė, esu labai ja patenkintas. Operacijos metu buvau nuolatos informuojamas apie operacijos eigą, žinojau kas ir kaip tuo metu man buvo daroma. Jaučiausi saugiai. Skausmo praktiškai nejutau, tik šiek tiek perštėjo kai pjovė kairiąją akį. Dešiniajai akiai net nejutau, kad kas būtų daroma. Operacijos metu į akis švietė visokie spalvoti lazeriukai, akyse rangėsi, tai išskysdavo, tai vėl susikoncentruodavo žalios, baltos ir raudonos švieselės. Operacija kiekvienai akiai truko gal po 10 minučių. Po to mane iškart paleido namo.

Pirmą dieną po operacijos jaučiausi labai prastai. Kol perėjau miestą nuo klinikos iki viešbučio, kaitri saulė taip sudirgino akis, kad jas skaudėjo iki pat vakaro. Užsitraukęs užuolaidas ir dar papildomai nuo saulės ant lango užsikabinęs adijalą, visą dieną ašarodamas užsimerkęs pragulėjau lovoje. Akys labai smarkiai ašarojo ir perštėjo, vaizdas buvo išplaukęs kaip po vandeniu.

O atsikėlęs sekančios dienos rytą jau buvau sveikas kaip ridikas. Savijauta buvo puiki, mačiau labai gerai. Keletą dienų dar vaikščiojau su akiniais nuo saulės, bet netrukus nebereikėjo ir jų. Pagal gydytojos nurodymus tris mėnesius negalėsiu maudytis ežeruose, pertis pirtyse ir netgi paprasčiausiai trinti akių rankomis.

Apskritai kažkokio labai stebuklingo pagerėjimo nejaučiu. Aš anksčiau nešiodavau kontaktinius lęšius, tad jaučiu tik tokį pagerėjimą, kad man nebereikia jų rytais įsidėti, o vakarais išsiimti. Net iki šiol, praėjus dviems savaitėms, vis dar keista, kad atsibudęs ryte jau iš karto matau gerą vaizdą. Patogu, kad nebereikia gaišti tos vienos minutės lęšiams įsidėti ir išsiimti. Vis tik, kai nuo akinių perėjau prie lęšių, patogumo efektas buvo kur kas didesnis, nei nuo lęšių perėjus prie normalaus regėjimo. Aišku, smagiausia būna tiems, kurie prie normalaus regėjimo pereina tiesiai nuo akinių.

Šiaip labai džiaugiuosi, kad pasidariau operaciją ir matau normaliai. Tačiau jei operacijai būtiną sumą būtų tekę sunkiai uždirbinėti ir ilgai taupyti, tuomet dar pagalvočiau, ar tikrai verta ją daryti, nes jokio labai stebuklingo efekto nebuvo. Mano galva, tokia operacija yra prabangos dalykas.

Prisipažinsiu, kad ir aš pats, kolegos anglo paklaustas kas gero yra Lietuvoje, esu pasakęs, kad mūsų merginos pačios gražiausios. „Oh yes, žinau, buvau, man patiko“,– juokėsi pagyvenęs santechnikas, pasakodamas apie savo nuotykius Lietuvoje. Nuo to karto lietuvaičių niekam nebegiriu.

Kartą draugų vietnamiečių aš pats paklausiau kas įdomaus yra Vietname. Po kelių sekundžių pauzės išgirdau tik: „vietnamietės merginos labai gražios“. Pasijutau nejaukiai. Ar tikrai nėra kitos priežasties aplankyti Vietnamo?

Lietuva ir Vietnamas: dvi šalys. Viena garsi tuo, kad buvo Tarybų Sąjungos sudėtyje, kita tuo, kad ją buvo užpuolę amerikiečiai. O šiaip gūdžios provincijos, atsilikę runkelių kraštai. Lietuviai dar mėgsta girtis, kad kalba atseit kažkokia senoviška kalba. Pasenusi kalba ir atsilikusi artojų mąstysena. Kai nelabai turi kuo pasigirti, kas tuomet belieka – tik gražios merginos.

Be gražių merginų ir pasenusios kalbos dar turime ir atseit unikalią gamtą. Per Europarlamento rinkimus viena kandidatė, žiūrovo paklausta kaip pristatys Lietuvą Europoje, atsakė: „pristatysiu kaip šalį, turinčią unikalią gamtą“. Įdomu, ką ji turėjo omenyje. Gerai, jei Kuršių Neriją. Tačiau visa kita – tas pats kaip ir visur. Didžiuotis krūmokšniais apžėlusiomis pamiškėmis ar degtinės butelių primėtytomis paežerėmis būtų galima, jei Europoje nebūtų Norvegijos fiordų, Stokholmo archipelago, Šveicarijos Alpių, Kroatijos pajūrio ir t.t. Man kur kas labiau patiktų, kad galėtumėme didžiuotis, kaip kad sakė kitas Europarlamentaras L. Donskis, didžiuotis tuo, kad „lietuviai gali kurti, ne tik arti“.

Juk turime kuo girtis ir netgi labai. Turime vieną seniausių konstitucijų pasaulyje. Galime pasigirti Kazimieru Semenavičiumi, garsiuoju raketų išradėju, vieninteliu lietuviu be Vytauto Didžiojo, įtrauktu į Britų Enciklopediją. Nesvarbu, kad jis ir vėl liko nepaminėtas nei viename mokykliniame vadovėlyje. Galime didžiuotis LDK kariniais pasiekimais – lemiamais istoriniais momentais sumušėme ne vieną rusų, turkų ar švedų kariuomenę tiek sausumos, tiek jūros mūšiuose. Nesvarbu, kad nei vienas toks momentas nebuvo ekranizuotas jokiame istoriniame filme. Galime didžiuotis tolerancija, kuria lietuviai garsėjo šimtmečius – dar niekur Europoje nebuvo girdėta, kad žydai, katalikai, protestantai ir musulmonai gyventų draugiškai vieni šalia kitų. Nesvarbu, kad po Antrojo pasaulinio kai kurių grupių praktiškai nebeliko. Galime didžiuotis pasaulinio lygio menininku Jonu Meku. Nesvarbu, kad niekas nepasakytų nei vieno jo filmo pavadinimo. Galėtumėme didžiuotis savo didikais: Radvilomis, Pacais, Chodkevičiais, Pliateriais, Goštautais. Nesvarbu, kad kai kurie iš jų kalbėjo lenkiškai. Juk ir dažna „gražioji lietuvaitė“ ne visada kalba lietuviškai. Kuo Radvila už jas prastesnis?

Tai ar tikrai lietuvaitės gražios? Gražios, tik geriau niekam apie tai nepasakokite.

Tuščioje sankryžoje atsirėmęs į tvorą stovėjo jaunuolis. Atrodė kaip kažko lūkuriuojantis eilinis vėlyvas pramogautojas. Neskubėdamas artėjau prie jo. Tiesą pasakius, aš į jį neatkreipiau dėmėsio, kol jis manęs neužkalbino.

   — Atsiprašau, ar nežinai kiek dabar valandų,— paklausė jis.

   — Pusė dvylikos,— atsakiau žvilgtelėjęs į laikrodį.

Jau buvau benueinąs, bet jaunuolis neramiai pasimuistė, tarsi ketindamas dar kažko paklausti. Pasivaikščiojimas mane buvo maloniai nuteikęs ir aš buvau nieko prieš šnektelėti su nepažįstamu vaikinu, tad sekundėlei stabtelėjau šalia jo. Abu patylėjome kelias sekundes. Jaunuolis iš pažiūros atrodė apie 18 metų, puošniai apsirengęs, tarsi ketintų eiti į vakarėlį. Man pasirodė, kad jis tikriausiai laukia draugų, su kuriais buvo susitaręs kartu eiti į vakarėlį, ir draugai tikriausiai vėlavo. Atrodė šiek tiek įsitempęs, bet tai manęs neerzino. Argi maža nelaimingų paauglių slampinėjančių kurorto gatvėmis? Jis vėl neramiai pasimuistė. Aš luktelėjau dar sekundėlę ir jau pats buvau beketinąs kažką sakyti apie gražų šio vakaro orą, nes tyla šiek tiek užsitęsė ir jau priderėjo arba eiti sau, arba kažką sakyti.

   — Gal tu gėjus?— netikėtai prabilo jis pirmas. Turbūt stengėsi, kad balsas skambėtų laisvai, bet atrodė, kad šitam klausimui jam teko sukaupti visą savo narsą. Matyt jam buvo pirmas kartas.

O aš buvau šokiruotas! Klausimas buvo toks netikėtas, kad pats sau mintyse turėjau pakartoti klausimą, kad jį suvokčiau. Akimirką net pagalvojau, kad gal ne taip išgirdau, juk negali būti, kad manęs iš tikrųjų šito klaustų. Iš nuostabos net išsižiojau ir nebesumojau ką atsakyti. Man irgi tai buvo pirmas toks kartas.

   — Ne, aš ne gėjus,— atsakiau dar negalėdamas patikėti savo ausimis. Čia tai bent! Štai jis, vienas iš garsiųjų Braitono gėjų, stovi prieš mane visame savo gražume! O juk net nebūčiau įtaręs. Tariausi galįs atpažinti gėjus iš tolo. Įsižiūrėjau geriau. Šis jaunuolis atrodė normalus ir kalbėjo normaliai — jis visiškai neatrodė kaip gėjus. Sakyčiau netgi labai normalus vaikinas. Kiekvieną vakarą klubų rajonuose Londone tokių slampinėja tūkstančiais.

   — O ar tu pats gėjus?— paklausiau jo. Jis pavartė delną ore, neryžtingai gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė. Toks gestas paprastai reiškia nežinau, nesu tikras. Vaikinas atrodė nusivylęs, man jo net pagailo. Aš pats buvau toks sutrikęs, kad man buvo ir gaila, ir juokinga vienu metu. Vaikinas juk šiaip ne taip įsidrąsino mane kabinti, o aš pasirodžiau ne gėjus. Kaip apmaudu!

   — Ar tu dar neapsisprendei?— savaip išsiaiškinęs jo gestą klausinėjau toliau.

   — Neapsisprendžiau,— prisipažino jis.— Aš tik šiaip, norėčiau kol kas tik pabandyti, o tada ir apsispręsiu. O ko tu čia vaikštinėji? Ką tu čia veiki?— paklausė manęs.

   — Aš ne iš Braitono,— atsakiau.— Ne vietinis aš. Vaikštinėju ir tiek.

   — Bet juk tu žinai, kas čia per rajonas. Ko čia ieškai, jei tu ne gėjus?— neatlyžo jis.— Galbūt ir tu toks pat kaip ir aš, neapsisprendęs?— jaunuolio balse buvo girdėti beužgimstanti viltis.

   — O ne, aš dėl savęs esu labai tvirtai apsisprendęs,— nusijuokiau išsklaidydamas bet kokias jaunuolio viltis. Palinkėjau jam gero vakaro ir grįžau į viešbutį.

Ilgai tą vakarą galvojau apie šį netikėtą susitikimą gėjų sostinėje. Nežinau iš kur paprastai atsiranda gėjai — ar jais gimstama, ar tampama. Tačiau esu įsitikinęs, kad tą vakarą turėjau progą stebėti kaip buvo bandoma tapti gėjumi. Normalus vaikinas, gyvenantis gėjų apsuptyje, pats užsinorėjo būti gėjumi. Iš pradžių galbūt tik pažaisti gėjų, pasibandyti kas ir kaip, o paskui, jei patiks, galutinai juo tapti. Tarsi drugelis, besistengiantis išsiristi iš kokono, šis januolis ieškojo kelio į savo seksualinę tapatybę.

   — O,— nusišypsojau aš jai linksmai,— žinau vieną suomišką žodį — Kippis!
Iš jos reakcijos buvo matyti, kad ji nesuprato, ką aš norėjau pasakyti.
   — Kippis!— dar kartą šūktelėjau šypsodamasis.— Čia suomiškai.
   — Nesuprantu, nėra tokio žodžio,— ji nesuprasdama papurtė galvą.
   — Kippis! Į sveikatą!— pakartojau ranka imituodamas kaip užsiverčiu taurelę.
   — Kažką tu čia maišai, nėra tokio žodžio,— mergina iš Suomijos gūžtelėjo pečiais nueidama, o aš taip ir likau stovėti sutrikęs.

Atsibudęs ryte pasižiūrėjau į žodyną — yra toks žodis.

Negras

Pagrindinis motyvas keisti šiuos pavadinimus yra tas, kad senieji pavadinimai, atseit, yra neteisingi ir įžeidžiantys, o naujieji, atseit, tokie nėra ir nebus. Negrų pavadinimas kilo nuo ispaniško žodžio negro – juodas. Nuo šio ispaniško žodžio kilo dabartinis jų pavadinimas daugumoje kalbų (negras, nigger, негр, nègre). Amerikoje negrams, kurie praktiškai beveik visi istoriškai yra vergų palikuonys (tik nedaugelis į Ameriką atvyko iš Afrikos laisvi), dar prieš 40 metų nebuvo leidžiama turėti tokių pačių teisių, kaip baltiesiems: baruose kabojo lentelės „negrai neįleidžiami“, autobusuose buvo atskiros vietos negrams.

Angliškai yra du šio žodžio variantai: negro ir nigger. Kilus sąjūdžiui už negrų teises, buvo atsisakyta pastarojo žodžio nigger, nes šis žodis buvo siejamas su senąja vergovine praeitimi, todėl buvo įžeidžiantis. Negro iš pradžių dar kurį laiką buvo laikomas neįžeidžiančiu, bet ilgainiui buvo atsisakyta ir jo. Nuo šiol negrai Amerikoje vadinami angliškos kilmės žodžiu black, reiškiančiu tą patį, ką ir senasis ispaniškos kilmės žodis – juodas. Kai kuriems nepatinka netgi black, todėl buvo greta pasiūlyta tokių žodžių kaip afroamerican, kas aišku, visai netinka negrams, esantiems ne iš Amerikos. Terminas black išplito po visas anglakalbes šalis – Angliją, Australiją, Airiją ir pan.

Ispanijoje ir Pietų Amerikoje negras sėkmingai ir liko negro, o likusiame pasaulyje, kuriame vergovės nebuvo, liko ispaniškos kilmės žodžiai: negras, негр ir pan. Ispanakalbėje Pietų Amerikoje, kur buvo atplukdyta labai daug juodaodžių vergų iš Afrikos, nei vienas negras nesipiktina žodžiu negro, nes tai įprastas ispaniškas žodis.

Tokiose šalyse kaip Lietuva, kuriose nebuvo vergijos, negras yra visiškai neutralus žodis. Iš Amerikos, kartu su kokakola, holivudu ir kitomis amerikietiško gyvenimo būdo apraiškomis, į pasaulį buvo eksportuojama ir kova su rasizmu. Didžiausi kuriozai prasidėjo šalyse, kuriose nebuvo nei vergovės, nei negrų, tad nebuvo už kieno teises kovoti, tačiau kovoti norėjosi. Vienintelis dalykas, kurį kaip taikinį sugebėjo susirasti karo už negrus dalyviai, buvo pats žodis negras. Nusitaikyta buvo rimtai. Sekant amerikietiška maniera ispaniškos kilmės žodis buvo išverstas į vietinę kalbą. Negras tapo juodas.

Tačiau antirasistams kažkaip pro akis prasprūdo, kad tikrasis priešas yra visai ne šis žodis. Negrus juk žeidžia, kai yra pabrėžiama jų rasė apskritai. Ne taip jau ir svarbu kas pasakoma – negras ar juodaodis, ar dar kaip kitaip. Svarbiausia čia yra pats dėmesio atkreipimo į priklausymą rasei faktas. Todėl norėčiau, kad antirasistai liautųsi dalyvavę šioje raganų medžioklėje ir paliktų šį seniai lietuvių kalboje įsitvirtinusį žodį. Juk labai norint ir žodį juodas galima taip iškošti pro dantis, kad skambės įžeidžiau už bet kokį negrą. Tikrai ne negras kursto rasizmą ir akivaizdu, kad negro pakeitimas į juodaodį rasizmo neišnaikins.

Čigonas

Aiškinama, kad čigonus reikia keisti romais, ir randamos dvi priežastys. Pirmoji priežastis – jie patys save vadina romais. Čigonas čigonų kalba yra rom, dgs. roma – reiškia žmogus. Antroji priežastis – pavadinimas čigonai jiems nemalonus, nes liaudyje yra įvairių priežodžių apie čigonus (apie akivaizdžius, savaime aiškius dalykus yra jumoristine forma sakoma „vagių ir tarp čigonų pasitaiko“), jie vadinami vagimis, arkliavagiais, sukčiais, čigonės moterys tapatinamos su pinigų viliotojomis būrėjomis. Liaudyje gero vardo jie neturi dėl netvarkingo, klajokliško gyvenimo būdo. Visa tai telpa žodyje čigonas. Žodis romas neigiamų konotacijų kol kas neturi, nes tai yra naujas žodis, ne visi žino kas tai yra. Esu visiškai įsitikinęs, kad prigijus naujajam čigono pavadinimui romas, visos neigiamos konotacijos ir prasmės niuansai atseks iš paskos, nes ne žodis kuria tautos įvaizdį, o pačių tautos atstovų elgesys.

Čigonai panašiai vadinami ir kitomis kaimyninių tautų kalbomis. Rusiškai ir bulgariškai цыгане, rumuniškai (didžiausia čigonų koncentracija yra Rumunijoje ir Bulgarijoje) jie vadinami ţigani, kur jie lygiai taip pat nemėgstami. Nori įžeisti rumuną – pavadink jį čigonu. Bus garantuota pasipiktinimo reakcija ir karšta diskusija apie tai, kad rumunai ir čigonai – ne tas pats. Daugumos kaimyninių ir tolimesnių šalių kalbomis čigonai vadinami taip pat ar panašiai: tsiganes, zingari, cikani, zigeuner, gypsy, gitanos.

Motyvas keisti čigoną į romą todėl, kad jis pats save vadina rom, yra sudilusio skatiko nevertas. Tauta neprivalo savo kaimynų būti vadinama taip, kaip ji pati save vadina. Pateiksiu keletą įdomesnių pavyzdžių.

Rusai save vadina русский, dgs. русские, o šalis – Россия. Būtent taip juos vadina dauguma jų kaimynų ir kitų šalių. Lietuviškai rusas - Rusija, švediškai Ryss - Ryssland, angliškai Russian - Russia. Tik štai latviai juos vadina krievs, dgs. krievi, o šalis – Krievija. Šis pavadinimas kilo nuo šalia būsimųjų latvių genčių gyvenusios slavų genties кривичи. Iš čia ir krievs. Estiškai rusai venelased, Rusija – Venemaa.

Latviškai dėl tokios pačios priežasties estas yra igaunis, o Estija – Igaunija. Patys estai save vadina eesti. Kiti kaimynai, įskaitant lietuvius, juos vadina taip, kaip ir jie save.

Suomiai save vadina suomi. Kai kurie kaimynai juos vadina taip pat, tačiau kai kurie vadina kitaip. Pavyzdžiui, rusiškai jie yra vadinami фины, angliškai, kaip ir rusiškai – Finns, Finnish.

Kaukazo regione gyvena visiems gerai žinoma gruzinų tauta ir turi savo valstybę Gruziją. Tačiau mažai kam žinoma, kad patys gruzinai save vadina kartvelebi, o savo valstybę – Sakartvelo. Be jų pačių, niekas jų taip nevadina. Kaimynams jie labiausiai žinomi gruzinų vardu (rusiškai грузин, Грузия). Angliškai jie vadinami Georgian, o šalis – Georgia. Išvertus paraidžiui į lietuvių kalbą tai skambėtų Jurgis, o šalis – Jurgija. Patys gruzinai labai didžiuojasi, kad jų valstybės pavadinimas yra siejamas su šv. Jurgio vardu.

Didžiojoje Britanijoje esantis Velso kraštas angliškai vadinamas Wales, o ten gyvenantys žmonės Welsh. Patys save jie vadina Cymry – Cymru. Prancūziškai šis kraštas vadinamas Pays de Galles. Pažodžiui lietuviškai – Galų kraštas. Taip yra dėl to, kad anglams, kurie buvo germanų kilmės, vis labiau keliantis į Britanijos salą, vietiniai keltai, kurie buvo galų kilmės, buvo išstumti į Velsą. Prancūzai yra galų kilmės, kaip ir velsiečiai, todėl jie šį kraštą iki šiol vadina Galų kraštu, nors visas likęs pasaulis – Velsu.

Kai lietuviai kalba apie lenkus, visaip linksniuodami žodį lenkas, šalia stovintys patys lenkai neturi nė menkiausio supratimo, kad kalba eina apie juos. Save jie vadina polaki, Polska. Taip pat ar panašiai juos vadina ir kiti jų kaimynai. Lenkai net neįtaria, kad lietuviai juos vadina visai kitaip.

Tarp vieną iš pačių spalvingiausių pavadinimų turinčių kraštų yra pati didžiausia Europos valstybė – Vokietija. Jie save vadina Deutsche, o šalis Deutschland. Savo kaimynų anglų jie vadinami German, Germany. Kaimynai prancūzai juos vadina Allemand, šalis Allemagne. Rusų jie vadinami немец, немцы, o šalis šnekamojoje kalboje Немция. Visi slavai juos vadina panašiai: čekiškai Německo, lenkiškai Niemcy. Toks įdomus pavadinimas kilo nuo slavų žodžio немой – nešnekantis. Švediškai jie vadinami Tysk, šalis Tyskland. Estiškai saksalased, Saksamaa. Lietuviškai vokietis, Vokietija. Latviškai panašiai kaip ir lietuviškai – vācietis, Vācija. Jei doičai būtų čigonai, tai jau seniai būtų paskelbę visiems karą dėl tokio savo vardo iškraipymo!

Tokių pavyzdžių pasaulyje begalės. Vadinti čigonus romais vien todėl, kad jie patys save vadina kažkaip kitaip, nematau jokio tikslo. Žodynų perrašymas nei nuo rasizmo, nei nuo tautinės neapykantos neišgydys.

Run Clapham Common 5k

Gegužės 16 d. Londone įvyko pirmasis mano bėgimas šiais metais „Run Clapham Common 5k“. Šiose varžybose pavyko puikiai pasirodyti. Norėjau nubėgti 5 km greičiau nei per 20 minučių ir man pavyko. Nubėgau per 19:17 ir netgi pavyko užimti ketvirtąją vietą. Varžybų dalyviai nebuvo labai stiprūs, jei net toks lėtapėdis kaip aš sugebėjau atbėgti ketvirtas. Tokio tipo varžybos Anglijoje vadinamos „fun run“ – pramoginis bėgimas. Iš viso bėgime „pramogavo“ apie 180 bėgikų. Kelio danga buvo asfaltas ir parko keliukai.

Varžybos buvo puikiai organizuotos. Renginį organizavo profesionalūs organizatoriai – speciali firma, kuri ir užsiima varžybų organizavimu. Visa varžybų informacija buvo smulkiai paaiškinta internete, patogi registracijos forma ir atsiskaitymas banko kortele internetu. Registracijai ir apmokėjimui užtrukau 1 minutę. Startinis mokestis 12 svarų (apie 47 litus). Tai maždaug 2-3 svarais daugiau nei įprastai, kai varžybas organizuoja ne firma, o šiaip koks nors bėgikų klubas. Organizatoriai užsiima ir varžybų dalyvių fotografavimu trasoje, už kiekvieną nuotrauką ima po 10 svarų. Aš, aišku, paprasčiausiai begėdiškai įsirašiau savo nuotraukas iš jų svetainės į savo kompiuterį ir nesumokėjau.

Varžybų dieną atvykau valanda anksčiau. Padariau apšilimą, atsiėmiau numerį ir užsirišau ant batraiščių laiko daviklį ir nuėjau rikiuotis prie starto linijos. Kadangi bėgimas buvo „pramoginis“, tad grūsties prie starto linijos nebuvo ir man pavyko prasmukti prie pat linijos. Nuaidėjo šūvis ir pasileidome bėgti. Buvau septintas, už kelių metrų tapau šeštas, netrukus penktas ir iš kart ketvirtas. Dar spėjau nusistebėti, kodėl taip lėtai bėgame, kas čia per vėžlių lenktynės. Bet tai tebuvo tik startinis jaudulys. Kurį laiką bėgau kartu su trečiuoju bėgiku, bet po šimto metrų atsilikau per 10 metrų ir bėgau stabiliai ketvirtoje vietoje. Ties pirmojo kilometru žymekliu žvilgtelėjau į laikrodį – 3:29. Čia tai bent! Aš ne bėgu, aš skrendu!

Šiek tiek pristabdžiau arklius, bet štai jau įveiktas ir antrasis kilometras. Jam sugaišau apie 4 minutes. Tai jau panašiau į mano normalų tempą. Pirmasis ir antrasis bėgikai nutolo ir dingo už posūkio. Trečiojo nugara prieš mane už 50 metrų, aš ketvirtas, o penktasis už manęs už 50 metrų. Likusių atsisukęs per petį nemačiau. Matyt, jie bėgo „pramogaudami“ kažkur atsilikę. Taip ir bėgome dar du kilometrus, kiekvienam iš jų sugaišau maždaug po 4 minutes.

Ties ketvirtuoju kilometru laikrodis rodė 15:30. Supratau, kad spėsiu atbėgti greičiau nei per 20 minučių. „Jėhėhei, aš stiprus, aš galingas“, – padrikai šūkavau sau mintyse, kai už nugaros išgirdau po bateliais čęžtančius akmenukus. Grįžtelėjau per petį – tai penktasis bėgikas, ištirpdęs mus skyrusį atstumą, bandė mane pavyti, o pavijęs tikriausiai ketino ir aplenkti.

Iš baimės, kad būsiu aplenktas, spustelėjau iš peties ir nuo jo kaip mat atitolau. Tolumoje tarp medžių jau šmėžavo organizatorių palapinės viršūnė ir šalia jos finišo linija. Pasipusčiau padus kaip reikiant ir, eikvodamas visą rezervą, kiek dar jo buvo likę, spurtavau iki pat finišo. Oficialus laikas: 19 minučių 17 sekundžių. Puikumėlis!

Pirmojo bėgiko laikas buvo 15:36. Tikrai greitas vaikinas. Vėliau paguglinau internete kai kurių bėgikų pavardes. Pasirodo, pirmąją vietą užėmė lenkas, antrąją čekas, o ketvirtąją lietuvis (t.y. aš). Likusios pavardės daugiausia angliškos. Taip išeina, kad Rytų Europa valdo! Bent jau „pramogų“ srityje.

Bėkime kartu su Živile Balčiūnaite!

Po kelių dienų jau sėdėjau Lietuvoje ir ruošiausi gegužės 24 d. vyksiančiam tarptautiniam bėgimui ir atviram Lietuvos 10 km bėgimo čempionatui „Bėkime kartu su Živile Balčiūnaite“. Treniravausi gimtuosiuose Šiauliuose. Man patinka čia bėgioti. Šiauliuose mano treniruočių tempas visada bent 10 sekundžių kilometrui greitesnis nei Londone. Neįsivaizduoju kodėl. Man patinka Šiauliai. Vaikystėje nepatiko, o dabar patinka. Ramus provincijos centras. Ramūs, lėtai saulėtomis gatvėmis vaikštantys šiauliečiai. Visiškai nepanašu į nuolatos streso apimtą, kažkur lekiantį, galvotrūkčiais kažkur skubantį Londoną. Palyginus su Londonu, pėstieji Šiauliuose yra neįtikėtinai ramūs. O štai vairuotojai atvirkščiai – Londone jie labai ramūs, visada užleis persirikiuoti ar įsukti, per perėją einantis pėstysis Londone laikomas šventa karve. Lietuvoje viskas atvirkščiai – vairuotojai čia kone sužvėrėję, pėsčiųjų praleisti labai nemėgsta. Kas Londone buvo šventa karvė, tas Lietuvoje tampa tuščia vieta. Nežinau, kodėl taip yra.

Pasitreniravęs savaitėlę Šiauliuose, atvažiavau į Vilnių registruotis bėgimui. Ir turiu pripažinti, kad likau nusivylęs šio bėgimo organizatoriais. Užsiregistruoti ir susimokėti internetu galimybės nebuvo. Pagal internete pateiktą varžybų protokolą registruojantis varžyboms LAF patalpose iki gegužės 22 d. 18 val. startinis mokestis buvo 20 litų, o varžybų dieną – 40 litų. Nuvykau į Vilnių išankstiniam registravimuisi gegužės 22 d. ir 16:30 jau stovėjau prie organizatorių durų. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tądien jie darbą baigė 16:00. Visiška netvarka.

Varžybų dieną nuėjau registruotis į starto vietą ir jau ketinau mokėti 40 litų, tačiau kai pasiskundžiau, kad jie išankstinio registravimosi dieną darbą baigė anksčiau, nei buvo skelbta, jie labai maloniai sutiko imti tik 20 litų mokestį. Ačiū jiems už tai. Ir jie netgi maloniai sutiko pasaugoti mano daiktus, nes nebuvo jokios daiktų saugyklos, o varžybose aš dalyvavau vienas pats, neturėjau jokios palydos ir man nebuvo kam palikti savo mantos.

Galbūt dėl daiktų saugyklos nebuvimo dauguma moksleivių bėgimo rungties dalyvių merginų bėgo su rankinukais po pažastimi! Vaizdelis buvo tiesiog neįtikėtinas, nieko panašaus nebuvau matęs. Nemaža dalis moksleivių bėgimui buvo visiškai nepasiruošę, bėgo su džinsais, ne bėgimui skirta avalyne ir, kaip jau minėjau, merginos per petį buvo persimetusios rankinukus. Esu tikras, kad dvi ar trys paskutinės finišavusios dalyvės nenubėgo nei metro. Kaip jos pradėjo eiti pėstute nuo starto linijos, taip pėstute ir atėjo iki finišo. Jei nebuvo noro bėgti, tai kam tada iš vis dalyvauti? O galbūt tai buvo jaunatviškas protestas prieš mokyklos fizinio lavinimo mokytoją, prievarta atgabenusį mokines į startą ir liepusį bėgti?

Kol moksleiviai bėgo, vyrai ruošėsi startui. Dalyviams išdalintose knygutėse buvo parašyta, kad bėgsime 4 ratus po 2,5 km. Tačiau išgirdau, kaip pranešėjas per garsiakalbį paskelbė, kad reikės bėgti 5 ratus po 2 km. Na, penkis, tai penkis. Bet tai buvo tik dar viena organizatorių klaida, nes reikėjo bėgti keturis ratus. Ne aš vienas buvau apgautas, po varžybų girdėjau kitus žmones kalbant, kad ir jiems buvo sakyta, kad reikės bėgti 5 ratus. Pats mačiau, kaip moterų grupės 8-os vietos laimėtoja Sada Bukšnienė po ketvirtojo rato pradėjo bėgti penktąjį ratą, kol ją šūksniais žmonės sustabdė. Neįsivaizduoju, kaip galėjo toks nesusipratimas įvykti.

Po startinio šūvio pradėjome bėgti. Norėjau nubėgti greičiau nei per 40 minučių, bet savo tikslo nepasiekiau. Startas buvo lėtas, įsibėgėjau labai sunkiai. Startavau maždaug grupės viduryje ir pirmąjį kilometrą lėtai yriausi į priekį. Oras buvo ne gėlytės – karštoka, saulėta, o vėjas, anot sinoptikų, buvo 8-10 m/s. Pirmoji rato pusė buvo prieš vėją ir į kalną, antroji – pavėjui ir į pakalnę. Tai vargino.

Mintyse apskaičiavau, kad jei reikia bėgti penkis ratus, tai vienas ratas 2 km, o pusė rato – 1 km. Bandžiau sekti savo greitį pagal laikrodį, tačiau žinoma, pusė rato buvo lygi ne 1 km, o 1,250 km, todėl jau po pirmojo rato išsimušiau iš ritmo ir visiškai susipainiojau. O dar kilometrų žymekliai buvo išdėstyti visai kitaip nei tikėjausi. Jie, be abejo, buvo išdėstyti teisingai, tačiau mano „vidinis“ kilometrų matuoklis buvo išmuštas iš vėžių.

Bėgau daugmaž stabiliai, nieko nelenkdamas ir niekieno nelenkiamas, kai netikėtai po trijų ratų mane pasivijo ir ėmė lenkti 163 numeriu bėgęs Gintaras Gruodis iš Ignalinos. „Oho, koks kietuolis“, pagalvojau pats sau – „dar du ratai liko bėgti, o jis bėga lyg finišą užuodęs“. „Oho!“, – šūktelėjau jam balsu. „Ko stebiesi?“ – perklausė jis. „Užteks ilsėtis, noriu spėti per 40 minučių“, – pridūrė ir nuskuodė į priekį. Na, taigi ir aš norėjau per 40 minučių nubėgti! Pabandžiau laikytis jam iš paskos ir laikiausi beveik kilometrą, bet jis lėkė ir nulėkė.

Į ketvirtojo rato pabaigą bėgikai ėmė lenkti mane vienas po kito. Paklausiau lenkiančiųjų, ar tik ne paskutinis čia ratas? Jie patvirtino, kad paskutinis. Nuskuodžiau link finišo iš visų jėgų. Galutinis laikas 41:28. Gaila, kad įvyko tas nesusipratimas su ratų skaičiumi, gal būčiau atbėgęs greičiau.

Belaukdamas apdovanojimų visai netyčia pastebėjau, kad prie maisto bėgikams palapinės vienas bėgikas gavo dovanų maišelį. Pasidarė įdomu, ar čia tik vienas toks laimingasis, ar visiems dalyviams kažką dalina. Paaiškėjo, kad visiems dalyviams rėmėjai dovanoja energetinio gėrimo butelį ir avižinį batonėlį. Batonėlis buvo šiaip sau, o gėrimas labai skanus. Gerai, kad ėjau pro šalį tuo metu, kai kažkas gavo maišelį, nes būčiau pražiopsojęs. Renginio organizatoriai nesugebėjo visiems apie tai pranešti. Įdomu, kiek buvo tokių kaip aš, bėgusių 5 ratus ir nieko nežinojusių apie dalinamą energetinį gėrimą?

Dar vienas nesusipratimas įvyko per apdovanojimus. Moterų septintosios vietos laimėtoja Gytė Norgilienė kažkodėl buvo išmesta iš apdovanojimų, o jos apdovanojimą gavo aštuntosios vietos laimėtoja Sada Bukšnienė. Aštuntosios vietos apdovanojimą savo ruožtu gavo bėgikė Gailutė Keliuotienė, kuriai apdovanojimas visai nepriklausė. Viduryje apdovanojimo ceremonijos tikroji septintosios vietos laimėtoja Gytė Norgilienė užprotestavo rezultatus ir klaida buvo mikliai atitaisyta. Apdovanojimai buvo atimti iš tų, kam nepriklausė ir atiduoti tiems, kam priklausė.

Ir paskutinis nesusipratimas – rezultatų suvestinėje iš Dovydo Sankausko pavirtau į Dovydą Pankauską. Matyt mane demaskavo, kad pankų idėjos man jaunystėje buvo nesvetimos.

Kaip bebūtų keista, nei visi šie organizaciniai nesusipratimai, nei mano prastas rezultatas netemdė geros nuotaikos. Šis bėgimas man buvo džiugi šventė. Galbūt man buvo linksma dėl užklupusios liūties, o gal dėl to, kad Lietuvos kaimynas ukrainietis Vitalijus Šafaras vyrų rungtyje, o lietuvaitė Rasa Drazdauskaitė moterų rungtyje nušluostė nosį negrams iš Kenijos – pasaulio bėgimo elitui, o galbūt linksma buvo nuo mikrofoną uzurpavusio Rolando Kazlo pokštų. Šio vaikino intelektualus jumoras tiesiog neprilygstamas!

Dieną baigiau vakarą praleisdamas vartotojų Mekoje – Akropolyje, kuriame ilgas valandas klaidžiojau ieškodamas kur prasmingiausiai išleisti pernai metų Maratono lauko konkurse laimėtą prizą, 100 litų vertės Akropolio čekį. Ir radau tai, ko ilgai ieškojau – nuostabios žalios spalvos „Audimo“ siūtus Lietuvos olimpinės rinktinės marškinėlius su didžiulėmis raidėmis LIETUVA. Jau jaučiu, kad mano rezultatai vis gerėja, kad nepadarysiu didelės gėdos bėgiodamas už Lietuvą įvairiuose bėgimuose užsienyje. Jau laikas pradėti bėgioti su užrašu LIETUVA. O juk anksčiau bėgiodavau su užrašu „Brasil“. Ačiū Maratono lauko prižiūrėtojui Aischilui Atėniečiui, daugiau nei pusę metų išsaugojusiam mano laimėtus prizus.

Vilties bėgimas Klaipėdoje

Sekantį savaitgalį, gegužės 31 d., dalyvavau Vilties bėgime Klaipėdoje. Renginys buvo masiškas – tokio bėgimo Lietuvoje dar niekada nebuvau matęs ir, atvirai pasakius, nemaniau, kad pamatysiu. Vilties bėgime bėgo daugybė žmonių. Iš viso organizatoriai turėjo paruošę 4000 numerių, bet jų pritrūko, žmonės bėgo ir be numerių. Dauguma jų bėgo trumpiausią atstumą – 3,3 km, bet buvo nemažai ir bėgančių didesnius atstumus 6,6 km ir 10 km. Yra vilties, kad Klaipėda gali tapti labiausiai bėgimą mėgstančiu miestu Lietuvoje.

Dalyvavimas buvo visiškai nemokamas, renginį organizuojantys vienuoliai pranciškonai kvietė paaukoti pinigų naujai statomam onkologinių ligų centrui. Paaukojau ir aš. Organizatoriai starto vietose dalino marškinėlius bėgikams. Bėgantiems 10 km distanciją – raudonus, 6,6 km – mėlynus, o bėgantiems 3,3 km distanciją davė baltus marškinėlius. Pasibaigus bėgimui tą vakarą dar ilgai po visą Klaipėdą šurmuliavo tais spalvotais marškinėliais vilkintis jaunimas.

Startavome 14 valandą prie BIG prekybos centro. Starto vietoje buvo pastatyta scena, kurioje šoko jaunimo šokių grupės, koncertavo kantri stiliaus atlikėjai. Buvo siaubingai karšta diena. Sinoptikai buvo pranešę 26 laipsnius šilumos. Man jau buvo aišku nuo pat pradžių, kad per tokį karštį nepavyks pasiekti užsibrėžto tikslo 10 km nubėgti per 40 minučių. Tai tiesiog bėgau patogiu tempu. Nubėgau per 43:47.

Nuo BIG’o iki Akropolio nubėgau per 19:40. Čia nesustabdomas kaip kruizinis laivas mane pralenkė Ignas Staškevičius. Jo geltoni Šviesos karių marškinėliai tolo nutolo, kol netrukus dingo tolumoje. Kuo toliau, tuo labiau mano greitis krito. Siaubingai perkaitau. Nuo Akropolio pakelėse daugėjo bėgikus palaikančių žiūrovų. Bėgikus palaikančios merginos pasiūlė vandens, apsipyliau galvą, rankas. Tai šiek tiek padėjo atvėsti. Ėmiau galvoti ar tik čia man ko nors neaplenkus.

Netrukus pribėgau Atgimimo aikštę, kuri buvo pilnutėlė žmonių. Tuomet net mintis nešovė, kad visi šie žmonės laukia savo starto šūvio, kada galės pradėti bėgti. Kad ši visa didžiulė minia buvo bėgikai, supratau tik po gero pusvalandžio, kai jau buvau finišavęs ir stovėjau palei bėgimo taką palaikydamas kitus finišuojančius. Tik tada, kai baltais marškinėliais vilkintys bėgikai ėmė plūsti didžiulėmis bangomis, supratau, kad visa Atgimimo aikštė pajudėjo finišo link.

Bėgdamas nuo Atgimimo aikštės pralenkiau du raudonmarškinius bėgikus, o kai liko iki finišo vos kilometras mane prisivijo Žygimantas Malinauskas iš Kaišiadorių. Kurį laiką bėgome greta, bet likus dviems šimtams metrų abu perėjome į nutrūktgalvišką sprintą – kuris kurį aplenks. Jau visai arti finišo man teko pripažinti Žygimanto pranašumą. Jis išsiveržė per metrą į priekį ir aplenkė mane per sekundės dalį. Galutinėje lentelėje užėmiau 23 vietą, oficialus laikas 43:47.

Finiše gavau dalyvio pažymėjimą ir vandens butelį. Rėmėjai vandens buvo parūpinę tikrai daug ir galėjo pakakti visiems, tačiau mačiau jaunimėlį įžūliais veidais griebiantį vandenį tiesiog pakais gal bent po 20 butelių ir nešantį į krūmus. Jei vanduo nemokamas, tai jį galima švaistyti? Gaila, bet kai kurie žmonės nesusipranta pagalvoti ir apie kitus. Na, bet turiu Vilties, kad kitą kartą tokių bus mažiau.

Apskritai Vilties bėgimas paliko labai gerą įspūdį kaip džiugi ir puikiai organizuota sporto šventė. Labai tikiuosi, kad jis taps tradicinis, o po kelių metų Klaipėdos parkuose ir skveruose pamatysiu tiek laisvalaikiu bėgiojančių žmonių, kiek jų matau Skandinavijoje ir Anglijoje.

Kelionė laivu

Pirmą dieną apiplaukiau ekskursiniu laivu apie Södermalmės salą. Stokholme yra penki ekskursinių laivų maršrutai. Vienu iš jų (apie Djurgården salą) jau buvau plaukęs anksčiau. Šį kartą plaukiau apie Södermalmės salą. Dar trys maršrutai liko kitiems kartams. Laive prie kiekvienų sėdynių buvo ausinės. Per jas galima klausytis dešimčia kalbų įrašyto pasakojimo.

Gido pasakojimu likau šiek tiek nusivylęs. Visų pirma, pasakojime buvo didžiulės pauzės. Antra, pats pasakojimas buvo vadovėlinio tipo. Buvo papasakota apie pagrindinius pro langus matomus objektus, šiek tiek Švedijos politikos ir istorijos. Pasakojama buvo įdomiai, tačiau atsiversti vadovėlį ar Vikipediją galiu ir pats. Pagaliau, kas matosi pro langą, man Simona papasakodavo anksčiau už gidą. Iš gido man norėjosi išgirsti daugiau pikantiškų smulkmenų, tokių dalykėlių, kurių vadovėliuose neaptiksi.

Vis tik porą perliukų išgirdau. Pavyzdžiui, Džimiui Hendriksui taip patiko groti populiariame atrakcionų parke Gröna Lund, kad jis niekaip nenorėjo sustoti. Koncertui vis tęsiantis be galo be krašto, neapsikentusiems organizatoriams nebeliko nieko kita, kaip išjungti elektrą. O prabangus viešbutis Grand Hotel, pro kurį praplaukėme, įžymus tuo, kad pirmasis pasaulyje pradėjo keisti patalynę kiekvieną kartą kambaryje pasikeitus svečiams. Kelionėje buvo įdomu, tačiau pusantros valandos trukusioje kelionėje buvusias ilgas nuolatines tylos pauzes, mano manymu, buvo galima išnaudoti žymiai efektyviau.

Sužinojau, kad Stokholmo mieste yra 14 salų. (Dešimt iš jų jau netgi galiu išvardinti). Iš viso Baltijos jūroje Stokholmo salyne yra 36 tūkstančiai salų. Salynas visų grožiu atsiskleidžia į Stokholmą plaukiant jūra. Iš laivo matyti tūkstančiai salų. Kai kurios iš jų didelės, o kai kurios labai mažos – visa sala tėra virš vandens kyšantis 20 m² ploto akmuo. Ant jo dažnai auga viena kreiva pušis ir būna įrengtas suoliukas. O kartais nebūna nei tiek!

Kelionė autobusu

Antrą dieną po Stokholmą važinėjau ekskursiniu autobusu. Ši kelionė buvo įdomesnė. Gido vėl teko klausytis per ausines. Pasakojimas buvo žymiai įdomesnis, be pauzių, sklandus. Pro langą matomą vaizdą gidas sugebėjo surišti su miesto žmonių istorijomis. Be to, kelionė autobusu yra žymiai dėkingesnė, nes pro laivo bortą dažniausiai matosi tik krūmokšniais apžėlusios pakrantės, o autobusas gali nuvažiuoti tiesiai į vietą.

Tiesa, ir šiai firmai turiu priekaištų. Šį kartą netenkino įrašo kokybė. Įraše girdėjosi daug triukšmo, pašalinių garsų, kartais skirtingų kalbų įrašai persidengdavo. Gido pasakojimo teko klausytis įtempus ausis, šifruojant kiekvieną žodį. Toks klausymasis labai vargino. Žodžiu, erdvės tobulėjimui dar yra.

Velykų pietūs

Kitą dieną važiavome pas Jörgeno gimines švęsti Velykų. Švedai per Velykas viską puošia geltonai – geltonos staltiesės, geltonos servetėlės, geltonos gėrimų etiketės. Tradicinis Velykų gėrimas – gira. Ji panaši į mūsišką girą, tik skonis labiau cheminis.

Tradiciniai valgiai – lašiša, silkė, ėriukas, kiaušiniai. Kiaušinius senovėje švedai dažydavo visuotinai – panašiai kaip ir mes. Dabar juos kartais vis dar dažo kaimiškesnėse vietovėse, o mieste jau niekas nebedažo, tuo beužsiima nebent tik vaikai. Beje, panašiai yra ir Prancūzijoje. Mano draugas prancūzas Oliveris buvo pasakojęs, kad vaikystėje jis gyveno kaime Bretanėje ir būdamas vaikas dažydavo kiaušinius. Dabar, anot jo, ši kiaušinių dažymo tradicija Prancūzijoje jau nunykusi.

Matyt, ateityje ši tradicija nunyks ir Lietuvoje. Aš per kiekvienas Velykas pats dažau kiaušinius ir pats kepu šližikus per Kūčias, tačiau akivaizdu, kad Lietuvai vis labiau civilizuojantis, globalizacija skatins kultūrų niveliaciją ir tradicijų nykimą. Nors, gali būti, kad susikurs kitos, naujoviškos Velykų tradicijos. Na, bus matyti.

Jörgeno giminės moterys labai anksti gimdydavo, tad kartu šventė keturios kartos: nuo prosenelės iki proanūkio. O toji prosenelė buvo dar visiškai nesena moteris, gal apie 60 metų, gal nebuvo nei tiek. Ji ir kepė ėriuko kepsnį – pagrindinį švediškų Velykinių pietų akcentą. Kepsnys gavosi labai skanus. Ši ėriuko kepsnio tradicija labai stipri, ėriuką valgo tiek mieste, tiek kaime. Viena iš dukrų (senelė) buvo atsivertusi į islamą, tad dalis švediškų mėsos patiekalų buvo paruoštų pagal halal nuostatus. Vienas dubuo buvo su paprastais kukuliais, kitas – su tokiais pačiais, tik halal.

Be jokios abejonės buvo daug žuvies: lašišos, silkės, ikrų. Lašišą švedai valgo visur ir visada. Silkė taipogi labai populiari. Mūsuose silkė irgi dažnas patiekalas, bet švedai ją valgo dažniau ir ją moka paruošti įvairiau. Į silkės marinatus švedai deda gana daug cukraus. Saldžiarūgštė silkė man atrodė gana neįprastai, bet manau, kad galėčiau įprasti.

Visi švedai – nuo prosenelės iki anūkų – laisvai kalbėjo angliškai. Švedijoje visi filmai per televiziją yra rodomi originalo kalba su švediškais titrais. Puiki galimybė mokytis angliškai. Dar rodoma daug angliškų BBC laidų. Angliškai Švedijoje nemoka nebent kokie nors vyresnės kartos medkirčiai ir rūdakasiais kur nors Darlanoje ar Västerbottene. Tiesa, kai kurie švedai prie mūsų pietų stalo nors ir mokėjo kalbėti, bet šiek tiek varžėsi, bijojo, kad jų kalba nebus labai taisyklinga. Ach, tas varžymasis, kaip tai buvo lietuviška! Išgėrus po stiklelį kitą švediškos Absolut degtinės varžymasis dingo. Ir vėlgi – viskas buvo taip lietuviška!

Buvo ir skirtumų. Skirtingai nei Lietuvoje, čia svečio neprievartauja valgyti. Įdeda į lėkštę, jei viską suvalgai, tuomet vieną-du kartus pasiūlo pakartoti. Jei ne, tai ne. Būtum norėjęs, būtum pasakęs. Lietuvoje paprastai per giminės balius visi svečiai būna nuolatos raginami valgyti. Žinoma, ir gerti! Negalima atsisakyti nei vieno, nei kito. Baliuje turi būti puotaujama iš širdies – geriama ir valgoma tol, kol telpa. Švedijoje šiuo požiūriu viskas daug laisviau. Nenori valgyti – nevalgyk. Nenori gerti – negerk.

Dviračiu į Ekerö

Sekančią dieną su Simona keliavome dviračiais. Stokholme ir apskritai Švedijoje labai smagu važinėti dviračiais, nes visur nutiesta labai daug dviračių takelių, jų asfalto danga kokybiška, be duobių. Mieste yra trijų lygių keliai: žemiausias – automobiliams, šalia jo už neaukšto bordiūro – dviračių takelis, o šalia jo už aukštesnio bordiūro – pėsčiųjų šaligatvis. Keliai atskiri, tad dviratininkas nėra priešas nei automobiliams, nei pėstiesiems. Automobiliai, dviračiai ir pėstieji turi savo atskirus šviesoforus, atskirą kelių ženklinimą. Labai patogu. Dviratininkų ten daugybė.

Mūsų tikslas buvo Ekerö sala. Tai didelė sala Mälareno ežere už Stokholmo ribų. Norėjome ją visą apvažinėti, tačiau teko sukti ienas atgal, nes mūsų dviračiai nebuvo labai kokybiški. Po žiemos sezono grandinės nebuvo suteptos alyva, o padangos buvo pustuštės. Degalinėse oro šlangas rasdavome tik su automobilinių padangų antgaliais. Tad nerizikavome pustuštėmis padangomis labai toli važiuoti, pasiekėme Ekerö salą ir pasukome atgal.

Pačioje Ekerö pradžioje yra karalienės dvaras – Drottningholm. Įėjimas į dvaro parką nemokamas, reikia mokėti tik norint įeiti į pačius rūmus. Tai mes į rūmus nėjome, tik pamaklinėjime po karalienės parką. Jis buvo didžiulis, labai gražiai suprojektuotas. Švedijos princesių (jos yra dvi) tąkart, deja, nesutikau, tad po valandos jau važiavau namo.

Temperatūra buvo 16 laipsnių šilumos, tačiau viena ežero įlanka buvo sukaustyta storo ledo. Ledas tokiame karštyje atrodė labai keistai. Negalėjau pravažiuoti nepabandęs jo pramušti. Kaip toje latvių liaudies dainoje – Teku teku pa celiņu ligo ligo, nevarēju garām tikai ligo. Mėčiau ant ledo akmenis, tačiau pramušti negalėjau. Pavyko pramušti tik su tokiu rieduoliu, kurį vos pajėgiau pakelti. Keistas ledas. Jį pramušęs patenkintas važiavau toliau. Iš viso numynėme apie 35 km.

Skanseno miestelis

Paskutinė kelionė buvo į Skanseno etnografinį miestelį. Į Djurgårdeno salą švedai iš viso krašto suvežė senoviškus autentiškus kaimietiškus rakandus, žemės ūkio padargus, namų ūkio įrankius. Jie išardė ir čia atvežę vėl pastatė ištisus trobesius ir įkūrė Skanseno miestelį. Viskas atrodo būtent taip, kaip švedai iš tiesų gyveno prieš porą šimtų metų. Švedų kaimiečių pirkia labai panaši į lietuvių kaimiečių pirkias.

Vieni pastatai – tai tvartai gyvuliams laikyti, kiti skirti sviesto, sūrių gamybai. Ant karčių kamaroje kabojo suvertos dešros, sūriai, lašinių paltys. Viename namuke stovėjo autentiškos audimo staklės, kūrenosi krosnis (tikra!), suposi lopšys (tik vaikas netikras). Prie audimo staklių sėdėjo tautiniais rūbais apsirengusi švedė, pasakojo apie Darlanos krašto audimą. Kitame name ūkininkas kieme šlavė šiaudus, pakrėkė ėdžiose karvėms šieno, pievelėje ganėsi nedidukai arkliai. Prie trečio namo kapstėsi vištos, prie kito stovėjo bičių aviliai. Maniau, kad tie aviliai stovi tik dėl grožio. Norėjau vieną avilį pradaryti ir pažiūrėti kaip jis atrodo iš vidaus, bet laiku pastebėjau, kad pro angą lauk ropščiasi užsimiegojusios bitės ir sprukau iš ten. Taip ir likau nepamatęs avilio.

Kitame name buvo senoviškos velykinės vaišės. Ant stalo stovėjo duona iš raugintos tešlos, panaši į lietuvišką duoną. Buvo akvarele dažytų margučių, ropelė naminukės, silkė. Labiausiai nustebino kažkoks patiekalas, panašus į šaltieną. Skonės krašto tautiniais rūbais apsirengusios namų šeimininkės paklausiau, kas čia per patiekalas – pasirodo iš tiesų šaltiena! Jie ją daro taip pat kaip ir mes, tik jų šaltiena žymiai riebesnė, nes švedai šaltieną verda iš kiaulės galvos. Lietuvoje šaltiena paprastai verdama iš kiaulių kojų ir ausų, tad gaunasi ne tokia riebi ir žymiai gražiau atrodo, kai sustingsta. Visas maistas ant stalo buvo tikras, tik jau pastovėjęs, tad jo paragauti nebuvo galima.

Skansene buvo ir šulinys su svirtimi, daugybė įvairiausių inkilų skirtingiems paukščiams, akmeniniai tekiniai peiliams ir kirviams galąsti ir daug visokių kitokių įdomybių. Neapžiūrėjau nei pusės Skanseno miestelio, toks jis didžiulis. Įėjimas į jį mokamas. Įėjimas į Skanseną ir visi trobesiai miestelyje užsidaro ketvirtą valandą, bet ten galima būti kiek nori, nes išėjimai neužsidaro niekada. Kažkur Skansene buvo ir zoologijos sodas, bet jau nebeužteko nei laiko, nei jėgų jo ieškoti. Ten tikrai dar kada nors sugrįšiu.

Švedijos krepšinio finalas

Prieš išvažiuodamas nuėjau pažiūrėti Švedijos krepšinio lygos finalo. Rungtyniavo dvi komandos: Solnos Vikingai ir Sundsvall Dragons. Pasirodo, kad Vikingų komandos centras – lietuvis Saulius Dumbliauskas. Kartais jis pavirsdavo tai Dumbilausku, tai Dovydausku, matyt, komentatoriui tai buvo neįprasta pavardė.

Salė talpino apie 1000 žiūrovų, apie 800 vietų buvo užimtos. Krepšinis Švedijoje nėra labai populiarus. Jorgenas sakė, kad krepšinis pagal populiarumą yra ketvirtoje vietoje po futbolo, ledo ritulio ir rankinio. Netoli mūsų tarp žiūrovų sėdėjo lietuvis Saulius, kuris dirbo Švedijos krepšinio lygos teisėju. Jo nuomone, krepšinis Švedijoje paskutiniais metais kokybiškėja ir populiarėja.

Stebėti varžybas buvo įdomu, pirmus tris kėlinius vyko apylygė kova taškas į tašką. Buvau maloniai nustebintas, kad krepšinio lygis kur kas geresnis, negu tikėjausi. Dvi geriausios Švedijos komandos laisvai galėtų rungtyniauti Lietuvos A lygoje, o gal netgi ir LKL. Varžybas 70:61 laimėjo Vikingai su Sauliumi Dumbliausku priešakyje. Sauliaus žaidimas tądien neblizgėjo, bet jis vis tiek pelnė beveik ketvirtį komandos taškų.

Per savaitę Švedijoje šiek tiek patobulinau švedų kalbos žinias. Išmokau frazę Det här är un … ir Vad är det här? Hei do, älskling Sverige!

Ruošdamasis pirmajam egzaminui laiko mokslams turėjau labai nedaug. Buvau ką tik pradėjęs naują darbą. Įsidarbinau VoIP sistemų administratoriumi vienoje didžiausių Anglijos telekomunikacijų bendrovių. VoIP srityje buvau dar naujokas, tad teko labai daug mokytis, kad sugebėčiau atlikti savo tiesiogines pareigas. Sėdėdavau darbe po darbo iki 10 valandos vakaro, stengiausi perprasti VoIP. Mokytis CCNP tiesiog nebuvo laiko. Ruošimuisi egzaminui skirdavau tik po 1-2 valandas prieš miegą.

Netrukus darbe įgudau su užduotimis susidoroti lengviau. Netgi pakilau pareigose – tapau VoIP sistemų architektas. Tačiau vis tiek darbe pasilikdavau ilgėliau: ruošiausi egzaminui, todėl kartais likdavau netgi iki pirmos ar antros valandos nakties. Darbe susiradau draugą ir bendramintį – negrą iš Siera Leonės. Su juo iš nenaudojamų atsarginių kompiuterių tinklo įrenginių darbe susikonstravome laboratoriją ir ten kas vakarą eksperimentuodavome iki vėlumos, nagrinėdavome įvairias technologijas.

Atsikrausčiau gyventi arčiau darbo – gyvenau viso labo už 7 minučių kelio pėsčiomis. Pietauti eidavau namo. Londone tai tiesiog nerealu, nes čia žmonės paprastai iki darbo važiuoja valandą, dvi, kartais ir daugiau. O aš tik 7 minutes. Sutaupytą laiką skirdavau mokymuisi.

Per penkis mėnesius praktiškai neturėjau nei vienos išeiginės dienos. Kai išlaikiau pirmąjį egzaminą – tai buvo vėlyvą šeštadienio rytą – tą pačią dieną po pietų jau sėdėjau namie su knyga rankose, nedelsdamas pradėjau ruoštis antrajam egzaminui. Jam užtrukau apie mėnesį. Trečiajam ir ketvirtajam egzaminams pavyko pasiruošti per rekordiškai trumpą laiką – maždaug po tris savaites kiekvienam egzaminui. Tuomet buvo Kalėdų laikotarpis, todėl tris savaites (savaitę prieš Kalėdas, savaitę tarp švenčių ir savaitę po Naujųjų metų) darbe dirbti beveik nereikėjo. Mokymuisi galėjau skirti visas darbo ir visas poilsio valandas. Kolegos darbe pliekdavo žaidimą Unreal Tournament, o aš pliekiausi su vadovėliais. Trečiąjį egzaminą išlaikiau gruodžio 31 d. 21 val. vakaro, likus trims valandoms iki Naujųjų metų. Sausio viduryje išlaikiau paskutinį, ketvirtąjį egzaminą ir voilà! tapau CCNP sertifikuotas kompiuterių tinklų administratorius.

Kiek man tai kainavo:

• Per praėjusius pusę metų visiškai nemačiau aplinkinio pasaulio. Nepastebėjau kaip prabėgo vasara, ruduo ir žiema.
• Paprastai aš mėgstu bent po valandą per dieną – o savaitgaliais net po dvi! – praleisti virtuvėje prie puodų ir keptuvių. O per paskutinį pusmetį nei kart negaminau. Valgydavau restoranuose arba, kaip kad čia, Anglijoje, populiaru, pirkdavau maistą valgyklėlėse išsineštinai namo. Sukramtydavau skaitydamas knygą.
• Pusę metų visiškai nebendravau su žmonėmis. Išskyrus, aišku, draugelį negrą iš Siera Leonės. Su juo laboratorijoje prisibendraudavau nemažai.
• Nustojau treniruotis maratonui. Vietoje įprastinių 10 – 20 km per dieną aš geriausiu atveju tebėgiodavau vos vieną kartą per savaitę. Net pilvukas jau ėmė augti. Gerai, kad kol kas tik aš vienas apie tai težinau, tad gal dar pasitaisysiu.

Taigi, egzaminai išlaikyti, sertifikatas jau kišenėje, dabar beliko įgyvendinti kitą plano dalį – susirasti sugebėjimus atitinkantį darbą. Tik prieš tai ketinu išlaikyti dar du Cisco egzaminus. Vienas iš jų yra ARCH (642-873), o kitas – QOS (642-642). Išlaikęs pirmąjį iš kart gausiu CCDP sertifikatą, o antrasis bus reikalingas CCIP sertifikatui gauti. Pastarąjį egzaminą (QOS 642-642) ketinu laikyti sekančią savaitę. Turėtų būti nesunku, nes jo medžiaga 80% sutampa su paskutinio laikyto egzamino (ONT 642-845) medžiaga.

Jaučiuosi pavargęs. Bet lietuvių liaudies išmintis sako: „be noragų nebus pyragų“ ir „mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“.

Mus „įmonės savininkas“ paimdavo 6 ryto iš sutarto taško su krovininiu mikriuku. Susėsdavome ant grindų, slėpdami galvas, kad mūsų nepamatytų iš pravažiuojančių mašinų. Saugojomės policijos, nes krovininiame mikriuke žmonių, be jokios abejonės, vežioti negalima. Mūsų būdavo 6-7 žmonės. Nuveždavo mus į rajoną, kuriame turėjome mėtyti lapukus. Prisikraudavome į kuprinę lapukų ir eidavome nuo namo prie namo, nuo durų prie durų ir pro kiekvienas pašto dureles įmesdavome po lapuką. Per dieną turėjome išmėtyti po 1000 lapukų, tokia buvo dienos norma. Lapelis „reklamavo“ labdaros organizaciją, kuri prašė paaukoti drabužių skurstančioms šeimoms, turinčioms nepagydomai sergančių vaikų. Tik jokia labdaros organizacija, be abejo, neegzistavo.

Ant lapuko būdavo užrašyta diena, kurią „labdaros organizacija“ atvažiuos rinkti drabužių. Žmonės sudėdavo labdarai skirtus drabužius į maišą, užlipindavo tą patį lapuką ant viršaus ir išnešdavo maišą į gatvę. Paprastai rinkimo diena būdavo numatyta už dviejų dienų. Jei lapukus mėtydavome trečiadienį, tai rinkimo diena būdavo penktadienis. 1000 lapukų aš išnešiodavau maždaug per 6-7 valandas, patyrę nešiotojai sugebėdavo apsisukti per 4-5 valandas. Per tą laiką „įmonės savininkas“ nuvažiuodavo į tą rajoną, kuriame lapukai buvo išmėtyti prieš dvi dienas ir rinkimo diena buvo numatyta šiai dienai. Jis sukraudavo maišus su labdara į mikriuką ir tada surinkdavo mus, lapukų nešiotojus. Mes užsiropšdavome ant maišų, kurių kartais būdavo prikrauta iki pat lubų, ir gulėdami ant jų parvažiuodavome namo.

Bemėtant lapukus žmonės dažnai mus vydavo nuo durų šalin. Čia Anglijoje kasdien į kiekvienus namus prineša didžiulį kiekį visokių lankstinukų ir reklamos, todėl užmatę eilinį lapukų nešiotoją žmonės paprastai nepraleidžia progos pareikšti savo nuomonės apie jiems brukamą nepageidaujamą šlamštą. Vieni paprasčiausiai pabumbėdavo ir demonstratyviai išmesdavo lapuką į šiukšlių dėžę, bet buvo ir tokių, kurie ištraukę gautą lapuką, vydavosi mane per visą gatvę ir įkišdavo lapuką atgal į rankas.

Darbas visada buvo gryname ore, nesvarbu ar saulėta, ar lyja, ar vėjuota. Lapukus nešiodavome gyvenamuosiuose kvartaluose, visą darbo dieną, todėl buvo problema su tualetu. Jo paprasčiausiai nebuvo. Reikalui prispyrus tekdavo ieškotis degalinės su tualetu arba kokio nors McDonaldo.

Nelegalių lietuviškų „labdaros organizacijų“ yra pilna Anglija, todėl nuolatos sutikdavome konkuruojančios „firmos“ lapukų nešiotojų. Tokie susitikimai būdavo ypač nemalonūs. Mums algą mokėdavo už išnešiotą lapukų normą, o savininkas pelną gaudavo už surinktų drabužių svorį, todėl konkurentai, renkantys labdarą tame pačiame rajone, jam būdavo visiškai nenaudingi. Dėl maišų vykdavo nebylios kautynės. Konkurentai nurinkinėdavo mūsų firmai paliktus maišus, o mūsų firma nurinkinėdavo jų.

Buvo sukurtos specialios taisyklės, kaip elgtis sutikus konkurentą. Jokiu būdu nebuvo galima jo užkalbinti, sakyti kuriai dienai planuojamas rinkimas, rodyti lapuką ir pan. Reikėdavo kuo greičiau nešti kudašių iš to rajono. Tam buvo sukurta ištisa metodika. Sutikęs kolegą lietuvį, tokį patį varguolį lapukų mėtytoją, užuot draugiškai ir linksmai dirbęs kartu, aš turėdavau slapukauti ir sprukti nuo jo, o jis savo ruožtu sprukdavo nuo manęs – nerašytos profesinės taisyklės buvo bendros visiems. Su savimi turėjau smulkius rajono žemėlapius. Juose pažymėdavau vietą, kurioje sutikau konkurentą. Tuomet slėpdamas pėdsakus eidavau iš to rajono lauk. Būtinai turėdavau pereiti bent vieną pagrindinę gatvę arba geležinkelį.

Kai po dviejų dienų ateidavo rinkimo diena, mūsų firmos mikriukas važiuodavo į žemėlapyje pažymėtą vietą, kurioje buvo sutiktas konkurentas ir bandydavo pirmas nurinkti konkurento maišus. Šita operacija vadinosi „kirsti“. Jei pavykdavo pirmam „nukirsti“ konkurentą, savininkui būdavo sėkminga diena. Jei konkurentas jį „nukirsdavo“ pirmas – būdavo nesėkminga.

Aš, paprastas lapukų nešiotojas, visiškai nebuvau suinteresuotas bėgioti nuo konkurentų po visą žemėlapį. Finansiškai man tai visiškai nebuvo naudinga, nes man mokėdavo už nustatytą lapukų dienos normą – 1000 lapukų per dieną. O sutikus konkurentą kartais tekdavo visą valandą kulniuoti į kitą žemėlapio galą, kuriame dažnai paaiškėdavo, kad ten lapukus jau mėto trečias konkurentas. Tad jau po poros savaičių susikūriau savo sistemą. Pamatęs konkurentą aš laikydavausi nurodytos metodikos ir eidavau į kitą žemėlapio galą, bet visada šveisdavau vieną kitą šimtą lapukų į krūmus, kad būtų mažiau darbo. „Įmonės savininkas“ rinkdamas maišus kartą netgi buvo radęs mano išmestus lapukus.

„Įmonės savininkas“ rašau kabutėse, nes jokia įmonė iš tiesų neegzistavo, kaip neegzistavo ir skurstančios šeimos su nepagydomais vaikais. Labdarai surinkti drabužiai būdavo vežami parduoti į dėvėtų drabužių parduotuves į Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą ir kitas panašaus lygio šalis. Pamenu, kol mokiausi mokykloje, mūsų šeimoje drabužiai dažnai irgi būdavo perkami dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tad dėl skurstančių šeimų „labdaros firma“ gal ir nebuvo visiškai neteisi, tačiau dėl nepagydomų vaikų esu linkęs abejoti.

Nelegali buvo visa veikla nuo A iki Z. Mums už darbą mokėdavo net mažiau negu numatytas minimumas. Mums mokėdavo tik 35 svarus, kai minimali alga Anglijoje buvo 44 svarai per dieną. Žinoma, jokių mokesčių, jokių socialinių garantijų. Nuo 7 ryto mindavome nesustodami – nuo durų prie durų. Per darbo valandas nueidavome apie 20 kilometrų, žiūrint koks rajonas. Jei namai stovėdavo tankiai vienas prie kito, būdavo lengviau. Tačiau būdavo tokių rajonų, kur namas nuo namo buvo dideliu atstumu, patys namai buvo didžiuliai, prie kiekvieno namo būdavo erdvus kiemas, keli garažai, automobilių aikštelė, kartais netgi fontanai. Tokius rajonus vadindavome „parkais“. Juose per dieną sukardavome apie 30 kilometrų. Parkų, be abejo, niekas nemėgo.

Mane labiausiai šitame darbe nustebino tai, kad turtuoliai labdarai beveik niekada nieko neduodavo. Prastesniuose rajonuose, kuriuose gyveno varguomenė, surinkdavome žymiai daugiau labdaros nei iš turtingų rajonų. Vargšus remia tik kiti vargšai. Varguomenė remia pati save. Iki šiol negaliu suprasti kodėl turtingesni yra linkę mažiau atjausti vargšus. Galbūt tai, kad jie tokie nejautrūs kitiems ir lėmė, kad jie tapo turtingi? O skurdžiai dėl to ir skurdžiai, kad yra linkę viskuo dalintis su kitais?

Turbūt niekada taip nesidžiaugiau išėjęs iš darbo kaip po šio. Skelbimai a la „darbas lyfletų nešiotojams“ iki šiol mane nupurto. Pradirbau ten beveik tris mėnesius. Kol vieną dieną, perėjęs geležinkelį, išėjau namo.

Užkliuvo vienas dalykas – pats Pažinimo medis. Visada manydavau, kad tai buvo tarsi kažkoks Sekso Pažinimo medis. Vakar supratau, kad tai kur kas daugiau – tai Visa Ko Pažinimo medis. Kol žmogus nežinojo nieko, jis niekuo nesiskyrė nuo bet kurio kito Dievo sutverto gyvūno – žiurkėno, gandro ar bet kurio kito. Be Pažinimo vaisiaus žmogus ir toliau liktų Rojaus sode tuo, kuo buvo – Dievo naminis gyvūnėlis.

O štai dabar Žmogus turi civilizaciją, meną, mokslą. Smagu, kad mes ne Rojuje. Žemėje įmanoma viskas, Žmogus gali daryti ką tik nori, pavyzdžiui, virtuvėje tepti sumuštinius ir mąstyti apie Rojų.

Šiandien užėjau į restoraną baigiantis darbui. Jie jau užsidarinėjo ir ketino pietauti patys. Buvo labai netikėta ir malonu, kai šeimininkė pakvietė mane prisijungti ir papietauti kartu su šeimyna. Ji prieš valgį sukalbėjo trumpą maldelę – vos kelis žodžius, tarsi padėką „skalsink Dieve“ ar pan. Jie krikščionys. Kinai valgydami prie bendro stalo patiekalus dalinasi. Buvo keturi patiekalai: kepti vištienos sparneliai, plokšti ryžių makaronai su mėsa, pupelių ūglių troškinys su grybais ir meduje kepta antiena. Kiekvienas turėjo po dubenėlį su ryžiais ir į jį dėjosi visų patiekalų po truputį.

Prie kinų stalo labai laisva atmosfera. Ta šeima apskritai labai nuoširdūs ir draugiški žmonės. Kaip ir visi kinai – iš pradžių atsargūs, bendraudami stengiasi išlaikyti didelį atstumą, neatvirauja, tik mandagiai šypsosi ir galva linkčioja. Jie man šiek tiek primena lietuvius – atsargūs ir drovūs, bet širdyje geranoriški ir draugiški. Tiesą sakant, jie netgi dar uždaresni nei lietuviai. Norint su jais susidraugauti reikia labai daug laiko. O šiandien jie mane pakvietė prie savo stalo ir netgi jau pažadėjo man surasti žmoną iš Kinijos arba Vietnamo.

Paklaustas iš pradžių įsiveldavau į pasakojimus apie tai kaip man šiuo metu sekasi arba nesiseka, ką iš tiesų šiandien veikiau, kokia savijauta ir apskritai būdavau linkęs paatvirauti plačiau. Ir likdavau nesuprastas. Dažnai paklaustas Are you all right? nespėdavau nė prasižioti, o klausėjas jau būdavo nusisukęs ir benukulniuojąs tolyn. Klausimo tonas toks, lyg būtų sukriuksėjęs „kriu kriu“.

Nuo šiol ir aš taip. Jie man kriu kriu, o aš jiems kriu kriu, o ką pats?

Juniper Fasttrack Certifications programa tęsiasi. Jau trys nemokami sertifikatai. Žiūrėsim kas bus toliau. Ši kompanija tikrai nori įšokti į Enterprise Networking traukinį. Ką gi, jei jai pasiseks įsitvirtinti rinkoje, aš būsiu pasiruošęs.

O štai prieš porą dienų mano kompanijos direktorius paskelbė, kad tris mėnesius nebus įdarbinamas nei vienas darbuotojas. Mano kompanijoje dirba virš 4 500 žmonių ir per savaitę ateina mažiausiai bent keli nauji. Telefonijos skyriuje, kurį kol kas sudarau aš vienintelis, labai reikia antro darbuotojo, nes aš vienas neapsidirbu. Jei susirgčiau, telekomunikacijos veiktų iki pirmo sutrikimo ir pataisyti nebūtų kam. Per kelis mėnesius paieškų firma darbuotojo nerado ir kaip sprendžiu iš direktoriaus naujojo pareiškimo, dar ilgai man teks dirbti vienam. Belieka tikėtis, kad kontora visai neužsidarys.

Praeitą šeštadienį treniravausi pas Karen Hancock. Irgi labai žymi trenerė. Grinvičo parke bėgiojome kalneliuose. Mūsų buvo apie 20 bėgikų, suskirstytų į 5 grupes po 4. Aš patekau į viduriniąją grupę. Bėgome į kalną apie 150m, paskutinis bėgikas sprintuodavo ir atsistodavo į pirmą vietą, likęs paskutinis irgi sprintuodavo ir atsitodavo į pirmą. Taip pasikeisdami bėgiojome dvi sesijas po 10 minučių. Paskui bėgome 10 minučių kalvotoje vietovėje. Atbėgau antras.

Labai džiaugiuosi, kad pagaliau įstojau į klubą. Gailiuosi tik vieno – kad to nepadariau prieš 10 metų.

Pernai rudenį Markas (Marcus) Ranum ugniasienių adminų pašto konferencijoje <firewall-wizards@listserv.icsalabs.com> atvirai išdėjo į šuns dienas šiandieninę ugniasienių vystymosi kryptį. Jo nuomone, nuo 1990 metų ugniasienių vystymesi keitėsi tik vienas dalykas – tai prekybos vadybininkų naudojami reklaminiai šūkiai. Visa kita liko nepakitę. Marcus Ranum yra vienas iš pirmųjų ugniasienių pionierių, 1991 m. sukūręs programinio lygmens (application layer) ugniasienę, taip vadinamą proxy-firewall. Anot Marko, visi šiuolaikinių ugniasienių prekybininkų naudojami terminai, a la „deep packet inspection“, „statefull firewall“, „layer 7 filtering“, „statefull analysis“, „application-centric traffic classification“ tėra tas pats šlamštas tik kitoj saujoj. Po Marko laiško užvirusiose karštose diskusijose nuskambėjo daug įdomių argumentų, bet iš esmės visiems teko su Marku sutikti: paskutinį dešimtmetį technologijas kuria ne inžinieriai, o pardavėjai, t.y. technologijos nesikeičia, keičiasi tik pavadinimai.

Būtent su tuo ir susidūriau studijuodamas Checkpointo vadovėlius. Nebūtų Checkpointas žydukų kompanija: jų produktas yra pats brangiausias ir užima beveik didžiausią rinkos dalį. Jie tikrai sugeba gerai užsidirbti. Jų ugniasienė nėra bloga, veikiau atvirkščiai, ji yra labai gera. Bet gamintojų požiūris į adminus yra nedovanotinas. Nežinau kiek laiko man užtruks, kol išsivėdins pripudruotos smegenys. Einu atsipalaidavimui paskaitysiu kokią nors gerą Cisco knygą – ten jokios reklamos, vien tik grynų technologijų aprašymai.

Jei juos ištaria vyras, jie reiškia: dabar nekalbėsiu; nenoriu kalbėti; neturiu ką pasakyti; vengiu apie tai kalbėti; noriu atidėti pokalbį neribotam laikui; jau viską esu pasakęs; tema baigta.

Jei juos ištaria moteris, jie reiškia: pratęsime pokalbį vėliau; dabar pokalbiui netinkamos aplinkybės; turiu pasakyti kai ką svarbaus, bet ne dabar; nekantrauju tau kai ką pasakyti, bet ne čia; vėliau aš tau kai ką papasakosiu.

Atrodo smulkmena, bet atidžiam stebėtojui tai daug ką pasako.

Ne vienas bėgikas su savimi nešdavosi saldžios tyrės „energetinio gelio“ tūbeles, jas išspausdavo tiesiai į burną ir nė nesustodamas tuščią pakelį mesdavo šalin. Vienas kitas bėgikas tiesiog sustodavo ir pradėdavo eiti pėstute. Bėgdamas savo maratonus lygiai taip pat darydavau ir aš. Slenkstį sunku peržengti tiems, kurie pirmąją maratono pusę pradeda bėgti per greitai, viršydami savo jėgas. Sakoma, kad greičiausiai nubėga tie, kurie antrąją pusę bėga greičiau negu pirmąją.

Buvo įdomu stebėti dalyvių bėgimo techniką. Taisyklingai bėgo tik pusė bėgikų: kūnas vertikalioje padėtyje, rankos laisvai juda palei šonus, alkūnės sulenktos 90° kampu, pečiai atpalaiduoti, galva laikoma tiesiai, akys žiūri į kelią priekyje, kulnai keliami aukštai, o žingsnis – platus. Vienų kūnas buvo pasviręs į priekį lyg bėgtų prieš vėją, kiti atsilošę, daugelis bėgo taip įtempę rankas ir pečius, kad atrodė tarsi surakinti, mėšlungio sutraukti. Kai kurių galvos įtrauktos, kai kurių atloštos, o kai kurie žiūri tiesiai sau po kojomis. Kai kurie bėgo vos atplėšdami pėdas nuo asfalto: šlep-šlep, šlep-šlep. Mačiau porą šlubuojančių, matyt jų pėdos jau buvo nusėtos pūslėmis. O nuo tos vietos, kur aš stovėjau, bėgti buvo likę dar 13 kilometrų!

Iš visų pastebėtų klaidų baisiausiai atrodė įtempti, surakinti pečiai, nelaisvai judančios, atkragintos rankos. Šalia tokių egzempliorių labai gražiai atrodė laisvai, elegantiškai judantys bėgikai. Kai kurie atrodė tarsi būtų gimę bėgimui. Prisižiūrėjau svetimų klaidų, dabar tikiuosi bus lengviau taisyti savąsias. Aš jau esu išsiaiškinęs, kad bėgdamas per mažai pakeliu kulnus, priklausau šlep-šlep komandai. Kuo aukščiau pakeliamas kulnas, tuo lengviau keturgalviui raumeniui išmesti koją į priekį. Todėl bėgimo šuolis gaunasi gerokai ilgesnis be jokių papildomų pastangų. Ilgesnis šuolis = didesnis greitis. Paprasta.

Kita mano klaida yra ta, kad bėgdamas susikūprinu. Pradedu išsitiesęs, bet jau nuo kokio dvidešimto kilometro palengva imu kūprintis, o ties finišu jau būnu visai kaip kupriukas. Pats jaučiu, kad nepatogiai bėgu, bet visą energiją suvartoja kojos, o nugaros raumenims energijos nebelieka. Gravitacija įveikia nugaros raumenis. Reikėtų man pavaikščioti į sporto salę pakilnoti svarmenų, pastiprinti nugarą. Beje, mačiau ne vieną tokį kupriuką prabėgantį pro mane šiandien.

Didžiausią įspūdį paliko elitiniai bėgikai. Jie pro mane prabėgo tokiu greičiu, kokiu aš net 10 kilometrų nenubėgčiau. O jie taip nubėga visus 42. Man dar treniruotis ir treniruotis. Ech… net pavydas suima, kai apie tai pagalvoju.

Varžybas laimėjo Martinas Lelis iš Kenijos, nubėgęs per 2:05:15. Jis Londono maratoną laimi jau trečią kartą. Šį kartą jis pasiekė trasos rekordą, o kartu ir savo asmeninį rekordą. Atsilikęs 9 sekundėmis antras atbėgo jo tautietis Samuelis Wanjiru. Šis jaunuolis irgi ne iš kelmo spirtas: jis jau yra spėjęs du kartus pagerinti pasaulio pusės maratono rekordą. Pirmajame dešimtuke yra ir du baltieji: 5-ąją vietą užėmė amerikietis Hallas Ryanas, o 9-ąją rusas Aleksejus Sokolovas. Kaip ir visose maratono varžybose, Londone dominavo negrai iš Šiaurės Afrikos.

Žodžiu, varžybas stebėti buvo labai įdomu. Prastypsojau beveik keturias valandas. Pasikroviau ateičiai teigiamų emocijų, ambicijų ir begalinio noro treniruotis.

Halas Higdonas yra garsus JAV bėgikas, daugelio populiarių knygų apie maratoną ir bėgimą apskritai autorius, nuolatos rašantis straipsnius viename populiariausių žurnalų bėgikams „Runner’s World“.

Pagal Higdono programas maratonams ruošiausi 4 kartus: 2 kartus pagal programą pradinukams ir 2 kartus pagal programą pažengusiems. Man jo programos labai tinka, tarsi būtų specialiai man parašytos. Galbūt patiks ir jums.

Pasaulyje vykstantys maratono bėgimai yra labai populiarūs. Pavyzdžiui, Londone maratoną bėga 36 000, Berlyne 32 000, Paryžiuje 30 000 žmonių. Iš jų vos keli šimtai tėra profesionalūs bėgikai, visi likę – paprasti bėgimo mėgėjai. Kiekvienas didesnis miestas turi savo maratoną. Lietuvoje vyksta trys maratonai: Kaune, Pasvalyje ir Vilniuje. Tikiuosi, kad ši mano išversta treniruočių programa prisidės prie maratono populiarinimo Lietuvoje. Sėkmės starte!

Atverti maratono treniruočių programą pradedantiesiems.

Tą savaitę prasidėjo žiemos semestras universitetuose, tad hostelis buvo pilnas studentų, atvažiavusių pagal Erasmus programą: turkai, belgai, vokiečiai, airiai. Buvo ir paprastų keliautojų: amerikiečiai, anglai, argentiniečiai ir panaši publika iš viso pasaulio. Toks tipiškas pigus jaunimo hostelis. Kaina nakčiai 13 eurų. Gyventi hostelyje buvo labai linksma: už kampo esančioje parduotuvėje vynas kainuodavo tik 1 eurą už butelį. Tad lakėm tą vynelį ištisas dienas. Tai viena iš priežasčių, kodėl mano varžybų rezultatai buvo tokie prasti. Hostelyje buvo labai puiki virtuvė – didelė, erdvi, su foteliais, sofom, baru, televizoriumi. Ten ir valgydavome, ir gerdavome.

Tik atvykus suskubome keistis valiutą į eurus ir iš karto mums nuotaiką sugadino Valensijos bankai, už keitimą lupantys papildomą 9 eurų mokestį (daugiau nei 30 litų). Apėjau kelis bankus, mokestis visur vienodas. Tikri niekšai.

Nuotaiką pataisė tik Valensijos apelsinai, augantys gatvėse panašiai, kaip kad pas mus auga liepos. Didžiuliai oranžiniai apelsinai, gaila tik, kad neprinokę ir siaubingai rūgštūs. Norėčiau ten nuvažiuoti už poros mėnesių. Galėtų Valensijos maratono organizatoriai priderinti varžybų laiką prie apelsinų derliaus meto. Tą kartą teko apelsinus pirkti parduotuvėse. Pirkome juos kilogramais, lupome ir valgėme kiauras dienas. Maratono dalyviams finiše taip pat davė po maišą apelsinų. Man Valensija įsiminė kaip apelsinų miestas.

Pačios Valensijos daug nemačiau: apėjau kokį šimtą kartų senamiestį, apžiūrėjau kelis architektūros paminklus, bet nebuvo nuotaikos nei eiti į muziejus, nei šiaip kultūrintis. Pasivaikščiojau ir tiek. Valensijos sienamiestis nuostabus. Išvarstytas siaurų vingiuotų gatvelių tinklo. Vieni namai europietiško, kiti arabiško tipo, nors pastarųjų mažuma. Yra išlikę netgi Romos imperijos laikų paminklų. Tokia jau šio miesto istorija: nuo pat Romos žlugimo laikų jis eidavo iš rankų į rankas. Atitekdavo tai ispanams, tai arabams, tai vėl ispanams.

Valensijoje puikiai juntama Viduržemio jūros dvasia. Nors buvo žiema, juste jutau, kad vasara šiame mieste trunka 9 mėnesius: nuo pavasario iki rudens. Tuomet miestas alsuoja jūra, saule, vynu, flamenko ir apelsinais. Į tokį miestą norisi sugrįžti vėl ir vėl.

Tik būtina išmokti ispanų kalbą. Ispanai, kaip ir anglai, užsienio kalbų nemoka. Na, jiems nelabai ir reikia: pasaulyje ispaniškai kalbančių žmonių beveik tiek pat daug kiek ir kalbančių angliškai. Ispanai, užkalbinti angliškai, visada atsakys ispaniškai: banke, parduotuvėje, restorane, viešbučiuose, praeiviai gatvėje. Nesupranti ispaniškai? Tai tavo problema! Anglų kalbos ten niekas nemoka. Panašiai ir Londone nuėjus į parduotuvę ar restoraną neįmanoma susišnekėti jokia kita kalba, tik anglų.

Naktimis ten šilta kaip dieną ir žmonių pilna kaip dieną. Naktį miestas dar ilgai būna gyvas, bent iki kokių 4 ryto. Hostelyje buvo iškabinti plakatai: „Už alkoholio vartojimą gatvėje BŪSITE areštuoti policijos!“. Skambėjo labai baisiai. Bet jau netrukus paaiškėjo, kad ten geria kas nori ir kur nori. Apelsinais ir palmėmis apaugusi Valensija – mano miestas. Skrisiu ten vėl, kai tik apelsinai prinoks. Hasta luego, españa!

Šis maratonas buvo mano antrasis. Varžybos buvo labai gerai organizuotos. Prieš maratoną davė maišą su krūva žurnalų bėgikams, oficialią maikutę, butelį desertinio vyno ir puoduką, kojines, pirštines. Galėjo dar batelius pridėti, būtų buvusi pilna apranga. Po varžybų davė medalį, butelį putojančio vyno, maišą vietinių apelsinų, rankšluostį, visokių firminių krepšių, kuprinių, rankinių ir maišelių. Finišavusiems čia pat vietoje darė masažą, buvo bent 30 gultų, prie kiekvieno po dvi masažistes, kurios darė masažą visiems norintiems. Masažu nesusigundžiau, nes oras buvo vėsokas, o mane po finišo siaubingai krėtė šaltis ir aš kulniavau tiesiai namo.

Labiausiai nustebino dalyvių ir ypač žiūrovų gausa. Po startinio šūvio kokius du-tris kilometrus bėgome didelėje krūvoje, stengdamiesi neužlipti vieni kitiems ant kulnų. Vėliau, kai bėgikų virtinė išsivinguriavo gatvėmis tarsi didžiulė gyvatė, bėgti buvo labai patogu. Valensijos trasa labai įdomi. Ji yra tarsi aštuoniukės formos, tik aštuoniukę sudaro ne du, o keturi skirtingi žiedai, kurie vėlgi yra ne visai taisyklingi žiedai, o tokie vingiuoti. Todėl dažnai posūkiuose būdavo galima išvysti visą ilgą bėgikų virtinę, vingiuojančią tarsi gyvatė miesto gatvėmis. Labai įspūdinga. Ir ties visomis gatvėmis ir sankryžomis stovėjo gausybė mus aktyviai palaikančių žiūrovų.

Planavau nubėgti per tris valandas, norėjau 27 minutėmis pagerinti savo Vilniaus maratono rezultatą, bet plano neįgyvendinau. Nubėgau per 3:21:32, pagerinęs laiką tik 6 minutėmis, bet iš esmės likau savimi patenkintas. Po varžybų perbėgau dar kartą galvoje visą trasą ir įvertinau savo klaidas. Pirmąją pusę maratono įveikiau per 1:31:07, lygiai kaip ir Vilniuje (1:31:41). O štai antrąją bėgimo pusę greitis, lygiai kaip ir Vilniuje, labai krito. Kaip ir Vilniuje, maždaug ties 26-28 kilometru suėmė toks nesvietiškas alkis, kad jau dairiausi ar nesimato ką nors valgančių žiūrovų, būčiau prašęs pasidalinti. Buvau išsekęs, prisiversti judėti tolyn buvo taip sunku, kad jau maniau palikti trasą ir prisėsti pasėdėti kur nors parke ant suoliuko.

Tada porą kilometrų paėjau pėsčiomis ir nuo 30 kilometro pasijutau pakankamai pailsėjęs ir pradėjau palengva bėgti. Tuomet mane pralenkė 3:15:00 tempo vedlys su didžiule grupe iš paskos. Bandžiau porą kilometrų laikytis kartu su jais, bet išsekau ir vėl stabtelėjau paėjėti.

Vandens punktuose šiaip gerdavau vandenį, bet matydavau, kad kažką duoda koka-kolos vienkartinėse stiklinėse. Manydavau, kad ten koka-kola ir neimdavau, o 35-ajame kilometre paėmiau. Ir mano nuostabai ten buvo ne kokakola, o toks gelsvas saldžiarūgštis gėrimas. Gėrime esantis cukrus suveikė labai greitai. Jau vien nuo saldumo ant liežuvio galo iškart pasijutau žymiai geriau ir paspartinau žingsnį. Ėmiau lenkti visus vieną po kito. Kojos kilnojosi sunkiai, bet žiūrovų palaikymas „animo campeone“ neleido sustoti ir nuo 36-ojo kilometro iki pat finišo bėgdamas gana sparčiai pavijau ir aplenkiau bent šimtą bėgikų, aplenkusių mane tuo metu, kai ėjau pėsčiomis, ir atbėgau 921-as.

Kai pernai nubėgau Vilniaus maratoną, tuomet tikėjau, kad sekantį maratoną galiu įveikti per 3 h, bet, deja, nepavyko. Manau, kad dariau tris klaidas:

1) Treniruočių metu bėgiojau panašiu tempu kaip ir ruošdamasis Vilniaus maratonui, t.y. per lėtai. Norint nubėgti per 3 valandas reikia gerokai paspartinti bėgimo tempą treniruočių metu. Ir apskritai jau laikas man nusipirkti rankinį laikrodį, kad žinočiau kokiu greičiu treniruojuosi. Galėjo Valensijos maratono organizatoriai prie gausių dovanų pridėti ir laikrodį, nereikėtų pirkti.

2) Blogai maitinausi savaitę prieš maratoną. Tiesą sakant daugiau mitau vynu ir alumi, o ne normaliu maistu. Nuvykau į Ispaniją beveik savaitę prieš maratoną ir gerokai prisiatostogavau. Pasidaviau sugundomas malonumų. Ispaniškas vynas nuostabus, bet dar nuostabiau būtų atbėgti per 3:00:00. Kitą kartą atostogausiu savaitę po maratono, o ne prieš.

3) Mano klaidinga bėgimo technika. Per youtube.com esu prisižiūrėjęs filmukų apie bėgimą. Ypač užstrigo tas momentas, kad reikia aukštai kelti kulną. Viename filmuke net buvo labai gražiai parodyti trys sulėtinti skirtingo lygio bėgikai ir aiškiai matėsi, kaip aukštai kelia kulną čempionas, o vidutiniokas vos pakelia pėdą nuo žemės. Reikės man padirbėti ties technika.

Dabar paanalizavęs savo klaidas esu nusiteikęs labai kovingai ir kitame maratone ketinu pasirodyti žymiai geriau. Be to, būtų gerai pasiimti su savimi kokį nors hematogeną ar ką nors panašaus, nes 30-ajame kilometre man būna ragai, krentu lyg nusilpęs nuo badavimo. Beje, per televizorių rodė kaip vienas vyrukas, toks gana storuliukas, bėgo su kuprine, nešėsi sumuštinių ir skardinę alaus.

Gyvas meno kūrinio atlikimas be jokios abejonės turi būti mokamas dalykas. Muzikos koncertai, šokis, teatras, kino salės, įvairūs festivaliai ir t.t. tekainuoja tiek, kiek organizatoriai paprašys. O kopijos – tai jau kas kita. Gražiai išleistos knygos, CD/DVD/HD filmai ir muzika firminėse dėžutėse taip pat turi būti mokami, bet jų kaina neturi labai smarkiai skirtis nuo savikainos, t.y. pelno marža nedidelė. Rinka, be jokios abejonės, privalo būti laisva ir niekas negali nurodinėti verslininkams po kiek ką pardavinėti. Kopijų kaina pati savaime nusistovės nedidelė, nes virtualios kopijos (skaityk: „piratinės“) privalo būti nemokamos! Legaliai nemokamos!

Manau, kad visada atsiras tokių meno mylėtojų kaip Mindaugas ir Paulickas, perkančių gražiai išleistas kopijas. Aš ir pats mielai perku patinkančius lietuvių autorių muzikos albumus, kuriuos, žinoma, jau iš anksto būnu perklausęs nemokamai. Jei man kūrinys patinka, aš mielai paremiu atlikėją nusipirkdamas kopiją originalioje pakuotėje. Turiu nusipirkęs apie 20 lietuviškų albumų.

Bet svarbiausia yra tai, kad vadinamosios „piratinės“ kopijos privalo būti nemokamos. Liaudis turi turėti teisę legaliai atsišviesti knygą, nusikopijuoti dainą, atsisiųsti filmą. Žinau jau ne vieną menininką, leidžiantį (ir skatinantį) siųstis savo kūrinius nemokamai: rašytojas Paolo Coelho, grupės Dr. Green, Skylė ir Aquarium, kurios lyderis Borisas Grebenščikovas yra pasakęs: „Я считаю, что искусство должно принадлежать народу“ (iš čia ir antraštė). Jų vienetai, bet pamažu daugėja. Nesu tikras, bet lygtai grupė Radiohead irgi duoda atsisiųsti savo naujausią albumą nemokamai.

Siųskitės, skaitykite, klausykitės, žiūrėkite meną nemokamai. Kol kas tik pogrindyje, deja.

Как хорошо без женщин,
Без этих театральных сцен.
Без этих истерических измен,
Без этих запоздалых сожалений.

Как хорошо проснуться одному
В своем веселом холостяцком «флете»
И знать, что вам не нужно никому
«Давать отчеты» – никому на свете!

Pranas studijų laikais buvo radęs ir davė paklausyti tikro Aleksandro Vertinskio. Nepatiko jis man tada. Dabar paieškojęs vėl aptikau iš kur jį atsisiųsti. A. Vertinskis atlieka visai kitaip nei Grebenščikovas. Žymiai spalvingiau ir žaismingiau. Nebėra grebenščikoviško gilumo, ilgesio, rimtumo, mąslumo. Puikus balsas. Daug daugiau artistiškumo, bravūriškumo. Vertinskis dainuoja aplinkiniams, Grebenščikovas – sau.

Grebenščikovas yra perdainavęs ir daugiau dainių. Perdainuotą Bulato Okudžavos «Эта женщина! Увижу и немею…» klausyčiau ir klausyčiau.

Эта женщина! Увижу и немею.
От того-то, понимаешь, не гляжу.
Ни кукушкам, ни ромашкам я не верю,
И к цыганкам, понимаешь, не хожу.

Напророчут: «Не люби ее такую!»
Набормочут: «До рассвета заживет!»
Наколдуют, нагадают, накукуют…
А она на нашей улице живет!

Tokiа meilė man žymiai suprantamesnė už Viktorijos laikų meilę. „Tikra“ meilė visokeriopai laimi prieš „žaidimą meile“, nesvarbu kaip šauniai bežaistum.

K. Čilinskas

Pirmasis buvo K. Čilinkso iš Tėvynės Sąjungos frakcijos įstatymo projektas apie tai, kad atominę elektrinę reikia statyti viską suplanavus, paskelbus viešus, atvirus ir skaidrius tarptautinius konkursus. Dalį elektrinės (tuos garsiuosius 38%) parduoti viešame tarptautiniame konkurse, o ne dovanoti Vilniaus Prekybai be konkurso ir nemokamai. Socialdemokratų ir darbiečių dauguma jis nubalsuotas „prieš“, o pasiūlymas projektą pataisyti buvo visiškai atmestas ir K. Čilinsko projektas keliavo tiesiai į šiukšlių dėžę. Beje, kaip tik K. Čilinskas man aiškiausiai ir paaiškino Liūto trūkumus.

P. Gražulis

Antrasis buvo P. Gražulis iš Tvarkos ir Teisingumo frakcijos. Jo labai emocingai pristatyto pasiūlymo esmė tokia: nutraukti prasidėjusią sumaištį, atmesti prieš pusmetį priimtą prastai parengtą atominės eletrinės įstatymą ir pradėti viską nuo švaraus lapo. Pasiūlymą socialdemokratai atmetė, pasiūlymo taisymą taipogi atmetė ir P. Gražulio projektas nukeliavo paskui K. Čilinsko projektą tiesiai į šiukšliadėžę.

A. Kubilius

Trečiasis buvo A. Kubiliaus iš Tėvynės Sąjungos pasiūlymas, kuriame jis siūlė grįžti prie derybų su Vilniaus Prekyba. Tiesa sakant, pasiūlymo iki galo nesupratau, nes iš pristatymo nesupratau, ką jis ten siūlo. Minėjo savo jau buvusius pasiūlymus ir pasiūlymų pakeitimus, kurių nežinant sunku suprasti apie ką jis kalbėjo. A. Kubiliaus siūlymo esmė buvo grįžti prie derybų ir aiškiau įstatymiškai atskirti tarpines derybas, derybų rezultatus ir rezultatų tvirtinimą. Tai buvo ne įstatymo pasiūlymas, o tik pasiūlymas svarstyti toliau. Pasiūlymas buvo priimtas.

Z. Balčytis

Vėliau sekė ketvirtasis pasiūlymas, šį kart „už“ Liūtą. Jis buvo socialdemokrato Z. Balčyčio, to paties, kurio sūnus buvo teisiamas už dokumentų klastojimą ir Europos Sąjungos lėšų plovimą, bet teisme neaiškiai išsisuko (buvo nerasta nusikaltimo sudėties). Ponas Z. Balčytis, kaip ir priklauso G. Kirkilo draugui, bandė prastumti projektą, kuriame siūlė iš anksto pritarti dar nepasibaigusioms deryboms ir jų rezultatams. Tos derybos vyko pažeidžiant dabartinius įstatymus (jas vedė Socialdemokratų vyriausybė). Toks Z. Balčyčio siūlymas pripažinti rezultatus, kurių dar nėra, prieštarauja sveikam protui. Z. Balčytis bandė tokiu nutarimu įvelti dar daugiau sumaišties, taip palikdamas daugiau erdvės Vilniaus Prekybai ieškant įstatymų spragų ir kabliukų. Tik P. Auštrevičiui, E. Klumbiui ir S. Pečeliūnui visiškai sudirbus Balčytį, kilo nepasitenkinimas tarp jo paties bendražygių (P. Vilkas iš Darbo partijos pasisakė prieš) ir jo pasiūlymas buvo šiaip ne taip atmestas. Beje, buvo palikta teisė Z. Balčyčiui jį patobulinti.

R. Šukys

Paskutinysis, penktasis, buvo R. Šukio iš Liberalų ir Centro Sąjungos pasiūlymas. Tai buvo rimčiausiai pristatytas pasiūlymas. Jau vien kiek duoda raiški ir sklandi R. Šukio minčių dėstymo tvarka! Jo logiški ir racionalūs argumentai! Nepalyginsi su A. Kubiliumi, kuris kiekvieną sakinį pradeda penkis kartus ir kiekvieną kartą skirtingai, ir nei karto logiškai neužbaigia. Arba su jaustukų, šauksmininkų ir liepiamosios bei geidžiamosios nuosakos pilna P. Gražulio kalba, kuri, nors ir būdama emocinga, nesukelia tokio įspūdžio kaip griežta ir nuosekli Šukio logika. Apie rėksmingą ir egocentrišką B. Vėsaitę net nėra ko kalbėti!

R. Šukio pasiūlymo esmė buvo pakeisti Leo LT kūrimo tikslą iš pelno siekimo į tarnavimą visuomenės naudai, paskirti jo kūrimui griežtesnę kontrolę ir priderinti prie Europos Sąjungos aktų. Todėl reikia atsiimti kai kuriuos ankčiau priimtus neaiškius ir dviprasmius įstatymų projektus. R. Šukys siūlė iš pradžių priimti derybinę poziciją, o tik paskui pradėti derėtis. Ir ką jūs sau manote, pasiūlymas buvo atmestas! Jį atmetė Socialdemokratai, Darbiečiai, Valstiečiai ir Socialliberalai.

Kas valdo Lietuvą

Tarp balsavimų buvo daugybė rietenų, nuoskaudų ir santykių aiškinimosi. Socialdemokratas B. Bradauskas balsuodamas nuolat paspausdavo ne tą mygtuką (kas tokį nevykėlį galėjo išrinkti?). Darbietis A. Bosas vis taikydavo prabalsuoti už nesančius savo kolegas. Tikrai retas įžūlumas! Neveltui su V. Uspaskichu ranka rankon kerta, jie tikrai vienas kito verti.

Esu tikras, kad jau pernelyg ilgai Kirkilas kirkinasi su Liūtais. Kaip po tokių Seimo sesijų kažkam dar gali atrodyti, kad Seimas nėra korumpuotas? Beje, pati Seimo sesija buvo neeilinė, sušaukta Vilniaus Prekybos reikalams spręsti. Kas valdo Lietuvą? Siūlau paskaityti visą posėdžio pokalbių stenogramą. Ruduo artėja. Reikės rinktis už ką balsuoti. Tauta privalo žinoti ją pardavusius didvyrius.

Papasakojau apie savo dilemą 16-kai draugų: 6 iš jų Lietuvoje, o 10 – emigrantai (9 Londone, 1 Strasbūre). Įdomu štai kas: 6 neemigravę lietuviai visi iki vieno pinigus buvo linkę grąžinti. Vieni grąžintų kategoriškai be išlygų: „grąžinčiau, nes manau kad negrąžinus virš tavęs bus sukurta durna aura ir ji kurį laiką tęsis“, „nuo tiek milijonierė netapčiau, grąžinčiau ir mano sąžinė būtų švari“ ir „grąžinčiau, nes tai liktų mano sąžinėje“. Kiti grąžintų su išlygomis: „priklausomai nuo to, kaip su manimi elgėsi, supratingam ir normaliam žmogui grąžinčiau“.

Emigrantai elgtųsi visiškai priešingai: 9 iš 10 pasilaikytų pinigus sau. Dauguma nuomonių labai kategoriškos: „aš negrąžinčiau; jų klaida, tegu pasimoko skaičiuoti“, „pasilikčiau sau be sąžinės graužaties“, „esmė tame, kad visos tos agencijos yra parazituojantys padarai, dažniausiai tik ir žiūrintys kaip čia kokį kvailesnį lenką ar litovcą apsukt“, „tas agentas man eilinis agentūros klerkas ir tiek“, „pasilik tuos pinigus sau, nes kai aš prisimenu kaip mane visokie Coyle’ai apgaudinėdavo, apvaginėdavo ir panašiai, pikta net ir prisimint“. Ir tik vienas emigrantas buvo pasiruošęs grąžinti pinigus, kad neliktų nešvarios sąžinės, „nes atmink, kad lazda turi du galus“.

Išvados: per klaidą gautus pinigus grąžintų 100% likusiųjų Lietuvoje, o 90% emigrantų pasilaikytų pinigus sau. Tendencija daugiau negu aiški. Tik kodėl toks skirtingas elgesys? Manau, kad yra du galimi šio skirtumo paaiškinimai. Pirmoji versija tokia: visi lietuviai iki emigracijos buvo vienodi, bet emigracija juos pakeitė. Sunkus gyvenimas emigrantus užgrūdino ir pavertė cinikais. Pagal antrąją versiją, būsimieji emigrantai jau buvo kitokie dar gyvendami Lietuvoje. Būtent šis cinizmas ir meilė pinigams netgi galėjo būti viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie apskritai emigravo. Aidis pateikė trečią versiją. Pagal jį tiek emigrantai, tiek Lietuvoje likusieji lietuviai mielai priglaustų papildomus pinigus sau. Tik emigrantai tai atvirai pripažįsta, o Lietuvoje likę tai neigia ir šį norą slepia netgi patys nuo savęs.

Aš valandą laužiau galvą: „už“ ar „prieš“? Paskui paskambinau į banką ir pasiteiravau ar buvusi darbovietė gali paimti pinigus iš mano sąskaitos be mano žinios, jei turi mano asmeninius ir banko sąskaitos duomenis. Pasirodo, kad gali. Tuomet aš greit apsisukau ir už valandos jau turėjau naują sąskaitą kitame banke, į kurią mikliai pervedžiau visus savo pinigus. Pinigų nusprendžiau negrąžinti.

Įdomiausia tai, kad egzaminas nemokamas. Juniper matyt bando išsikovoti didelę interneto maršrutizatorių rinkos dalį ir tam reikia, kad būtų pakankamai daug specialistų, mokančių dirbti su jų įranga. Todėl Juniper Networks 2007 m. parengė programą „greitkelis“, pagal kurią greitai ir nemokamai buvo galima laikyti du sertifikatus JNCIA-ER ir JNCIS-ER. Pirmąjį išlaikiau šiandien, o nuo kitos savaitės ruošiuosi antrajam. 2008 m. programa bus papildyta dar dviem nemokamais certifikatais, kol kas nepranešta kokiais.

Darbo skelbimuose dažnai matau nurodytas Juniper specialistų algas, kurios siekia 2000 litų per dieną ir daugiau. Tokie skelbimai suteikia papildomo stimulo mokytis.

Ši kova vyksta kiekvieną rytą. Kartais aš sugebu jį įveikti ir išjungiu galutinai. O atsikėlęs vidurdienį pergalės skonio kažkodėl visiškai nejaučiu. Kare visaip nutinka.

Sėkmės sportuojant!

Atverti kalorijų skaičiuoklę.

Visas nutarimo tekstas:

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

NUTARIMAS
DĖL VALSTYBĖS TURTO INVESTAVIMO Į VIEŠĄSIAS ĮSTAIGAS

2006 m. spalio 24 d. Nr. 1049

Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 54-1492; 2002, Nr. 60-2412; 2006, Nr. 87-3397) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 68-1633; 2004, Nr. 25-752) 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Nustatyti, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis finansinis turtas – 5 litai iš Švietimo ir mokslo ministerijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų – kaip valstybės, kuriai atstovauja Švietimo ir mokslo ministerija, įnašas perduodamas šioms viešosioms įstaigoms:

Elektrėnų profesinio mokymo centrui – 1 litas;
Kauno mechanikos mokyklai – 1 litas;
Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokyklai – 1 litas;
Kuršėnų politechnikos mokyklai – 1 litas;
Raseinių technologijos ir verslo mokyklai – 1 litas.

Ministras Pirmininkas
Gediminas Kirkilas

Švietimo ir mokslo ministrė
Roma Žakaitienė

Lengviausia yra pastebėti leksikos pasikeitimus. Šia prasme labiausiai keitėsi daiktavardžiai. Atsirado daug naujų ir praktiškai visi jie yra paimti pagal skambesį iš angliško atitikmens. Jiems pridedama lietuviška galūnė ir jie „paleidžiami“ į gyvenimą. Puikus pavyzdys yra žodis morkeičius. Jis skamba labai neblogai, tarsi būtų tikras lietuviškas žodis, tik jo prasmė yra gana netikėta, nei su morkomis, nei su keitimu neturinti nieko bendra. Būdvardžių nėra nei vieno, jie nepaprastai atsparūs. Žodyną pamažu pildau, tad tikėtina kad vis tik atsiras keletas. Veiksmažodžiai taip pat atsparūs, naujų tėra vos keli. Tipiški pavyzdžiai yra leiboriauti, bukinti. Jų daryba tokia pati kaip ir daiktavardžių – pagal originalaus žodžio skambesį.

Morfologijoje pasikeitimų nedaug. Kol kas į galvą šauna tik išpopuliarėjusi priesaga -ing: šopingas ir pan. Lietuviškos galūnės savo išskirtinės vietos kalboje nė neketina užleisti, nors Briusas Vilisas ir Džastinas Timberleikas ne vienam užsieniečiui kelia juoką. Tegul sau linksminasi. Man taip pat būna linksma, kai aš pagalvoju, kokios skurdžios jų kalbos raiškos priemonės, nes jie neturi galūnių. Juokai juokais, bet į kalbą ateina žodžiai be galūnių, pvz džypy, nors kol kas ir pamažu. Vadinasi teks labai tankiai naudoti prielinksnius ir šiaip susiaurės galimų prasmių laukas.

Su sintakse yra kiek kitaip nei su leksika. Sintaksės pokyčiai plika akimi nelabai matomi, jai reikia išsamesnės analizės. Svarbu tai, kad anglų kalba yra analitinė, o lietuvių – sintetinė. Matyt būtent dėl šios priežasties veiksmažodžiai yra tokie atsparūs. Vis tik akivaizdu, kad lietuvių emigrantų kalba pamažu įgauna vis daugiau analitinių požymių. Daug dažniau nei Lietuvoje veiksmui ar būsenai nusakyti naudojamos sudėtinės konstrukcijos su žodžiais „būti“, „turėti“, „daryti“, „gauti“: turėti gerą laiką vietoje linksmintis, daryti užsakymą/skambutį vietoje užsakyti/skambinti, gavau porą skambučių vietoje man porą kartų paskambino. Kalba daiktavardėja: šįvakar pas mus bus išgėrimas sakoma vietoje šįvakar mes išgersime, padariau du budėjimus vietoje budėjau du kartus ir pan.

Atverti Anglijos emigranto žodyną.

Kompiuterių technologijos yra palyginti naujas reiškinys, nenumaldomai įsiveržęs į mano, į jūsų, į mūsų visų gyvenimus, į viso pasaulio raidą. Internetas yra ypač sparčiai besivystanti ir nuolatos besikeičianti kompiuterių technologija, apimanti mokslą, verslą, pramogas, karą, mediciną ir tikriausiai visas kitas žmonijos veiklos sferas. Naujos technologijos kuriamos žaibiškai, jos čia pat ima senti ir jas akimirksniu pakeičia dar naujesnės.

Kita vertus, kalba taip pat nestovi vietoje. Kalba yra gyvas padaras. Ji gimsta, auga ir sensta, tik jos gyvybės ciklas yra lėtas, todėl ne visada pastebimas. Susieti šiuos du reiškinius – kompiuterių technologijas ir kalbą – yra įdomus uždavinys. Šie reiškiniai gyvena ir vystosi skirtingu tempu, todėl kartais atrodo, kad kalba nespėja paskui kompiuterius. Tuomet kyla noras atsisakyti kompiuteriuose lietuvių kalbos ir jei ne visur, tai bent daugumoje atvejų naudoti angliškus terminus.

Šis noras yra suprantamas, nes kalbai nespėjant paskui technologijas atsiranda žodžių (terminų) trūkumas, tam tikras vakuumas, kurį norisi kuo greičiau užpildyti. Paprasčiausia ir greičiausia yra įsileisti į kalbą svetimžodžius, prikergti jiems lietuviškas galūnes, pavadinti juos „tarptautiniais žodžiais“ ir voilla, vakuumas užpildytas. Kai kurios tautos būtent taip su savo kalbomis ir elgiasi.

Geras pavyzdys yra anglų kalba. Anglų kalboje nėra nei vieno tarptautinio žodžio, vien tik angliški. Štai atkeliavo į Angliją iš Kinijos arbata, kurios pavadinimas skamba te ir tapo pačiu tikriausiu anglišku žodžiu tea. Štai rytoj nukeliaus į Angliją iš Lietuvos varškė ir jos pavadinimas taps pačiu tikriausiu anglišku žodžiu varshkea. Jis bus įtrauktas į žodynus ir anglas jūsų net nesuprastų, jei jūs suabejotumėte, kad, girdi, galbūt šis žodis yra ne visai angliškas. „Aš, anglas, šį žodį naudoju, vadinasi jis angliškas“, atšautų jums anglas.

Visai kitaip elgtųsi kinas. Galbūt jis varškę vadintų bai-wen, kas galėtų pažodžiui reikšti baltas debesis, o galbūt vadintų nai-dong, kas gali būti panašu į pieno drebučius. Ką ten varškė, juk kinai net valstybių pavadinimus yra „išsivertę“. Štai Angliją kantoniečiai vadina Ying-gwok, tai reiškia Didvyrių šalis. JAV vadinama May-gwok – Gražioji šalis. Pati Kinija kantonietiškai Joong-gwok irgi turi prasmę: tai Vidurinė šalis. Beje, atkreipkite dėmesį į pirmąjį žodžio Kinija hieroglifą 中国, reiškiantį vidurys. Gana paprasta, tiesa?

Taigi, kaip elgtis lietuviams? BIX’as Saulius Urbonavičius dainavo „gimiau tarp Europos ir Honkongo“. Tiksliau nepasakysi, pataikyta kaip pirštu į akį. Priimant į kalbą naujus žodžius lietuvių elgesys yra kažkur tarp anglų ir kinų. Valstybių pavadinimai ir kiti tikriniai žodžiai lietuvių kalboje neverčiami, na gal išskyrus Dramblio Kaulo Krantą ir pan., tačiau bendrinius žodžius galime versti. Aš manau, kad ne tik galime, bet ir reikia versti. Todėl ir sudariau šį interneto ir kompiuterių tinklų terminų žodyną. Sparčiai besikeičiančių technologijų spartus vertimas į sparčiai besikeičiančią lietuvių kalbą man yra tikras iššūkis. Tikiuosi, kad šis žodynas bus reikalingas ir aktualus. Galiausiai tik laikas parodys kuria linkme eina lietuvių kalba.

Atverti Interneto ir kompiuterių tinklų terminų žodyną.

Štai tokius suoliukus galima aptikti neįtikėčiausiose vietose. Laipiodamas po uolas aš įsivaizdavau, kad čia bent dešimtmetį nebuvo įžengusi žmogaus koja. O pasirodo, kad šie neįžengiami uolynai – tai švedų pamėgtos pasivaikščiojimo vietos.

Iki pasimatymo birželį, mano älsklingar.

Streikas įvyko dėl to, kad Anglijos pašto vadovybė pranešė apie būsimą darbo vietų modernizavimą, leisiantį iki 40 00 sumažinti darbo vietų skaičių. Bus diegiamos naujos modernios technologijos, darbas bus automatizuotas. Kita priežastis buvo ta, kad vadovai pasiūlė 2,5% pakelti atlyginimus, kad darbuotojai atsisakytų nerašytų taisyklių, vadinamųjų „ispaniškųjų taisyklių“. Pagal „ispaniškąsias taisykles“, darbuotojai gaudavo atlyginimą paskaičiuotą už 37,5 darbo valandų per savaitę ir galėdavo eiti namo kai tik baigdavo darbą. Ilgainiui ši praktika pasirodė tokia ydinga, kad darbuotojai vengdavo bet kokio darbo. Privalomą minimumą (visai nedirbti jie juk negalėjo), kartais suspėdavo atlikti padirbėję vos keletą valandų. Dar viena „ispaniškoji taisyklė“ buvo ta, kad jei tekdavo dirbti viršvalandžių nors 10 minučių, darbuotojai užsirašydavo 3 valandas viršvalandžių ir jiems būdavo apmokama kaip už 3 valandas, nors jie tedirbdavo 10 minučių.

Vadovybei paskelbus apie darbo vietų modernizavimą ir „ispaniškųjų taisyklių“ panaikinimą, tarp darbuotojų kilo didžiulis pasipiktinimas. Nepadėjo nei pakelti atlyginimai. Nors vadovybė tereikalavo atidirbti visas 37,5 valandas per savaitę, už kurias buvo mokama alga, ir užtai siūlė pakelti algas 2,5 procento, paštininkai atsisakė. Beje, tų pačių analitikų teigimu Didžiosios Britanijos valstybinio Royal mail – karališkojo pašto – darbuotojai užirba 25% daugiau nei panašias pašto siuntų paslaugas teikiančių privačių įmonių darbuotojai ir tuo pat metu privatininkai sugeba dirbti 40 % našiau.

Ką gi, šis streikas – tik dar viena vinis į pašto tarnybos karstą. Visos finansinės operacijos: prekių užsakymai, pinigų pervedimai, pirkimai, pardavimai – jau vyksta inernetu. Jei dar buvo įmonių, kurios delsė, tai po šio streiko jos turėtų visiškai pereiti prie interneto paslaugų. Pašto pagrindinė funkcija yra ne finansinės operacijos, o laiškų ir siuntų pristatymas. Akivaizdu, kad laiškai netrukus bus tik elektroniniai, o siuntas pristatinės kitos mažesnės ar didesnės įmonės, valstybinio pašto konkurentės. Šis streikas joms nepaprastai išėjo į naudą.

Paštininkai spaudoje ir internete daug inkštė apie sunkias sąlygas: ankstyvą darbą (jie pradeda darbą 5:30) ir sunkius pašto krepšius po 13 kg, kuriuos jiems reikia nusinešti iki automobilio. Nepritariu jų pozicijai. Manau, kad jei dirbi, tai dirbk. Girdėjosi daug apokaliptinių grasinimų a la „žlugdomas anglų darbininkas“, „darbo vietas perims imigrantai“, todėl „palaikyk streiką – palaikyk Angliją“. Manau, kad Angliją reikia palaikyti ne taip, o kažkaip kitaip. Patys anglai ne paštininkai, beje, streiko nepalaikė.

Tarp kitko, streikai Anglijoje populiarūs – kas porą mėnesių dienai kitai sustreikuoja metro traukinių ar autobusų vairuotojai, oro uostų darbuotojai, viešbučių tvarkytojai, restoranų darbuotojai ir t.t. Streikas – gana įdomi santykių aiškinimosi priemonė. Vis tik aš jos iki galo nesuprantu ir ji man kažkodėl nepatinka. Streikas – silpnojo ginklas. Aš paprastai arba diplomatiškai nusileidžiu (dažniausiai), arba pratrūkstu ir duodu į snukį (nebūtinai kumščiu). Nemoku derėtis. Galbūt kartais tikrai verta pastreikuoti. Bet ar streikas nėra tas pats snukių daužymas? Kai derybos nebevyksta, kai nebematoma išeities, kai apačia nebenori, o viršus nebegali? Tarsi maža revoliucija įmonės mastu.

Prieš mėnesį buvo pagerintas maratono pasaulio rekordas. Jį 29 sek. pagerino etiopas Hailas Gebrselasis, Berlyno maratone atbėgęs per 2:4:26. Jis yra buvusio pasaulio rekordininko kenijiečio Paulo Tergato senas draugelis ir amžinas konkurentas. Beje, Tergatas pasaulio rekordą buvo pasiekęs 2003 m. tame pačiame Berlyno maratone! Manau, kad ir man netrukus ateis eilė Berlyno maratone apsilankyti. Ten rekordus matyt nachaliavai dalina.

Mokiausi visą spalį po 10-12 valandų beveik kasdien. Nuo to laiko, kai mečiau darbą, praėjo jau trys mėnesiai, o darbo vis nerandu. Stresas ir pinigų stygius labai padėjo susikaupti ir puikiai išlaikti egzaminą. CCDA egzaminas buvo lengvesnis nei CCNA – praktinių žinių daug nereikėjo, iš esmės tebuvo vien teorija apie kompiuterių tinklų struktūrą. Tikiuosi, kad dabar, turint du aukštai vertinamus certifikatus, pradės labiau sektis ieškant darbo.

Dar jame yra labai didelės skylės, kartais tokios didelės, kad rodos gali ką nors į jas įdėti. Štai toks jis, tas sūris Ementalis.

Šiandien radau internete rusų kalbos testą. Atlikau ir gavau 93 balus iš 116.

Tai jau ne pirmas mano bylinėjimasis su darbdaviu Anglijoje. Prieš gerą pusmetį buvau padavęs į teismą įdarbinimo agentūrą City Site Solutions. Joje dirbau dvi dienas, ir jie man turėjo sumokėti 205 svarus. Tačiau pinigų nesulaukiau. Ėmiau skambinėti jiems, ieškoti pinigų. Jie visada gražiai su manimi kalbėdavo, žadėdavo pervesti pinigus. Tačiau sulaukdavau savaitės galo, o pinigų vis nebūdavo. Aš jiems vėl skambindavau, jie man vėl pažadėdavo, kad jau šią savaitę tai būtinai pervers. Taip prabėgo mėnuo, paskui antras, atėjo ir trečias mėnuo. Anglijoje skundus darbo santykių teismui galima paduoti neilgiau kaip tris mėnesius. Taigi, suskubau ir padaviau juos į teismą. Agentūra sutiko išspręsti ginčą be teismo, sumokėjo beveik visą sumą 188 svarus. Sumokėjo irgi nelengvai, dalies pinigų nenorėjo mokėti, paskui visgi sumokėjo, bet apmokestino didesniais mokesčiais ir gavosi ne 205, o 188 svarai. Ką gi, atgavau bent jau tiek.

Anglijoje per du metus teko dirbti bent dešimtyje agentūrų ir septyniose kompanijose. Iš agentūrų tik viena vienintelė Breeze nuolatos mokėdavo pinigus sąžiningai. Kiti anksčiau ar vėliau (dažniausiai anksčiau) imdavo sukčiauti. Vieną savaitę trūkdavo penkių svarų, kitą jau penkiolikos. Didžiausi plėšikai buvo Coyle Personnel. Jei kitose agentūrose pradėjus ieškoti „pasiklydusių“ pinigų, jie dažnai atsirasdavo, kad ir ne visi, tai Coyle prapuolę pinigai beveik niekada neatsirasdavo.

Tokia yra įdarbinimo agentūrų politika. Visi darbuotojai imigrantai, dažnai nelegalai, neturi kam pasiskųsti. O jei ir dirba legaliai, angliškai dauguma temoka „statybinę“ anglų kalbą: „ateik čia, paimk šitą, nunešk ten“, kai sakoma ir rodoma pirštu ką ir kaip daryti. Ir netgi jei moka anglų kalbą pakankamai gerai, kad sugebėtų pateikti skundą, dauguma vengia už save kovoti, nes bijo prarasti darbą arba paprasčiausiai nesitiki, kad kažką galima pakeisti. Jie yra sistemos aukos ir visiškai nenori aukos vaidmens atsisakyti. Neturi nei drąsos, nei ryžto.

Dirbant kompanijose yra kiek kitaip nei agentūrose. Kompanijos rimčiau tvarko savo buhalteriją, todėl apgaudinėja mažiau. Ir vis tik nesklandumų pasitaiko, tiesa, dažniau dėl žmogaus klaidos, o ne dėl noro apgauti. Tik dvi kompanijos, kuriose esu dirbęs, sumokėjo visą algą be problemų: McDermott Bros ir John Reddington. Kitose yra prapuolę tai šimtas, tai du šimtai svarų. Ypač dažnai pinigai „prapuola“ išeinant iš darbo. Žmogus godus padaras ir yra linkęs apgauti savo artimą. Ypač jei jis yra darbdavys arba šiaip turi valdžią.

Anglijoje paduoti į teismą dėl su darbo santykiais susijusių problemų reikia dviem etapais. Pirmame etape reikia pabandyti išspręsti problemą geruoju. Visų pirma reikia nusiųsti darbdaviui laišką, prašymą tartis geruoju. Tai reikia suskubti padaryti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo situacijos, dėl kurios bylinėjamasi, pabaigos. Šis laiškas vadinamas Grievance Letter. Per 28 dienas darbdavys turi atsakyti į laišką ir bandyti išspręsti ginčą geruoju. Laišką reikia siųsti registruotu paštu, kad turėtumėte įrodymą, kad išsiuntėte ne per vėlai. Laiško formą ir tuščią blanką jums gali atsiųsti Citizen Advice Bureau – nemokamos teisinės pagalbos organizacija. Užsukite į artimiausią Job Centrą, ten gausite vietinio Citizen Advice Bureau numerį. Aš Rytų Londone skambinau numeriu 0845 450 2073. Papasakokite apie problemą, pasakykite, kad norite paduoti darbdavį į teismą ir norite gauti blanką kaip rašyti Grievance Letter. Jie atsiųs blanką ir šiaip visokios įdomios informacijos apie Anglijos teismus. Grievance Letter iš esmės atrodo maždaug taip: „aš esu toks ir toks, dirbau Jūsų kompanijoje nuo tada iki tada, mano alga buvo sutarta tokia ir tokia, dirbau tiek ir tiek laiko. Pagal mano paskaičiavimus turėjau gauti tiek ir tiek pinigų algos, bet gavau tiek ir tiek. Todėl siunčiu Jums šį Grievance Letter ir siūlau susitarti dėl problemos sprendimo būdo be teismo.“ Esmė paprasta, tik ten būna prikaišiota visokių teisinių terminų ir įstatymų pavadinimų. Nusiuntus Grievance Letter, reikia palaukti 28 dienas. Aš du kartus bylinėjausi ir abu kartus darbdavys į Grievance Letter nieko man neatsakė. 28 dieną po išsiuntimo žengiame į antrąjį etapą.

Antrajame etape toliau viskas paprasta. Einame į Employment Tribunal www.employmenttribunal.gov.uk svetainę. Ten spaudžiame “Claim form (ET1) online for individual cases“, užsiregistruojame, užpildome anketą: vardą, pavardę, adresą ir pan. Trumpai, bet tiksliai aprašome situaciją. Paminime, kad išsiuntėme Grievance Letter ir palaukėme 28 dienas. Jie priima skundą, ir paskiria teismo dieną. Tada į ginčą įsijungia kita organizacija – ACAS (Advisory, Conciliation and Arbitration Service) www.acas.gov.uk. Ji jus susiranda pati, nieko daryti nereikia. Ji veikia kaip tarpininkas. Paskambins jums, paskambins darbdaviui, siūlys ieškoti sprendimo. Man jie visada labai padėdavo. Pagrindinis jų darbas – įtikinti darbdavį, kad jūsų ketinimai rimti. Manau, kad ne vienas iš mūsų, būdami nuskriausti kokios nors didelės kompanijos, bent jau mintyse pagrasindavome „paduosiu aš juos visus į teismą“ ir tik nedaugelis iš tiesų į teismą paduodavome. ACAS įtikina darbdavį, kad viskas labai rimta, kad procesas prasidėjo. Aš nei karto iki pačio teismo taip ir nebuvau nuėjęs, nes visada ACAS įtikindavo darbdavį sumokėti pinigus.

Nuogastavau dar ir dėl to, kad prieš pat bėgimą kelioms savaitėms buvau išvykęs į Gotlando viduramžių festivalį ir tris savaites visiškai nebėgiojau! Štai mano pilnas treniruočių grafikas. Kaip vėliau paaiškėjo, nuogastavau be reikalo. Buvau puikiai pasiruošęs ir įveikiau trąsą per 3:27:16. Atėjau prie starto vienas pirmųjų, tad stovėjau prie pat starto linijos kartu su geriausiais bėgikais. Po starto šūvio mane ėmė tie bėgikai vienas po kito lenkti. Išsigandau, kad per lėtai bėgu, paspartinau žingsnį ir čia pat po pirmųjų keliolikos metrų gavau pompą. Pirmus du kilometrus taip ir bėgau su pompa, kuri vėliau praėjo. Pirmą ratą bėgau paskui tokį puikų vyruką, kuris puikiai palaikė pastovų tempą, bėgti paskui jį buvo vienas malonumas. Paskui jis užsuko į krūmus ir aš likau vienas pats. Tuomet pasimečiau, pradėjau lenktyniauti su kuo papuola, nemokėjau išlaikyti pastovaus tempo. Prie pat pirmojo rato pabaigos mane pasivijo buvęs mano „vedlys“ ir pralenkė, aš nebesugebėjau bėgti paskui jį.

Bėgau be laikrodžio ir net neįsivaizdavau kokiu greičiu bėgu. Baiginėdamas pirmąjį ratą maniau, kad būsiu užtrukęs apie 2 valandas, bet, mano nustebimui, sekretoriato laikrodis rodė 1:31:00. Jei ir toliau būčiau bėgęs tokiu pačiu greičiu, maratoną būčiau įveikęs per 3 valandas. Nepaprastai apsidžiaugiau, nes supratau, kad numatytą tikslą – nubėgti per tris su puse valandos – tikrai pasieksiu.

Antras ratas buvo žymiai sunkesnis, bet ir ramesnis nei pirmasis. Kas 2,5 km buvo vandens, gėrimų ir kempinių su vandeniu punktai. Jei pirmame rate nei karto negėriau vandens, tai bėgdamas antrą ratą jau iš tolo žvalgydavausi – ar dar toli liko iki punkto. Nuo kokio 28 kilometro labai pavargau ir bėgdavau nuo punkto iki punkto. Viename netgi užkandau bananų. Punktuose išgerdavau vandens, porą šimtų metrų paeidavau pėsčiomis, paskui iki kito punkto porą kilometrų vėl pabėgėdavau. Ir taip visą kelią iki pat finišo.

Prieš pat finišą dar atradau savyje jėgų pabėgėti sparčiau, įveikiau tris bėgikus ir pakilau galutinėje turnyro lentelėje trimis vietomis aukštyn, atbėgęs 65-tas per 3:27:16. Pirmus 10 kilometrų bėgau 4:20 min/km greičiu, antrus 10 km bėgau 4:22 min/km, trečio dešimtuko vidutinis greitis buvo 5:09 min/km, o paskutinius 10 km bėgau 5:47 min/km. Kaip matyti, pirmą ratą bėgau labai greitai ir greitį laikiau pastovų. Čia turiu pasakyti Ačiū šauniajam mano pirmo rato vedliui! Antrame rate greitis krito tragiškai, o į pabaigą visiškai vilkausi, tiesiog ėjau pėsčiomis. Bet šiaip esu labai savimi patenkintas, jaučiu, kad turiu savyje jėgų bėgti greičiau. Kitame maratone sieksiu dar geresnių rezultatų.

Renginys buvo labai puikiai organizuotas, viskas labai patiko. Noriu bėgti dar kartą. Su maratonu yra panašiai kaip ir su kalnais – iš kalnų gryžęs vėl į kalnus nori. Kelios nuotraukos iš bėgimo.

Prieš startą. Esu žvalus ir kovingai nusiteikęs, šiek tiek jaudinuosi. Vis tik pirmas kartas.

Bėgimo trasa. Bėgome du ratus po 21 km. Ratas prasideda prie Katedros, eina iki Verkių parko dešiniuoju Neries krantu ir grįžta atgal kairiuoju krantu. Labiausiai patiko bėgti senamiestyje Maironio gatve palei šv. Onos bažnyčia, šv. Jono, šv. Ignoto gatvėmis. Sirgalių buvo nedaug, švietė saulė, buvo graži šaštadienio popietė. Patiko bėgti ir palei Nerį. Žmonės vaikšto pakrante, šuniukus vedžioja, jaunos mamos su vaikais, o aš sau bėgu takeliu. Gražu Vilniuje. Na, o Verkių parke nebuvo įdomu – bėgau keliuku tarp miškų ir tiek.

Po trijų su puse valandos, nubėgęs 42 kilometrus. Įveikus maratoną būna tikrai puiki savijauta. Nors kitą dieną ir sunkoka vaikščioti, lipti laiptais (ypač sunku yra lipti žemyn!) dabar jau tikrai žinau, kad ateityje bėgiosiu dar ne kartą. Maratono bėgimo sporte yra ypač gerai juntama olimpinė dvasia – svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Trasą įveikę dalyviai nors ir nieko nelaimėję jaučiasi tikrai pakiliai, visi iki vieno būna patenkinti savimi.

Pats miestelis Visby – nuostabus. Gatvelės vingiuotos ir siauros, atrodo, ištiesęs rankas pasieksi priešingas sienas. Gaila tik, kad buvau su švediška kompanija, kurie buvo gana nuobodūs, tad kelionė prailgo ir paskutines dienas neberadau ką veikti. Bet šiaip įspūdžių parsivežiau gerų. Kelios nuotraukos:

Pajūris labai primena Baltijos pajūrį Lietuvoje. Juk tai ta pati Baltija, kiek čia tėra iki Gotlando – pora šimtų kilometrų Baltijos jūra! Tos pačios kopos, tas pats smėlis, ta pati augmenija, tos pačios pušelės ir tie patys visur augantys sausuoliai.      
     
     

Gotlande yra keistų akmenų, susiformavusių prieš 400 mln. metų. Jie formavosi tuo metu, kai Gotlandas dar buvo ties pusiauju. Šie akmenys vadinami „rauk“, – tai suakmenėję koraliniai polipai. Visi koraliniai rifai bei tūkstančiai salų Ramiajame vandenyne yra susiformavę tokiu būdu. Ir štai jie, tie patys koraliniai polipai, atkeliavę į Šiaurę iki pat Baltijos jūros. Rauk akmenys atrodo įspūdingai, o kai sužinai iš kur jie atsiradę, darosi visai neįtikėtina!      

Štai tokius runomis išpaišytus akmenis galima Švedijoje kartais sutikti. Rašmenys iškalti akmenyje. Tikrai elektroniniu paštu dar nekvepia. Kažkur skaičiau mintį, kad jei kiekvienam poetui būtų liepta savo eiles iškalti akmenyje, šlamšto būtų parašyta žymiai mažiau. Ir mano svetainės, be abejo, nebūtų, aš jos akmenyje kalti neapsiimčiau.
     
     
     

Šaunamoji anga Visby gynybinėje sienoje. Visas Visby miestelis yra apjuostas puikiai išlikusia gynybine siena. Su šaunamosiomis angomis ir gynybiniais bokšteliais. Miestelis savo klestėjimo metu prieš keturis penkis šimtus metų buvo Hansos pirklių centras. Dėl patogios Gotlando pozicijos Visby klestėjo. Tuomet gynybinė siena buvo labai reikalinga ir atlaikė ne vieną puolimą. Ekonominis nuopolis Visby ištiko staiga. Miestelis tarsi užsikoncervavo ir iki šių dienų yra išlikęs toks, koks buvo prieš keletą šimtų metų. Jis yra didžiausias išlikęs viduramžių kompleksas Europoje. Tik dabar jis yra prabangus kurortas ir gynybinė siena tebetinka romantiškiems pasivaikščiojimams.

Persirengėliai Visby gatvėse. Gatves užplūsta persirengėliai – nuo jauno iki seno. Vieni pasitenkina nusipirkę megztą beretę ir geriamąjį karvės ragą alui gerti, bet dauguma žiūri į šį reikalą gana rimtai ir turi pasirūpinę daugybe autentiškos atributikos. Jorgenas pasakojo, kad daugelis dalyvių pradeda nuo paprastų drabužių ir kasmet garderobą vis papildo. Kai kurie dalyviai man atrodė tokie tikri, tikrai tarsi iš viduramžių nužengę. Pilnos gatvės karių, juokdarių, amatininkų, miestiečių, valstiečių, diduomenės, pirklių ir t.t. Miestas tampa gyvas viduramžių dvasia. Džinsuotieji turistai čia mažuma; jie jaučiasi nesaugiai tarp arbaletais, kardais ir lankais ginkluotų karių ir pavydi linksmai klegantiems „vietiniams“ miestelėnams. Jorgenas sakė, kad festivalis kasmet tampa vis didesnio ir didesnio masto. Po dešimties metų galbūt jis apims visą salą, o gal išsiplės ir dar toliau. Kitais metais būtinai sudalyvausiu su autentiška lietuvių valstiečio apranga: vyžomis, lino kelnėmis ir sermėga. Arba su klumpėmis. Pamenu, mačiau vieną tokį klumpakojį Stokholme po dizaino muziejų klumpinėjantį. Atrodė labai įspūdingai, aš net pats tokių užsinorėjau. To vyruko užklausiau kur jis klumpes pirkęs. O jis pasirodo buvo olandas, iš gimtinės klumpes atsivežęs. Teks ir man kada nors Olandijoje apsilankyti.

Darbas buvo labai sunkus fiziškai, vienas iš sunkiausių statybų darbų. Tvirtindavau plienines konstrukcijas, kurias vėliau betonuotojai užpildavo betonu. Dariau pamatus, sienas, perdengimus, kolonas. Pamažu „užaugindavau“ visą pastatą. Visur, kur tik pastate yra betonas – pvz, betoninė siena, kolona – betono viduje, kad konstrukcija būtų tvirtesnė, yra priraizgyta plieno strypų. Juos sutvirtinti tam tikra tvarka ir buvo mano darbas.

Darbe galvoti daug nereikėjo. Kai pramokau suprasti brėžinius, galvoti tereikėdavo tik kokio storio plieną paimti, kokio ilgio strypus atpjauti ir kokiais tarpais kur išdėlioti. Kol nesuprasdavau brėžinių, nereikėjo nei tiek. Tampydavau plieno strypus ant peties ir su specialiomis replėmis sukdavau vielą kiaurą dieną.

Labai gražiai matosi plienas. Šioje nuotraukoje atsiskleidžia visas styl fikserio darbo žavesys. Darbas paprastai manęs nežavėjo, nes dirbant reikia nuolatos būti pasilenkus – stovėti ant plieno ir pasilenkus rankomis sukti vielą. Daugelis styl fikserių į senatvę neišvengia radikulito, nes dirba nuolatos pasilenkę nesvarbu koks oras, saulei šviečiant, lietui lyjant, rytą vakarą, žiemą vasarą, sningant sodams, riešutams byrant…

Bet kartais būdavo retų akimirkų, kai man patikdavo styl fikseriauti. Tos akimirkos būdavo, kai po kelių sunkaus ir alinančio darbo dienų mūsų brigada baigdavo konstruoti tam tikrą pastato sekciją ir būdavo galima atsipūsti. Tuomet, kai viskas būdavo paruošta betonavimui ir visi laukdavo kol atvažiuos betonuotojai, statybų aikštelėje darbai aprimdavo, išnykdavo ta nuolatinė skuba, kuri būdavo ypač sustiprėjusi prieš pabaigą. Darbinkai prisėsdavo, užsirūkydavo. Tuomet aš žiūrėdavau į baigtą darbą ir jausdavo šiltą pasididžiavimą, kad štai aš, savomis rankomis statau tokį didelį ir aukštą namą.

Bedirbant Battersea Park nugriuvo kranas. Išgirdau baisų triukšmą, pakeliu akis – kranas krenta. Tiesiog perlūžo per pusę stiebas. Krano strėlė nukrito išsikišusi keliasdešimt metrų už statybos teritorijos. Du žmonės žuvo. Apskritai statybos gana pavojinga vieta. Traumos statybininkus lydi nuolatos. Tai vienam pajudėjęs plieno strypas kelio girnelę numuša, kitam atitrūkęs trosas per smilkinį užvažiuoja. O ant trečio kranas nukrenta.

2007 liepa, Finsbury Park. Paskutinės mano statybos. Už mano nugaros matosi būsimos „grindys“, kol kas tik plieninė konstrukcija. Apskritai, tai džiaugiuosi, kad teko padirbėti statybose, kad dirbau styl fikseriu, bet labiausiai džiaugiuosi tuo, kad daugiau ten nebegryšiu. Jau girdžiu permainų vėją. Listen to the wind of change, dainavo Scorpions.

Šiandien nubėgau 15 km, dešinės blauzdos raumenį biški skauda. Dešinė koja ir buvo tada traumuota. Šiandien pagalvojau, kad gal aš su dešine koja stipriau atsispiriu negu su kaire, nes kairė koja visai nepavargusi. Iki maratono dar trys su puse mėnesio, bus matyti vėliau kaip čia bus.

Maratono trasos ilgis 42 km 195 m. Pirmųjų olimpinių žaidynių maratono nugalėtojas graikas Spiridon Louis (Σπυρίδων Λούης) atbėgo per 2:58:50. Tiesa, tais laikais bėgdavo tik 40 km. Beje, jam užteko laiko sustoti savo dėdės užeigoje išgerti taurę vyno. Dabartinis pasaulio rekordas priklauso Paului Tergatui iš Kenijos. Jis 2003-iaisiais Berlyno maratone atbėgo per 2:04:55. Štai taip bėga čempionai.

Aš esu užsibrėžęs nubėgti pirmąjį savo maratoną per tris su puse valandos.

Man patinka švedų savigarba. Tokia nepasipūtusi, savimi pasitikinti, drąsi ir atvira. Kalbant apie švedus norisi naudoti žodį „atviras“. Atviras veidas, atviros akys, atviras žvilgsnis. Anglai taipogi turi savigarbos, bet jų savigarba labai pasipūtėliška. Pernelyg jie užrietę nosį. Anglas šituo požiūriu yra priešingas švedui. Nors galbūt ilgėliau pagyvenus tarp švedų jie pasirodytų tokie pat. Simona sako, kad atvirai bendrauti su švedais sunku, jie pernelyg arti savęs neprisileidžia. Kaip ir anglai, beje. Ir vis tik švedai nuo anglų skiriasi. Ir tas skirtumas labai teigiamas. Galbūt švedai neriečia nosies todėl, kad jie niekada nebuvo pasaulinio lygio imperija. Priešingai negu anglai, prancūzai, rusai arba, tarkime, turkai.

Skiriasi švedai ir nuo lietuvių. Lietuviai neturi savigarbos. Lietuviai bijo valdžios, bet slapčia laukia iš jos malonės. Švedijoje valdžia klauso visuomenės, Lietuvoje visuomenė klauso valdžios.

Nacionaliniame muziejuje yra ekspozicija apie Švedijos dizaino istoriją. Apžiūrinėjau švediško dizaino pavyzdžius ir pavydėjau jiems, kad jie šitaip moka. Ikea tipo dizainas. Paprasta, funkcionalu ir nuostabu. Vienoje salėje yra šūkis: „less is more“ ir „design is so simple, that’s why it is so complex“. Genialu! Taikliai apibūdinta. Nors kita vertus, švedai neturi Rūpintojėlio.

Maistas jų panašus. Simona sakė, kad jie, kaip ir mes, valgo daug bulvių, turi ir savo cepelinus, vadina juos kukuliais. Restorane valgyta bulvių užkepėlė buvo labai panaši į užkepėlę Forto dvare Pilies gatvėje Vilniuje. Stokholmo turguje netgi nusipirkau puikių lašinių. Su dvejomis siauromis raumens juostelėmis. Ir rūkyto briedžio kumpio. Gaila tik, kad ten alkoholio labai sunku gauti, būtų pasakų šalis.

Paplaukiojau kanalais apie salas, prisižiūrėjau laivų ir eilinį kartą užsigeidžiau turėti jachtą. Gal kada nors ir turėsiu. Juk būna ir nebrangių. Išmokau apie 20 švediškų žodžių, pusė iš jų skaičiai iki 10, kita pusė keiksmažodžiai. Norėčiau daugiau švediškai pasimokyti, bet tik po to, kai išmoksiu prancūzų. Jei iš vis kada nors išmoksiu. Paskutinė diena buvo pirmadienis ir mano nelaimei muziejai pirmadieniais nedirba, tai šiaip paslampinėjau po senamiestį, atsižiūrėjau iki soties į atviraveidžius švedus ir švedes (kas be ko!).

Iš kelionės turiu tik vieną nuotrauką. Nufotografavau vieno baro pisuarą. Nuotrauka tik viena, bet užtai kokia!

Galima apmyžti Staliną, Mao Dze Duną, Hitlerį, kitus komunistų, fašistų, arabų ar Afrikos kraštų diktatorius. Yra netgi Napoleonas. Kiekvienam pagal poreikius. Baras vadinasi „Golden Hits“.