“Nors esu žmogus kuriam didžiausia aistra ir malonumas yra mušti kitą žmogų, bet manau kad kad pederastų su lituokliu, Aldai, neišgydysi” Štai kur psichinių ligonių šutvė. Ir dar pavojingų.

Na, bet kiekvienas, pagal savo matus matuoja… O aš vistiek savo gyvenimą gyvenu, nors pasprinkit

Isivaizduok tokia savo erotinę fantazija,as, tu ir lituoklis.

Manau, po tokio gydymo seanso, greit moteris pamiltum.

Aš, pvz. D. Kedžio nepateisinsiu niekad; nes in case galėjo bent pagrasinti, o ne žudyti. O jei ir nužudė Furmanavičių, tai why reikėjo žudyt buvusios draugės sesę? Vaizdas: grįžta pirmokė dukra iš mokyklos ir pamato ant namų slenksčio gulinčią kraujo klane negyvą motiną. Jei čia tau kažkur kvepia teisingumu, tai tik užjaučiu.

Ir apskritai visa diskusija nusileidžia iki delfio lygio, nes ponas moka tik pasakyt “Aš tikėjausi išsamios analizės, liberalaus ir novatoriško požiūrio, paremto humanizmu” (tikriausiai net nesuprasdamas, ką sako), o nesugeba paprastų žodžių bent kažkokiais sveiko proto argumentais pagrįsti. Kalbėjimas dėl kalbėjimo ir dar kažkoks anarchizmas be ryšio. Telieka rėkte išrėkt vidurį gatvės, kad dėl visko kaltas Kubilius ir gėjai – ir pasaulis pasikeis.

O dėl Drąsiaus Kedžio, jei jau užsiminė, pasisakysiu ir aš. Taip, jį ištikusi istorija tikra tragedija, bet elgtis taip, kaip padarė jis gali tik beprotis. Žudymo pateisint mano galva neįmanoma, nes visada yra kita išeitis.

Ir maniškis summa summarum – jeigu negalit pagrįsti savo teiginių niekuo daugiau, nei “gėjai tvirkina vaikus, nes taip kažkas sakė, matė” arba “to ir to nebus nes aš taip užsigeidžiau ir dabar visi manęs klausys”, protingiau yra tiesiog patylėt.

Sėkmės.

Visi kiti dalykai, paremti sveiku protu, yra diskutuotini.

Tiesa pasakius negaliu įvardinti, kam kaip būna, bet man tai atsitiko spontaniškai, maybe 16-os metų – tiesiog ima vieną dieną traukti vaikinai ir nieko su tuo nepadarysi. Po metų pirmą kartą įsimylėjau, bet tada, turbūt, priešingai nei turėtų būti, suveikė ne jausmai o protas. T.y. jeigu aš žmogų tiesiog myliu, pamačius jį man linksta keliai ir pnš; tai nieko su tuo nebe padarysi, tiesiog taip yra. Faktas. Ir nesijaučiu darąs nusikaltimo; juk taip jaučiu, protą, tam tikras moralines vertybes,regis, turiu, jomis vadovaujuosi, o tai juk ir svarbiausia. Koks galų gale man reikalas, kad kokia bobutė mane apšnekės? Ar jum labai rūpi su kuo aš miegu?.. Manęs kažkodėl tokie dalykai nekaso…

O dėl tavo pasakojimo. Na, tiesiog atsidūrei netinkamoj vietoj netinkamu laiku, ką be pridurti… Jau žiūrėdamas iš savo varpinės, neneigiu “gay pasaulyje” yra tokių keistų dalykų. Bet, jei vaikinas tavęs paklausė, tai, patikėk, labai abejoju, kad jį tiesiog “ištvirkino” reklama ir jis nusprendė pabandyti. Tiesiog greičiausiai taip pajautė, ir kad ir kaip žiauriai gal nuskambės, manau, logiškiausia jam būtų išsiaiškinti, kas ir kaip yra iš tikro; o negyventi kažkokiomis projekcijomis. Nes gėjumi tampi ne tada, kai su kažkuo “tokiu” permiegi, o tik kai pats laisva valia sau tai pripažįsti. O tai, patikėk, gali užimti ir ne vienus metus.. Taip tiesiog atsitinka, gali tai vadinti likimui ar gamta, jausmas nėra įsitikinimas.

Ne nesu nusiteikęs prieš juos, bet ir nenoriu , kad rodytų pavyzdį mano vaikams, kaip antai jau leidžiamos vaikiškos knygelės apie karalių ir karalių apie tai, kaip jis nemylėjo karalienės ir vedė kitą princą, nu vien žo, žiauroka, bet greitu laiku teks su tuo susitaikyti ir nuo to niekur nedingsi.

Iš kitos pusės informaciją vaikai greitai gauna internete ir jei tėvai vengia apie tai kalbėti matomai ir vaikas visa tai interpretuos taip kaip jam šviečia.

O dabar trumpoji atsakymo versija… Savo “Mano nuomone…” susikišk į vieną vietą, nes akivaizdu, kad nesi skaitęs nė vieno mokslinio straipsnio homoseksualumo tema. Homoseksualumas yra tikra. Tai pripažįsta visos pagrindinės sveikatos ir psichologų asociacijos. Taškas. Jeigu žinių ir tolerancijos stoka tave verčia kalbėti taip, kaip verčia, tai čia nei mano, nei homoseksualių žmonių bėda.

Niekaip neatsikratau man į galvą įkyriai lendančio palyginimo su senovės Roma, ypač vėlyvuoju valdymo laikotarpiu. Tuo metu Romoje klestėjęs ištvirkavimas, paleistuvystė, homoseksualumas buvo eksportuojamas iš imperijos sostinės į jos pakraščius. Kaip vietinės kraštinių provincijų kultūros turėjo reaguoti į iš Romos plūstančią kultūrą, tame tarpe ir seksualinę? Be abejo, vyko kova tarp seno ir naujo. Analogiškai Lietuva yra Vakarų Civilizacijos provincija, tolimas pakraštys (už mūsų sienų jau prasideda azijatų kultūra). Iš centro į mūsų kraštą eksportuojamos gėjiškos gyvenimo būdo apraiškos laužo nusistovėjusias normas, trauko tradicinių vertybių saitus.

Muay Thai kary, nemanau, kad verta tam priešintis. Į Lietuvą eina Europos kultūra, atnešdama daugybę teigiamų naujovių, tačiau su ja ateina ir senųjų vertybių griovimas. Prie tokių naujų vėjų priklauso ir homoseksulaumas. Panaši kova Lietuvoje jau vyko XII-XIII amžiuje. Tuomet tradicines vertybes atstovavo pagonybė, o naujuosius vėjus – krikščionybė. Lietuva tikrai buvo paskutinė pagonybės citadelė Europoje. Galbūt ji šį kartą ir vėl tokia bus – paskutinė heteroseksualumo citadelė.

Aš stebiu eilinį kartą artėjantį tradicinių vertybių saulėlydį ir į jį žvelgiu filosofiškai, ramiai laukdamas neišvengiamai artėjančių 476-ųjų. Ir patyliukais jau mokausi mandarinų kalbos.

Su žmonos istorija viskas gerai – žmona TAMPAMA. O kaip su gėjais? Iš savo stebėjimų patirties prieinu išvados, kad yra didelė dalis gėjų, kurie jais sąmoningai TAPO. Todėl ir nesutinku su „gimimo“ versija.

Ilgai tą vakarą galvojau apie šį netikėtą susitikimą provincijos miestelyje. Nežinau iš kur paprastai atsiranda žmonos — ar jomis gimstama, ar tampama. Tačiau esu įsitikinęs, kad tą vakarą turėjau progą stebėti kaip buvo bandoma tapti žmona. Normali mergina, gyvenanti vedusių moterų apsuptyje, pati užsinorėjo būti žmona. Iš pradžių galbūt tik pažaisti žmoną, pasibandyti kas ir kaip, o paskui, jei patiks, galutinai ja tapti. Tarsi drugelis, besistengiantis išsiristi iš kokono, ši mergina ieškojo kelio į savo socialinę tapatybę.