dovydas.sankauskas.lt

Šiemet dar nesu nubėgęs nei vieno maratono. Tai mane verčia jaustis nepatogiai. Jaučiuosi kaip mokinys, neatlikęs namų darbų. Sukliudydavo tai mokslai, tai darbas, tai sveikatos sutrikimai. O gal pasiryžimo trūko. Nerasdavau laiko treniruotėms. Šiais metais gyvenimas sukosi kaip verpete: nauji miestai, nauji karjeros posūkiai, nauji namai, nauji veidai. Iki metų pabaigos dabar jau telikę tik keletas mėnesių. Peržiūrėjau Europos maratonų kalendorius ir išsirinkau Kalvijos maratoną.

Kalvija – kurortinis miestukas Maljorkoje, Palmos pašonėje. Į Palmą Ryanair’as skraidina po 35 litus su visais mokesčiais. Netikėdamas tokiomis kainomis peržiūrėjau bilietus nuo spalio pradžios iki gruodžio pabaigos. Tik per Kalėdas bilietai pakyla iki 200 litų, o kitomis dienomis už 35-60 litų nuskristi galima bet kada. Matyt ne sezonas, dėl to taip pigu.

Iki Kalvijos maratono liko tik 14 savaičių. Pagal Halo Higdono sistemą Advanced II susidariau savo treniruočių grafiką. Tai 18-os savaičių programa, tad pradedu treniruotis nuo 5-osios savaitės. Šį sekmadienį yra numatyta 22 km treniruotė, tad jos vietoje rugsėjo 13 d. ketinu sudalyvauti VI Vilniaus maratone 2009 pusės maratono varžybose. Rimtai varžytis neketinu, bėgsiu lėtai, stengsiuosi kad treniruotė nepavirstų į tikras varžybas. Bus paprasčiausiai smagu sudalyvauti didelėje bėgimo šventėje.

Ta proga užvakar nusipirkau pulso ir GPS matuoklį „Garmin Forerunner 305“ ir jau išbandžiau bėgdamas. Aparatas rodo pasirinktinai daugybę informacijos: laiką, tempą, greitį, pulsą, atstumą, aukštį virš jūros lygio, ratų skaičių, koordinates, poilsio laiką, sudegintas kalorijas ir t.t. Galima nustatyti treniruočių zonos ribas pagal atstumą, laiką, greitį, maksimalų ir minimalų pulso dažnį arba tempą ir pan. Galima bėgti atkarpas, matuoklis rodo visus šituos duomenis kiekvienai atkarpai atskirai. Kompiuteryje vėliau galima peržiūrėti treniruočių rezultatus.

Negaliu atsidžiaugti geru pirkiniu. gps-shop.lt toks kainuoja tik 650 litų, pristatymas į namus nemokamas, man jį pristatė sekančią dieną. Pasižiūrėjau ebay.com – ten viso labo tik keliais litais pigiau. Neįtikėtina kaip čia Lietuvoje toks geras dalykėlis taip nebrangiai pardavinėjamas. Konkuruojančių firmų Polar ir Suunto gaminiai Lietuvoje, kaip ir galima tikėtis, buvo gerokai brangesni.

Su juo bėgti labai smagu. Anksčiau savo pastangas galėdavau sekti tik pagal kvėpavimą ir pagal bendrą nuovargį. Dabar viską matau daug tiksliau, todėl ir taisyklingai treniruotis tapo daug lengviau.

Šiemet Kalvijos maratone sau didelių tikslų nekeliu. Pernelyg didelę metų dalį praleidau neapsiavęs sportbačių. Noriu Kalvijos maratoną nubėgti per 3:10:00.

Lazerinę akių operaciją dariau www.akiuklinika.lt klinikoje Vilniuje. Rinkausi iš trijų firmų: www.akiuklinika.lt, www.sugihara.lt ir www.lasik.lt. Pastaroji buvo pati brangiausia – 4900 litų už abi akis. www.sugihara.lt ir www.akiuklinika.lt kainavo po 4400. Visose trijose klinikose dar reikia atskirai mokėti už gydytojo konsultaciją prieš operaciją – 90 litų. www.lasik.lt klinikos nesirinkau dėl 500 litų didesnės kainos, o www.sugihara.lt per kelis kartus taip ir nesugebėjo man telefonu paaiškinti kada būtų galima operuotis, nes jie nežinojo savo operacinės darbo grafiko. Konkuruojančios klinikos tokią informaciją apie savo darbo grafikus kažkaip žinodavo. Tad operavausi www.akiuklinika.lt klinikoje.

Dariausi LASIK operaciją. Esu labai patenkintas šios klinikos tiek darbuotojais, tiek dėmesiu savo personai, dalykišku, bet šiltu bendravimu, tiek pačia operacija. Operavo gydytoja Lina Socevičienė, esu labai ja patenkintas. Operacijos metu buvau nuolatos informuojamas apie operacijos eigą, žinojau kas ir kaip tuo metu man buvo daroma. Jaučiausi saugiai. Skausmo praktiškai nejutau, tik šiek tiek perštėjo kai pjovė kairiąją akį. Dešiniajai akiai net nejutau, kad kas būtų daroma. Operacijos metu į akis švietė visokie spalvoti lazeriukai, akyse rangėsi, tai išskysdavo, tai vėl susikoncentruodavo žalios, baltos ir raudonos švieselės. Operacija kiekvienai akiai truko gal po 10 minučių. Po to mane iškart paleido namo.

Pirmą dieną po operacijos jaučiausi labai prastai. Kol perėjau miestą nuo klinikos iki viešbučio, kaitri saulė taip sudirgino akis, kad jas skaudėjo iki pat vakaro. Užsitraukęs užuolaidas ir dar papildomai nuo saulės ant lango užsikabinęs adijalą, visą dieną ašarodamas užsimerkęs pragulėjau lovoje. Akys labai smarkiai ašarojo ir perštėjo, vaizdas buvo išplaukęs kaip po vandeniu.

O atsikėlęs sekančios dienos rytą jau buvau sveikas kaip ridikas. Savijauta buvo puiki, mačiau labai gerai. Keletą dienų dar vaikščiojau su akiniais nuo saulės, bet netrukus nebereikėjo ir jų. Pagal gydytojos nurodymus tris mėnesius negalėsiu maudytis ežeruose, pertis pirtyse ir netgi paprasčiausiai trinti akių rankomis.

Apskritai kažkokio labai stebuklingo pagerėjimo nejaučiu. Aš anksčiau nešiodavau kontaktinius lęšius, tad jaučiu tik tokį pagerėjimą, kad man nebereikia jų rytais įsidėti, o vakarais išsiimti. Net iki šiol, praėjus dviems savaitėms, vis dar keista, kad atsibudęs ryte jau iš karto matau gerą vaizdą. Patogu, kad nebereikia gaišti tos vienos minutės lęšiams įsidėti ir išsiimti. Vis tik, kai nuo akinių perėjau prie lęšių, patogumo efektas buvo kur kas didesnis, nei nuo lęšių perėjus prie normalaus regėjimo. Aišku, smagiausia būna tiems, kurie prie normalaus regėjimo pereina tiesiai nuo akinių.

Šiaip labai džiaugiuosi, kad pasidariau operaciją ir matau normaliai. Tačiau jei operacijai būtiną sumą būtų tekę sunkiai uždirbinėti ir ilgai taupyti, tuomet dar pagalvočiau, ar tikrai verta ją daryti, nes jokio labai stebuklingo efekto nebuvo. Mano galva, tokia operacija yra prabangos dalykas.

Dažnai tenka matyti kaip sutrinka lietuviai, užsieniečių paklausti, kuo pasaulyje garsėja mūsų šalis. Deja, labai dažnai atsakymas būna: „mūsų šalies merginos labai gražios“. Gerai, jei tas užsienietis yra sekso turistas, ir vietinių merginų grožis ir lengvas prieinamumas jam yra svarbiausias kriterijus renkantis šalį būsimai kelionei. O jeigu jį domina ne seksas, o kitokie dalykai?

Prisipažinsiu, kad ir aš pats, kolegos anglo paklaustas kas gero yra Lietuvoje, esu pasakęs, kad mūsų merginos pačios gražiausios. „Oh yes, žinau, buvau, man patiko“,– juokėsi pagyvenęs santechnikas, pasakodamas apie savo nuotykius Lietuvoje. Nuo to karto lietuvaičių niekam nebegiriu.

Kartą draugų vietnamiečių aš pats paklausiau kas įdomaus yra Vietname. Po kelių sekundžių pauzės išgirdau tik: „vietnamietės merginos labai gražios“. Pasijutau nejaukiai. Ar tikrai nėra kitos priežasties aplankyti Vietnamo?

Lietuva ir Vietnamas: dvi šalys. Viena garsi tuo, kad buvo Tarybų Sąjungos sudėtyje, kita tuo, kad ją buvo užpuolę amerikiečiai. O šiaip gūdžios provincijos, atsilikę runkelių kraštai. Lietuviai dar mėgsta girtis, kad kalba atseit kažkokia senoviška kalba. Pasenusi kalba ir atsilikusi artojų mąstysena. Kai nelabai turi kuo pasigirti, kas tuomet belieka – tik gražios merginos.

Be gražių merginų ir pasenusios kalbos dar turime ir atseit unikalią gamtą. Per Europarlamento rinkimus viena kandidatė, žiūrovo paklausta kaip pristatys Lietuvą Europoje, atsakė: „pristatysiu kaip šalį, turinčią unikalią gamtą“. Įdomu, ką ji turėjo omenyje. Gerai, jei Kuršių Neriją. Tačiau visa kita – tas pats kaip ir visur. Didžiuotis krūmokšniais apžėlusiomis pamiškėmis ar degtinės butelių primėtytomis paežerėmis būtų galima, jei Europoje nebūtų Norvegijos fiordų, Stokholmo archipelago, Šveicarijos Alpių, Kroatijos pajūrio ir t.t. Man kur kas labiau patiktų, kad galėtumėme didžiuotis, kaip kad sakė kitas Europarlamentaras L. Donskis, didžiuotis tuo, kad „lietuviai gali kurti, ne tik arti“.

Juk turime kuo girtis ir netgi labai. Turime vieną seniausių konstitucijų pasaulyje. Galime pasigirti Kazimieru Semenavičiumi, garsiuoju raketų išradėju, vieninteliu lietuviu be Vytauto Didžiojo, įtrauktu į Britų Enciklopediją. Nesvarbu, kad jis ir vėl liko nepaminėtas nei viename mokykliniame vadovėlyje. Galime didžiuotis LDK kariniais pasiekimais – lemiamais istoriniais momentais sumušėme ne vieną rusų, turkų ar švedų kariuomenę tiek sausumos, tiek jūros mūšiuose. Nesvarbu, kad nei vienas toks momentas nebuvo ekranizuotas jokiame istoriniame filme. Galime didžiuotis tolerancija, kuria lietuviai garsėjo šimtmečius – dar niekur Europoje nebuvo girdėta, kad žydai, katalikai, protestantai ir musulmonai gyventų draugiškai vieni šalia kitų. Nesvarbu, kad po Antrojo pasaulinio kai kurių grupių praktiškai nebeliko. Galime didžiuotis pasaulinio lygio menininku Jonu Meku. Nesvarbu, kad niekas nepasakytų nei vieno jo filmo pavadinimo. Galėtumėme didžiuotis savo didikais: Radvilomis, Pacais, Chodkevičiais, Pliateriais, Goštautais. Nesvarbu, kad kai kurie iš jų kalbėjo lenkiškai. Juk ir dažna „gražioji lietuvaitė“ ne visada kalba lietuviškai. Kuo Radvila už jas prastesnis?

Tai ar tikrai lietuvaitės gražios? Gražios, tik geriau niekam apie tai nepasakokite.

Kartą komandiruotės metu nuvažiavau į Braitoną. Šis kurortinis pajūrio miestukas nuo seno garsėjo kaip Didžiosios Britanijos gėjų sostinė. Po darbo išėjau pasivaikščioti po miestą. Buvo šiltas ir ramus vasaros vakaras. Atvykus iš Londono Braitonas atrodė tikra atgaiva. Miestelyje tvyrojo „atsipūtusi“ atmosfera: praeiviai niekur neskuba, šaligatviais žirglioja žuvėdros. Tuščioje parduotuvėje babajus į popierinį maišelį man įvyniojo skardinę alaus. Kelias valandas gurkšnodamas iš skardinės alų vaikštinėjau vingiuotomis gatvelėmis, kol užklydau į pramogų rajoną. Šokių barai, disko, kazino, naktiniai klubai — viskas kaip ir priklauso kurortui. Manęs netraukė nė į vieną iš jų, norėjau paprasčiausiai pasivaikščioti, tad pasukau į nuošalesnę gatvę.

Tuščioje sankryžoje atsirėmęs į tvorą stovėjo jaunuolis. Atrodė kaip kažko lūkuriuojantis eilinis vėlyvas pramogautojas. Neskubėdamas artėjau prie jo. Tiesą pasakius, aš į jį neatkreipiau dėmėsio, kol jis manęs neužkalbino.

   — Atsiprašau, ar nežinai kiek dabar valandų,— paklausė jis.

   — Pusė dvylikos,— atsakiau žvilgtelėjęs į laikrodį.

Jau buvau benueinąs, bet jaunuolis neramiai pasimuistė, tarsi ketindamas dar kažko paklausti. Pasivaikščiojimas mane buvo maloniai nuteikęs ir aš buvau nieko prieš šnektelėti su nepažįstamu vaikinu, tad sekundėlei stabtelėjau šalia jo. Abu patylėjome kelias sekundes. Jaunuolis iš pažiūros atrodė apie 18 metų, puošniai apsirengęs, tarsi ketintų eiti į vakarėlį. Man pasirodė, kad jis tikriausiai laukia draugų, su kuriais buvo susitaręs kartu eiti į vakarėlį, ir draugai tikriausiai vėlavo. Atrodė šiek tiek įsitempęs, bet tai manęs neerzino. Argi maža nelaimingų paauglių slampinėjančių kurorto gatvėmis? Jis vėl neramiai pasimuistė. Aš luktelėjau dar sekundėlę ir jau pats buvau beketinąs kažką sakyti apie gražų šio vakaro orą, nes tyla šiek tiek užsitęsė ir jau priderėjo arba eiti sau, arba kažką sakyti.

   — Gal tu gėjus?— netikėtai prabilo jis pirmas. Turbūt stengėsi, kad balsas skambėtų laisvai, bet atrodė, kad šitam klausimui jam teko sukaupti visą savo narsą. Matyt jam buvo pirmas kartas.

O aš buvau šokiruotas! Klausimas buvo toks netikėtas, kad pats sau mintyse turėjau pakartoti klausimą, kad jį suvokčiau. Akimirką net pagalvojau, kad gal ne taip išgirdau, juk negali būti, kad manęs iš tikrųjų šito klaustų. Iš nuostabos net išsižiojau ir nebesumojau ką atsakyti. Man irgi tai buvo pirmas toks kartas.

   — Ne, aš ne gėjus,— atsakiau dar negalėdamas patikėti savo ausimis. Čia tai bent! Štai jis, vienas iš garsiųjų Braitono gėjų, stovi prieš mane visame savo gražume! O juk net nebūčiau įtaręs. Tariausi galįs atpažinti gėjus iš tolo. Įsižiūrėjau geriau. Šis jaunuolis atrodė normalus ir kalbėjo normaliai — jis visiškai neatrodė kaip gėjus. Sakyčiau netgi labai normalus vaikinas. Kiekvieną vakarą klubų rajonuose Londone tokių slampinėja tūkstančiais.

   — O ar tu pats gėjus?— paklausiau jo. Jis pavartė delną ore, neryžtingai gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė. Toks gestas paprastai reiškia nežinau, nesu tikras. Vaikinas atrodė nusivylęs, man jo net pagailo. Aš pats buvau toks sutrikęs, kad man buvo ir gaila, ir juokinga vienu metu. Vaikinas juk šiaip ne taip įsidrąsino mane kabinti, o aš pasirodžiau ne gėjus. Kaip apmaudu!

   — Ar tu dar neapsisprendei?— savaip išsiaiškinęs jo gestą klausinėjau toliau.

   — Neapsisprendžiau,— prisipažino jis.— Aš tik šiaip, norėčiau kol kas tik pabandyti, o tada ir apsispręsiu. O ko tu čia vaikštinėji? Ką tu čia veiki?— paklausė manęs.

   — Aš ne iš Braitono,— atsakiau.— Ne vietinis aš. Vaikštinėju ir tiek.

   — Bet juk tu žinai, kas čia per rajonas. Ko čia ieškai, jei tu ne gėjus?— neatlyžo jis.— Galbūt ir tu toks pat kaip ir aš, neapsisprendęs?— jaunuolio balse buvo girdėti beužgimstanti viltis.

   — O ne, aš dėl savęs esu labai tvirtai apsisprendęs,— nusijuokiau išsklaidydamas bet kokias jaunuolio viltis. Palinkėjau jam gero vakaro ir grįžau į viešbutį.

Ilgai tą vakarą galvojau apie šį netikėtą susitikimą gėjų sostinėje. Nežinau iš kur paprastai atsiranda gėjai — ar jais gimstama, ar tampama. Tačiau esu įsitikinęs, kad tą vakarą turėjau progą stebėti kaip buvo bandoma tapti gėjumi. Normalus vaikinas, gyvenantis gėjų apsuptyje, pats užsinorėjo būti gėjumi. Iš pradžių galbūt tik pažaisti gėjų, pasibandyti kas ir kaip, o paskui, jei patiks, galutinai juo tapti. Tarsi drugelis, besistengiantis išsiristi iš kokono, šis januolis ieškojo kelio į savo seksualinę tapatybę.

Šiąnakt sapnavau, kad Šiauliuose bulvare man buvo pristatyta jauna, šviesiaplaukė mergina iš Suomijos. Ji buvo apystorė ir dėvėjo gėlėtą suknelę.

   — O,— nusišypsojau aš jai linksmai,— žinau vieną suomišką žodį — Kippis!
Iš jos reakcijos buvo matyti, kad ji nesuprato, ką aš norėjau pasakyti.
   — Kippis!— dar kartą šūktelėjau šypsodamasis.— Čia suomiškai.
   — Nesuprantu, nėra tokio žodžio,— ji nesuprasdama papurtė galvą.
   — Kippis! Į sveikatą!— pakartojau ranka imituodamas kaip užsiverčiu taurelę.
   — Kažką tu čia maišai, nėra tokio žodžio,— mergina iš Suomijos gūžtelėjo pečiais nueidama, o aš taip ir likau stovėti sutrikęs.

Atsibudęs ryte pasižiūrėjau į žodyną — yra toks žodis.

Man atrodo juokingos pastarųjų metų lietuvių kalbos prievaizdų pastangos „sutvarkyti“ kai kurių tautų ir rasių „neteisingus“ pavadinimus ir pakeisti juos „teisingais“. Turiu omenyje bandymą seną, istorinį čigonų tautos pavadinimą pakeisti naujuoju terminu romai. O taip pat negrų rasės senąjį pavadinimą pakeisti naujuoju žodžiu juodaodžiai.

Negras

Pagrindinis motyvas keisti šiuos pavadinimus yra tas, kad senieji pavadinimai, atseit, yra neteisingi ir įžeidžiantys, o naujieji, atseit, tokie nėra ir nebus. Negrų pavadinimas kilo nuo ispaniško žodžio negro – juodas. Nuo šio ispaniško žodžio kilo dabartinis jų pavadinimas daugumoje kalbų (negras, nigger, негр, nègre). Amerikoje negrams, kurie praktiškai beveik visi istoriškai yra vergų palikuonys (tik nedaugelis į Ameriką atvyko iš Afrikos laisvi), dar prieš 40 metų nebuvo leidžiama turėti tokių pačių teisių, kaip baltiesiems: baruose kabojo lentelės „negrai neįleidžiami“, autobusuose buvo atskiros vietos negrams.

Angliškai yra du šio žodžio variantai: negro ir nigger. Kilus sąjūdžiui už negrų teises, buvo atsisakyta pastarojo žodžio nigger, nes šis žodis buvo siejamas su senąja vergovine praeitimi, todėl buvo įžeidžiantis. Negro iš pradžių dar kurį laiką buvo laikomas neįžeidžiančiu, bet ilgainiui buvo atsisakyta ir jo. Nuo šiol negrai Amerikoje vadinami angliškos kilmės žodžiu black, reiškiančiu tą patį, ką ir senasis ispaniškos kilmės žodis – juodas. Kai kuriems nepatinka netgi black, todėl buvo greta pasiūlyta tokių žodžių kaip afroamerican, kas aišku, visai netinka negrams, esantiems ne iš Amerikos. Terminas black išplito po visas anglakalbes šalis – Angliją, Australiją, Airiją ir pan.

Ispanijoje ir Pietų Amerikoje negras sėkmingai ir liko negro, o likusiame pasaulyje, kuriame vergovės nebuvo, liko ispaniškos kilmės žodžiai: negras, негр ir pan. Ispanakalbėje Pietų Amerikoje, kur buvo atplukdyta labai daug juodaodžių vergų iš Afrikos, nei vienas negras nesipiktina žodžiu negro, nes tai įprastas ispaniškas žodis.

Tokiose šalyse kaip Lietuva, kuriose nebuvo vergijos, negras yra visiškai neutralus žodis. Iš Amerikos, kartu su kokakola, holivudu ir kitomis amerikietiško gyvenimo būdo apraiškomis, į pasaulį buvo eksportuojama ir kova su rasizmu. Didžiausi kuriozai prasidėjo šalyse, kuriose nebuvo nei vergovės, nei negrų, tad nebuvo už kieno teises kovoti, tačiau kovoti norėjosi. Vienintelis dalykas, kurį kaip taikinį sugebėjo susirasti karo už negrus dalyviai, buvo pats žodis negras. Nusitaikyta buvo rimtai. Sekant amerikietiška maniera ispaniškos kilmės žodis buvo išverstas į vietinę kalbą. Negras tapo juodas.

Tačiau antirasistams kažkaip pro akis prasprūdo, kad tikrasis priešas yra visai ne šis žodis. Negrus juk žeidžia, kai yra pabrėžiama jų rasė apskritai. Ne taip jau ir svarbu kas pasakoma – negras ar juodaodis, ar dar kaip kitaip. Svarbiausia čia yra pats dėmesio atkreipimo į priklausymą rasei faktas. Todėl norėčiau, kad antirasistai liautųsi dalyvavę šioje raganų medžioklėje ir paliktų šį seniai lietuvių kalboje įsitvirtinusį žodį. Juk labai norint ir žodį juodas galima taip iškošti pro dantis, kad skambės įžeidžiau už bet kokį negrą. Tikrai ne negras kursto rasizmą ir akivaizdu, kad negro pakeitimas į juodaodį rasizmo neišnaikins.

Čigonas

Aiškinama, kad čigonus reikia keisti romais, ir randamos dvi priežastys. Pirmoji priežastis – jie patys save vadina romais. Čigonas čigonų kalba yra rom, dgs. roma – reiškia žmogus. Antroji priežastis – pavadinimas čigonai jiems nemalonus, nes liaudyje yra įvairių priežodžių apie čigonus (apie akivaizdžius, savaime aiškius dalykus yra jumoristine forma sakoma „vagių ir tarp čigonų pasitaiko“), jie vadinami vagimis, arkliavagiais, sukčiais, čigonės moterys tapatinamos su pinigų viliotojomis būrėjomis. Liaudyje gero vardo jie neturi dėl netvarkingo, klajokliško gyvenimo būdo. Visa tai telpa žodyje čigonas. Žodis romas neigiamų konotacijų kol kas neturi, nes tai yra naujas žodis, ne visi žino kas tai yra. Esu visiškai įsitikinęs, kad prigijus naujajam čigono pavadinimui romas, visos neigiamos konotacijos ir prasmės niuansai atseks iš paskos, nes ne žodis kuria tautos įvaizdį, o pačių tautos atstovų elgesys.

Čigonai panašiai vadinami ir kitomis kaimyninių tautų kalbomis. Rusiškai ir bulgariškai цыгане, rumuniškai (didžiausia čigonų koncentracija yra Rumunijoje ir Bulgarijoje) jie vadinami ţigani, kur jie lygiai taip pat nemėgstami. Nori įžeisti rumuną – pavadink jį čigonu. Bus garantuota pasipiktinimo reakcija ir karšta diskusija apie tai, kad rumunai ir čigonai – ne tas pats. Daugumos kaimyninių ir tolimesnių šalių kalbomis čigonai vadinami taip pat ar panašiai: tsiganes, zingari, cikani, zigeuner, gypsy, gitanos.

Motyvas keisti čigoną į romą todėl, kad jis pats save vadina rom, yra sudilusio skatiko nevertas. Tauta neprivalo savo kaimynų būti vadinama taip, kaip ji pati save vadina. Pateiksiu keletą įdomesnių pavyzdžių.

Rusai save vadina русский, dgs. русские, o šalis – Россия. Būtent taip juos vadina dauguma jų kaimynų ir kitų šalių. Lietuviškai rusas - Rusija, švediškai Ryss - Ryssland, angliškai Russian - Russia. Tik štai latviai juos vadina krievs, dgs. krievi, o šalis – Krievija. Šis pavadinimas kilo nuo šalia būsimųjų latvių genčių gyvenusios slavų genties кривичи. Iš čia ir krievs. Estiškai rusai venelased, Rusija – Venemaa.

Latviškai dėl tokios pačios priežasties estas yra igaunis, o Estija – Igaunija. Patys estai save vadina eesti. Kiti kaimynai, įskaitant lietuvius, juos vadina taip, kaip ir jie save.

Suomiai save vadina suomi. Kai kurie kaimynai juos vadina taip pat, tačiau kai kurie vadina kitaip. Pavyzdžiui, rusiškai jie yra vadinami фины, angliškai, kaip ir rusiškai – Finns, Finnish.

Kaukazo regione gyvena visiems gerai žinoma gruzinų tauta ir turi savo valstybę Gruziją. Tačiau mažai kam žinoma, kad patys gruzinai save vadina kartvelebi, o savo valstybę – Sakartvelo. Be jų pačių, niekas jų taip nevadina. Kaimynams jie labiausiai žinomi gruzinų vardu (rusiškai грузин, Грузия). Angliškai jie vadinami Georgian, o šalis – Georgia. Išvertus paraidžiui į lietuvių kalbą tai skambėtų Jurgis, o šalis – Jurgija. Patys gruzinai labai didžiuojasi, kad jų valstybės pavadinimas yra siejamas su šv. Jurgio vardu.

Didžiojoje Britanijoje esantis Velso kraštas angliškai vadinamas Wales, o ten gyvenantys žmonės Welsh. Patys save jie vadina Cymry – Cymru. Prancūziškai šis kraštas vadinamas Pays de Galles. Pažodžiui lietuviškai – Galų kraštas. Taip yra dėl to, kad anglams, kurie buvo germanų kilmės, vis labiau keliantis į Britanijos salą, vietiniai keltai, kurie buvo galų kilmės, buvo išstumti į Velsą. Prancūzai yra galų kilmės, kaip ir velsiečiai, todėl jie šį kraštą iki šiol vadina Galų kraštu, nors visas likęs pasaulis – Velsu.

Kai lietuviai kalba apie lenkus, visaip linksniuodami žodį lenkas, šalia stovintys patys lenkai neturi nė menkiausio supratimo, kad kalba eina apie juos. Save jie vadina polaki, Polska. Taip pat ar panašiai juos vadina ir kiti jų kaimynai. Lenkai net neįtaria, kad lietuviai juos vadina visai kitaip.

Tarp vieną iš pačių spalvingiausių pavadinimų turinčių kraštų yra pati didžiausia Europos valstybė – Vokietija. Jie save vadina Deutsche, o šalis Deutschland. Savo kaimynų anglų jie vadinami German, Germany. Kaimynai prancūzai juos vadina Allemand, šalis Allemagne. Rusų jie vadinami немец, немцы, o šalis šnekamojoje kalboje Немция. Visi slavai juos vadina panašiai: čekiškai Německo, lenkiškai Niemcy. Toks įdomus pavadinimas kilo nuo slavų žodžio немой – nešnekantis. Švediškai jie vadinami Tysk, šalis Tyskland. Estiškai saksalased, Saksamaa. Lietuviškai vokietis, Vokietija. Latviškai panašiai kaip ir lietuviškai – vācietis, Vācija. Jei doičai būtų čigonai, tai jau seniai būtų paskelbę visiems karą dėl tokio savo vardo iškraipymo!

Tokių pavyzdžių pasaulyje begalės. Vadinti čigonus romais vien todėl, kad jie patys save vadina kažkaip kitaip, nematau jokio tikslo. Žodynų perrašymas nei nuo rasizmo, nei nuo tautinės neapykantos neišgydys.