dovydas.sankauskas.lt

Išlaikiau dar vieną Cisco egzaminą (ARCH 642-873). Tai buvo paskutinis egzaminas CCDP sertifikatui gauti, po egzamino iškart gausiu sertifikatą. Egzaminui ruošiausi apie porą mėnesių, paskutinį mėnesį kasdien tam skirdamas po 10 valandų. Šis egzaminas buvo vienas lengvesnių, nes nereikėjo mokytis jokių naujų komandų ar techninių subtilybių ar smulkmenų. Tačiau jis buvo sunkus, nes jame nagrinėjamai teorijai suprasti techninius dalykus buvo būtina jau žinoti iš anksto.

Ruošdamasis perskaičiau 4 knygas:

• 1. Top-Down Network Design, 2nd Edition by Priscilla Oppenheimer ISBN-10: 1-58705-152-4; ISBN-13: 978-1-58705-152-4; Published: May 27, 2004;
• 2. Optimal Routing Design by Russ White, Alvaro Retana, Don Slice ISBN-10: 1-58705-187-7; ISBN-13: 978-1-58705-187-6; Published: Jun 7, 2005;
• 3. Designing Cisco Network Service Architectures (ARCH) (Authorized Self-Study Guide), 2nd Edition by Keith Hutton, Mark Schofield, Diane Teare ISBN-10: 1-58705-574-0; ISBN-13: 978-1-58705-574-4; Published: Dec 24, 2008;
• 4. CCDP ARCH Quick Reference (Digital Short Cut) by Kevin Wallace, Michael Watkins ISBN-10: 1-58705-499-X; ISBN-13: 978-1-58705-499-0; Published: Oct 26, 2007;

Pirmoji knyga labai patiko. Autorė pateikė labai sistemingą požiūrį į tinklų projektavimo metodiką. Nors ir paminėdama daug smulkmenų, autorė lengvai sugebėdavo atsiplėšti nuo žemės ir pažvelgti į tinklų projektavimą iš paukščio skrydžio. Iš pradžių pamaniau, kad ši knyga beviltiškai pasenusi, nes radau paminėtas tokias technologijas, kaip AppleTalk ir Token Ring. Paprastai knygas, kuriose aptinku rekomendacijas Token Ring keisti į Ethernet, o šakotuvus (hub) keisti į komutatorius (switch), metu lauk net neskaitęs. Tokioms knygoms vieta nebent muziejuose, Interneto eros priešaušrio skyriuje. Tačiau Priscilla Oppenheimer sumaniai panaudoja savo gilias istorines technologijų žinias aiškindama dabarties technologijas. Pavyzdžiui, nustebau supratęs, kad vis dar tebetobulinamo IPv6 protokolo technologijos jau kadų kadaise egzistavo AppleTalk ir CLNS protokoluose. Kaip sakė filosofas: nežinantys istorijos yra priversti ją kartoti.

Antroji knyga patiko ne mažiau, o gal netgi dar labiau už pirmąją. Knygos tema kur kas siauresnė, tačiau išnagrinėta labai giliai. Jautėsi didžiulė autorių kolektyvo erudicija. Visi autoriai aktyviai dalyvauja IETF kurdami naujus Interneto technologijų standartus (RFC). Jaučiu, kad apie maršrutizavimą dabar žinau daugiau. Tiksliau pasakius, žinau kiek dar daug nežinau. Pasižiūrėjau interviu su Russ White’u, vienu iš knygos autorių. Į klausimą: „ko reikia norint tapti geru kompiuterių tinklų projektuotoju“, Russ White’as atsakė: „Get as much experience as possible“. Visuomet pasąmoningai jaučiau, kad būtent to aš ir siekiu. Išreikšdamas tai tiesiai šviesiai, White’as man padėjo aiškiau suformuluoti savo tikslą. Perfrazuosiu Leniną: „Įgykite patirties, patirties ir dar kartą patirties“. Tik taip galėsiu tapti geras kompiuterių tinklų projektuotojas.

Trečioji knyga buvo oficialus egzamino vadovėlis, bet ji buvo itin nuobodi. Vos prisiverčiau perskaityti. Paskutinė, ketvirtoji, knyga buvo tiesiog graži ir kompaktiška trečiosios santrauka.

Su CCDP sertifikatu kišenėje esu pasiruošęs užkariauti naujas karjeros aukštumas. Profesijos sertifikatų turiu pririnkęs jau visą pluoštą, tiek Cisco, tiek visokių kitokių. Įdomu, ar šis ne toks jau ir plonas popierių pluoštelis padės man susirasti gerą darbą pasaulinės krizės akivaizdoje.

Sekmadienį Londone sudalyvavau Dulwich Charity Run 10k varžybose. Specialiai šioms varžyboms nesirengiau, paprasčiausiai prabėgau vietoje eilinės 19 km treniruotės mano pagrindiniame maratono treniruočių plane. Varžybos yra puiki proga pasitikrinti save ar aš tobulėju. Norėjau pagerinti savo prieš 3 mėnesius Palangoje pasiektą asmeninį 10 km rekordą. Palangoje 10 km buvau nubėgęs per 39:56, o čia, Dulwich parke, svajojau nubėgti per 39:00. Žinojau, kad realiai tokiam rezultatui dar nelabai esu pasirengęs, todėl mane būtų patenkinęs ir 39:30 ar panašus rezultatas. Žodžiu, svajojau asmeninį rekordą pagerinti ženkliai, bent per 30 sekundžių. Tačiau to padaryti nepavyko. Asmeninį rekordą aš pagerinau, tačiau labai neženkliai.

Į Dulwichiaus rajoną iš mano miesto galo nėra jokio patogaus susisiekimo, tad į registraciją šiek tiek vėlavau. Vos užteko laiko padaryti apšilimui. Persirengiau, pabėgiojau ir atsistojau prie starto linijos. Šiose varžybose dalyvavo 600 dalyvių, tad grūsties nebuvo, stovėjau prie starto linijos trečioje ar ketvirtoje bėgikų eilėje. Nemėgstu brautis per minią, geriausia kai iš karto atsistoju greta bėgikų, atitinkančių mano jėgas, ir netrukdau nei sau, nei kitiems. Nuaidėjus švilpukui pasileidau bėgti. Startinės makalynės praktiškai nebuvo, nors kažkeli lėtapėdžiai vis tik įsigudrino atsistoti starte užlindę visiems prieš nosis ir kiekvienam teko juos aplenkinėti.

Jau po 100 metrų pirmieji bėgikai išsirikiavo gražia eilute, kuri beveik nekisdama ir išsilaikė iki galo. Prieš mane buvo apie 20 bėgikų. Tempas atrodė labai smagus, bet stengiausi nepasiduoti startiniam jauduliui ir pernelyg neįsibėgėti. Ties pirmojo kilometro ženklu žvilgtelėjau į laikrodį: 3:45. Jei noriu nubėgti lygiai per 39 minutes, tai reiškia, kad bėgu šiek tiek per greitai. Svarbiausia, kad pavyko suvaldyti startinį jaudulį, nes paprastai pirmąjį kilometrą šaudavau kaip kulka per 3:30 ar net dar greičiau, o paskui krisdavau. Šį kartą to išvengiau. Antrasis kilometras 3:47, irgi per greitai, bet startinį jaudulį visiškai numalšinau.

Kūnas pradėjo judėti laisvai ir ritmingai, kojos pačios pajuto tinkamiausią tempą ir lengvai, tarsi be pastangų, nešė mane į priekį. Aš aplenkiau porą bėgikų, mane taip pat aplenkė 4 bėgikai. 2 iš jų aš aplenkiau šiek tiek vėliau, po kelių kilometrų, o kiti 2, kurį laiką šmėžavę man prieš nosį, prieš finišą dingo tolumoje. 3-iasis kilometras įveiktas per 3:58. Viskas normaliai.

Varžybų trasą sudarė 3 ratai: mažasis ratas 3 km ir du ratai po 3,5 km. Didžiuosiuose ratuose buvo po ilgą, bet nuožulnią įkalnę ir nuokalnę. 4-ąjį kilometrą į įkalnę įveikiau 4:02, 5-ąjį nuokalne per 3:52. Šiek tiek per lėtai, bet kol kas viskas normos ribose. Pusė trasos ėjo parko takais, o kita pusė – šaligatviais. Kai kur šaligatviai buvo remontuojami, kai kur teko bėgti pro autobusų stoteles. Vienoje vietoje iš namo staiga išbėgus ir ant šaligatvio susispietus būreliui vyrukų, plekštelėjau vienam iš kelią užtvėrusių vyriškių per petį: „Sorry, mate!“ ir nuskuodžiau tolyn. Už nugaros išgirdau riebiai lenkiškai nusikeikiant. Matyt, lenkų emigrantai nemėgsta bėgimo varžybų. Šiaip ant kiekvieno posūkio stovėjo varžybų tvarkdariai, kurie stabdė eismą, rodė mums kelią ir šiaip labai mus palaikė. Bėgau su užrašu ant marškinėlių „Lietuva“, todėl girdėjau praeivius šūktelint „Go Lithuania!“. Jaučiausi smagiai.

6-ajame kilometre pradėjo reikštis nuovargis: laikas 4:00. Kojos pačios savaime į priekį jau nebenešė, teko kiekvienam žingsniui susikaupti ir valios pastangomis nusiteikti bėgti nelėtinant tempo. Bet tempas krito. 7-asis kilometras į įkalnę 4:03. Čia pradėjau lenkti kai kuriuos bėgikus per visą ratą. 8-ajame kilometre tempas visiškai nukrito iki 4:05. Jėgos išseko, tačiau buvo labai smagu ir gera lenkti bėgikus per visą ratą, tik tai mane ir palaikė. Nuo 8-ojo kilometro laukė ilga 1,5 km ilgio nuokalnė beveik iki pat finišo. Žvilgtelėjau į laikrodį: vidutinis visos trasos bėgimo tempas 3:56. Atrodė, kad dar turiu šansą spėti į savo svajonių laiką.

Pasileidau nuokalne padidinęs tempą, bet dar ne iš paskutiniųjų jėgų. 9-ąjį kilometrą įveikiau per 3:47. Puikumėlis! Vidutinis visos trasos tempas pagreitėjo per vieną sekundę iki 3:55. Fantastika! O dar net neperėjau į finalinį spurtą! Bėgikų, kuriuos lenkiau per visą ratą, gausėjo vis labiau ir labiau. Gausėjo iki tiek, kad siaurame šaligatvyje netgi pradėjo darytis sunku juos aplenkti. Prasidėjo paskutinis, 10-asis kilometras.

Ir čia mane visiškai išmušė iš vėžių tie, kuriuos aš lenkiau per visą ratą. Kelias iki finišo likus 600 metrų suko pro parko vartus. Jau artėdamas prie vartų mačiau, kad prie jų artėja didelis būrelis lėtapėdžių, kuriuos aš tuoj aplenksiu per visą ratą. Nepagalvojau, kad man reikia paspartinti tempą, kad nepatekčiau į grūstį prie vartų. Į grūstį aš, aišku, patekau, teko sekundei ar dviem visiškai sustoti ir palaukti kol galėsiu patekti pro vartelius į parką. Per tą sustojimą visiškai išsimušiau iš kvapo ir iš ritmo, nebesugebėjau prideramai baigti spurto. Iki finišo vos ne vos nusivilkau. Prieš pat finišą kažkas, prisivijęs iš nugaros, netgi pabandė mane aplenkti, bet aš visiškai nebeturėjau valios priešintis, leidausi aplenkiamas. Mane aplenkęs vyrukas išsiveržė į priekį per metrą, tačiau savo nelaimei daugiau nutolti nebandė. Sekundę ar dvi laikiausi jam iš paskos, kol manyje staiga užvirė sportinis pyktis: „nesileisiu aplenkiamas!“. Paskutinius 100 metrų finišavau galingai ir tą vyruką pavyko stebėtinai nesunkiai aplenkti.

10-asis kilometras buvo įveiktas per 4:02. Nepavyko atlikti savo firminio pasispardymo paskutiniame kilometre. Užuot buvęs pats greičiausias kilometras, jis buvo beveik pats lėčiausias. Be to, mano GPS matuoklis nevisiškai tiksliai matavo trasą. Pagal matuoklio parodymus finišas buvo „nukeltas“ 200 metrų tolyn. Kitą kartą bėgdamas varžybose matuoklio parodymus vertinsiu su 2-3 sekundžių paklaida, kad paskui netektų nusivilti. Jei ne tie „nukelti“ metrai, kuriems sugaišau papildomas 30 sekundžių, ir neatliktas finalinis spurtas, galėjau atbėgti ir greičiau. Galutinėje įskaitoje su rezultatu 39:49 užėmiau 18-tą vietą. Asmeninį rekordą pagerinau 7 sekundėmis, bet tai manęs pernelyg nedžiugina, nes vis dar esu apniktas minčių iš serijos „kas būtų buvę, jeigu būtų“.

Lenktynių metu mano vidutinis širdies pulsas buvo 173. Grįžau namo ir jau nekantraudamas laukiu rytojaus, kad pernakt pailsėjęs vėl galėčiau eiti į treniruotes. Man reikėtų daryti daugiau tempinių treniruočių pieno rūgšties (laktato) slenksčiui pagerinti ir daugiau greičio treniruočių. Vėl noriu į varžybas. Tikiuosi, kad kitą kartą pavyks pasirodyti kaip reikiant.

Maratono varžybos šiemet buvo puikiai organizuotos. Viskas buvo neprasčiau nei dideliuose užsienio maratonuose. Likus kelioms savaitėms iki Vilniaus maratono kasdien spaudoje pasirodydavo bent keli pranešimai apie artėjančias varžybas. Šventė prasidėjo jau šeštadienį, varžybų išvakarėse. Vyko sporto ir sveikatingumo mugė, buvo galima išsitirti su specialia Adidas ir Asics įranga. Adidas atstovai matavo pėdos atsispyrimo slėgio taškus su specialiu kilimėliu, per kurį reikėjo perbėgti, o vėliau kompiuteryje analizuodavo slėgio zonas, svorio centrą bei kryptį ir panašią informaciją. Asics atstovai filmavo bėgimą takeliu ir vėliau stebėdavo sulėtintą vaizdą. Abi firmos buvo pateikę nemažų nuolaidų savo sportbačiams.

Vyko organų ir kraujo donorų akcijos, buvo vandens bakteriologinių tyrimų stendas. Pastarasis mane buvo labai sudominęs. Per mikroskopą tyrėja demonstravo įvairiausias bakterijas. Labiausiai įsiminė į plaukų sruogas panašios Laimo ligos sukėlėjos borelijos. Preparatai buvo labai gerai paruošti. Aš vaikystėje turėjau (ir tebeturiu) 900x didinantį mikroskopą, tačiau man niekada nėra pavykę paruošti tokių gražių preparatų. Prieš du mėnesius namie tyriau dumblius, užpuolusius mamos šiltnamį. Pamenu, kaip sunku buvo tinkamai paruošti dumblius apžiūrai, jie ant objektinio stikliuko vis taikydavo supulti į vieną didelį guzą.

Starto dieną ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Pusės ir viso maratono startas turėjo vykti atskirai, 5 minučių skirtumu. Mačiau nemažai bėgikų raudonais numeriais (½ maratono) sulindusių į startą kartu su mėlynaisiais numeriais. Nedidukas vyrukas su akiniais, matyt vienas iš organizatorių, piktai bumbėdamas tampė juos už rankų ir už marškinėlių ir liepdavo nešdintis. Nežinau ar jam visus pasiklydusius pavyko išgrūsti lauk. Tikiuosi, kad taip. Būtų daug paprasčiau, jei startas arba vyktų kartu, arba jei tarpas būtų daug didesnis, bent jau 20 minučių.

Šiemet Vilniuje bėgau ne visą, o tik pusę maratono. Bėgdamas nesistengiau varžytis. Pagal mano Kalvijos maratono treniruočių planą tądien turėjau bėgti 22km treniruotę, tad vietoje jos prabėgau ½ maratono. Kadangi bėgau ramiai, tad įspūdžių daug nebuvo, emociškai nesu sukrėstas. Bėgau sau ramiai be jokio jaudulio.

Bėgime dalyvavo ir savanoriai 3, 3,5, 4, 4,5 ir 5 val tempo vedliai. Su 4:00 balionėliu bėgo Darius Jurgilas, bėgikas iš „Šviesos karių“ klubo. Prasilenkdami palinkėjome vienas kitam sėkmės. Pradžioje paskui jį bėgo didžiulis bėgikų būrys, bet Dariui finišuojant bėgikų būrelis jau buvo ištirpęs. Silpnesnieji nubyrėjo anksčiau, o stipresnieji jau buvo nuskuodę link finišo pirmi. Kai jau būsiu patyręs maratono bėgikas, aš irgi norėčiau kada nors pabūti vedliu.

Pusės maratono trasa buvo parinkta labai nevykusiai. Buvo bėgami 4 ratai, visi skirtingo dydžio. Pirmasis ratas buvo vadinamas garbės ratu, antrasis – pirmuoju ratu ir atitinkamai ketvirtasis – trečiuoju ratu. Jau iš anksto buvo akvaizdu, kad čia daugelis susipainios. Tai, kas teoriškai veikia pabraižyta ant popieriuko, dažnai neveikia praktiškai, kai 1000 bėgikų, atidavę visas jėgas, dar turi sukti galvą skaičiuodami ratus ir ieškodami finišo. Prieš pat finišą stovėjo plakatas su rodykle į dešinę „kitas ratas“ ir rodykle į kairę „finišas“. Tačiau į kairę nebuvo nieko, tik statybininkų tvora. Mačiau, kaip daugybė finišuojančių bėgikų sekdami rodyklę suko į kairę, link universiteto ir prezidentūros. Atsirėmę į užtverto kelio tvorą jie visiškai pasimesdavo ir klausinėdavo praeivių ir šalia stovinčių fotografų, ką jiems daryti ir kur bėgti.

Pusės maratono rezultatų lentelėje mačiau parašyta „iš viso dalyvių: 657“. Ten pat parašyta, kad finišo rezultatas buvo užskaitytas 297-iems dalyviams. Kur likę 360 dalyvių? Dalis iš jų netilpo į numatytus 3 val rėmus, dalis pasitraukė iš trasos, o dalis neapibėgo nelemto paskutinio rato. Ar tikrai normalu, kad tik 45% bėgikų finišuoja, o 55% rezultatai nubraukiami velniop? Trasa turi būti tokia aiški, kad joje ir norėdamas nepasiklystum. Norisi organizatoriams palinkėti sėkmės kitais metais.

Vilniaus maratonas – po 2km

Bėgdamas visą kelią praplepėjau su kolegomis bėgikais. Su Franku Neurath, 590-u numeriu, NATO kareiviu iš Vokietijos bėgome šnekučiuodamiesi ir juokaudami kokius 12km. Vėliau šiek tiek paspartinau tempą ir Franką palikau, bet kalbinau kone kiekvieną bėgiką, kurį prisivydavau. Pradedant latvių klubo Arite nariais, baigiant suomiu Timo Repo, bėgusiu su senovės Romos kario uniforma, skydu ir kardu. Šiam vyrukui Vilniaus maratonas buvo 15-asis šiais metais ir 151-asis per visą karjerą. Jis bėgioja jau 10 metų. Pasirodo, jis turi visą kolekciją įvairiausių aprangų ir kaskart jas keičia.

Planavau atbėgti maždaug per 1:35:00 – 1:40:00. Atbėgau per 1:39:02. Sunkiausia buvo nepersistengti ir nepradėti varžytis kaip reikiant. Bėgau stabiliu 4:45 min/km tempu, bet į pabaigą vis tiek nejučia paspartinau žingsnį iki 4:30. Po finišo gavau medalį, kurį pasikabinęs ant kaklo, visą dieną po Vilnių vaikščiojau išdidžiai.

Šiemet dar nesu nubėgęs nei vieno maratono. Tai mane verčia jaustis nepatogiai. Jaučiuosi kaip mokinys, neatlikęs namų darbų. Sukliudydavo tai mokslai, tai darbas, tai sveikatos sutrikimai. O gal pasiryžimo trūko. Nerasdavau laiko treniruotėms. Šiais metais gyvenimas sukosi kaip verpete: nauji miestai, nauji karjeros posūkiai, nauji namai, nauji veidai. Iki metų pabaigos dabar jau telikę tik keletas mėnesių. Peržiūrėjau Europos maratonų kalendorius ir išsirinkau Kalvijos maratoną.

Kalvija – kurortinis miestukas Maljorkoje, Palmos pašonėje. Į Palmą Ryanair’as skraidina po 35 litus su visais mokesčiais. Netikėdamas tokiomis kainomis peržiūrėjau bilietus nuo spalio pradžios iki gruodžio pabaigos. Tik per Kalėdas bilietai pakyla iki 200 litų, o kitomis dienomis už 35-60 litų nuskristi galima bet kada. Matyt ne sezonas, dėl to taip pigu.

Iki Kalvijos maratono liko tik 14 savaičių. Pagal Halo Higdono sistemą Advanced II susidariau savo treniruočių grafiką. Tai 18-os savaičių programa, tad pradedu treniruotis nuo 5-osios savaitės. Šį sekmadienį yra numatyta 22 km treniruotė, tad jos vietoje rugsėjo 13 d. ketinu sudalyvauti VI Vilniaus maratone 2009 pusės maratono varžybose. Rimtai varžytis neketinu, bėgsiu lėtai, stengsiuosi kad treniruotė nepavirstų į tikras varžybas. Bus paprasčiausiai smagu sudalyvauti didelėje bėgimo šventėje.

Ta proga užvakar nusipirkau pulso ir GPS matuoklį „Garmin Forerunner 305“ ir jau išbandžiau bėgdamas. Aparatas rodo pasirinktinai daugybę informacijos: laiką, tempą, greitį, pulsą, atstumą, aukštį virš jūros lygio, ratų skaičių, koordinates, poilsio laiką, sudegintas kalorijas ir t.t. Galima nustatyti treniruočių zonos ribas pagal atstumą, laiką, greitį, maksimalų ir minimalų pulso dažnį arba tempą ir pan. Galima bėgti atkarpas, matuoklis rodo visus šituos duomenis kiekvienai atkarpai atskirai. Kompiuteryje vėliau galima peržiūrėti treniruočių rezultatus.

Negaliu atsidžiaugti geru pirkiniu. gps-shop.lt toks kainuoja tik 650 litų, pristatymas į namus nemokamas, man jį pristatė sekančią dieną. Pasižiūrėjau ebay.com – ten viso labo tik keliais litais pigiau. Neįtikėtina kaip čia Lietuvoje toks geras dalykėlis taip nebrangiai pardavinėjamas. Konkuruojančių firmų Polar ir Suunto gaminiai Lietuvoje, kaip ir galima tikėtis, buvo gerokai brangesni.

Su juo bėgti labai smagu. Anksčiau savo pastangas galėdavau sekti tik pagal kvėpavimą ir pagal bendrą nuovargį. Dabar viską matau daug tiksliau, todėl ir taisyklingai treniruotis tapo daug lengviau.

Šiemet Kalvijos maratone sau didelių tikslų nekeliu. Pernelyg didelę metų dalį praleidau neapsiavęs sportbačių. Noriu Kalvijos maratoną nubėgti per 3:10:00.

Lazerinę akių operaciją dariau www.akiuklinika.lt klinikoje Vilniuje. Rinkausi iš trijų firmų: www.akiuklinika.lt, www.sugihara.lt ir www.lasik.lt. Pastaroji buvo pati brangiausia – 4900 litų už abi akis. www.sugihara.lt ir www.akiuklinika.lt kainavo po 4400. Visose trijose klinikose dar reikia atskirai mokėti už gydytojo konsultaciją prieš operaciją – 90 litų. www.lasik.lt klinikos nesirinkau dėl 500 litų didesnės kainos, o www.sugihara.lt per kelis kartus taip ir nesugebėjo man telefonu paaiškinti kada būtų galima operuotis, nes jie nežinojo savo operacinės darbo grafiko. Konkuruojančios klinikos tokią informaciją apie savo darbo grafikus kažkaip žinodavo. Tad operavausi www.akiuklinika.lt klinikoje.

Dariausi LASIK operaciją. Esu labai patenkintas šios klinikos tiek darbuotojais, tiek dėmesiu savo personai, dalykišku, bet šiltu bendravimu, tiek pačia operacija. Operavo gydytoja Lina Socevičienė, esu labai ja patenkintas. Operacijos metu buvau nuolatos informuojamas apie operacijos eigą, žinojau kas ir kaip tuo metu man buvo daroma. Jaučiausi saugiai. Skausmo praktiškai nejutau, tik šiek tiek perštėjo kai pjovė kairiąją akį. Dešiniajai akiai net nejutau, kad kas būtų daroma. Operacijos metu į akis švietė visokie spalvoti lazeriukai, akyse rangėsi, tai išskysdavo, tai vėl susikoncentruodavo žalios, baltos ir raudonos švieselės. Operacija kiekvienai akiai truko gal po 10 minučių. Po to mane iškart paleido namo.

Pirmą dieną po operacijos jaučiausi labai prastai. Kol perėjau miestą nuo klinikos iki viešbučio, kaitri saulė taip sudirgino akis, kad jas skaudėjo iki pat vakaro. Užsitraukęs užuolaidas ir dar papildomai nuo saulės ant lango užsikabinęs adijalą, visą dieną ašarodamas užsimerkęs pragulėjau lovoje. Akys labai smarkiai ašarojo ir perštėjo, vaizdas buvo išplaukęs kaip po vandeniu.

O atsikėlęs sekančios dienos rytą jau buvau sveikas kaip ridikas. Savijauta buvo puiki, mačiau labai gerai. Keletą dienų dar vaikščiojau su akiniais nuo saulės, bet netrukus nebereikėjo ir jų. Pagal gydytojos nurodymus tris mėnesius negalėsiu maudytis ežeruose, pertis pirtyse ir netgi paprasčiausiai trinti akių rankomis.

Apskritai kažkokio labai stebuklingo pagerėjimo nejaučiu. Aš anksčiau nešiodavau kontaktinius lęšius, tad jaučiu tik tokį pagerėjimą, kad man nebereikia jų rytais įsidėti, o vakarais išsiimti. Net iki šiol, praėjus dviems savaitėms, vis dar keista, kad atsibudęs ryte jau iš karto matau gerą vaizdą. Patogu, kad nebereikia gaišti tos vienos minutės lęšiams įsidėti ir išsiimti. Vis tik, kai nuo akinių perėjau prie lęšių, patogumo efektas buvo kur kas didesnis, nei nuo lęšių perėjus prie normalaus regėjimo. Aišku, smagiausia būna tiems, kurie prie normalaus regėjimo pereina tiesiai nuo akinių.

Šiaip labai džiaugiuosi, kad pasidariau operaciją ir matau normaliai. Tačiau jei operacijai būtiną sumą būtų tekę sunkiai uždirbinėti ir ilgai taupyti, tuomet dar pagalvočiau, ar tikrai verta ją daryti, nes jokio labai stebuklingo efekto nebuvo. Mano galva, tokia operacija yra prabangos dalykas.

Dažnai tenka matyti kaip sutrinka lietuviai, užsieniečių paklausti, kuo pasaulyje garsėja mūsų šalis. Deja, labai dažnai atsakymas būna: „mūsų šalies merginos labai gražios“. Gerai, jei tas užsienietis yra sekso turistas, ir vietinių merginų grožis ir lengvas prieinamumas jam yra svarbiausias kriterijus renkantis šalį būsimai kelionei. O jeigu jį domina ne seksas, o kitokie dalykai?

Prisipažinsiu, kad ir aš pats, kolegos anglo paklaustas kas gero yra Lietuvoje, esu pasakęs, kad mūsų merginos pačios gražiausios. „Oh yes, žinau, buvau, man patiko“,– juokėsi pagyvenęs santechnikas, pasakodamas apie savo nuotykius Lietuvoje. Nuo to karto lietuvaičių niekam nebegiriu.

Kartą draugų vietnamiečių aš pats paklausiau kas įdomaus yra Vietname. Po kelių sekundžių pauzės išgirdau tik: „vietnamietės merginos labai gražios“. Pasijutau nejaukiai. Ar tikrai nėra kitos priežasties aplankyti Vietnamo?

Lietuva ir Vietnamas: dvi šalys. Viena garsi tuo, kad buvo Tarybų Sąjungos sudėtyje, kita tuo, kad ją buvo užpuolę amerikiečiai. O šiaip gūdžios provincijos, atsilikę runkelių kraštai. Lietuviai dar mėgsta girtis, kad kalba atseit kažkokia senoviška kalba. Pasenusi kalba ir atsilikusi artojų mąstysena. Kai nelabai turi kuo pasigirti, kas tuomet belieka – tik gražios merginos.

Be gražių merginų ir pasenusios kalbos dar turime ir atseit unikalią gamtą. Per Europarlamento rinkimus viena kandidatė, žiūrovo paklausta kaip pristatys Lietuvą Europoje, atsakė: „pristatysiu kaip šalį, turinčią unikalią gamtą“. Įdomu, ką ji turėjo omenyje. Gerai, jei Kuršių Neriją. Tačiau visa kita – tas pats kaip ir visur. Didžiuotis krūmokšniais apžėlusiomis pamiškėmis ar degtinės butelių primėtytomis paežerėmis būtų galima, jei Europoje nebūtų Norvegijos fiordų, Stokholmo archipelago, Šveicarijos Alpių, Kroatijos pajūrio ir t.t. Man kur kas labiau patiktų, kad galėtumėme didžiuotis, kaip kad sakė kitas Europarlamentaras L. Donskis, didžiuotis tuo, kad „lietuviai gali kurti, ne tik arti“.

Juk turime kuo girtis ir netgi labai. Turime vieną seniausių konstitucijų pasaulyje. Galime pasigirti Kazimieru Semenavičiumi, garsiuoju raketų išradėju, vieninteliu lietuviu be Vytauto Didžiojo, įtrauktu į Britų Enciklopediją. Nesvarbu, kad jis ir vėl liko nepaminėtas nei viename mokykliniame vadovėlyje. Galime didžiuotis LDK kariniais pasiekimais – lemiamais istoriniais momentais sumušėme ne vieną rusų, turkų ar švedų kariuomenę tiek sausumos, tiek jūros mūšiuose. Nesvarbu, kad nei vienas toks momentas nebuvo ekranizuotas jokiame istoriniame filme. Galime didžiuotis tolerancija, kuria lietuviai garsėjo šimtmečius – dar niekur Europoje nebuvo girdėta, kad žydai, katalikai, protestantai ir musulmonai gyventų draugiškai vieni šalia kitų. Nesvarbu, kad po Antrojo pasaulinio kai kurių grupių praktiškai nebeliko. Galime didžiuotis pasaulinio lygio menininku Jonu Meku. Nesvarbu, kad niekas nepasakytų nei vieno jo filmo pavadinimo. Galėtumėme didžiuotis savo didikais: Radvilomis, Pacais, Chodkevičiais, Pliateriais, Goštautais. Nesvarbu, kad kai kurie iš jų kalbėjo lenkiškai. Juk ir dažna „gražioji lietuvaitė“ ne visada kalba lietuviškai. Kuo Radvila už jas prastesnis?

Tai ar tikrai lietuvaitės gražios? Gražios, tik geriau niekam apie tai nepasakokite.