dovydas.sankauskas.lt

Kartą komandiruotės metu nuvažiavau į Braitoną. Šis kurortinis pajūrio miestukas nuo seno garsėjo kaip Didžiosios Britanijos gėjų sostinė. Po darbo išėjau pasivaikščioti po miestą. Buvo šiltas ir ramus vasaros vakaras. Atvykus iš Londono Braitonas atrodė tikra atgaiva. Miestelyje tvyrojo „atsipūtusi“ atmosfera: praeiviai niekur neskuba, šaligatviais žirglioja žuvėdros. Tuščioje parduotuvėje babajus į popierinį maišelį man įvyniojo skardinę alaus. Kelias valandas gurkšnodamas iš skardinės alų vaikštinėjau vingiuotomis gatvelėmis, kol užklydau į pramogų rajoną. Šokių barai, disko, kazino, naktiniai klubai — viskas kaip ir priklauso kurortui. Manęs netraukė nė į vieną iš jų, norėjau paprasčiausiai pasivaikščioti, tad pasukau į nuošalesnę gatvę.

Tuščioje sankryžoje atsirėmęs į tvorą stovėjo jaunuolis. Atrodė kaip kažko lūkuriuojantis eilinis vėlyvas pramogautojas. Neskubėdamas artėjau prie jo. Tiesą pasakius, aš į jį neatkreipiau dėmėsio, kol jis manęs neužkalbino.

   — Atsiprašau, ar nežinai kiek dabar valandų,— paklausė jis.

   — Pusė dvylikos,— atsakiau žvilgtelėjęs į laikrodį.

Jau buvau benueinąs, bet jaunuolis neramiai pasimuistė, tarsi ketindamas dar kažko paklausti. Pasivaikščiojimas mane buvo maloniai nuteikęs ir aš buvau nieko prieš šnektelėti su nepažįstamu vaikinu, tad sekundėlei stabtelėjau šalia jo. Abu patylėjome kelias sekundes. Jaunuolis iš pažiūros atrodė apie 18 metų, puošniai apsirengęs, tarsi ketintų eiti į vakarėlį. Man pasirodė, kad jis tikriausiai laukia draugų, su kuriais buvo susitaręs kartu eiti į vakarėlį, ir draugai tikriausiai vėlavo. Atrodė šiek tiek įsitempęs, bet tai manęs neerzino. Argi maža nelaimingų paauglių slampinėjančių kurorto gatvėmis? Jis vėl neramiai pasimuistė. Aš luktelėjau dar sekundėlę ir jau pats buvau beketinąs kažką sakyti apie gražų šio vakaro orą, nes tyla šiek tiek užsitęsė ir jau priderėjo arba eiti sau, arba kažką sakyti.

   — Gal tu gėjus?— netikėtai prabilo jis pirmas. Turbūt stengėsi, kad balsas skambėtų laisvai, bet atrodė, kad šitam klausimui jam teko sukaupti visą savo narsą. Matyt jam buvo pirmas kartas.

O aš buvau šokiruotas! Klausimas buvo toks netikėtas, kad pats sau mintyse turėjau pakartoti klausimą, kad jį suvokčiau. Akimirką net pagalvojau, kad gal ne taip išgirdau, juk negali būti, kad manęs iš tikrųjų šito klaustų. Iš nuostabos net išsižiojau ir nebesumojau ką atsakyti. Man irgi tai buvo pirmas toks kartas.

   — Ne, aš ne gėjus,— atsakiau dar negalėdamas patikėti savo ausimis. Čia tai bent! Štai jis, vienas iš garsiųjų Braitono gėjų, stovi prieš mane visame savo gražume! O juk net nebūčiau įtaręs. Tariausi galįs atpažinti gėjus iš tolo. Įsižiūrėjau geriau. Šis jaunuolis atrodė normalus ir kalbėjo normaliai — jis visiškai neatrodė kaip gėjus. Sakyčiau netgi labai normalus vaikinas. Kiekvieną vakarą klubų rajonuose Londone tokių slampinėja tūkstančiais.

   — O ar tu pats gėjus?— paklausiau jo. Jis pavartė delną ore, neryžtingai gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė. Toks gestas paprastai reiškia nežinau, nesu tikras. Vaikinas atrodė nusivylęs, man jo net pagailo. Aš pats buvau toks sutrikęs, kad man buvo ir gaila, ir juokinga vienu metu. Vaikinas juk šiaip ne taip įsidrąsino mane kabinti, o aš pasirodžiau ne gėjus. Kaip apmaudu!

   — Ar tu dar neapsisprendei?— savaip išsiaiškinęs jo gestą klausinėjau toliau.

   — Neapsisprendžiau,— prisipažino jis.— Aš tik šiaip, norėčiau kol kas tik pabandyti, o tada ir apsispręsiu. O ko tu čia vaikštinėji? Ką tu čia veiki?— paklausė manęs.

   — Aš ne iš Braitono,— atsakiau.— Ne vietinis aš. Vaikštinėju ir tiek.

   — Bet juk tu žinai, kas čia per rajonas. Ko čia ieškai, jei tu ne gėjus?— neatlyžo jis.— Galbūt ir tu toks pat kaip ir aš, neapsisprendęs?— jaunuolio balse buvo girdėti beužgimstanti viltis.

   — O ne, aš dėl savęs esu labai tvirtai apsisprendęs,— nusijuokiau išsklaidydamas bet kokias jaunuolio viltis. Palinkėjau jam gero vakaro ir grįžau į viešbutį.

Ilgai tą vakarą galvojau apie šį netikėtą susitikimą gėjų sostinėje. Nežinau iš kur paprastai atsiranda gėjai — ar jais gimstama, ar tampama. Tačiau esu įsitikinęs, kad tą vakarą turėjau progą stebėti kaip buvo bandoma tapti gėjumi. Normalus vaikinas, gyvenantis gėjų apsuptyje, pats užsinorėjo būti gėjumi. Iš pradžių galbūt tik pažaisti gėjų, pasibandyti kas ir kaip, o paskui, jei patiks, galutinai juo tapti. Tarsi drugelis, besistengiantis išsiristi iš kokono, šis januolis ieškojo kelio į savo seksualinę tapatybę.

Šiąnakt sapnavau, kad Šiauliuose bulvare man buvo pristatyta jauna, šviesiaplaukė mergina iš Suomijos. Ji buvo apystorė ir dėvėjo gėlėtą suknelę.

   — O,— nusišypsojau aš jai linksmai,— žinau vieną suomišką žodį — Kippis!
Iš jos reakcijos buvo matyti, kad ji nesuprato, ką aš norėjau pasakyti.
   — Kippis!— dar kartą šūktelėjau šypsodamasis.— Čia suomiškai.
   — Nesuprantu, nėra tokio žodžio,— ji nesuprasdama papurtė galvą.
   — Kippis! Į sveikatą!— pakartojau ranka imituodamas kaip užsiverčiu taurelę.
   — Kažką tu čia maišai, nėra tokio žodžio,— mergina iš Suomijos gūžtelėjo pečiais nueidama, o aš taip ir likau stovėti sutrikęs.

Atsibudęs ryte pasižiūrėjau į žodyną — yra toks žodis.

Man atrodo juokingos pastarųjų metų lietuvių kalbos prievaizdų pastangos „sutvarkyti“ kai kurių tautų ir rasių „neteisingus“ pavadinimus ir pakeisti juos „teisingais“. Turiu omenyje bandymą seną, istorinį čigonų tautos pavadinimą pakeisti naujuoju terminu romai. O taip pat negrų rasės senąjį pavadinimą pakeisti naujuoju žodžiu juodaodžiai.

Negras

Pagrindinis motyvas keisti šiuos pavadinimus yra tas, kad senieji pavadinimai, atseit, yra neteisingi ir įžeidžiantys, o naujieji, atseit, tokie nėra ir nebus. Negrų pavadinimas kilo nuo ispaniško žodžio negro – juodas. Nuo šio ispaniško žodžio kilo dabartinis jų pavadinimas daugumoje kalbų (negras, nigger, негр, nègre). Amerikoje negrams, kurie praktiškai beveik visi istoriškai yra vergų palikuonys (tik nedaugelis į Ameriką atvyko iš Afrikos laisvi), dar prieš 40 metų nebuvo leidžiama turėti tokių pačių teisių, kaip baltiesiems: baruose kabojo lentelės „negrai neįleidžiami“, autobusuose buvo atskiros vietos negrams.

Angliškai yra du šio žodžio variantai: negro ir nigger. Kilus sąjūdžiui už negrų teises, buvo atsisakyta pastarojo žodžio nigger, nes šis žodis buvo siejamas su senąja vergovine praeitimi, todėl buvo įžeidžiantis. Negro iš pradžių dar kurį laiką buvo laikomas neįžeidžiančiu, bet ilgainiui buvo atsisakyta ir jo. Nuo šiol negrai Amerikoje vadinami angliškos kilmės žodžiu black, reiškiančiu tą patį, ką ir senasis ispaniškos kilmės žodis – juodas. Kai kuriems nepatinka netgi black, todėl buvo greta pasiūlyta tokių žodžių kaip afroamerican, kas aišku, visai netinka negrams, esantiems ne iš Amerikos. Terminas black išplito po visas anglakalbes šalis – Angliją, Australiją, Airiją ir pan.

Ispanijoje ir Pietų Amerikoje negras sėkmingai ir liko negro, o likusiame pasaulyje, kuriame vergovės nebuvo, liko ispaniškos kilmės žodžiai: negras, негр ir pan. Ispanakalbėje Pietų Amerikoje, kur buvo atplukdyta labai daug juodaodžių vergų iš Afrikos, nei vienas negras nesipiktina žodžiu negro, nes tai įprastas ispaniškas žodis.

Tokiose šalyse kaip Lietuva, kuriose nebuvo vergijos, negras yra visiškai neutralus žodis. Iš Amerikos, kartu su kokakola, holivudu ir kitomis amerikietiško gyvenimo būdo apraiškomis, į pasaulį buvo eksportuojama ir kova su rasizmu. Didžiausi kuriozai prasidėjo šalyse, kuriose nebuvo nei vergovės, nei negrų, tad nebuvo už kieno teises kovoti, tačiau kovoti norėjosi. Vienintelis dalykas, kurį kaip taikinį sugebėjo susirasti karo už negrus dalyviai, buvo pats žodis negras. Nusitaikyta buvo rimtai. Sekant amerikietiška maniera ispaniškos kilmės žodis buvo išverstas į vietinę kalbą. Negras tapo juodas.

Tačiau antirasistams kažkaip pro akis prasprūdo, kad tikrasis priešas yra visai ne šis žodis. Negrus juk žeidžia, kai yra pabrėžiama jų rasė apskritai. Ne taip jau ir svarbu kas pasakoma – negras ar juodaodis, ar dar kaip kitaip. Svarbiausia čia yra pats dėmesio atkreipimo į priklausymą rasei faktas. Todėl norėčiau, kad antirasistai liautųsi dalyvavę šioje raganų medžioklėje ir paliktų šį seniai lietuvių kalboje įsitvirtinusį žodį. Juk labai norint ir žodį juodas galima taip iškošti pro dantis, kad skambės įžeidžiau už bet kokį negrą. Tikrai ne negras kursto rasizmą ir akivaizdu, kad negro pakeitimas į juodaodį rasizmo neišnaikins.

Čigonas

Aiškinama, kad čigonus reikia keisti romais, ir randamos dvi priežastys. Pirmoji priežastis – jie patys save vadina romais. Čigonas čigonų kalba yra rom, dgs. roma – reiškia žmogus. Antroji priežastis – pavadinimas čigonai jiems nemalonus, nes liaudyje yra įvairių priežodžių apie čigonus (apie akivaizdžius, savaime aiškius dalykus yra jumoristine forma sakoma „vagių ir tarp čigonų pasitaiko“), jie vadinami vagimis, arkliavagiais, sukčiais, čigonės moterys tapatinamos su pinigų viliotojomis būrėjomis. Liaudyje gero vardo jie neturi dėl netvarkingo, klajokliško gyvenimo būdo. Visa tai telpa žodyje čigonas. Žodis romas neigiamų konotacijų kol kas neturi, nes tai yra naujas žodis, ne visi žino kas tai yra. Esu visiškai įsitikinęs, kad prigijus naujajam čigono pavadinimui romas, visos neigiamos konotacijos ir prasmės niuansai atseks iš paskos, nes ne žodis kuria tautos įvaizdį, o pačių tautos atstovų elgesys.

Čigonai panašiai vadinami ir kitomis kaimyninių tautų kalbomis. Rusiškai ir bulgariškai цыгане, rumuniškai (didžiausia čigonų koncentracija yra Rumunijoje ir Bulgarijoje) jie vadinami ţigani, kur jie lygiai taip pat nemėgstami. Nori įžeisti rumuną – pavadink jį čigonu. Bus garantuota pasipiktinimo reakcija ir karšta diskusija apie tai, kad rumunai ir čigonai – ne tas pats. Daugumos kaimyninių ir tolimesnių šalių kalbomis čigonai vadinami taip pat ar panašiai: tsiganes, zingari, cikani, zigeuner, gypsy, gitanos.

Motyvas keisti čigoną į romą todėl, kad jis pats save vadina rom, yra sudilusio skatiko nevertas. Tauta neprivalo savo kaimynų būti vadinama taip, kaip ji pati save vadina. Pateiksiu keletą įdomesnių pavyzdžių.

Rusai save vadina русский, dgs. русские, o šalis – Россия. Būtent taip juos vadina dauguma jų kaimynų ir kitų šalių. Lietuviškai rusas - Rusija, švediškai Ryss - Ryssland, angliškai Russian - Russia. Tik štai latviai juos vadina krievs, dgs. krievi, o šalis – Krievija. Šis pavadinimas kilo nuo šalia būsimųjų latvių genčių gyvenusios slavų genties кривичи. Iš čia ir krievs. Estiškai rusai venelased, Rusija – Venemaa.

Latviškai dėl tokios pačios priežasties estas yra igaunis, o Estija – Igaunija. Patys estai save vadina eesti. Kiti kaimynai, įskaitant lietuvius, juos vadina taip, kaip ir jie save.

Suomiai save vadina suomi. Kai kurie kaimynai juos vadina taip pat, tačiau kai kurie vadina kitaip. Pavyzdžiui, rusiškai jie yra vadinami фины, angliškai, kaip ir rusiškai – Finns, Finnish.

Kaukazo regione gyvena visiems gerai žinoma gruzinų tauta ir turi savo valstybę Gruziją. Tačiau mažai kam žinoma, kad patys gruzinai save vadina kartvelebi, o savo valstybę – Sakartvelo. Be jų pačių, niekas jų taip nevadina. Kaimynams jie labiausiai žinomi gruzinų vardu (rusiškai грузин, Грузия). Angliškai jie vadinami Georgian, o šalis – Georgia. Išvertus paraidžiui į lietuvių kalbą tai skambėtų Jurgis, o šalis – Jurgija. Patys gruzinai labai didžiuojasi, kad jų valstybės pavadinimas yra siejamas su šv. Jurgio vardu.

Didžiojoje Britanijoje esantis Velso kraštas angliškai vadinamas Wales, o ten gyvenantys žmonės Welsh. Patys save jie vadina Cymry – Cymru. Prancūziškai šis kraštas vadinamas Pays de Galles. Pažodžiui lietuviškai – Galų kraštas. Taip yra dėl to, kad anglams, kurie buvo germanų kilmės, vis labiau keliantis į Britanijos salą, vietiniai keltai, kurie buvo galų kilmės, buvo išstumti į Velsą. Prancūzai yra galų kilmės, kaip ir velsiečiai, todėl jie šį kraštą iki šiol vadina Galų kraštu, nors visas likęs pasaulis – Velsu.

Kai lietuviai kalba apie lenkus, visaip linksniuodami žodį lenkas, šalia stovintys patys lenkai neturi nė menkiausio supratimo, kad kalba eina apie juos. Save jie vadina polaki, Polska. Taip pat ar panašiai juos vadina ir kiti jų kaimynai. Lenkai net neįtaria, kad lietuviai juos vadina visai kitaip.

Tarp vieną iš pačių spalvingiausių pavadinimų turinčių kraštų yra pati didžiausia Europos valstybė – Vokietija. Jie save vadina Deutsche, o šalis Deutschland. Savo kaimynų anglų jie vadinami German, Germany. Kaimynai prancūzai juos vadina Allemand, šalis Allemagne. Rusų jie vadinami немец, немцы, o šalis šnekamojoje kalboje Немция. Visi slavai juos vadina panašiai: čekiškai Německo, lenkiškai Niemcy. Toks įdomus pavadinimas kilo nuo slavų žodžio немой – nešnekantis. Švediškai jie vadinami Tysk, šalis Tyskland. Estiškai saksalased, Saksamaa. Lietuviškai vokietis, Vokietija. Latviškai panašiai kaip ir lietuviškai – vācietis, Vācija. Jei doičai būtų čigonai, tai jau seniai būtų paskelbę visiems karą dėl tokio savo vardo iškraipymo!

Tokių pavyzdžių pasaulyje begalės. Vadinti čigonus romais vien todėl, kad jie patys save vadina kažkaip kitaip, nematau jokio tikslo. Žodynų perrašymas nei nuo rasizmo, nei nuo tautinės neapykantos neišgydys.

Per paskutinius tris savaitgalius sudalyvavau trejose bėgimo varžybose: vieneriose 5 km ir dvejose 10 km varžybose.

Run Clapham Common 5k

Gegužės 16 d. Londone įvyko pirmasis mano bėgimas šiais metais „Run Clapham Common 5k“. Šiose varžybose pavyko puikiai pasirodyti. Norėjau nubėgti 5 km greičiau nei per 20 minučių ir man pavyko. Nubėgau per 19:17 ir netgi pavyko užimti ketvirtąją vietą. Varžybų dalyviai nebuvo labai stiprūs, jei net toks lėtapėdis kaip aš sugebėjau atbėgti ketvirtas. Tokio tipo varžybos Anglijoje vadinamos „fun run“ – pramoginis bėgimas. Iš viso bėgime „pramogavo“ apie 180 bėgikų. Kelio danga buvo asfaltas ir parko keliukai.

Varžybos buvo puikiai organizuotos. Renginį organizavo profesionalūs organizatoriai – speciali firma, kuri ir užsiima varžybų organizavimu. Visa varžybų informacija buvo smulkiai paaiškinta internete, patogi registracijos forma ir atsiskaitymas banko kortele internetu. Registracijai ir apmokėjimui užtrukau 1 minutę. Startinis mokestis 12 svarų (apie 47 litus). Tai maždaug 2-3 svarais daugiau nei įprastai, kai varžybas organizuoja ne firma, o šiaip koks nors bėgikų klubas. Organizatoriai užsiima ir varžybų dalyvių fotografavimu trasoje, už kiekvieną nuotrauką ima po 10 svarų. Aš, aišku, paprasčiausiai begėdiškai įsirašiau savo nuotraukas iš jų svetainės į savo kompiuterį ir nesumokėjau.

Varžybų dieną atvykau valanda anksčiau. Padariau apšilimą, atsiėmiau numerį ir užsirišau ant batraiščių laiko daviklį ir nuėjau rikiuotis prie starto linijos. Kadangi bėgimas buvo „pramoginis“, tad grūsties prie starto linijos nebuvo ir man pavyko prasmukti prie pat linijos. Nuaidėjo šūvis ir pasileidome bėgti. Buvau septintas, už kelių metrų tapau šeštas, netrukus penktas ir iš kart ketvirtas. Dar spėjau nusistebėti, kodėl taip lėtai bėgame, kas čia per vėžlių lenktynės. Bet tai tebuvo tik startinis jaudulys. Kurį laiką bėgau kartu su trečiuoju bėgiku, bet po šimto metrų atsilikau per 10 metrų ir bėgau stabiliai ketvirtoje vietoje. Ties pirmojo kilometru žymekliu žvilgtelėjau į laikrodį – 3:29. Čia tai bent! Aš ne bėgu, aš skrendu!

Šiek tiek pristabdžiau arklius, bet štai jau įveiktas ir antrasis kilometras. Jam sugaišau apie 4 minutes. Tai jau panašiau į mano normalų tempą. Pirmasis ir antrasis bėgikai nutolo ir dingo už posūkio. Trečiojo nugara prieš mane už 50 metrų, aš ketvirtas, o penktasis už manęs už 50 metrų. Likusių atsisukęs per petį nemačiau. Matyt, jie bėgo „pramogaudami“ kažkur atsilikę. Taip ir bėgome dar du kilometrus, kiekvienam iš jų sugaišau maždaug po 4 minutes.

Ties ketvirtuoju kilometru laikrodis rodė 15:30. Supratau, kad spėsiu atbėgti greičiau nei per 20 minučių. „Jėhėhei, aš stiprus, aš galingas“, – padrikai šūkavau sau mintyse, kai už nugaros išgirdau po bateliais čęžtančius akmenukus. Grįžtelėjau per petį – tai penktasis bėgikas, ištirpdęs mus skyrusį atstumą, bandė mane pavyti, o pavijęs tikriausiai ketino ir aplenkti.

Iš baimės, kad būsiu aplenktas, spustelėjau iš peties ir nuo jo kaip mat atitolau. Tolumoje tarp medžių jau šmėžavo organizatorių palapinės viršūnė ir šalia jos finišo linija. Pasipusčiau padus kaip reikiant ir, eikvodamas visą rezervą, kiek dar jo buvo likę, spurtavau iki pat finišo. Oficialus laikas: 19 minučių 17 sekundžių. Puikumėlis!

Pirmojo bėgiko laikas buvo 15:36. Tikrai greitas vaikinas. Vėliau paguglinau internete kai kurių bėgikų pavardes. Pasirodo, pirmąją vietą užėmė lenkas, antrąją čekas, o ketvirtąją lietuvis (t.y. aš). Likusios pavardės daugiausia angliškos. Taip išeina, kad Rytų Europa valdo! Bent jau „pramogų“ srityje.

Bėkime kartu su Živile Balčiūnaite!

Po kelių dienų jau sėdėjau Lietuvoje ir ruošiausi gegužės 24 d. vyksiančiam tarptautiniam bėgimui ir atviram Lietuvos 10 km bėgimo čempionatui „Bėkime kartu su Živile Balčiūnaite“. Treniravausi gimtuosiuose Šiauliuose. Man patinka čia bėgioti. Šiauliuose mano treniruočių tempas visada bent 10 sekundžių kilometrui greitesnis nei Londone. Neįsivaizduoju kodėl. Man patinka Šiauliai. Vaikystėje nepatiko, o dabar patinka. Ramus provincijos centras. Ramūs, lėtai saulėtomis gatvėmis vaikštantys šiauliečiai. Visiškai nepanašu į nuolatos streso apimtą, kažkur lekiantį, galvotrūkčiais kažkur skubantį Londoną. Palyginus su Londonu, pėstieji Šiauliuose yra neįtikėtinai ramūs. O štai vairuotojai atvirkščiai – Londone jie labai ramūs, visada užleis persirikiuoti ar įsukti, per perėją einantis pėstysis Londone laikomas šventa karve. Lietuvoje viskas atvirkščiai – vairuotojai čia kone sužvėrėję, pėsčiųjų praleisti labai nemėgsta. Kas Londone buvo šventa karvė, tas Lietuvoje tampa tuščia vieta. Nežinau, kodėl taip yra.

Pasitreniravęs savaitėlę Šiauliuose, atvažiavau į Vilnių registruotis bėgimui. Ir turiu pripažinti, kad likau nusivylęs šio bėgimo organizatoriais. Užsiregistruoti ir susimokėti internetu galimybės nebuvo. Pagal internete pateiktą varžybų protokolą registruojantis varžyboms LAF patalpose iki gegužės 22 d. 18 val. startinis mokestis buvo 20 litų, o varžybų dieną – 40 litų. Nuvykau į Vilnių išankstiniam registravimuisi gegužės 22 d. ir 16:30 jau stovėjau prie organizatorių durų. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tądien jie darbą baigė 16:00. Visiška netvarka.

Varžybų dieną nuėjau registruotis į starto vietą ir jau ketinau mokėti 40 litų, tačiau kai pasiskundžiau, kad jie išankstinio registravimosi dieną darbą baigė anksčiau, nei buvo skelbta, jie labai maloniai sutiko imti tik 20 litų mokestį. Ačiū jiems už tai. Ir jie netgi maloniai sutiko pasaugoti mano daiktus, nes nebuvo jokios daiktų saugyklos, o varžybose aš dalyvavau vienas pats, neturėjau jokios palydos ir man nebuvo kam palikti savo mantos.

Galbūt dėl daiktų saugyklos nebuvimo dauguma moksleivių bėgimo rungties dalyvių merginų bėgo su rankinukais po pažastimi! Vaizdelis buvo tiesiog neįtikėtinas, nieko panašaus nebuvau matęs. Nemaža dalis moksleivių bėgimui buvo visiškai nepasiruošę, bėgo su džinsais, ne bėgimui skirta avalyne ir, kaip jau minėjau, merginos per petį buvo persimetusios rankinukus. Esu tikras, kad dvi ar trys paskutinės finišavusios dalyvės nenubėgo nei metro. Kaip jos pradėjo eiti pėstute nuo starto linijos, taip pėstute ir atėjo iki finišo. Jei nebuvo noro bėgti, tai kam tada iš vis dalyvauti? O galbūt tai buvo jaunatviškas protestas prieš mokyklos fizinio lavinimo mokytoją, prievarta atgabenusį mokines į startą ir liepusį bėgti?

Kol moksleiviai bėgo, vyrai ruošėsi startui. Dalyviams išdalintose knygutėse buvo parašyta, kad bėgsime 4 ratus po 2,5 km. Tačiau išgirdau, kaip pranešėjas per garsiakalbį paskelbė, kad reikės bėgti 5 ratus po 2 km. Na, penkis, tai penkis. Bet tai buvo tik dar viena organizatorių klaida, nes reikėjo bėgti keturis ratus. Ne aš vienas buvau apgautas, po varžybų girdėjau kitus žmones kalbant, kad ir jiems buvo sakyta, kad reikės bėgti 5 ratus. Pats mačiau, kaip moterų grupės 8-os vietos laimėtoja Sada Bukšnienė po ketvirtojo rato pradėjo bėgti penktąjį ratą, kol ją šūksniais žmonės sustabdė. Neįsivaizduoju, kaip galėjo toks nesusipratimas įvykti.

Po startinio šūvio pradėjome bėgti. Norėjau nubėgti greičiau nei per 40 minučių, bet savo tikslo nepasiekiau. Startas buvo lėtas, įsibėgėjau labai sunkiai. Startavau maždaug grupės viduryje ir pirmąjį kilometrą lėtai yriausi į priekį. Oras buvo ne gėlytės – karštoka, saulėta, o vėjas, anot sinoptikų, buvo 8-10 m/s. Pirmoji rato pusė buvo prieš vėją ir į kalną, antroji – pavėjui ir į pakalnę. Tai vargino.

Mintyse apskaičiavau, kad jei reikia bėgti penkis ratus, tai vienas ratas 2 km, o pusė rato – 1 km. Bandžiau sekti savo greitį pagal laikrodį, tačiau žinoma, pusė rato buvo lygi ne 1 km, o 1,250 km, todėl jau po pirmojo rato išsimušiau iš ritmo ir visiškai susipainiojau. O dar kilometrų žymekliai buvo išdėstyti visai kitaip nei tikėjausi. Jie, be abejo, buvo išdėstyti teisingai, tačiau mano „vidinis“ kilometrų matuoklis buvo išmuštas iš vėžių.

Bėgau daugmaž stabiliai, nieko nelenkdamas ir niekieno nelenkiamas, kai netikėtai po trijų ratų mane pasivijo ir ėmė lenkti 163 numeriu bėgęs Gintaras Gruodis iš Ignalinos. „Oho, koks kietuolis“, pagalvojau pats sau – „dar du ratai liko bėgti, o jis bėga lyg finišą užuodęs“. „Oho!“, – šūktelėjau jam balsu. „Ko stebiesi?“ – perklausė jis. „Užteks ilsėtis, noriu spėti per 40 minučių“, – pridūrė ir nuskuodė į priekį. Na, taigi ir aš norėjau per 40 minučių nubėgti! Pabandžiau laikytis jam iš paskos ir laikiausi beveik kilometrą, bet jis lėkė ir nulėkė.

Į ketvirtojo rato pabaigą bėgikai ėmė lenkti mane vienas po kito. Paklausiau lenkiančiųjų, ar tik ne paskutinis čia ratas? Jie patvirtino, kad paskutinis. Nuskuodžiau link finišo iš visų jėgų. Galutinis laikas 41:28. Gaila, kad įvyko tas nesusipratimas su ratų skaičiumi, gal būčiau atbėgęs greičiau.

Belaukdamas apdovanojimų visai netyčia pastebėjau, kad prie maisto bėgikams palapinės vienas bėgikas gavo dovanų maišelį. Pasidarė įdomu, ar čia tik vienas toks laimingasis, ar visiems dalyviams kažką dalina. Paaiškėjo, kad visiems dalyviams rėmėjai dovanoja energetinio gėrimo butelį ir avižinį batonėlį. Batonėlis buvo šiaip sau, o gėrimas labai skanus. Gerai, kad ėjau pro šalį tuo metu, kai kažkas gavo maišelį, nes būčiau pražiopsojęs. Renginio organizatoriai nesugebėjo visiems apie tai pranešti. Įdomu, kiek buvo tokių kaip aš, bėgusių 5 ratus ir nieko nežinojusių apie dalinamą energetinį gėrimą?

Dar vienas nesusipratimas įvyko per apdovanojimus. Moterų septintosios vietos laimėtoja Gytė Norgilienė kažkodėl buvo išmesta iš apdovanojimų, o jos apdovanojimą gavo aštuntosios vietos laimėtoja Sada Bukšnienė. Aštuntosios vietos apdovanojimą savo ruožtu gavo bėgikė Gailutė Keliuotienė, kuriai apdovanojimas visai nepriklausė. Viduryje apdovanojimo ceremonijos tikroji septintosios vietos laimėtoja Gytė Norgilienė užprotestavo rezultatus ir klaida buvo mikliai atitaisyta. Apdovanojimai buvo atimti iš tų, kam nepriklausė ir atiduoti tiems, kam priklausė.

Ir paskutinis nesusipratimas – rezultatų suvestinėje iš Dovydo Sankausko pavirtau į Dovydą Pankauską. Matyt mane demaskavo, kad pankų idėjos man jaunystėje buvo nesvetimos.

Kaip bebūtų keista, nei visi šie organizaciniai nesusipratimai, nei mano prastas rezultatas netemdė geros nuotaikos. Šis bėgimas man buvo džiugi šventė. Galbūt man buvo linksma dėl užklupusios liūties, o gal dėl to, kad Lietuvos kaimynas ukrainietis Vitalijus Šafaras vyrų rungtyje, o lietuvaitė Rasa Drazdauskaitė moterų rungtyje nušluostė nosį negrams iš Kenijos – pasaulio bėgimo elitui, o galbūt linksma buvo nuo mikrofoną uzurpavusio Rolando Kazlo pokštų. Šio vaikino intelektualus jumoras tiesiog neprilygstamas!

Dieną baigiau vakarą praleisdamas vartotojų Mekoje – Akropolyje, kuriame ilgas valandas klaidžiojau ieškodamas kur prasmingiausiai išleisti pernai metų Maratono lauko konkurse laimėtą prizą, 100 litų vertės Akropolio čekį. Ir radau tai, ko ilgai ieškojau – nuostabios žalios spalvos „Audimo“ siūtus Lietuvos olimpinės rinktinės marškinėlius su didžiulėmis raidėmis LIETUVA. Jau jaučiu, kad mano rezultatai vis gerėja, kad nepadarysiu didelės gėdos bėgiodamas už Lietuvą įvairiuose bėgimuose užsienyje. Jau laikas pradėti bėgioti su užrašu LIETUVA. O juk anksčiau bėgiodavau su užrašu „Brasil“. Ačiū Maratono lauko prižiūrėtojui Aischilui Atėniečiui, daugiau nei pusę metų išsaugojusiam mano laimėtus prizus.

Vilties bėgimas Klaipėdoje

Sekantį savaitgalį, gegužės 31 d., dalyvavau Vilties bėgime Klaipėdoje. Renginys buvo masiškas – tokio bėgimo Lietuvoje dar niekada nebuvau matęs ir, atvirai pasakius, nemaniau, kad pamatysiu. Vilties bėgime bėgo daugybė žmonių. Iš viso organizatoriai turėjo paruošę 4000 numerių, bet jų pritrūko, žmonės bėgo ir be numerių. Dauguma jų bėgo trumpiausią atstumą – 3,3 km, bet buvo nemažai ir bėgančių didesnius atstumus 6,6 km ir 10 km. Yra vilties, kad Klaipėda gali tapti labiausiai bėgimą mėgstančiu miestu Lietuvoje.

Dalyvavimas buvo visiškai nemokamas, renginį organizuojantys vienuoliai pranciškonai kvietė paaukoti pinigų naujai statomam onkologinių ligų centrui. Paaukojau ir aš. Organizatoriai starto vietose dalino marškinėlius bėgikams. Bėgantiems 10 km distanciją – raudonus, 6,6 km – mėlynus, o bėgantiems 3,3 km distanciją davė baltus marškinėlius. Pasibaigus bėgimui tą vakarą dar ilgai po visą Klaipėdą šurmuliavo tais spalvotais marškinėliais vilkintis jaunimas.

Startavome 14 valandą prie BIG prekybos centro. Starto vietoje buvo pastatyta scena, kurioje šoko jaunimo šokių grupės, koncertavo kantri stiliaus atlikėjai. Buvo siaubingai karšta diena. Sinoptikai buvo pranešę 26 laipsnius šilumos. Man jau buvo aišku nuo pat pradžių, kad per tokį karštį nepavyks pasiekti užsibrėžto tikslo 10 km nubėgti per 40 minučių. Tai tiesiog bėgau patogiu tempu. Nubėgau per 43:47.

Nuo BIG’o iki Akropolio nubėgau per 19:40. Čia nesustabdomas kaip kruizinis laivas mane pralenkė Ignas Staškevičius. Jo geltoni Šviesos karių marškinėliai tolo nutolo, kol netrukus dingo tolumoje. Kuo toliau, tuo labiau mano greitis krito. Siaubingai perkaitau. Nuo Akropolio pakelėse daugėjo bėgikus palaikančių žiūrovų. Bėgikus palaikančios merginos pasiūlė vandens, apsipyliau galvą, rankas. Tai šiek tiek padėjo atvėsti. Ėmiau galvoti ar tik čia man ko nors neaplenkus.

Netrukus pribėgau Atgimimo aikštę, kuri buvo pilnutėlė žmonių. Tuomet net mintis nešovė, kad visi šie žmonės laukia savo starto šūvio, kada galės pradėti bėgti. Kad ši visa didžiulė minia buvo bėgikai, supratau tik po gero pusvalandžio, kai jau buvau finišavęs ir stovėjau palei bėgimo taką palaikydamas kitus finišuojančius. Tik tada, kai baltais marškinėliais vilkintys bėgikai ėmė plūsti didžiulėmis bangomis, supratau, kad visa Atgimimo aikštė pajudėjo finišo link.

Bėgdamas nuo Atgimimo aikštės pralenkiau du raudonmarškinius bėgikus, o kai liko iki finišo vos kilometras mane prisivijo Žygimantas Malinauskas iš Kaišiadorių. Kurį laiką bėgome greta, bet likus dviems šimtams metrų abu perėjome į nutrūktgalvišką sprintą – kuris kurį aplenks. Jau visai arti finišo man teko pripažinti Žygimanto pranašumą. Jis išsiveržė per metrą į priekį ir aplenkė mane per sekundės dalį. Galutinėje lentelėje užėmiau 23 vietą, oficialus laikas 43:47.

Finiše gavau dalyvio pažymėjimą ir vandens butelį. Rėmėjai vandens buvo parūpinę tikrai daug ir galėjo pakakti visiems, tačiau mačiau jaunimėlį įžūliais veidais griebiantį vandenį tiesiog pakais gal bent po 20 butelių ir nešantį į krūmus. Jei vanduo nemokamas, tai jį galima švaistyti? Gaila, bet kai kurie žmonės nesusipranta pagalvoti ir apie kitus. Na, bet turiu Vilties, kad kitą kartą tokių bus mažiau.

Apskritai Vilties bėgimas paliko labai gerą įspūdį kaip džiugi ir puikiai organizuota sporto šventė. Labai tikiuosi, kad jis taps tradicinis, o po kelių metų Klaipėdos parkuose ir skveruose pamatysiu tiek laisvalaikiu bėgiojančių žmonių, kiek jų matau Skandinavijoje ir Anglijoje.

Išlaikiau Cisco CCNP sertifikatą. Jam gauti reikėjo išlaikyti keturis egzaminus – BSCI (642-901), BCMSN (642-812), ISCW (642-825) ir ONT (642-845). Egzaminus buvo galima laikyti bet kokia tvarka. Pasinagrinėjęs kokia kiekvieno egzamino apimtis, laikiau juos vieną po kito nuo sunkiausio iki lengviausio tokia tvarka: BSCI, ISCW, BCMSN ir ONT. Sunkiausias buvo pats pirmasis – BSCI. Jam pasiruošti užtrukau tris mėnesius, o paskutiniajam ONT pasiruošiau per nepilnas tris savaites. Iš viso užtrukau penkis mėnesius.

Ruošdamasis pirmajam egzaminui laiko mokslams turėjau labai nedaug. Buvau ką tik pradėjęs naują darbą. Įsidarbinau VoIP sistemų administratoriumi vienoje didžiausių Anglijos telekomunikacijų bendrovių. VoIP srityje buvau dar naujokas, tad teko labai daug mokytis, kad sugebėčiau atlikti savo tiesiogines pareigas. Sėdėdavau darbe po darbo iki 10 valandos vakaro, stengiausi perprasti VoIP. Mokytis CCNP tiesiog nebuvo laiko. Ruošimuisi egzaminui skirdavau tik po 1-2 valandas prieš miegą.

Netrukus darbe įgudau su užduotimis susidoroti lengviau. Netgi pakilau pareigose – tapau VoIP sistemų architektas. Tačiau vis tiek darbe pasilikdavau ilgėliau: ruošiausi egzaminui, todėl kartais likdavau netgi iki pirmos ar antros valandos nakties. Darbe susiradau draugą ir bendramintį – negrą iš Siera Leonės. Su juo iš nenaudojamų atsarginių kompiuterių tinklo įrenginių darbe susikonstravome laboratoriją ir ten kas vakarą eksperimentuodavome iki vėlumos, nagrinėdavome įvairias technologijas.

Atsikrausčiau gyventi arčiau darbo – gyvenau viso labo už 7 minučių kelio pėsčiomis. Pietauti eidavau namo. Londone tai tiesiog nerealu, nes čia žmonės paprastai iki darbo važiuoja valandą, dvi, kartais ir daugiau. O aš tik 7 minutes. Sutaupytą laiką skirdavau mokymuisi.

Per penkis mėnesius praktiškai neturėjau nei vienos išeiginės dienos. Kai išlaikiau pirmąjį egzaminą – tai buvo vėlyvą šeštadienio rytą – tą pačią dieną po pietų jau sėdėjau namie su knyga rankose, nedelsdamas pradėjau ruoštis antrajam egzaminui. Jam užtrukau apie mėnesį. Trečiajam ir ketvirtajam egzaminams pavyko pasiruošti per rekordiškai trumpą laiką – maždaug po tris savaites kiekvienam egzaminui. Tuomet buvo Kalėdų laikotarpis, todėl tris savaites (savaitę prieš Kalėdas, savaitę tarp švenčių ir savaitę po Naujųjų metų) darbe dirbti beveik nereikėjo. Mokymuisi galėjau skirti visas darbo ir visas poilsio valandas. Kolegos darbe pliekdavo žaidimą Unreal Tournament, o aš pliekiausi su vadovėliais. Trečiąjį egzaminą išlaikiau gruodžio 31 d. 21 val. vakaro, likus trims valandoms iki Naujųjų metų. Sausio viduryje išlaikiau paskutinį, ketvirtąjį egzaminą ir voilà! tapau CCNP sertifikuotas kompiuterių tinklų administratorius.

Kiek man tai kainavo:

• Per praėjusius pusę metų visiškai nemačiau aplinkinio pasaulio. Nepastebėjau kaip prabėgo vasara, ruduo ir žiema.
• Paprastai aš mėgstu bent po valandą per dieną – o savaitgaliais net po dvi! – praleisti virtuvėje prie puodų ir keptuvių. O per paskutinį pusmetį nei kart negaminau. Valgydavau restoranuose arba, kaip kad čia, Anglijoje, populiaru, pirkdavau maistą valgyklėlėse išsineštinai namo. Sukramtydavau skaitydamas knygą.
• Pusę metų visiškai nebendravau su žmonėmis. Išskyrus, aišku, draugelį negrą iš Siera Leonės. Su juo laboratorijoje prisibendraudavau nemažai.
• Nustojau treniruotis maratonui. Vietoje įprastinių 10 – 20 km per dieną aš geriausiu atveju tebėgiodavau vos vieną kartą per savaitę. Net pilvukas jau ėmė augti. Gerai, kad kol kas tik aš vienas apie tai težinau, tad gal dar pasitaisysiu.

Taigi, egzaminai išlaikyti, sertifikatas jau kišenėje, dabar beliko įgyvendinti kitą plano dalį – susirasti sugebėjimus atitinkantį darbą. Tik prieš tai ketinu išlaikyti dar du Cisco egzaminus. Vienas iš jų yra ARCH (642-873), o kitas – QOS (642-642). Išlaikęs pirmąjį iš kart gausiu CCDP sertifikatą, o antrasis bus reikalingas CCIP sertifikatui gauti. Pastarąjį egzaminą (QOS 642-642) ketinu laikyti sekančią savaitę. Turėtų būti nesunku, nes jo medžiaga 80% sutampa su paskutinio laikyto egzamino (ONT 642-845) medžiaga.

Jaučiuosi pavargęs. Bet lietuvių liaudies išmintis sako: „be noragų nebus pyragų“ ir „mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“.

Anglijoje kelis mėnesius „nešiojau lyfletus“. Taip buvo vadinamas skrajučių ar reklaminių lapelių nešiojimo darbas. Sakyčiau, kad tai vienas iš labiausiai varginančių darbų, kiek man yra tekę dirbti. Darbas nebuvo sunkus fiziškai, bet jis mane tiesiog gniuždė morališkai.

Mus „įmonės savininkas“ paimdavo 6 ryto iš sutarto taško su krovininiu mikriuku. Susėsdavome ant grindų, slėpdami galvas, kad mūsų nepamatytų iš pravažiuojančių mašinų. Saugojomės policijos, nes krovininiame mikriuke žmonių, be jokios abejonės, vežioti negalima. Mūsų būdavo 6-7 žmonės. Nuveždavo mus į rajoną, kuriame turėjome mėtyti lapukus. Prisikraudavome į kuprinę lapukų ir eidavome nuo namo prie namo, nuo durų prie durų ir pro kiekvienas pašto dureles įmesdavome po lapuką. Per dieną turėjome išmėtyti po 1000 lapukų, tokia buvo dienos norma. Lapelis „reklamavo“ labdaros organizaciją, kuri prašė paaukoti drabužių skurstančioms šeimoms, turinčioms nepagydomai sergančių vaikų. Tik jokia labdaros organizacija, be abejo, neegzistavo.

Ant lapuko būdavo užrašyta diena, kurią „labdaros organizacija“ atvažiuos rinkti drabužių. Žmonės sudėdavo labdarai skirtus drabužius į maišą, užlipindavo tą patį lapuką ant viršaus ir išnešdavo maišą į gatvę. Paprastai rinkimo diena būdavo numatyta už dviejų dienų. Jei lapukus mėtydavome trečiadienį, tai rinkimo diena būdavo penktadienis. 1000 lapukų aš išnešiodavau maždaug per 6-7 valandas, patyrę nešiotojai sugebėdavo apsisukti per 4-5 valandas. Per tą laiką „įmonės savininkas“ nuvažiuodavo į tą rajoną, kuriame lapukai buvo išmėtyti prieš dvi dienas ir rinkimo diena buvo numatyta šiai dienai. Jis sukraudavo maišus su labdara į mikriuką ir tada surinkdavo mus, lapukų nešiotojus. Mes užsiropšdavome ant maišų, kurių kartais būdavo prikrauta iki pat lubų, ir gulėdami ant jų parvažiuodavome namo.

Bemėtant lapukus žmonės dažnai mus vydavo nuo durų šalin. Čia Anglijoje kasdien į kiekvienus namus prineša didžiulį kiekį visokių lankstinukų ir reklamos, todėl užmatę eilinį lapukų nešiotoją žmonės paprastai nepraleidžia progos pareikšti savo nuomonės apie jiems brukamą nepageidaujamą šlamštą. Vieni paprasčiausiai pabumbėdavo ir demonstratyviai išmesdavo lapuką į šiukšlių dėžę, bet buvo ir tokių, kurie ištraukę gautą lapuką, vydavosi mane per visą gatvę ir įkišdavo lapuką atgal į rankas.

Darbas visada buvo gryname ore, nesvarbu ar saulėta, ar lyja, ar vėjuota. Lapukus nešiodavome gyvenamuosiuose kvartaluose, visą darbo dieną, todėl buvo problema su tualetu. Jo paprasčiausiai nebuvo. Reikalui prispyrus tekdavo ieškotis degalinės su tualetu arba kokio nors McDonaldo.

Nelegalių lietuviškų „labdaros organizacijų“ yra pilna Anglija, todėl nuolatos sutikdavome konkuruojančios „firmos“ lapukų nešiotojų. Tokie susitikimai būdavo ypač nemalonūs. Mums algą mokėdavo už išnešiotą lapukų normą, o savininkas pelną gaudavo už surinktų drabužių svorį, todėl konkurentai, renkantys labdarą tame pačiame rajone, jam būdavo visiškai nenaudingi. Dėl maišų vykdavo nebylios kautynės. Konkurentai nurinkinėdavo mūsų firmai paliktus maišus, o mūsų firma nurinkinėdavo jų.

Buvo sukurtos specialios taisyklės, kaip elgtis sutikus konkurentą. Jokiu būdu nebuvo galima jo užkalbinti, sakyti kuriai dienai planuojamas rinkimas, rodyti lapuką ir pan. Reikėdavo kuo greičiau nešti kudašių iš to rajono. Tam buvo sukurta ištisa metodika. Sutikęs kolegą lietuvį, tokį patį varguolį lapukų mėtytoją, užuot draugiškai ir linksmai dirbęs kartu, aš turėdavau slapukauti ir sprukti nuo jo, o jis savo ruožtu sprukdavo nuo manęs – nerašytos profesinės taisyklės buvo bendros visiems. Su savimi turėjau smulkius rajono žemėlapius. Juose pažymėdavau vietą, kurioje sutikau konkurentą. Tuomet slėpdamas pėdsakus eidavau iš to rajono lauk. Būtinai turėdavau pereiti bent vieną pagrindinę gatvę arba geležinkelį.

Kai po dviejų dienų ateidavo rinkimo diena, mūsų firmos mikriukas važiuodavo į žemėlapyje pažymėtą vietą, kurioje buvo sutiktas konkurentas ir bandydavo pirmas nurinkti konkurento maišus. Šita operacija vadinosi „kirsti“. Jei pavykdavo pirmam „nukirsti“ konkurentą, savininkui būdavo sėkminga diena. Jei konkurentas jį „nukirsdavo“ pirmas – būdavo nesėkminga.

Aš, paprastas lapukų nešiotojas, visiškai nebuvau suinteresuotas bėgioti nuo konkurentų po visą žemėlapį. Finansiškai man tai visiškai nebuvo naudinga, nes man mokėdavo už nustatytą lapukų dienos normą – 1000 lapukų per dieną. O sutikus konkurentą kartais tekdavo visą valandą kulniuoti į kitą žemėlapio galą, kuriame dažnai paaiškėdavo, kad ten lapukus jau mėto trečias konkurentas. Tad jau po poros savaičių susikūriau savo sistemą. Pamatęs konkurentą aš laikydavausi nurodytos metodikos ir eidavau į kitą žemėlapio galą, bet visada šveisdavau vieną kitą šimtą lapukų į krūmus, kad būtų mažiau darbo. „Įmonės savininkas“ rinkdamas maišus kartą netgi buvo radęs mano išmestus lapukus.

„Įmonės savininkas“ rašau kabutėse, nes jokia įmonė iš tiesų neegzistavo, kaip neegzistavo ir skurstančios šeimos su nepagydomais vaikais. Labdarai surinkti drabužiai būdavo vežami parduoti į dėvėtų drabužių parduotuves į Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą ir kitas panašaus lygio šalis. Pamenu, kol mokiausi mokykloje, mūsų šeimoje drabužiai dažnai irgi būdavo perkami dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tad dėl skurstančių šeimų „labdaros firma“ gal ir nebuvo visiškai neteisi, tačiau dėl nepagydomų vaikų esu linkęs abejoti.

Nelegali buvo visa veikla nuo A iki Z. Mums už darbą mokėdavo net mažiau negu numatytas minimumas. Mums mokėdavo tik 35 svarus, kai minimali alga Anglijoje buvo 44 svarai per dieną. Žinoma, jokių mokesčių, jokių socialinių garantijų. Nuo 7 ryto mindavome nesustodami – nuo durų prie durų. Per darbo valandas nueidavome apie 20 kilometrų, žiūrint koks rajonas. Jei namai stovėdavo tankiai vienas prie kito, būdavo lengviau. Tačiau būdavo tokių rajonų, kur namas nuo namo buvo dideliu atstumu, patys namai buvo didžiuliai, prie kiekvieno namo būdavo erdvus kiemas, keli garažai, automobilių aikštelė, kartais netgi fontanai. Tokius rajonus vadindavome „parkais“. Juose per dieną sukardavome apie 30 kilometrų. Parkų, be abejo, niekas nemėgo.

Mane labiausiai šitame darbe nustebino tai, kad turtuoliai labdarai beveik niekada nieko neduodavo. Prastesniuose rajonuose, kuriuose gyveno varguomenė, surinkdavome žymiai daugiau labdaros nei iš turtingų rajonų. Vargšus remia tik kiti vargšai. Varguomenė remia pati save. Iki šiol negaliu suprasti kodėl turtingesni yra linkę mažiau atjausti vargšus. Galbūt tai, kad jie tokie nejautrūs kitiems ir lėmė, kad jie tapo turtingi? O skurdžiai dėl to ir skurdžiai, kad yra linkę viskuo dalintis su kitais?

Turbūt niekada taip nesidžiaugiau išėjęs iš darbo kaip po šio. Skelbimai a la „darbas lyfletų nešiotojams“ iki šiol mane nupurto. Pradirbau ten beveik tris mėnesius. Kol vieną dieną, perėjęs geležinkelį, išėjau namo.