dovydas.sankauskas.lt

Per Velykas lankiausi Švedijoje. Dar niekada per vieną savaitę nebuvau aplankęs tiek daug lankytinų Stokholmo vietų kaip tą kartą.

Kelionė laivu

Pirmą dieną apiplaukiau ekskursiniu laivu apie Södermalmės salą. Stokholme yra penki ekskursinių laivų maršrutai. Vienu iš jų (apie Djurgården salą) jau buvau plaukęs anksčiau. Šį kartą plaukiau apie Södermalmės salą. Dar trys maršrutai liko kitiems kartams. Laive prie kiekvienų sėdynių buvo ausinės. Per jas galima klausytis dešimčia kalbų įrašyto pasakojimo.

Gido pasakojimu likau šiek tiek nusivylęs. Visų pirma, pasakojime buvo didžiulės pauzės. Antra, pats pasakojimas buvo vadovėlinio tipo. Buvo papasakota apie pagrindinius pro langus matomus objektus, šiek tiek Švedijos politikos ir istorijos. Pasakojama buvo įdomiai, tačiau atsiversti vadovėlį ar Vikipediją galiu ir pats. Pagaliau, kas matosi pro langą, man Simona papasakodavo anksčiau už gidą. Iš gido man norėjosi išgirsti daugiau pikantiškų smulkmenų, tokių dalykėlių, kurių vadovėliuose neaptiksi.

Vis tik porą perliukų išgirdau. Pavyzdžiui, Džimiui Hendriksui taip patiko groti populiariame atrakcionų parke Gröna Lund, kad jis niekaip nenorėjo sustoti. Koncertui vis tęsiantis be galo be krašto, neapsikentusiems organizatoriams nebeliko nieko kita, kaip išjungti elektrą. O prabangus viešbutis Grand Hotel, pro kurį praplaukėme, įžymus tuo, kad pirmasis pasaulyje pradėjo keisti patalynę kiekvieną kartą kambaryje pasikeitus svečiams. Kelionėje buvo įdomu, tačiau pusantros valandos trukusioje kelionėje buvusias ilgas nuolatines tylos pauzes, mano manymu, buvo galima išnaudoti žymiai efektyviau.

Sužinojau, kad Stokholmo mieste yra 14 salų. (Dešimt iš jų jau netgi galiu išvardinti). Iš viso Baltijos jūroje Stokholmo salyne yra 36 tūkstančiai salų. Salynas visų grožiu atsiskleidžia į Stokholmą plaukiant jūra. Iš laivo matyti tūkstančiai salų. Kai kurios iš jų didelės, o kai kurios labai mažos – visa sala tėra virš vandens kyšantis 20 m² ploto akmuo. Ant jo dažnai auga viena kreiva pušis ir būna įrengtas suoliukas. O kartais nebūna nei tiek!

Kelionė autobusu

Antrą dieną po Stokholmą važinėjau ekskursiniu autobusu. Ši kelionė buvo įdomesnė. Gido vėl teko klausytis per ausines. Pasakojimas buvo žymiai įdomesnis, be pauzių, sklandus. Pro langą matomą vaizdą gidas sugebėjo surišti su miesto žmonių istorijomis. Be to, kelionė autobusu yra žymiai dėkingesnė, nes pro laivo bortą dažniausiai matosi tik krūmokšniais apžėlusios pakrantės, o autobusas gali nuvažiuoti tiesiai į vietą.

Tiesa, ir šiai firmai turiu priekaištų. Šį kartą netenkino įrašo kokybė. Įraše girdėjosi daug triukšmo, pašalinių garsų, kartais skirtingų kalbų įrašai persidengdavo. Gido pasakojimo teko klausytis įtempus ausis, šifruojant kiekvieną žodį. Toks klausymasis labai vargino. Žodžiu, erdvės tobulėjimui dar yra.

Velykų pietūs

Kitą dieną važiavome pas Jörgeno gimines švęsti Velykų. Švedai per Velykas viską puošia geltonai – geltonos staltiesės, geltonos servetėlės, geltonos gėrimų etiketės. Tradicinis Velykų gėrimas – gira. Ji panaši į mūsišką girą, tik skonis labiau cheminis.

Tradiciniai valgiai – lašiša, silkė, ėriukas, kiaušiniai. Kiaušinius senovėje švedai dažydavo visuotinai – panašiai kaip ir mes. Dabar juos kartais vis dar dažo kaimiškesnėse vietovėse, o mieste jau niekas nebedažo, tuo beužsiima nebent tik vaikai. Beje, panašiai yra ir Prancūzijoje. Mano draugas prancūzas Oliveris buvo pasakojęs, kad vaikystėje jis gyveno kaime Bretanėje ir būdamas vaikas dažydavo kiaušinius. Dabar, anot jo, ši kiaušinių dažymo tradicija Prancūzijoje jau nunykusi.

Matyt, ateityje ši tradicija nunyks ir Lietuvoje. Aš per kiekvienas Velykas pats dažau kiaušinius ir pats kepu šližikus per Kūčias, tačiau akivaizdu, kad Lietuvai vis labiau civilizuojantis, globalizacija skatins kultūrų niveliaciją ir tradicijų nykimą. Nors, gali būti, kad susikurs kitos, naujoviškos Velykų tradicijos. Na, bus matyti.

Jörgeno giminės moterys labai anksti gimdydavo, tad kartu šventė keturios kartos: nuo prosenelės iki proanūkio. O toji prosenelė buvo dar visiškai nesena moteris, gal apie 60 metų, gal nebuvo nei tiek. Ji ir kepė ėriuko kepsnį – pagrindinį švediškų Velykinių pietų akcentą. Kepsnys gavosi labai skanus. Ši ėriuko kepsnio tradicija labai stipri, ėriuką valgo tiek mieste, tiek kaime. Viena iš dukrų (senelė) buvo atsivertusi į islamą, tad dalis švediškų mėsos patiekalų buvo paruoštų pagal halal nuostatus. Vienas dubuo buvo su paprastais kukuliais, kitas – su tokiais pačiais, tik halal.

Be jokios abejonės buvo daug žuvies: lašišos, silkės, ikrų. Lašišą švedai valgo visur ir visada. Silkė taipogi labai populiari. Mūsuose silkė irgi dažnas patiekalas, bet švedai ją valgo dažniau ir ją moka paruošti įvairiau. Į silkės marinatus švedai deda gana daug cukraus. Saldžiarūgštė silkė man atrodė gana neįprastai, bet manau, kad galėčiau įprasti.

Visi švedai – nuo prosenelės iki anūkų – laisvai kalbėjo angliškai. Švedijoje visi filmai per televiziją yra rodomi originalo kalba su švediškais titrais. Puiki galimybė mokytis angliškai. Dar rodoma daug angliškų BBC laidų. Angliškai Švedijoje nemoka nebent kokie nors vyresnės kartos medkirčiai ir rūdakasiais kur nors Darlanoje ar Västerbottene. Tiesa, kai kurie švedai prie mūsų pietų stalo nors ir mokėjo kalbėti, bet šiek tiek varžėsi, bijojo, kad jų kalba nebus labai taisyklinga. Ach, tas varžymasis, kaip tai buvo lietuviška! Išgėrus po stiklelį kitą švediškos Absolut degtinės varžymasis dingo. Ir vėlgi – viskas buvo taip lietuviška!

Buvo ir skirtumų. Skirtingai nei Lietuvoje, čia svečio neprievartauja valgyti. Įdeda į lėkštę, jei viską suvalgai, tuomet vieną-du kartus pasiūlo pakartoti. Jei ne, tai ne. Būtum norėjęs, būtum pasakęs. Lietuvoje paprastai per giminės balius visi svečiai būna nuolatos raginami valgyti. Žinoma, ir gerti! Negalima atsisakyti nei vieno, nei kito. Baliuje turi būti puotaujama iš širdies – geriama ir valgoma tol, kol telpa. Švedijoje šiuo požiūriu viskas daug laisviau. Nenori valgyti – nevalgyk. Nenori gerti – negerk.

Dviračiu į Ekerö

Sekančią dieną su Simona keliavome dviračiais. Stokholme ir apskritai Švedijoje labai smagu važinėti dviračiais, nes visur nutiesta labai daug dviračių takelių, jų asfalto danga kokybiška, be duobių. Mieste yra trijų lygių keliai: žemiausias – automobiliams, šalia jo už neaukšto bordiūro – dviračių takelis, o šalia jo už aukštesnio bordiūro – pėsčiųjų šaligatvis. Keliai atskiri, tad dviratininkas nėra priešas nei automobiliams, nei pėstiesiems. Automobiliai, dviračiai ir pėstieji turi savo atskirus šviesoforus, atskirą kelių ženklinimą. Labai patogu. Dviratininkų ten daugybė.

Mūsų tikslas buvo Ekerö sala. Tai didelė sala Mälareno ežere už Stokholmo ribų. Norėjome ją visą apvažinėti, tačiau teko sukti ienas atgal, nes mūsų dviračiai nebuvo labai kokybiški. Po žiemos sezono grandinės nebuvo suteptos alyva, o padangos buvo pustuštės. Degalinėse oro šlangas rasdavome tik su automobilinių padangų antgaliais. Tad nerizikavome pustuštėmis padangomis labai toli važiuoti, pasiekėme Ekerö salą ir pasukome atgal.

Pačioje Ekerö pradžioje yra karalienės dvaras – Drottningholm. Įėjimas į dvaro parką nemokamas, reikia mokėti tik norint įeiti į pačius rūmus. Tai mes į rūmus nėjome, tik pamaklinėjime po karalienės parką. Jis buvo didžiulis, labai gražiai suprojektuotas. Švedijos princesių (jos yra dvi) tąkart, deja, nesutikau, tad po valandos jau važiavau namo.

Temperatūra buvo 16 laipsnių šilumos, tačiau viena ežero įlanka buvo sukaustyta storo ledo. Ledas tokiame karštyje atrodė labai keistai. Negalėjau pravažiuoti nepabandęs jo pramušti. Kaip toje latvių liaudies dainoje – Teku teku pa celiņu ligo ligo, nevarēju garām tikai ligo. Mėčiau ant ledo akmenis, tačiau pramušti negalėjau. Pavyko pramušti tik su tokiu rieduoliu, kurį vos pajėgiau pakelti. Keistas ledas. Jį pramušęs patenkintas važiavau toliau. Iš viso numynėme apie 35 km.

Skanseno miestelis

Paskutinė kelionė buvo į Skanseno etnografinį miestelį. Į Djurgårdeno salą švedai iš viso krašto suvežė senoviškus autentiškus kaimietiškus rakandus, žemės ūkio padargus, namų ūkio įrankius. Jie išardė ir čia atvežę vėl pastatė ištisus trobesius ir įkūrė Skanseno miestelį. Viskas atrodo būtent taip, kaip švedai iš tiesų gyveno prieš porą šimtų metų. Švedų kaimiečių pirkia labai panaši į lietuvių kaimiečių pirkias.

Vieni pastatai – tai tvartai gyvuliams laikyti, kiti skirti sviesto, sūrių gamybai. Ant karčių kamaroje kabojo suvertos dešros, sūriai, lašinių paltys. Viename namuke stovėjo autentiškos audimo staklės, kūrenosi krosnis (tikra!), suposi lopšys (tik vaikas netikras). Prie audimo staklių sėdėjo tautiniais rūbais apsirengusi švedė, pasakojo apie Darlanos krašto audimą. Kitame name ūkininkas kieme šlavė šiaudus, pakrėkė ėdžiose karvėms šieno, pievelėje ganėsi nedidukai arkliai. Prie trečio namo kapstėsi vištos, prie kito stovėjo bičių aviliai. Maniau, kad tie aviliai stovi tik dėl grožio. Norėjau vieną avilį pradaryti ir pažiūrėti kaip jis atrodo iš vidaus, bet laiku pastebėjau, kad pro angą lauk ropščiasi užsimiegojusios bitės ir sprukau iš ten. Taip ir likau nepamatęs avilio.

Kitame name buvo senoviškos velykinės vaišės. Ant stalo stovėjo duona iš raugintos tešlos, panaši į lietuvišką duoną. Buvo akvarele dažytų margučių, ropelė naminukės, silkė. Labiausiai nustebino kažkoks patiekalas, panašus į šaltieną. Skonės krašto tautiniais rūbais apsirengusios namų šeimininkės paklausiau, kas čia per patiekalas – pasirodo iš tiesų šaltiena! Jie ją daro taip pat kaip ir mes, tik jų šaltiena žymiai riebesnė, nes švedai šaltieną verda iš kiaulės galvos. Lietuvoje šaltiena paprastai verdama iš kiaulių kojų ir ausų, tad gaunasi ne tokia riebi ir žymiai gražiau atrodo, kai sustingsta. Visas maistas ant stalo buvo tikras, tik jau pastovėjęs, tad jo paragauti nebuvo galima.

Skansene buvo ir šulinys su svirtimi, daugybė įvairiausių inkilų skirtingiems paukščiams, akmeniniai tekiniai peiliams ir kirviams galąsti ir daug visokių kitokių įdomybių. Neapžiūrėjau nei pusės Skanseno miestelio, toks jis didžiulis. Įėjimas į jį mokamas. Įėjimas į Skanseną ir visi trobesiai miestelyje užsidaro ketvirtą valandą, bet ten galima būti kiek nori, nes išėjimai neužsidaro niekada. Kažkur Skansene buvo ir zoologijos sodas, bet jau nebeužteko nei laiko, nei jėgų jo ieškoti. Ten tikrai dar kada nors sugrįšiu.

Švedijos krepšinio finalas

Prieš išvažiuodamas nuėjau pažiūrėti Švedijos krepšinio lygos finalo. Rungtyniavo dvi komandos: Solnos Vikingai ir Sundsvall Dragons. Pasirodo, kad Vikingų komandos centras – lietuvis Saulius Dumbliauskas. Kartais jis pavirsdavo tai Dumbilausku, tai Dovydausku, matyt, komentatoriui tai buvo neįprasta pavardė.

Salė talpino apie 1000 žiūrovų, apie 800 vietų buvo užimtos. Krepšinis Švedijoje nėra labai populiarus. Jorgenas sakė, kad krepšinis pagal populiarumą yra ketvirtoje vietoje po futbolo, ledo ritulio ir rankinio. Netoli mūsų tarp žiūrovų sėdėjo lietuvis Saulius, kuris dirbo Švedijos krepšinio lygos teisėju. Jo nuomone, krepšinis Švedijoje paskutiniais metais kokybiškėja ir populiarėja.

Stebėti varžybas buvo įdomu, pirmus tris kėlinius vyko apylygė kova taškas į tašką. Buvau maloniai nustebintas, kad krepšinio lygis kur kas geresnis, negu tikėjausi. Dvi geriausios Švedijos komandos laisvai galėtų rungtyniauti Lietuvos A lygoje, o gal netgi ir LKL. Varžybas 70:61 laimėjo Vikingai su Sauliumi Dumbliausku priešakyje. Sauliaus žaidimas tądien neblizgėjo, bet jis vis tiek pelnė beveik ketvirtį komandos taškų.

Per savaitę Švedijoje šiek tiek patobulinau švedų kalbos žinias. Išmokau frazę Det här är un … ir Vad är det här? Hei do, älskling Sverige!

Išlaikiau Cisco CCNP sertifikatą. Jam gauti reikėjo išlaikyti keturis egzaminus – BSCI (642-901), BCMSN (642-812), ISCW (642-825) ir ONT (642-845). Egzaminus buvo galima laikyti bet kokia tvarka. Pasinagrinėjęs kokia kiekvieno egzamino apimtis, laikiau juos vieną po kito nuo sunkiausio iki lengviausio tokia tvarka: BSCI, ISCW, BCMSN ir ONT. Sunkiausias buvo pats pirmasis – BSCI. Jam pasiruošti užtrukau tris mėnesius, o paskutiniajam ONT pasiruošiau per nepilnas tris savaites. Iš viso užtrukau penkis mėnesius.

Ruošdamasis pirmajam egzaminui laiko mokslams turėjau labai nedaug. Buvau ką tik pradėjęs naują darbą. Įsidarbinau VoIP sistemų administratoriumi vienoje didžiausių Anglijos telekomunikacijų bendrovių. VoIP srityje buvau dar naujokas, tad teko labai daug mokytis, kad sugebėčiau atlikti savo tiesiogines pareigas. Sėdėdavau darbe po darbo iki 10 valandos vakaro, stengiausi perprasti VoIP. Mokytis CCNP tiesiog nebuvo laiko. Ruošimuisi egzaminui skirdavau tik po 1-2 valandas prieš miegą.

Netrukus darbe įgudau su užduotimis susidoroti lengviau. Netgi pakilau pareigose – tapau VoIP sistemų architektas. Tačiau vis tiek darbe pasilikdavau ilgėliau: ruošiausi egzaminui, todėl kartais likdavau netgi iki pirmos ar antros valandos nakties. Darbe susiradau draugą ir bendramintį – negrą iš Siera Leonės. Su juo iš nenaudojamų atsarginių kompiuterių tinklo įrenginių darbe susikonstravome laboratoriją ir ten kas vakarą eksperimentuodavome iki vėlumos, nagrinėdavome įvairias technologijas.

Atsikrausčiau gyventi arčiau darbo – gyvenau viso labo už 7 minučių kelio pėsčiomis. Pietauti eidavau namo. Londone tai tiesiog nerealu, nes čia žmonės paprastai iki darbo važiuoja valandą, dvi, kartais ir daugiau. O aš tik 7 minutes. Sutaupytą laiką skirdavau mokymuisi.

Per penkis mėnesius praktiškai neturėjau nei vienos išeiginės dienos. Kai išlaikiau pirmąjį egzaminą – tai buvo vėlyvą šeštadienio rytą – tą pačią dieną po pietų jau sėdėjau namie su knyga rankose, nedelsdamas pradėjau ruoštis antrajam egzaminui. Jam užtrukau apie mėnesį. Trečiajam ir ketvirtajam egzaminams pavyko pasiruošti per rekordiškai trumpą laiką – maždaug po tris savaites kiekvienam egzaminui. Tuomet buvo Kalėdų laikotarpis, todėl tris savaites (savaitę prieš Kalėdas, savaitę tarp švenčių ir savaitę po Naujųjų metų) darbe dirbti beveik nereikėjo. Mokymuisi galėjau skirti visas darbo ir visas poilsio valandas. Kolegos darbe pliekdavo žaidimą Unreal Tournament, o aš pliekiausi su vadovėliais. Trečiąjį egzaminą išlaikiau gruodžio 31 d. 21 val. vakaro, likus trims valandoms iki Naujųjų metų. Sausio viduryje išlaikiau paskutinį, ketvirtąjį egzaminą ir voilà! tapau CCNP sertifikuotas kompiuterių tinklų administratorius.

Kiek man tai kainavo:

• Per praėjusius pusę metų visiškai nemačiau aplinkinio pasaulio. Nepastebėjau kaip prabėgo vasara, ruduo ir žiema.
• Paprastai aš mėgstu bent po valandą per dieną – o savaitgaliais net po dvi! – praleisti virtuvėje prie puodų ir keptuvių. O per paskutinį pusmetį nei kart negaminau. Valgydavau restoranuose arba, kaip kad čia, Anglijoje, populiaru, pirkdavau maistą valgyklėlėse išsineštinai namo. Sukramtydavau skaitydamas knygą.
• Pusę metų visiškai nebendravau su žmonėmis. Išskyrus, aišku, draugelį negrą iš Siera Leonės. Su juo laboratorijoje prisibendraudavau nemažai.
• Nustojau treniruotis maratonui. Vietoje įprastinių 10 – 20 km per dieną aš geriausiu atveju tebėgiodavau vos vieną kartą per savaitę. Net pilvukas jau ėmė augti. Gerai, kad kol kas tik aš vienas apie tai težinau, tad gal dar pasitaisysiu.

Taigi, egzaminai išlaikyti, sertifikatas jau kišenėje, dabar beliko įgyvendinti kitą plano dalį – susirasti sugebėjimus atitinkantį darbą. Tik prieš tai ketinu išlaikyti dar du Cisco egzaminus. Vienas iš jų yra ARCH (642-873), o kitas – QOS (642-642). Išlaikęs pirmąjį iš kart gausiu CCDP sertifikatą, o antrasis bus reikalingas CCIP sertifikatui gauti. Pastarąjį egzaminą (QOS 642-642) ketinu laikyti sekančią savaitę. Turėtų būti nesunku, nes jo medžiaga 80% sutampa su paskutinio laikyto egzamino (ONT 642-845) medžiaga.

Jaučiuosi pavargęs. Bet lietuvių liaudies išmintis sako: „be noragų nebus pyragų“ ir „mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“.

Anglijoje kelis mėnesius „nešiojau lyfletus“. Taip buvo vadinamas skrajučių ar reklaminių lapelių nešiojimo darbas. Sakyčiau, kad tai vienas iš labiausiai varginančių darbų, kiek man yra tekę dirbti. Darbas nebuvo sunkus fiziškai, bet jis mane tiesiog gniuždė morališkai.

Mus „įmonės savininkas“ paimdavo 6 ryto iš sutarto taško su krovininiu mikriuku. Susėsdavome ant grindų, slėpdami galvas, kad mūsų nepamatytų iš pravažiuojančių mašinų. Saugojomės policijos, nes krovininiame mikriuke žmonių, be jokios abejonės, vežioti negalima. Mūsų būdavo 6-7 žmonės. Nuveždavo mus į rajoną, kuriame turėjome mėtyti lapukus. Prisikraudavome į kuprinę lapukų ir eidavome nuo namo prie namo, nuo durų prie durų ir pro kiekvienas pašto dureles įmesdavome po lapuką. Per dieną turėjome išmėtyti po 1000 lapukų, tokia buvo dienos norma. Lapelis „reklamavo“ labdaros organizaciją, kuri prašė paaukoti drabužių skurstančioms šeimoms, turinčioms nepagydomai sergančių vaikų. Tik jokia labdaros organizacija, be abejo, neegzistavo.

Ant lapuko būdavo užrašyta diena, kurią „labdaros organizacija“ atvažiuos rinkti drabužių. Žmonės sudėdavo labdarai skirtus drabužius į maišą, užlipindavo tą patį lapuką ant viršaus ir išnešdavo maišą į gatvę. Paprastai rinkimo diena būdavo numatyta už dviejų dienų. Jei lapukus mėtydavome trečiadienį, tai rinkimo diena būdavo penktadienis. 1000 lapukų aš išnešiodavau maždaug per 6-7 valandas, patyrę nešiotojai sugebėdavo apsisukti per 4-5 valandas. Per tą laiką „įmonės savininkas“ nuvažiuodavo į tą rajoną, kuriame lapukai buvo išmėtyti prieš dvi dienas ir rinkimo diena buvo numatyta šiai dienai. Jis sukraudavo maišus su labdara į mikriuką ir tada surinkdavo mus, lapukų nešiotojus. Mes užsiropšdavome ant maišų, kurių kartais būdavo prikrauta iki pat lubų, ir gulėdami ant jų parvažiuodavome namo.

Bemėtant lapukus žmonės dažnai mus vydavo nuo durų šalin. Čia Anglijoje kasdien į kiekvienus namus prineša didžiulį kiekį visokių lankstinukų ir reklamos, todėl užmatę eilinį lapukų nešiotoją žmonės paprastai nepraleidžia progos pareikšti savo nuomonės apie jiems brukamą nepageidaujamą šlamštą. Vieni paprasčiausiai pabumbėdavo ir demonstratyviai išmesdavo lapuką į šiukšlių dėžę, bet buvo ir tokių, kurie ištraukę gautą lapuką, vydavosi mane per visą gatvę ir įkišdavo lapuką atgal į rankas.

Darbas visada buvo gryname ore, nesvarbu ar saulėta, ar lyja, ar vėjuota. Lapukus nešiodavome gyvenamuosiuose kvartaluose, visą darbo dieną, todėl buvo problema su tualetu. Jo paprasčiausiai nebuvo. Reikalui prispyrus tekdavo ieškotis degalinės su tualetu arba kokio nors McDonaldo.

Nelegalių lietuviškų „labdaros organizacijų“ yra pilna Anglija, todėl nuolatos sutikdavome konkuruojančios „firmos“ lapukų nešiotojų. Tokie susitikimai būdavo ypač nemalonūs. Mums algą mokėdavo už išnešiotą lapukų normą, o savininkas pelną gaudavo už surinktų drabužių svorį, todėl konkurentai, renkantys labdarą tame pačiame rajone, jam būdavo visiškai nenaudingi. Dėl maišų vykdavo nebylios kautynės. Konkurentai nurinkinėdavo mūsų firmai paliktus maišus, o mūsų firma nurinkinėdavo jų.

Buvo sukurtos specialios taisyklės, kaip elgtis sutikus konkurentą. Jokiu būdu nebuvo galima jo užkalbinti, sakyti kuriai dienai planuojamas rinkimas, rodyti lapuką ir pan. Reikėdavo kuo greičiau nešti kudašių iš to rajono. Tam buvo sukurta ištisa metodika. Sutikęs kolegą lietuvį, tokį patį varguolį lapukų mėtytoją, užuot draugiškai ir linksmai dirbęs kartu, aš turėdavau slapukauti ir sprukti nuo jo, o jis savo ruožtu sprukdavo nuo manęs – nerašytos profesinės taisyklės buvo bendros visiems. Su savimi turėjau smulkius rajono žemėlapius. Juose pažymėdavau vietą, kurioje sutikau konkurentą. Tuomet slėpdamas pėdsakus eidavau iš to rajono lauk. Būtinai turėdavau pereiti bent vieną pagrindinę gatvę arba geležinkelį.

Kai po dviejų dienų ateidavo rinkimo diena, mūsų firmos mikriukas važiuodavo į žemėlapyje pažymėtą vietą, kurioje buvo sutiktas konkurentas ir bandydavo pirmas nurinkti konkurento maišus. Šita operacija vadinosi „kirsti“. Jei pavykdavo pirmam „nukirsti“ konkurentą, savininkui būdavo sėkminga diena. Jei konkurentas jį „nukirsdavo“ pirmas – būdavo nesėkminga.

Aš, paprastas lapukų nešiotojas, visiškai nebuvau suinteresuotas bėgioti nuo konkurentų po visą žemėlapį. Finansiškai man tai visiškai nebuvo naudinga, nes man mokėdavo už nustatytą lapukų dienos normą – 1000 lapukų per dieną. O sutikus konkurentą kartais tekdavo visą valandą kulniuoti į kitą žemėlapio galą, kuriame dažnai paaiškėdavo, kad ten lapukus jau mėto trečias konkurentas. Tad jau po poros savaičių susikūriau savo sistemą. Pamatęs konkurentą aš laikydavausi nurodytos metodikos ir eidavau į kitą žemėlapio galą, bet visada šveisdavau vieną kitą šimtą lapukų į krūmus, kad būtų mažiau darbo. „Įmonės savininkas“ rinkdamas maišus kartą netgi buvo radęs mano išmestus lapukus.

„Įmonės savininkas“ rašau kabutėse, nes jokia įmonė iš tiesų neegzistavo, kaip neegzistavo ir skurstančios šeimos su nepagydomais vaikais. Labdarai surinkti drabužiai būdavo vežami parduoti į dėvėtų drabužių parduotuves į Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą ir kitas panašaus lygio šalis. Pamenu, kol mokiausi mokykloje, mūsų šeimoje drabužiai dažnai irgi būdavo perkami dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tad dėl skurstančių šeimų „labdaros firma“ gal ir nebuvo visiškai neteisi, tačiau dėl nepagydomų vaikų esu linkęs abejoti.

Nelegali buvo visa veikla nuo A iki Z. Mums už darbą mokėdavo net mažiau negu numatytas minimumas. Mums mokėdavo tik 35 svarus, kai minimali alga Anglijoje buvo 44 svarai per dieną. Žinoma, jokių mokesčių, jokių socialinių garantijų. Nuo 7 ryto mindavome nesustodami – nuo durų prie durų. Per darbo valandas nueidavome apie 20 kilometrų, žiūrint koks rajonas. Jei namai stovėdavo tankiai vienas prie kito, būdavo lengviau. Tačiau būdavo tokių rajonų, kur namas nuo namo buvo dideliu atstumu, patys namai buvo didžiuliai, prie kiekvieno namo būdavo erdvus kiemas, keli garažai, automobilių aikštelė, kartais netgi fontanai. Tokius rajonus vadindavome „parkais“. Juose per dieną sukardavome apie 30 kilometrų. Parkų, be abejo, niekas nemėgo.

Mane labiausiai šitame darbe nustebino tai, kad turtuoliai labdarai beveik niekada nieko neduodavo. Prastesniuose rajonuose, kuriuose gyveno varguomenė, surinkdavome žymiai daugiau labdaros nei iš turtingų rajonų. Vargšus remia tik kiti vargšai. Varguomenė remia pati save. Iki šiol negaliu suprasti kodėl turtingesni yra linkę mažiau atjausti vargšus. Galbūt tai, kad jie tokie nejautrūs kitiems ir lėmė, kad jie tapo turtingi? O skurdžiai dėl to ir skurdžiai, kad yra linkę viskuo dalintis su kitais?

Turbūt niekada taip nesidžiaugiau išėjęs iš darbo kaip po šio. Skelbimai a la „darbas lyfletų nešiotojams“ iki šiol mane nupurto. Pradirbau ten beveik tris mėnesius. Kol vieną dieną, perėjęs geležinkelį, išėjau namo.

Vakar virtuvėje tepdamas sumuštinius pagalvojau apie Rojų. Galbūt tai ne pati tinkamiausia vieta ir laikas tokioms mintims, bet taip jau atsitiko. Galvojau apie Pažinimo medį. Ieva atsikando obuolio nuo Pažinimo medžio, davė Adomui, atsikando ir tas. Tada jie suprato, kad yra nuogi, nuraudo ir susigėdę savo nuogumo prisidengė figos lapais. Šitas momentas man visada siejosi su seksu. Na, nuogi kūnai ir uždrausti vaisiai daugiau su niekuo sietis turbūt ir negali.

Užkliuvo vienas dalykas – pats Pažinimo medis. Visada manydavau, kad tai buvo tarsi kažkoks Sekso Pažinimo medis. Vakar supratau, kad tai kur kas daugiau – tai Visa Ko Pažinimo medis. Kol žmogus nežinojo nieko, jis niekuo nesiskyrė nuo bet kurio kito Dievo sutverto gyvūno – žiurkėno, gandro ar bet kurio kito. Be Pažinimo vaisiaus žmogus ir toliau liktų Rojaus sode tuo, kuo buvo – Dievo naminis gyvūnėlis.

O štai dabar Žmogus turi civilizaciją, meną, mokslą. Smagu, kad mes ne Rojuje. Žemėje įmanoma viskas, Žmogus gali daryti ką tik nori, pavyzdžiui, virtuvėje tepti sumuštinius ir mąstyti apie Rojų.

Netikėtai Londone susidraugavau su kinų restorano savininkais – vietnamiečių šeimyna. Šeimininkė yra vietnamietė, susituokusi su kinu, tad dalis šeimos yra kinai, dalis – vietnamiečiai. Jie ten dirba visa šeima: šeimininkė, brolis, sesuo, kažkieno pusseserė bei kiti giminaičiai. Pas juos jau kelis mėnesius vaikščiojau pietauti, tai geriausias restoranas visame rajone. Viskas prasidėjo nuo to, kad pasisveikindavau, padėkodavau ir atsisveikindavau visada kiniškai. Pasisveikinimai diena iš dienos, žodis po žodžio ėmė virsti vis ilgesniais pokalbiais. Ir nesvarbu, kad kai kurie iš jų angliškai šnekėjo prasčiau nei aš kiniškai. Man jie pasakojo apie Vietnamo karą, apie savo kraštą, apie gyvenimą Londone.

Šiandien užėjau į restoraną baigiantis darbui. Jie jau užsidarinėjo ir ketino pietauti patys. Buvo labai netikėta ir malonu, kai šeimininkė pakvietė mane prisijungti ir papietauti kartu su šeimyna. Ji prieš valgį sukalbėjo trumpą maldelę – vos kelis žodžius, tarsi padėką „skalsink Dieve“ ar pan. Jie krikščionys. Kinai valgydami prie bendro stalo patiekalus dalinasi. Buvo keturi patiekalai: kepti vištienos sparneliai, plokšti ryžių makaronai su mėsa, pupelių ūglių troškinys su grybais ir meduje kepta antiena. Kiekvienas turėjo po dubenėlį su ryžiais ir į jį dėjosi visų patiekalų po truputį.

Prie kinų stalo labai laisva atmosfera. Ta šeima apskritai labai nuoširdūs ir draugiški žmonės. Kaip ir visi kinai – iš pradžių atsargūs, bendraudami stengiasi išlaikyti didelį atstumą, neatvirauja, tik mandagiai šypsosi ir galva linkčioja. Jie man šiek tiek primena lietuvius – atsargūs ir drovūs, bet širdyje geranoriški ir draugiški. Tiesą sakant, jie netgi dar uždaresni nei lietuviai. Norint su jais susidraugauti reikia labai daug laiko. O šiandien jie mane pakvietė prie savo stalo ir netgi jau pažadėjo man surasti žmoną iš Kinijos arba Vietnamo.

Bendraujant Anglijoje yra nepaprastai svarbu užmegzti santykius. Santykių užmezgimui yra sukurta ištisa virtinė klausimų ir atsakymų. Tie klausimai – tai tik formalumas, tuščia forma, nelaikanti turinio. Visų pirma pasisveikinama. Tiks įprastas Hello, Good morning, Good afternoon, neformaliai – tiesiog Hi, Morning, Hi ya, Hi mate. Ir tiesiog būtina paklausti apie savijautą, kaip einasi, kaip sekėsi diena, ar viskas einasi puikiai, ar džiaugiesi šia diena, ką nuostabaus šiandien patyrei ir t.t. Atsakoma visada vienodai – viskas puiku, gražu, nuostabu, einasi gerai, sekasi fantastiškai, diena tiesiog nuostabi. Ir reikia paklausti to paties. Nesvarbu, kad kalbiesi pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.

Paklaustas iš pradžių įsiveldavau į pasakojimus apie tai kaip man šiuo metu sekasi arba nesiseka, ką iš tiesų šiandien veikiau, kokia savijauta ir apskritai būdavau linkęs paatvirauti plačiau. Ir likdavau nesuprastas. Dažnai paklaustas Are you all right? nespėdavau nė prasižioti, o klausėjas jau būdavo nusisukęs ir benukulniuojąs tolyn. Klausimo tonas toks, lyg būtų sukriuksėjęs „kriu kriu“.

Nuo šiol ir aš taip. Jie man kriu kriu, o aš jiems kriu kriu, o ką pats?