Pasidariau lazerinę akių operaciją

lasik akių operacijaLazerinę akių operaciją dariau www.akiuklinika.lt klinikoje Vilniuje. Rinkausi iš trijų firmų: www.akiuklinika.lt, www.sugihara.lt ir www.lasik.lt. Pastaroji buvo pati brangiausia – 4900 litų už abi akis. www.sugihara.lt ir www.akiuklinika.lt kainavo po 4400. Visose trijose klinikose dar reikia atskirai mokėti už gydytojo konsultaciją prieš operaciją – 90 litų. www.lasik.lt klinikos nesirinkau dėl 500 litų didesnės kainos, o www.sugihara.lt per kelis kartus taip ir nesugebėjo man telefonu paaiškinti kada būtų galima operuotis, nes jie nežinojo savo operacinės darbo grafiko. Konkuruojančios klinikos tokią informaciją apie savo darbo grafikus kažkaip žinodavo. Tad operavausi www.akiuklinika.lt klinikoje.

Dariausi LASIK operaciją. Esu labai patenkintas šios klinikos tiek darbuotojais, tiek dėmesiu savo personai, dalykišku, bet šiltu bendravimu, tiek pačia operacija. Operavo gydytoja Lina Socevičienė, esu labai ja patenkintas. Operacijos metu buvau nuolatos informuojamas apie operacijos eigą, žinojau kas ir kaip tuo metu man buvo daroma. Jaučiausi saugiai. Skausmo praktiškai nejutau, tik šiek tiek perštėjo kai pjovė kairiąją akį. Dešiniajai akiai net nejutau, kad kas būtų daroma. Operacijos metu į akis švietė visokie spalvoti lazeriukai, akyse rangėsi, tai išskysdavo, tai vėl susikoncentruodavo žalios, baltos ir raudonos švieselės. Operacija kiekvienai akiai truko gal po 10 minučių. Po to mane iškart paleido namo.

Pirmą dieną po operacijos jaučiausi labai prastai. Kol perėjau miestą nuo klinikos iki viešbučio, kaitri saulė taip sudirgino akis, kad jas skaudėjo iki pat vakaro. Užsitraukęs užuolaidas ir dar papildomai nuo saulės ant lango užsikabinęs adijalą, visą dieną ašarodamas užsimerkęs pragulėjau lovoje. Akys labai smarkiai ašarojo ir perštėjo, vaizdas buvo išplaukęs kaip po vandeniu.

O atsikėlęs sekančios dienos rytą jau buvau sveikas kaip ridikas. Savijauta buvo puiki, mačiau labai gerai. Keletą dienų dar vaikščiojau su akiniais nuo saulės, bet netrukus nebereikėjo ir jų. Pagal gydytojos nurodymus tris mėnesius negalėsiu maudytis ežeruose, pertis pirtyse ir netgi paprasčiausiai trinti akių rankomis.

Apskritai kažkokio labai stebuklingo pagerėjimo nejaučiu. Aš anksčiau nešiodavau kontaktinius lęšius, tad jaučiu tik tokį pagerėjimą, kad man nebereikia jų rytais įsidėti, o vakarais išsiimti. Net iki šiol, praėjus dviems savaitėms, vis dar keista, kad atsibudęs ryte jau iš karto matau gerą vaizdą. Patogu, kad nebereikia gaišti tos vienos minutės lęšiams įsidėti ir išsiimti. Vis tik, kai nuo akinių perėjau prie lęšių, patogumo efektas buvo kur kas didesnis, nei nuo lęšių perėjus prie normalaus regėjimo. Aišku, smagiausia būna tiems, kurie prie normalaus regėjimo pereina tiesiai nuo akinių.

Šiaip labai džiaugiuosi, kad pasidariau operaciją ir matau normaliai. Tačiau jei operacijai būtiną sumą būtų tekę sunkiai uždirbinėti ir ilgai taupyti, tuomet dar pagalvočiau, ar tikrai verta ją daryti, nes jokio labai stebuklingo efekto nebuvo. Mano galva, tokia operacija yra prabangos dalykas.

Ar tikrai lietuvaitės gražios?

sexy-kojosDažnai tenka matyti kaip sutrinka lietuviai, užsieniečių paklausti, kuo pasaulyje garsėja mūsų šalis. Deja, labai dažnai atsakymas būna: „mūsų šalies merginos labai gražios“. Gerai, jei tas užsienietis yra sekso turistas, ir vietinių merginų grožis ir lengvas prieinamumas jam yra svarbiausias kriterijus renkantis šalį būsimai kelionei. O jeigu jį domina ne seksas, o kitokie dalykai?

Prisipažinsiu, kad ir aš pats, kolegos anglo paklaustas kas gero yra Lietuvoje, esu pasakęs, kad mūsų merginos pačios gražiausios. „Oh yes, žinau, buvau, man patiko“,– juokėsi pagyvenęs santechnikas, pasakodamas apie savo nuotykius Lietuvoje. Nuo to karto lietuvaičių niekam nebegiriu.

Kartą draugų vietnamiečių aš pats paklausiau kas įdomaus yra Vietname. Po kelių sekundžių pauzės išgirdau tik: „vietnamietės merginos labai gražios“. Pasijutau nejaukiai. Ar tikrai nėra kitos priežasties aplankyti Vietnamo?

Lietuva ir Vietnamas: dvi šalys. Viena garsi tuo, kad buvo Tarybų Sąjungos sudėtyje, kita tuo, kad ją buvo užpuolę amerikiečiai. O šiaip gūdžios provincijos, atsilikę runkelių kraštai. Lietuviai dar mėgsta girtis, kad kalba atseit kažkokia senoviška kalba. Pasenusi kalba ir atsilikusi artojų mąstysena. Kai nelabai turi kuo pasigirti, kas tuomet belieka – tik gražios merginos.

Be gražių merginų ir pasenusios kalbos dar turime ir atseit unikalią gamtą. Per Europarlamento rinkimus viena kandidatė, žiūrovo paklausta kaip pristatys Lietuvą Europoje, atsakė: „pristatysiu kaip šalį, turinčią unikalią gamtą“. Įdomu, ką ji turėjo omenyje. Gerai, jei Kuršių Neriją. Tačiau visa kita – tas pats kaip ir visur. Didžiuotis krūmokšniais apžėlusiomis pamiškėmis ar degtinės butelių primėtytomis paežerėmis būtų galima, jei Europoje nebūtų Norvegijos fiordų, Stokholmo archipelago, Šveicarijos Alpių, Kroatijos pajūrio ir t.t. Man kur kas labiau patiktų, kad galėtumėme didžiuotis, kaip kad sakė kitas Europarlamentaras L. Donskis, didžiuotis tuo, kad „lietuviai gali kurti, ne tik arti“.

Juk turime kuo girtis ir netgi labai. Turime vieną seniausių konstitucijų pasaulyje. Galime pasigirti Kazimieru Semenavičiumi, garsiuoju raketų išradėju, vieninteliu lietuviu be Vytauto Didžiojo, įtrauktu į Britų Enciklopediją. Nesvarbu, kad jis ir vėl liko nepaminėtas nei viename mokykliniame vadovėlyje. Galime didžiuotis LDK kariniais pasiekimais – lemiamais istoriniais momentais sumušėme ne vieną rusų, turkų ar švedų kariuomenę tiek sausumos, tiek jūros mūšiuose. Nesvarbu, kad nei vienas toks momentas nebuvo ekranizuotas jokiame istoriniame filme. Galime didžiuotis tolerancija, kuria lietuviai garsėjo šimtmečius – dar niekur Europoje nebuvo girdėta, kad žydai, katalikai, protestantai ir musulmonai gyventų draugiškai vieni šalia kitų. Nesvarbu, kad po Antrojo pasaulinio kai kurių grupių praktiškai nebeliko. Galime didžiuotis pasaulinio lygio menininku Jonu Meku. Nesvarbu, kad niekas nepasakytų nei vieno jo filmo pavadinimo. Galėtumėme didžiuotis savo didikais: Radvilomis, Pacais, Chodkevičiais, Pliateriais, Goštautais. Nesvarbu, kad kai kurie iš jų kalbėjo lenkiškai. Juk ir dažna „gražioji lietuvaitė“ ne visada kalba lietuviškai. Kuo Radvila už jas prastesnis?

Tai ar tikrai lietuvaitės gražios? Gražios, tik geriau niekam apie tai nepasakokite.

Gėjais ne gimstama, gėjais mirštama

gays_kissingKartą komandiruotės metu nuvažiavau į Braitoną. Šis kurortinis pajūrio miestukas nuo seno garsėjo kaip Didžiosios Britanijos gėjų sostinė. Po darbo išėjau pasivaikščioti po miestą. Buvo šiltas ir ramus vasaros vakaras. Atvykus iš Londono Braitonas atrodė tikra atgaiva. Miestelyje tvyrojo „atsipūtusi“ atmosfera: praeiviai niekur neskuba, šaligatviais žirglioja žuvėdros. Tuščioje parduotuvėje babajus į popierinį maišelį man įvyniojo skardinę alaus. Kelias valandas gurkšnodamas iš skardinės alų vaikštinėjau vingiuotomis gatvelėmis, kol užklydau į pramogų rajoną. Šokių barai, disko, kazino, naktiniai klubai — viskas kaip ir priklauso kurortui. Manęs netraukė nė į vieną iš jų, norėjau paprasčiausiai pasivaikščioti, tad pasukau į nuošalesnę gatvę.

Tuščioje sankryžoje atsirėmęs į tvorą stovėjo jaunuolis. Atrodė kaip kažko lūkuriuojantis eilinis vėlyvas pramogautojas. Neskubėdamas artėjau prie jo. Tiesą pasakius, aš į jį neatkreipiau dėmėsio, kol jis manęs neužkalbino.

   — Atsiprašau, ar nežinai kiek dabar valandų,— paklausė jis.

   — Pusė dvylikos,— atsakiau žvilgtelėjęs į laikrodį.

Jau buvau benueinąs, bet jaunuolis neramiai pasimuistė, tarsi ketindamas dar kažko paklausti. Pasivaikščiojimas mane buvo maloniai nuteikęs ir aš buvau nieko prieš šnektelėti su nepažįstamu vaikinu, tad sekundėlei stabtelėjau šalia jo. Abu patylėjome kelias sekundes. Jaunuolis iš pažiūros atrodė apie 18 metų, puošniai apsirengęs, tarsi ketintų eiti į vakarėlį. Man pasirodė, kad jis tikriausiai laukia draugų, su kuriais buvo susitaręs kartu eiti į vakarėlį, ir draugai tikriausiai vėlavo. Atrodė šiek tiek įsitempęs, bet tai manęs neerzino. Argi maža nelaimingų paauglių slampinėjančių kurorto gatvėmis? Jis vėl neramiai pasimuistė. Aš luktelėjau dar sekundėlę ir jau pats buvau beketinąs kažką sakyti apie gražų šio vakaro orą, nes tyla šiek tiek užsitęsė ir jau priderėjo arba eiti sau, arba kažką sakyti.

   — Gal tu gėjus?— netikėtai prabilo jis pirmas. Turbūt stengėsi, kad balsas skambėtų laisvai, bet atrodė, kad šitam klausimui jam teko sukaupti visą savo narsą. Matyt jam buvo pirmas kartas.

O aš buvau šokiruotas! Klausimas buvo toks netikėtas, kad pats sau mintyse turėjau pakartoti klausimą, kad jį suvokčiau. Akimirką net pagalvojau, kad gal ne taip išgirdau, juk negali būti, kad manęs iš tikrųjų šito klaustų. Iš nuostabos net išsižiojau ir nebesumojau ką atsakyti. Man irgi tai buvo pirmas toks kartas.

   — Ne, aš ne gėjus,— atsakiau dar negalėdamas patikėti savo ausimis. Čia tai bent! Štai jis, vienas iš garsiųjų Braitono gėjų, stovi prieš mane visame savo gražume! O juk net nebūčiau įtaręs. Tariausi galįs atpažinti gėjus iš tolo. Įsižiūrėjau geriau. Šis jaunuolis atrodė normalus ir kalbėjo normaliai — jis visiškai neatrodė kaip gėjus. Sakyčiau netgi labai normalus vaikinas. Kiekvieną vakarą klubų rajonuose Londone tokių slampinėja tūkstančiais.

   — O ar tu pats gėjus?— paklausiau jo. Jis pavartė delną ore, neryžtingai gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė. Toks gestas paprastai reiškia nežinau, nesu tikras. Vaikinas atrodė nusivylęs, man jo net pagailo. Aš pats buvau toks sutrikęs, kad man buvo ir gaila, ir juokinga vienu metu. Vaikinas juk šiaip ne taip įsidrąsino mane kabinti, o aš pasirodžiau ne gėjus. Kaip apmaudu!

   — Ar tu dar neapsisprendei?— savaip išsiaiškinęs jo gestą klausinėjau toliau.

   — Neapsisprendžiau,— prisipažino jis.— Aš tik šiaip, norėčiau kol kas tik pabandyti, o tada ir apsispręsiu. O ko tu čia vaikštinėji? Ką tu čia veiki?— paklausė manęs.

   — Aš ne iš Braitono,— atsakiau.— Ne vietinis aš. Vaikštinėju ir tiek.

   — Bet juk tu žinai, kas čia per rajonas. Ko čia ieškai, jei tu ne gėjus?— neatlyžo jis.— Galbūt ir tu toks pat kaip ir aš, neapsisprendęs?— jaunuolio balse buvo girdėti beužgimstanti viltis.

   — O ne, aš dėl savęs esu labai tvirtai apsisprendęs,— nusijuokiau išsklaidydamas bet kokias jaunuolio viltis. Palinkėjau jam gero vakaro ir grįžau į viešbutį.

Ilgai tą vakarą galvojau apie šį netikėtą susitikimą gėjų sostinėje. Nežinau iš kur paprastai atsiranda gėjai — ar jais gimstama, ar tampama. Tačiau esu įsitikinęs, kad tą vakarą turėjau progą stebėti kaip buvo bandoma tapti gėjumi. Normalus vaikinas, gyvenantis gėjų apsuptyje, pats užsinorėjo būti gėjumi. Iš pradžių galbūt tik pažaisti gėjų, pasibandyti kas ir kaip, o paskui, jei patiks, galutinai juo tapti. Tarsi drugelis, besistengiantis išsiristi iš kokono, šis januolis ieškojo kelio į savo seksualinę tapatybę.

Mergina iš Suomijos

Šiąnakt sapnavau, kad Šiauliuose bulvare man buvo pristatyta jauna, šviesiaplaukė mergina iš Suomijos. Ji buvo apystorė ir dėvėjo gėlėtą suknelę.

   — O,— nusišypsojau aš jai linksmai,— žinau vieną suomišką žodį — Kippis!
Iš jos reakcijos buvo matyti, kad ji nesuprato, ką aš norėjau pasakyti.
   — Kippis!— dar kartą šūktelėjau šypsodamasis.— Čia suomiškai.
   — Nesuprantu, nėra tokio žodžio,— ji nesuprasdama papurtė galvą.
   — Kippis! Į sveikatą!— pakartojau ranka imituodamas kaip užsiverčiu taurelę.
   — Kažką tu čia maišai, nėra tokio žodžio,— mergina iš Suomijos gūžtelėjo pečiais nueidama, o aš taip ir likau stovėti sutrikęs.

Atsibudęs ryte pasižiūrėjau į žodyną — yra toks žodis.

Čigonas romui – negras

black3Man atrodo juokingos pastarųjų metų lietuvių kalbos prievaizdų pastangos „sutvarkyti“ kai kurių tautų ir rasių „neteisingus“ pavadinimus ir pakeisti juos „teisingais“. Turiu omenyje bandymą seną, istorinį čigonų tautos pavadinimą pakeisti naujuoju terminu romai. O taip pat negrų rasės senąjį pavadinimą pakeisti naujuoju žodžiu juodaodžiai.

Negras

Pagrindinis motyvas keisti šiuos pavadinimus yra tas, kad senieji pavadinimai, atseit, yra neteisingi ir įžeidžiantys, o naujieji, atseit, tokie nėra ir nebus. Negrų pavadinimas kilo nuo ispaniško žodžio negro juodas. Nuo šio ispaniško žodžio kilo dabartinis jų pavadinimas daugumoje kalbų (negras, nigger, негр, nègre). Amerikoje negrams, kurie praktiškai beveik visi istoriškai yra vergų palikuonys (tik nedaugelis į Ameriką atvyko iš Afrikos laisvi), dar prieš 40 metų nebuvo leidžiama turėti tokių pačių teisių, kaip baltiesiems: baruose kabojo lentelės „negrai neįleidžiami“, autobusuose buvo atskiros vietos negrams.

Angliškai yra du šio žodžio variantai: negro ir nigger. Kilus sąjūdžiui už negrų teises, buvo atsisakyta pastarojo žodžio nigger, nes šis žodis buvo siejamas su senąja vergovine praeitimi, todėl buvo įžeidžiantis. Negro iš pradžių dar kurį laiką buvo laikomas neįžeidžiančiu, bet ilgainiui buvo atsisakyta ir jo. Nuo šiol negrai Amerikoje vadinami angliškos kilmės žodžiu black, reiškiančiu tą patį, ką ir senasis ispaniškos kilmės žodis – juodas. Kai kuriems nepatinka netgi black, todėl buvo greta pasiūlyta tokių žodžių kaip afroamerican, kas aišku, visai netinka negrams, esantiems ne iš Amerikos. Terminas black išplito po visas anglakalbes šalis – Angliją, Australiją, Airiją ir pan.

Ispanijoje ir Pietų Amerikoje negras sėkmingai ir liko negro, o likusiame pasaulyje, kuriame vergovės nebuvo, liko ispaniškos kilmės žodžiai: negras, негр ir pan. Ispanakalbėje Pietų Amerikoje, kur buvo atplukdyta labai daug juodaodžių vergų iš Afrikos, nei vienas negras nesipiktina žodžiu negro, nes tai įprastas ispaniškas žodis.

Tokiose šalyse kaip Lietuva, kuriose nebuvo vergijos, negras yra visiškai neutralus žodis. Iš Amerikos, kartu su kokakola, holivudu ir kitomis amerikietiško gyvenimo būdo apraiškomis, į pasaulį buvo eksportuojama ir kova su rasizmu. Didžiausi kuriozai prasidėjo šalyse, kuriose nebuvo nei vergovės, nei negrų, tad nebuvo už kieno teises kovoti, tačiau kovoti norėjosi. Vienintelis dalykas, kurį kaip taikinį sugebėjo susirasti karo už negrus dalyviai, buvo pats žodis negras. Nusitaikyta buvo rimtai. Sekant amerikietiška maniera ispaniškos kilmės žodis buvo išverstas į vietinę kalbą. Negras tapo juodas.

Tačiau antirasistams kažkaip pro akis prasprūdo, kad tikrasis priešas yra visai ne šis žodis. Negrus juk žeidžia, kai yra pabrėžiama jų rasė apskritai. Ne taip jau ir svarbu kas pasakoma – negras ar juodaodis, ar dar kaip kitaip. Svarbiausia čia yra pats dėmesio atkreipimo į priklausymą rasei faktas. Todėl norėčiau, kad antirasistai liautųsi dalyvavę šioje raganų medžioklėje ir paliktų šį seniai lietuvių kalboje įsitvirtinusį žodį. Juk labai norint ir žodį juodas galima taip iškošti pro dantis, kad skambės įžeidžiau už bet kokį negrą. Tikrai ne negras kursto rasizmą ir akivaizdu, kad negro pakeitimas į juodaodį rasizmo neišnaikins.

Čigonas

Aiškinama, kad čigonus reikia keisti romais, ir randamos dvi priežastys. Pirmoji priežastis – jie patys save vadina romais. Čigonas čigonų kalba yra rom, dgs. roma – reiškia žmogus. Antroji priežastis – pavadinimas čigonai jiems nemalonus, nes liaudyje yra įvairių priežodžių apie čigonus (apie akivaizdžius, savaime aiškius dalykus yra jumoristine forma sakoma „vagių ir tarp čigonų pasitaiko“), jie vadinami vagimis, arkliavagiais, sukčiais, čigonės moterys tapatinamos su pinigų viliotojomis būrėjomis. Liaudyje gero vardo jie neturi dėl netvarkingo, klajokliško gyvenimo būdo. Visa tai telpa žodyje čigonas. Žodis romas neigiamų konotacijų kol kas neturi, nes tai yra naujas žodis, ne visi žino kas tai yra. Esu visiškai įsitikinęs, kad prigijus naujajam čigono pavadinimui romas, visos neigiamos konotacijos ir prasmės niuansai atseks iš paskos, nes ne žodis kuria tautos įvaizdį, o pačių tautos atstovų elgesys.

Čigonai panašiai vadinami ir kitomis kaimyninių tautų kalbomis. Rusiškai ir bulgariškai цыгане, rumuniškai (didžiausia čigonų koncentracija yra Rumunijoje ir Bulgarijoje) jie vadinami ţigani, kur jie lygiai taip pat nemėgstami. Nori įžeisti rumuną – pavadink jį čigonu. Bus garantuota pasipiktinimo reakcija ir karšta diskusija apie tai, kad rumunai ir čigonai – ne tas pats. Daugumos kaimyninių ir tolimesnių šalių kalbomis čigonai vadinami taip pat ar panašiai: tsiganes, zingari, cikani, zigeuner, gypsy, gitanos.

Motyvas keisti čigoną į romą todėl, kad jis pats save vadina rom, yra sudilusio skatiko nevertas. Tauta neprivalo savo kaimynų būti vadinama taip, kaip ji pati save vadina. Pateiksiu keletą įdomesnių pavyzdžių.

Rusai save vadina русский, dgs. русские, o šalis – Россия. Būtent taip juos vadina dauguma jų kaimynų ir kitų šalių. Lietuviškai rusas - Rusija, švediškai Ryss - Ryssland, angliškai Russian - Russia. Tik štai latviai juos vadina krievs, dgs. krievi, o šalis – Krievija. Šis pavadinimas kilo nuo šalia būsimųjų latvių genčių gyvenusios slavų genties кривичи. Iš čia ir krievs. Estiškai rusai venelased, Rusija – Venemaa.

Latviškai dėl tokios pačios priežasties estas yra igaunis, o Estija Igaunija. Patys estai save vadina eesti. Kiti kaimynai, įskaitant lietuvius, juos vadina taip, kaip ir jie save.

Suomiai save vadina suomi. Kai kurie kaimynai juos vadina taip pat, tačiau kai kurie vadina kitaip. Pavyzdžiui, rusiškai jie yra vadinami фины, angliškai, kaip ir rusiškai – Finns, Finnish.

Kaukazo regione gyvena visiems gerai žinoma gruzinų tauta ir turi savo valstybę Gruziją. Tačiau mažai kam žinoma, kad patys gruzinai save vadina kartvelebi, o savo valstybę – Sakartvelo. Be jų pačių, niekas jų taip nevadina. Kaimynams jie labiausiai žinomi gruzinų vardu (rusiškai грузин, Грузия). Angliškai jie vadinami Georgian, o šalis – Georgia. Išvertus paraidžiui į lietuvių kalbą tai skambėtų Jurgis, o šalis – Jurgija. Patys gruzinai labai didžiuojasi, kad jų valstybės pavadinimas yra siejamas su šv. Jurgio vardu.

Didžiojoje Britanijoje esantis Velso kraštas angliškai vadinamas Wales, o ten gyvenantys žmonės Welsh. Patys save jie vadina Cymry Cymru. Prancūziškai šis kraštas vadinamas Pays de Galles. Pažodžiui lietuviškai – Galų kraštas. Taip yra dėl to, kad anglams, kurie buvo germanų kilmės, vis labiau keliantis į Britanijos salą, vietiniai keltai, kurie buvo galų kilmės, buvo išstumti į Velsą. Prancūzai yra galų kilmės, kaip ir velsiečiai, todėl jie šį kraštą iki šiol vadina Galų kraštu, nors visas likęs pasaulis – Velsu.

Kai lietuviai kalba apie lenkus, visaip linksniuodami žodį lenkas, šalia stovintys patys lenkai neturi nė menkiausio supratimo, kad kalba eina apie juos. Save jie vadina polaki, Polska. Taip pat ar panašiai juos vadina ir kiti jų kaimynai. Lenkai net neįtaria, kad lietuviai juos vadina visai kitaip.

Tarp vieną iš pačių spalvingiausių pavadinimų turinčių kraštų yra pati didžiausia Europos valstybė – Vokietija. Jie save vadina Deutsche, o šalis Deutschland. Savo kaimynų anglų jie vadinami German, Germany. Kaimynai prancūzai juos vadina Allemand, šalis Allemagne. Rusų jie vadinami немец, немцы, o šalis šnekamojoje kalboje Немция. Visi slavai juos vadina panašiai: čekiškai Německo, lenkiškai Niemcy. Toks įdomus pavadinimas kilo nuo slavų žodžio немой nešnekantis. Švediškai jie vadinami Tysk, šalis Tyskland. Estiškai saksalased, Saksamaa. Lietuviškai vokietis, Vokietija. Latviškai panašiai kaip ir lietuviškai – vācietis, Vācija. Jei doičai būtų čigonai, tai jau seniai būtų paskelbę visiems karą dėl tokio savo vardo iškraipymo!

Tokių pavyzdžių pasaulyje begalės. Vadinti čigonus romais vien todėl, kad jie patys save vadina kažkaip kitaip, nematau jokio tikslo. Žodynų perrašymas nei nuo rasizmo, nei nuo tautinės neapykantos neišgydys.

Trys savaitgaliai – trejos varžybos

clapham common 5kmPer paskutinius tris savaitgalius sudalyvavau trejose bėgimo varžybose: vieneriose 5 km ir dvejose 10 km varžybose.

Run Clapham Common 5k

Gegužės 16 d. Londone įvyko pirmasis mano bėgimas šiais metais „Run Clapham Common 5k“. Šiose varžybose pavyko puikiai pasirodyti. Norėjau nubėgti 5 km greičiau nei per 20 minučių ir man pavyko. Nubėgau per 19:17 ir netgi pavyko užimti ketvirtąją vietą. Varžybų dalyviai nebuvo labai stiprūs, jei net toks lėtapėdis kaip aš sugebėjau atbėgti ketvirtas. Tokio tipo varžybos Anglijoje vadinamos „fun run“ – pramoginis bėgimas. Iš viso bėgime „pramogavo“ apie 180 bėgikų. Kelio danga buvo asfaltas ir parko keliukai.

Varžybos buvo puikiai organizuotos. Renginį organizavo profesionalūs organizatoriai – speciali firma, kuri ir užsiima varžybų organizavimu. Visa varžybų informacija buvo smulkiai paaiškinta internete, patogi registracijos forma ir atsiskaitymas banko kortele internetu. Registracijai ir apmokėjimui užtrukau 1 minutę. Startinis mokestis 12 svarų (apie 47 litus). Tai maždaug 2-3 svarais daugiau nei įprastai, kai varžybas organizuoja ne firma, o šiaip koks nors bėgikų klubas. Organizatoriai užsiima ir varžybų dalyvių fotografavimu trasoje, už kiekvieną nuotrauką ima po 10 svarų. Aš, aišku, paprasčiausiai begėdiškai įsirašiau savo nuotraukas iš jų svetainės į savo kompiuterį ir nesumokėjau.

Varžybų dieną atvykau valanda anksčiau. Padariau apšilimą, atsiėmiau numerį ir užsirišau ant batraiščių laiko daviklį ir nuėjau rikiuotis prie starto linijos. Kadangi bėgimas buvo „pramoginis“, tad grūsties prie starto linijos nebuvo ir man pavyko prasmukti prie pat linijos. Nuaidėjo šūvis ir pasileidome bėgti. Buvau septintas, už kelių metrų tapau šeštas, netrukus penktas ir iš kart ketvirtas. Dar spėjau nusistebėti, kodėl taip lėtai bėgame, kas čia per vėžlių lenktynės. Bet tai tebuvo tik startinis jaudulys. Kurį laiką bėgau kartu su trečiuoju bėgiku, bet po šimto metrų atsilikau per 10 metrų ir bėgau stabiliai ketvirtoje vietoje. Ties pirmojo kilometru žymekliu žvilgtelėjau į laikrodį – 3:29. Čia tai bent! Aš ne bėgu, aš skrendu!

Šiek tiek pristabdžiau arklius, bet štai jau įveiktas ir antrasis kilometras. Jam sugaišau apie 4 minutes. Tai jau panašiau į mano normalų tempą. Pirmasis ir antrasis bėgikai nutolo ir dingo už posūkio. Trečiojo nugara prieš mane už 50 metrų, aš ketvirtas, o penktasis už manęs už 50 metrų. Likusių atsisukęs per petį nemačiau. Matyt, jie bėgo „pramogaudami“ kažkur atsilikę. Taip ir bėgome dar du kilometrus, kiekvienam iš jų sugaišau maždaug po 4 minutes.

Ties ketvirtuoju kilometru laikrodis rodė 15:30. Supratau, kad spėsiu atbėgti greičiau nei per 20 minučių. „Jėhėhei, aš stiprus, aš galingas“, – padrikai šūkavau sau mintyse, kai už nugaros išgirdau po bateliais čęžtančius akmenukus. Grįžtelėjau per petį – tai penktasis bėgikas, ištirpdęs mus skyrusį atstumą, bandė mane pavyti, o pavijęs tikriausiai ketino ir aplenkti.

Iš baimės, kad būsiu aplenktas, spustelėjau iš peties ir nuo jo kaip mat atitolau. Tolumoje tarp medžių jau šmėžavo organizatorių palapinės viršūnė ir šalia jos finišo linija. Pasipusčiau padus kaip reikiant ir, eikvodamas visą rezervą, kiek dar jo buvo likę, spurtavau iki pat finišo. Oficialus laikas: 19 minučių 17 sekundžių. Puikumėlis!

Pirmojo bėgiko laikas buvo 15:36. Tikrai greitas vaikinas. Vėliau paguglinau internete kai kurių bėgikų pavardes. Pasirodo, pirmąją vietą užėmė lenkas, antrąją čekas, o ketvirtąją lietuvis (t.y. aš). Likusios pavardės daugiausia angliškos. Taip išeina, kad Rytų Europa valdo! Bent jau „pramogų“ srityje.

Bėkime kartu su Živile Balčiūnaite!

Po kelių dienų jau sėdėjau Lietuvoje ir ruošiausi gegužės 24 d. vyksiančiam tarptautiniam bėgimui ir atviram Lietuvos 10 km bėgimo čempionatui „Bėkime kartu su Živile Balčiūnaite“. Treniravausi gimtuosiuose Šiauliuose. Man patinka čia bėgioti. Šiauliuose mano treniruočių tempas visada bent 10 sekundžių kilometrui greitesnis nei Londone. Neįsivaizduoju kodėl. Man patinka Šiauliai. Vaikystėje nepatiko, o dabar patinka. Ramus provincijos centras. Ramūs, lėtai saulėtomis gatvėmis vaikštantys šiauliečiai. Visiškai nepanašu į nuolatos streso apimtą, kažkur lekiantį, galvotrūkčiais kažkur skubantį Londoną. Palyginus su Londonu, pėstieji Šiauliuose yra neįtikėtinai ramūs. O štai vairuotojai atvirkščiai – Londone jie labai ramūs, visada užleis persirikiuoti ar įsukti, per perėją einantis pėstysis Londone laikomas šventa karve. Lietuvoje viskas atvirkščiai – vairuotojai čia kone sužvėrėję, pėsčiųjų praleisti labai nemėgsta. Kas Londone buvo šventa karvė, tas Lietuvoje tampa tuščia vieta. Nežinau, kodėl taip yra.

Pasitreniravęs savaitėlę Šiauliuose, atvažiavau į Vilnių registruotis bėgimui. Ir turiu pripažinti, kad likau nusivylęs šio bėgimo organizatoriais. Užsiregistruoti ir susimokėti internetu galimybės nebuvo. Pagal internete pateiktą varžybų protokolą registruojantis varžyboms LAF patalpose iki gegužės 22 d. 18 val. startinis mokestis buvo 20 litų, o varžybų dieną – 40 litų. Nuvykau į Vilnių išankstiniam registravimuisi gegužės 22 d. ir 16:30 jau stovėjau prie organizatorių durų. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tądien jie darbą baigė 16:00. Visiška netvarka.

Varžybų dieną nuėjau registruotis į starto vietą ir jau ketinau mokėti 40 litų, tačiau kai pasiskundžiau, kad jie išankstinio registravimosi dieną darbą baigė anksčiau, nei buvo skelbta, jie labai maloniai sutiko imti tik 20 litų mokestį. Ačiū jiems už tai. Ir jie netgi maloniai sutiko pasaugoti mano daiktus, nes nebuvo jokios daiktų saugyklos, o varžybose aš dalyvavau vienas pats, neturėjau jokios palydos ir man nebuvo kam palikti savo mantos.

Galbūt dėl daiktų saugyklos nebuvimo dauguma moksleivių bėgimo rungties dalyvių merginų bėgo su rankinukais po pažastimi! Vaizdelis buvo tiesiog neįtikėtinas, nieko panašaus nebuvau matęs. Nemaža dalis moksleivių bėgimui buvo visiškai nepasiruošę, bėgo su džinsais, ne bėgimui skirta avalyne ir, kaip jau minėjau, merginos per petį buvo persimetusios rankinukus. Esu tikras, kad dvi ar trys paskutinės finišavusios dalyvės nenubėgo nei metro. Kaip jos pradėjo eiti pėstute nuo starto linijos, taip pėstute ir atėjo iki finišo. Jei nebuvo noro bėgti, tai kam tada iš vis dalyvauti? O galbūt tai buvo jaunatviškas protestas prieš mokyklos fizinio lavinimo mokytoją, prievarta atgabenusį mokines į startą ir liepusį bėgti?

Kol moksleiviai bėgo, vyrai ruošėsi startui. Dalyviams išdalintose knygutėse buvo parašyta, kad bėgsime 4 ratus po 2,5 km. Tačiau išgirdau, kaip pranešėjas per garsiakalbį paskelbė, kad reikės bėgti 5 ratus po 2 km. Na, penkis, tai penkis. Bet tai buvo tik dar viena organizatorių klaida, nes reikėjo bėgti keturis ratus. Ne aš vienas buvau apgautas, po varžybų girdėjau kitus žmones kalbant, kad ir jiems buvo sakyta, kad reikės bėgti 5 ratus. Pats mačiau, kaip moterų grupės 8-os vietos laimėtoja Sada Bukšnienė po ketvirtojo rato pradėjo bėgti penktąjį ratą, kol ją šūksniais žmonės sustabdė. Neįsivaizduoju, kaip galėjo toks nesusipratimas įvykti.

Po startinio šūvio pradėjome bėgti. Norėjau nubėgti greičiau nei per 40 minučių, bet savo tikslo nepasiekiau. Startas buvo lėtas, įsibėgėjau labai sunkiai. Startavau maždaug grupės viduryje ir pirmąjį kilometrą lėtai yriausi į priekį. Oras buvo ne gėlytės – karštoka, saulėta, o vėjas, anot sinoptikų, buvo 8-10 m/s. Pirmoji rato pusė buvo prieš vėją ir į kalną, antroji – pavėjui ir į pakalnę. Tai vargino.

Mintyse apskaičiavau, kad jei reikia bėgti penkis ratus, tai vienas ratas 2 km, o pusė rato – 1 km. Bandžiau sekti savo greitį pagal laikrodį, tačiau žinoma, pusė rato buvo lygi ne 1 km, o 1,250 km, todėl jau po pirmojo rato išsimušiau iš ritmo ir visiškai susipainiojau. O dar kilometrų žymekliai buvo išdėstyti visai kitaip nei tikėjausi. Jie, be abejo, buvo išdėstyti teisingai, tačiau mano „vidinis“ kilometrų matuoklis buvo išmuštas iš vėžių.

Bėgau daugmaž stabiliai, nieko nelenkdamas ir niekieno nelenkiamas, kai netikėtai po trijų ratų mane pasivijo ir ėmė lenkti 163 numeriu bėgęs Gintaras Gruodis iš Ignalinos. „Oho, koks kietuolis“, pagalvojau pats sau – „dar du ratai liko bėgti, o jis bėga lyg finišą užuodęs“. „Oho!“, – šūktelėjau jam balsu. „Ko stebiesi?“ – perklausė jis. „Užteks ilsėtis, noriu spėti per 40 minučių“, – pridūrė ir nuskuodė į priekį. Na, taigi ir aš norėjau per 40 minučių nubėgti! Pabandžiau laikytis jam iš paskos ir laikiausi beveik kilometrą, bet jis lėkė ir nulėkė.

Į ketvirtojo rato pabaigą bėgikai ėmė lenkti mane vienas po kito. Paklausiau lenkiančiųjų, ar tik ne paskutinis čia ratas? Jie patvirtino, kad paskutinis. Nuskuodžiau link finišo iš visų jėgų. Galutinis laikas 41:28. Gaila, kad įvyko tas nesusipratimas su ratų skaičiumi, gal būčiau atbėgęs greičiau.

Belaukdamas apdovanojimų visai netyčia pastebėjau, kad prie maisto bėgikams palapinės vienas bėgikas gavo dovanų maišelį. Pasidarė įdomu, ar čia tik vienas toks laimingasis, ar visiems dalyviams kažką dalina. Paaiškėjo, kad visiems dalyviams rėmėjai dovanoja energetinio gėrimo butelį ir avižinį batonėlį. Batonėlis buvo šiaip sau, o gėrimas labai skanus. Gerai, kad ėjau pro šalį tuo metu, kai kažkas gavo maišelį, nes būčiau pražiopsojęs. Renginio organizatoriai nesugebėjo visiems apie tai pranešti. Įdomu, kiek buvo tokių kaip aš, bėgusių 5 ratus ir nieko nežinojusių apie dalinamą energetinį gėrimą?

Dar vienas nesusipratimas įvyko per apdovanojimus. Moterų septintosios vietos laimėtoja Gytė Norgilienė kažkodėl buvo išmesta iš apdovanojimų, o jos apdovanojimą gavo aštuntosios vietos laimėtoja Sada Bukšnienė. Aštuntosios vietos apdovanojimą savo ruožtu gavo bėgikė Gailutė Keliuotienė, kuriai apdovanojimas visai nepriklausė. Viduryje apdovanojimo ceremonijos tikroji septintosios vietos laimėtoja Gytė Norgilienė užprotestavo rezultatus ir klaida buvo mikliai atitaisyta. Apdovanojimai buvo atimti iš tų, kam nepriklausė ir atiduoti tiems, kam priklausė.

Ir paskutinis nesusipratimas – rezultatų suvestinėje iš Dovydo Sankausko pavirtau į Dovydą Pankauską. Matyt mane demaskavo, kad pankų idėjos man jaunystėje buvo nesvetimos. :)

Kaip bebūtų keista, nei visi šie organizaciniai nesusipratimai, nei mano prastas rezultatas netemdė geros nuotaikos. Šis bėgimas man buvo džiugi šventė. Galbūt man buvo linksma dėl užklupusios liūties, o gal dėl to, kad Lietuvos kaimynas ukrainietis Vitalijus Šafaras vyrų rungtyje, o lietuvaitė Rasa Drazdauskaitė moterų rungtyje nušluostė nosį negrams iš Kenijos – pasaulio bėgimo elitui, o galbūt linksma buvo nuo mikrofoną uzurpavusio Rolando Kazlo pokštų. Šio vaikino intelektualus jumoras tiesiog neprilygstamas!

Dieną baigiau vakarą praleisdamas vartotojų Mekoje – Akropolyje, kuriame ilgas valandas klaidžiojau ieškodamas kur prasmingiausiai išleisti pernai metų Maratono lauko konkurse laimėtą prizą, 100 litų vertės Akropolio čekį. Ir radau tai, ko ilgai ieškojau – nuostabios žalios spalvos „Audimo“ siūtus Lietuvos olimpinės rinktinės marškinėlius su didžiulėmis raidėmis LIETUVA. Jau jaučiu, kad mano rezultatai vis gerėja, kad nepadarysiu didelės gėdos bėgiodamas už Lietuvą įvairiuose bėgimuose užsienyje. Jau laikas pradėti bėgioti su užrašu LIETUVA. O juk anksčiau bėgiodavau su užrašu „Brasil“. Ačiū Maratono lauko prižiūrėtojui Aischilui Atėniečiui, daugiau nei pusę metų išsaugojusiam mano laimėtus prizus.

Vilties bėgimas Klaipėdoje

Sekantį savaitgalį, gegužės 31 d., dalyvavau Vilties bėgime Klaipėdoje. Renginys buvo masiškas – tokio bėgimo Lietuvoje dar niekada nebuvau matęs ir, atvirai pasakius, nemaniau, kad pamatysiu. Vilties bėgime bėgo daugybė žmonių. Iš viso organizatoriai turėjo paruošę 4000 numerių, bet jų pritrūko, žmonės bėgo ir be numerių. Dauguma jų bėgo trumpiausią atstumą – 3,3 km, bet buvo nemažai ir bėgančių didesnius atstumus 6,6 km ir 10 km. Yra vilties, kad Klaipėda gali tapti labiausiai bėgimą mėgstančiu miestu Lietuvoje.

Dalyvavimas buvo visiškai nemokamas, renginį organizuojantys vienuoliai pranciškonai kvietė paaukoti pinigų naujai statomam onkologinių ligų centrui. Paaukojau ir aš. Organizatoriai starto vietose dalino marškinėlius bėgikams. Bėgantiems 10 km distanciją – raudonus, 6,6 km – mėlynus, o bėgantiems 3,3 km distanciją davė baltus marškinėlius. Pasibaigus bėgimui tą vakarą dar ilgai po visą Klaipėdą šurmuliavo tais spalvotais marškinėliais vilkintis jaunimas.

Startavome 14 valandą prie BIG prekybos centro. Starto vietoje buvo pastatyta scena, kurioje šoko jaunimo šokių grupės, koncertavo kantri stiliaus atlikėjai. Buvo siaubingai karšta diena. Sinoptikai buvo pranešę 26 laipsnius šilumos. Man jau buvo aišku nuo pat pradžių, kad per tokį karštį nepavyks pasiekti užsibrėžto tikslo 10 km nubėgti per 40 minučių. Tai tiesiog bėgau patogiu tempu. Nubėgau per 43:47.

Nuo BIG’o iki Akropolio nubėgau per 19:40. Čia nesustabdomas kaip kruizinis laivas mane pralenkė Ignas Staškevičius. Jo geltoni Šviesos karių marškinėliai tolo nutolo, kol netrukus dingo tolumoje. Kuo toliau, tuo labiau mano greitis krito. Siaubingai perkaitau. Nuo Akropolio pakelėse daugėjo bėgikus palaikančių žiūrovų. Bėgikus palaikančios merginos pasiūlė vandens, apsipyliau galvą, rankas. Tai šiek tiek padėjo atvėsti. Ėmiau galvoti ar tik čia man ko nors neaplenkus.

Netrukus pribėgau Atgimimo aikštę, kuri buvo pilnutėlė žmonių. Tuomet net mintis nešovė, kad visi šie žmonės laukia savo starto šūvio, kada galės pradėti bėgti. Kad ši visa didžiulė minia buvo bėgikai, supratau tik po gero pusvalandžio, kai jau buvau finišavęs ir stovėjau palei bėgimo taką palaikydamas kitus finišuojančius. Tik tada, kai baltais marškinėliais vilkintys bėgikai ėmė plūsti didžiulėmis bangomis, supratau, kad visa Atgimimo aikštė pajudėjo finišo link.

Bėgdamas nuo Atgimimo aikštės pralenkiau du raudonmarškinius bėgikus, o kai liko iki finišo vos kilometras mane prisivijo Žygimantas Malinauskas iš Kaišiadorių. Kurį laiką bėgome greta, bet likus dviems šimtams metrų abu perėjome į nutrūktgalvišką sprintą – kuris kurį aplenks. Jau visai arti finišo man teko pripažinti Žygimanto pranašumą. Jis išsiveržė per metrą į priekį ir aplenkė mane per sekundės dalį. Galutinėje lentelėje užėmiau 23 vietą, oficialus laikas 43:47.

Finiše gavau dalyvio pažymėjimą ir vandens butelį. Rėmėjai vandens buvo parūpinę tikrai daug ir galėjo pakakti visiems, tačiau mačiau jaunimėlį įžūliais veidais griebiantį vandenį tiesiog pakais gal bent po 20 butelių ir nešantį į krūmus. Jei vanduo nemokamas, tai jį galima švaistyti? Gaila, bet kai kurie žmonės nesusipranta pagalvoti ir apie kitus. Na, bet turiu Vilties, kad kitą kartą tokių bus mažiau.

Apskritai Vilties bėgimas paliko labai gerą įspūdį kaip džiugi ir puikiai organizuota sporto šventė. Labai tikiuosi, kad jis taps tradicinis, o po kelių metų Klaipėdos parkuose ir skveruose pamatysiu tiek laisvalaikiu bėgiojančių žmonių, kiek jų matau Skandinavijoje ir Anglijoje.