Šiandien buvau nuėjęs pasižiūrėti Londono maratono. Pirmą kartą stebėjau bėgimo varžybas iš šalies: nebuvo taip gẽra, kaip jose dalyvauti, bet vis tiek neblogai. Stovėjau 29-ame kilometre, maždaug ties vadinamuoju „slenksčiu“ arba „siena“. Tai riba, ties kuria bėgiko organizmas suvartoja visas kraujyje ir kepenyse esančias glikogeno atsargas. Kraujyje galima sukaupti apie 3000 kcal energijos. Priklausomai nuo pasiruošimo, vieni su tiek energijos nubėga daugiau, kiti mažiau, bet vidutiniškai slenkstis būna ties 30-uoju kilometru. Nuo tada organizmas energiją ima gaminti skaidydamas riebalus. Šį procesą lydi stiprus alkio ir nuovargio jausmas. Esu pats patyręs šį dalykėlį. Apima velnioniškas alkis, norisi prisėsti pakelėje ir ką nors užkrimsti, geriausia ką nors saldaus.
Ne vienas bėgikas su savimi nešdavosi saldžios tyrės „energetinio gelio“ tūbeles, jas išspausdavo tiesiai į burną ir nė nesustodamas tuščią pakelį mesdavo šalin. Vienas kitas bėgikas tiesiog sustodavo ir pradėdavo eiti pėstute. Bėgdamas savo maratonus lygiai taip pat darydavau ir aš. Slenkstį sunku peržengti tiems, kurie pirmąją maratono pusę pradeda bėgti per greitai, viršydami savo jėgas. Sakoma, kad greičiausiai nubėga tie, kurie antrąją pusę bėga greičiau negu pirmąją.
Buvo įdomu stebėti dalyvių bėgimo techniką. Taisyklingai bėgo tik pusė bėgikų: kūnas vertikalioje padėtyje, rankos laisvai juda palei šonus, alkūnės sulenktos 90° kampu, pečiai atpalaiduoti, galva laikoma tiesiai, akys žiūri į kelią priekyje, kulnai keliami aukštai, o žingsnis – platus. Vienų kūnas buvo pasviręs į priekį lyg bėgtų prieš vėją, kiti atsilošę, daugelis bėgo taip įtempę rankas ir pečius, kad atrodė tarsi surakinti, mėšlungio sutraukti. Kai kurių galvos įtrauktos, kai kurių atloštos, o kai kurie žiūri tiesiai sau po kojomis. Kai kurie bėgo vos atplėšdami pėdas nuo asfalto: šlep-šlep, šlep-šlep. Mačiau porą šlubuojančių, matyt jų pėdos jau buvo nusėtos pūslėmis. O nuo tos vietos, kur aš stovėjau, bėgti buvo likę dar 13 kilometrų!
Iš visų pastebėtų klaidų baisiausiai atrodė įtempti, surakinti pečiai, nelaisvai judančios, atkragintos rankos. Šalia tokių egzempliorių labai gražiai atrodė laisvai, elegantiškai judantys bėgikai. Kai kurie atrodė tarsi būtų gimę bėgimui. Prisižiūrėjau svetimų klaidų, dabar tikiuosi bus lengviau taisyti savąsias. Aš jau esu išsiaiškinęs, kad bėgdamas per mažai pakeliu kulnus, priklausau šlep-šlep komandai. Kuo aukščiau pakeliamas kulnas, tuo lengviau keturgalviui raumeniui išmesti koją į priekį. Todėl bėgimo šuolis gaunasi gerokai ilgesnis be jokių papildomų pastangų. Ilgesnis šuolis = didesnis greitis. Paprasta.
Kita mano klaida yra ta, kad bėgdamas susikūprinu. Pradedu išsitiesęs, bet jau nuo kokio dvidešimto kilometro palengva imu kūprintis, o ties finišu jau būnu visai kaip kupriukas. Pats jaučiu, kad nepatogiai bėgu, bet visą energiją suvartoja kojos, o nugaros raumenims energijos nebelieka. Gravitacija įveikia nugaros raumenis. Reikėtų man pavaikščioti į sporto salę pakilnoti svarmenų, pastiprinti nugarą. Beje, mačiau ne vieną tokį kupriuką prabėgantį pro mane šiandien.
Didžiausią įspūdį paliko elitiniai bėgikai. Jie pro mane prabėgo tokiu greičiu, kokiu aš net 10 kilometrų nenubėgčiau. O jie taip nubėga visus 42. Man dar treniruotis ir treniruotis. Ech… net pavydas suima, kai apie tai pagalvoju.
Varžybas laimėjo Martinas Lelis iš Kenijos, nubėgęs per 2:05:15. Jis Londono maratoną laimi jau trečią kartą. Šį kartą jis pasiekė trasos rekordą, o kartu ir savo asmeninį rekordą. Atsilikęs 9 sekundėmis antras atbėgo jo tautietis Samuelis Wanjiru. Šis jaunuolis irgi ne iš kelmo spirtas: jis jau yra spėjęs du kartus pagerinti pasaulio pusės maratono rekordą. Pirmajame dešimtuke yra ir du baltieji: 5-ąją vietą užėmė amerikietis Hallas Ryanas, o 9-ąją rusas Aleksejus Sokolovas. Kaip ir visose maratono varžybose, Londone dominavo negrai iš Šiaurės Afrikos.
Žodžiu, varžybas stebėti buvo labai įdomu. Prastypsojau beveik keturias valandas. Pasikroviau ateičiai teigiamų emocijų, ambicijų ir begalinio noro treniruotis.