dovydas.sankauskas.lt

Vakar virtuvėje tepdamas sumuštinius pagalvojau apie Rojų. Galbūt tai ne pati tinkamiausia vieta ir laikas tokioms mintims, bet taip jau atsitiko. Galvojau apie Pažinimo medį. Ieva atsikando obuolio nuo Pažinimo medžio, davė Adomui, atsikando ir tas. Tada jie suprato, kad yra nuogi, nuraudo ir susigėdę savo nuogumo prisidengė figos lapais. Šitas momentas man visada siejosi su seksu. Na, nuogi kūnai ir uždrausti vaisiai daugiau su niekuo sietis turbūt ir negali.

Užkliuvo vienas dalykas – pats Pažinimo medis. Visada manydavau, kad tai buvo tarsi kažkoks Sekso Pažinimo medis. Vakar supratau, kad tai kur kas daugiau – tai Visa Ko Pažinimo medis. Kol žmogus nežinojo nieko, jis niekuo nesiskyrė nuo bet kurio kito Dievo sutverto gyvūno – žiurkėno, gandro ar bet kurio kito. Be Pažinimo vaisiaus žmogus ir toliau liktų Rojaus sode tuo, kuo buvo – Dievo naminis gyvūnėlis.

O štai dabar Žmogus turi civilizaciją, meną, mokslą. Smagu, kad mes ne Rojuje. Žemėje įmanoma viskas, Žmogus gali daryti ką tik nori, pavyzdžiui, virtuvėje tepti sumuštinius ir mąstyti apie Rojų.

Netikėtai Londone susidraugavau su kinų restorano savininkais – vietnamiečių šeimyna. Šeimininkė yra vietnamietė, susituokusi su kinu, tad dalis šeimos yra kinai, dalis – vietnamiečiai. Jie ten dirba visa šeima: šeimininkė, brolis, sesuo, kažkieno pusseserė bei kiti giminaičiai. Pas juos jau kelis mėnesius vaikščiojau pietauti, tai geriausias restoranas visame rajone. Viskas prasidėjo nuo to, kad pasisveikindavau, padėkodavau ir atsisveikindavau visada kiniškai. Pasisveikinimai diena iš dienos, žodis po žodžio ėmė virsti vis ilgesniais pokalbiais. Ir nesvarbu, kad kai kurie iš jų angliškai šnekėjo prasčiau nei aš kiniškai. Man jie pasakojo apie Vietnamo karą, apie savo kraštą, apie gyvenimą Londone.

Šiandien užėjau į restoraną baigiantis darbui. Jie jau užsidarinėjo ir ketino pietauti patys. Buvo labai netikėta ir malonu, kai šeimininkė pakvietė mane prisijungti ir papietauti kartu su šeimyna. Ji prieš valgį sukalbėjo trumpą maldelę – vos kelis žodžius, tarsi padėką „skalsink Dieve“ ar pan. Jie krikščionys. Kinai valgydami prie bendro stalo patiekalus dalinasi. Buvo keturi patiekalai: kepti vištienos sparneliai, plokšti ryžių makaronai su mėsa, pupelių ūglių troškinys su grybais ir meduje kepta antiena. Kiekvienas turėjo po dubenėlį su ryžiais ir į jį dėjosi visų patiekalų po truputį.

Prie kinų stalo labai laisva atmosfera. Ta šeima apskritai labai nuoširdūs ir draugiški žmonės. Kaip ir visi kinai – iš pradžių atsargūs, bendraudami stengiasi išlaikyti didelį atstumą, neatvirauja, tik mandagiai šypsosi ir galva linkčioja. Jie man šiek tiek primena lietuvius – atsargūs ir drovūs, bet širdyje geranoriški ir draugiški. Tiesą sakant, jie netgi dar uždaresni nei lietuviai. Norint su jais susidraugauti reikia labai daug laiko. O šiandien jie mane pakvietė prie savo stalo ir netgi jau pažadėjo man surasti žmoną iš Kinijos arba Vietnamo.

Bendraujant Anglijoje yra nepaprastai svarbu užmegzti santykius. Santykių užmezgimui yra sukurta ištisa virtinė klausimų ir atsakymų. Tie klausimai – tai tik formalumas, tuščia forma, nelaikanti turinio. Visų pirma pasisveikinama. Tiks įprastas Hello, Good morning, Good afternoon, neformaliai – tiesiog Hi, Morning, Hi ya, Hi mate. Ir tiesiog būtina paklausti apie savijautą, kaip einasi, kaip sekėsi diena, ar viskas einasi puikiai, ar džiaugiesi šia diena, ką nuostabaus šiandien patyrei ir t.t. Atsakoma visada vienodai – viskas puiku, gražu, nuostabu, einasi gerai, sekasi fantastiškai, diena tiesiog nuostabi. Ir reikia paklausti to paties. Nesvarbu, kad kalbiesi pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.

Paklaustas iš pradžių įsiveldavau į pasakojimus apie tai kaip man šiuo metu sekasi arba nesiseka, ką iš tiesų šiandien veikiau, kokia savijauta ir apskritai būdavau linkęs paatvirauti plačiau. Ir likdavau nesuprastas. Dažnai paklaustas Are you all right? nespėdavau nė prasižioti, o klausėjas jau būdavo nusisukęs ir benukulniuojąs tolyn. Klausimo tonas toks, lyg būtų sukriuksėjęs „kriu kriu“.

Nuo šiol ir aš taip. Jie man kriu kriu, o aš jiems kriu kriu, o ką pats?

Išsilaikiau dar vieną sertifikatą į savo sertifikatų kolekciją – JNCIA-EX, egzaminas JN0-400. Surinkau 98 balus iš 100 galimų. Šis egzaminas, kaip ir visi kiti Juniper egzaminai, nėra sunkus. Egzamino klausimais tikrinama ar studentas supranta technologijų esmę, ar žino pagrindines dažniausiai naudojamas komandas. Tuo Juniper labai skiriasi nuo Cisco, kuri tikrina ar studentas žino subtilius technologijų niuansus, ar jis gerai susipažinęs su visomis rečiausiomis komandomis.

Juniper Fasttrack Certifications programa tęsiasi. Jau trys nemokami sertifikatai. Žiūrėsim kas bus toliau. Ši kompanija tikrai nori įšokti į Enterprise Networking traukinį. Ką gi, jei jai pasiseks įsitvirtinti rinkoje, aš būsiu pasiruošęs.

Visiems Anglijos laikraščiams diena iš dienos skalambijant apie nuosmukį ir kredito krizę aš asmeniškai be padidėjusių maisto produktų kainų nieko nejutau. Maisto produktų kainos Anglijoje juk jau treti metai auga, pastaruoju metu gal kiek sparčiau. Tiesa, vienu metu buvo sunku susirasti darbą, įdarbinimo agentūrų klerkai užsimindavo apie sustojusią rinką. Bet aš to nuosmukiu nevadinau, man tai buvo tik statistika, manęs tai nelietė. Ekonomikos nuosmukis buvo tik laikraščių puslapiuose.

O štai prieš porą dienų mano kompanijos direktorius paskelbė, kad tris mėnesius nebus įdarbinamas nei vienas darbuotojas. Mano kompanijoje dirba virš 4 500 žmonių ir per savaitę ateina mažiausiai bent keli nauji. Telefonijos skyriuje, kurį kol kas sudarau aš vienintelis, labai reikia antro darbuotojo, nes aš vienas neapsidirbu. Jei susirgčiau, telekomunikacijos veiktų iki pirmo sutrikimo ir pataisyti nebūtų kam. Per kelis mėnesius paieškų firma darbuotojo nerado ir kaip sprendžiu iš direktoriaus naujojo pareiškimo, dar ilgai man teks dirbti vienam. Belieka tikėtis, kad kontora visai neužsidarys.

Nusprendžiau imtis bėgimo dar rimčiau. Išsirinkau bėgimo klubą „Serpentine“ ir įstojau į jį. Klube yra pora tūkstančių bėgikų, yra keli rimti treneriai, kurie treniruoja nemokamai, savanoriškais pagrindais. Keli iš jų netgi labai rimti – vienas iš jų treniruoja Anglijos bėgikų rinktinę, yra treniravęs daug žymių Anglijos ir Afrikos bėgikų. Su juo treniravausi užvakar. Bėgau 5 sesijas po 800 m (5km tempu) (1 min. poilsio) + 400 m (5km tempu) (3min. poilsio). Pirmą kartą gyvenime treniravausi greičio treniruotėje. Buvome tik du bėgikai – aš ir toks Džulijanas, kuris buvo už mane gerokai pajėgesnis, jis bėgo 10 x 800m (5km) (1min.). Besitreniruodamas su juo į pabaigą buvau visai išsisunkęs, net kitą dieną dar šiek tiek jautėsi nuovargis.

Praeitą šeštadienį treniravausi pas Karen Hancock. Irgi labai žymi trenerė. Grinvičo parke bėgiojome kalneliuose. Mūsų buvo apie 20 bėgikų, suskirstytų į 5 grupes po 4. Aš patekau į viduriniąją grupę. Bėgome į kalną apie 150m, paskutinis bėgikas sprintuodavo ir atsistodavo į pirmą vietą, likęs paskutinis irgi sprintuodavo ir atsitodavo į pirmą. Taip pasikeisdami bėgiojome dvi sesijas po 10 minučių. Paskui bėgome 10 minučių kalvotoje vietovėje. Atbėgau antras.

Labai džiaugiuosi, kad pagaliau įstojau į klubą. Gailiuosi tik vieno – kad to nepadariau prieš 10 metų.