Nuosmukis ir Anglijoje nuosmukis

Visiems Anglijos laikraščiams diena iš dienos skalambijant apie nuosmukį ir kredito krizę aš asmeniškai be padidėjusių maisto produktų kainų nieko nejutau. Maisto produktų kainos Anglijoje juk jau treti metai auga, pastaruoju metu gal kiek sparčiau. Tiesa, vienu metu buvo sunku susirasti darbą, įdarbinimo agentūrų klerkai užsimindavo apie sustojusią rinką. Bet aš to nuosmukiu nevadinau, man tai buvo tik statistika, manęs tai nelietė. Ekonomikos nuosmukis buvo tik laikraščių puslapiuose.

O štai prieš porą dienų mano kompanijos direktorius paskelbė, kad tris mėnesius nebus įdarbinamas nei vienas darbuotojas. Mano kompanijoje dirba virš 4 500 žmonių ir per savaitę ateina mažiausiai bent keli nauji. Telefonijos skyriuje, kurį kol kas sudarau aš vienintelis, labai reikia antro darbuotojo, nes aš vienas neapsidirbu. Jei susirgčiau, telekomunikacijos veiktų iki pirmo sutrikimo ir pataisyti nebūtų kam. Per kelis mėnesius paieškų firma darbuotojo nerado ir kaip sprendžiu iš direktoriaus naujojo pareiškimo, dar ilgai man teks dirbti vienam. Belieka tikėtis, kad kontora visai neužsidarys.

Įstojau į bėgikų klubą

Nusprendžiau imtis bėgimo dar rimčiau. Išsirinkau bėgimo klubą „Serpentine“ ir įstojau į jį. Klube yra pora tūkstančių bėgikų, yra keli rimti treneriai, kurie treniruoja nemokamai, savanoriškais pagrindais. Keli iš jų netgi labai rimti – vienas iš jų treniruoja Anglijos bėgikų rinktinę, yra treniravęs daug žymių Anglijos ir Afrikos bėgikų. Su juo treniravausi užvakar. Bėgau 5 sesijas po 800 m (5km tempu) (1 min. poilsio) + 400 m (5km tempu) (3min. poilsio). Pirmą kartą gyvenime treniravausi greičio treniruotėje. Buvome tik du bėgikai – aš ir toks Džulijanas, kuris buvo už mane gerokai pajėgesnis, jis bėgo 10 x 800m (5km) (1min.). Besitreniruodamas su juo į pabaigą buvau visai išsisunkęs, net kitą dieną dar šiek tiek jautėsi nuovargis.

Praeitą šeštadienį treniravausi pas Karen Hancock. Irgi labai žymi trenerė. Grinvičo parke bėgiojome kalneliuose. Mūsų buvo apie 20 bėgikų, suskirstytų į 5 grupes po 4. Aš patekau į viduriniąją grupę. Bėgome į kalną apie 150m, paskutinis bėgikas sprintuodavo ir atsistodavo į pirmą vietą, likęs paskutinis irgi sprintuodavo ir atsitodavo į pirmą. Taip pasikeisdami bėgiojome dvi sesijas po 10 minučių. Paskui bėgome 10 minučių kalvotoje vietovėje. Atbėgau antras.

Labai džiaugiuosi, kad pagaliau įstojau į klubą. Gailiuosi tik vieno – kad to nepadariau prieš 10 metų.

CCSA sertifikatas

ccsaSurinkęs 92% balų išlaikiau CCSA – Checkpoint Certified Security Administrator sertifikatą, egzaminas 156-215.1. Registruodamasis egzaminui nurodžiau, kad esu ne anglakalbis ir gyvenu Lietuvoje, todėl, nors patį egzaminą laikiau Anglijoje, egzamino metu gavau papildomas 30 minučių, kurios labai pravertė. Egzaminas nebuvo sunkus, tačiau buvo sunku jam pasiruošti. Checkpoint mokymosi knyga labai prastai parašyta. Ji labiau skirta pardavimų vadybininkams, o ne ugniasienių saugumo specialistams. Kas antras daiktavardis yra su ™ ženkliuku, o kas antras būdvardis su ® ženkliuku, todėl skaityti tekstą labai sunku, tenka nuolatos šifruoti žodžių reikšmes iš prekybininkų kalbos į normalią adminų kalbą. Egzaminui pasiruošiau per 4 savaites, bet į pabaigą jau ėmė skaudėti galvą nuo „Šauniųjų® Stebėjimo Įrankių™“, „Sumaniosios® Žiniatinklio Analizės™“, „Protingo® Skanavimo™“ ir kitų panašių nesąmonių: Smart Update, Web Intelligence, Smart View Tracker, Secure Client, True Vector ir t.t.

Pernai rudenį Markas (Marcus) Ranum ugniasienių adminų pašto konferencijoje <firewall-wizards@listserv.icsalabs.com> atvirai išdėjo į šuns dienas šiandieninę ugniasienių vystymosi kryptį. Jo nuomone, nuo 1990 metų ugniasienių vystymesi keitėsi tik vienas dalykas – tai prekybos vadybininkų naudojami reklaminiai šūkiai. Visa kita liko nepakitę. Marcus Ranum yra vienas iš pirmųjų ugniasienių pionierių, 1991 m. sukūręs programinio lygmens (application layer) ugniasienę, taip vadinamą proxy-firewall. Anot Marko, visi šiuolaikinių ugniasienių prekybininkų naudojami terminai, a la „deep packet inspection“, „statefull firewall“, „layer 7 filtering“, „statefull analysis“, „application-centric traffic classification“ tėra tas pats šlamštas tik kitoj saujoj. Po Marko laiško užvirusiose karštose diskusijose nuskambėjo daug įdomių argumentų, bet iš esmės visiems teko su Marku sutikti: paskutinį dešimtmetį technologijas kuria ne inžinieriai, o pardavėjai, t.y. technologijos nesikeičia, keičiasi tik pavadinimai.

Būtent su tuo ir susidūriau studijuodamas Checkpointo vadovėlius. Nebūtų Checkpointas žydukų kompanija: jų produktas yra pats brangiausias ir užima beveik didžiausią rinkos dalį. Jie tikrai sugeba gerai užsidirbti. Jų ugniasienė nėra bloga, veikiau atvirkščiai, ji yra labai gera. Bet gamintojų požiūris į adminus yra nedovanotinas. Nežinau kiek laiko man užtruks, kol išsivėdins pripudruotos smegenys. Einu atsipalaidavimui paskaitysiu kokią nors gerą Cisco knygą – ten jokios reklamos, vien tik grynų technologijų aprašymai.

Pakalbėsim vėliau

Akis atvėrė posakis „pakalbėsim vėliau“. Pasirodo, šių žodžių prasmė priklauso nuo to, kas juos pokalbio metu pasako.

Jei juos ištaria vyras, jie reiškia: dabar nekalbėsiu; nenoriu kalbėti; neturiu ką pasakyti; vengiu apie tai kalbėti; noriu atidėti pokalbį neribotam laikui; jau viską esu pasakęs; tema baigta.

Jei juos ištaria moteris, jie reiškia: pratęsime pokalbį vėliau; dabar pokalbiui netinkamos aplinkybės; turiu pasakyti kai ką svarbaus, bet ne dabar; nekantrauju tau kai ką pasakyti, bet ne čia; vėliau aš tau kai ką papasakosiu.

Atrodo smulkmena, bet atidžiam stebėtojui tai daug ką pasako.

Londono maratonas 2008

Šiandien buvau nuėjęs pasižiūrėti Londono maratono. Pirmą kartą stebėjau bėgimo varžybas iš šalies: nebuvo taip gẽra, kaip jose dalyvauti, bet vis tiek neblogai. Stovėjau 29-ame kilometre, maždaug ties vadinamuoju „slenksčiu“ arba „siena“. Tai riba, ties kuria bėgiko organizmas suvartoja visas kraujyje ir kepenyse esančias glikogeno atsargas. Kraujyje galima sukaupti apie 3000 kcal energijos. Priklausomai nuo pasiruošimo, vieni su tiek energijos nubėga daugiau, kiti mažiau, bet vidutiniškai slenkstis būna ties 30-uoju kilometru. Nuo tada organizmas energiją ima gaminti skaidydamas riebalus. Šį procesą lydi stiprus alkio ir nuovargio jausmas. Esu pats patyręs šį dalykėlį. Apima velnioniškas alkis, norisi prisėsti pakelėje ir ką nors užkrimsti, geriausia ką nors saldaus.

Ne vienas bėgikas su savimi nešdavosi saldžios tyrės „energetinio gelio“ tūbeles, jas išspausdavo tiesiai į burną ir nė nesustodamas tuščią pakelį mesdavo šalin. Vienas kitas bėgikas tiesiog sustodavo ir pradėdavo eiti pėstute. Bėgdamas savo maratonus lygiai taip pat darydavau ir aš. Slenkstį sunku peržengti tiems, kurie pirmąją maratono pusę pradeda bėgti per greitai, viršydami savo jėgas. Sakoma, kad greičiausiai nubėga tie, kurie antrąją pusę bėga greičiau negu pirmąją.

Buvo įdomu stebėti dalyvių bėgimo techniką. Taisyklingai bėgo tik pusė bėgikų: kūnas vertikalioje padėtyje, rankos laisvai juda palei šonus, alkūnės sulenktos 90° kampu, pečiai atpalaiduoti, galva laikoma tiesiai, akys žiūri į kelią priekyje, kulnai keliami aukštai, o žingsnis – platus. Vienų kūnas buvo pasviręs į priekį lyg bėgtų prieš vėją, kiti atsilošę, daugelis bėgo taip įtempę rankas ir pečius, kad atrodė tarsi surakinti, mėšlungio sutraukti. Kai kurių galvos įtrauktos, kai kurių atloštos, o kai kurie žiūri tiesiai sau po kojomis. Kai kurie bėgo vos atplėšdami pėdas nuo asfalto: šlep-šlep, šlep-šlep. Mačiau porą šlubuojančių, matyt jų pėdos jau buvo nusėtos pūslėmis. O nuo tos vietos, kur aš stovėjau, bėgti buvo likę dar 13 kilometrų!

Iš visų pastebėtų klaidų baisiausiai atrodė įtempti, surakinti pečiai, nelaisvai judančios, atkragintos rankos. Šalia tokių egzempliorių labai gražiai atrodė laisvai, elegantiškai judantys bėgikai. Kai kurie atrodė tarsi būtų gimę bėgimui. Prisižiūrėjau svetimų klaidų, dabar tikiuosi bus lengviau taisyti savąsias. Aš jau esu išsiaiškinęs, kad bėgdamas per mažai pakeliu kulnus, priklausau šlep-šlep komandai. Kuo aukščiau pakeliamas kulnas, tuo lengviau keturgalviui raumeniui išmesti koją į priekį. Todėl bėgimo šuolis gaunasi gerokai ilgesnis be jokių papildomų pastangų. Ilgesnis šuolis = didesnis greitis. Paprasta.

Kita mano klaida yra ta, kad bėgdamas susikūprinu. Pradedu išsitiesęs, bet jau nuo kokio dvidešimto kilometro palengva imu kūprintis, o ties finišu jau būnu visai kaip kupriukas. Pats jaučiu, kad nepatogiai bėgu, bet visą energiją suvartoja kojos, o nugaros raumenims energijos nebelieka. Gravitacija įveikia nugaros raumenis. Reikėtų man pavaikščioti į sporto salę pakilnoti svarmenų, pastiprinti nugarą. Beje, mačiau ne vieną tokį kupriuką prabėgantį pro mane šiandien.

Didžiausią įspūdį paliko elitiniai bėgikai. Jie pro mane prabėgo tokiu greičiu, kokiu aš net 10 kilometrų nenubėgčiau. O jie taip nubėga visus 42. Man dar treniruotis ir treniruotis. Ech… net pavydas suima, kai apie tai pagalvoju.

Varžybas laimėjo Martinas Lelis iš Kenijos, nubėgęs per 2:05:15. Jis Londono maratoną laimi jau trečią kartą. Šį kartą jis pasiekė trasos rekordą, o kartu ir savo asmeninį rekordą. Atsilikęs 9 sekundėmis antras atbėgo jo tautietis Samuelis Wanjiru. Šis jaunuolis irgi ne iš kelmo spirtas: jis jau yra spėjęs du kartus pagerinti pasaulio pusės maratono rekordą. Pirmajame dešimtuke yra ir du baltieji: 5-ąją vietą užėmė amerikietis Hallas Ryanas, o 9-ąją rusas Aleksejus Sokolovas. Kaip ir visose maratono varžybose, Londone dominavo negrai iš Šiaurės Afrikos.

Žodžiu, varžybas stebėti buvo labai įdomu. Prastypsojau beveik keturias valandas. Pasikroviau ateičiai teigiamų emocijų, ambicijų ir begalinio noro treniruotis.

Maratono treniruotės pradedantiesiems

NYC marathon startIšverčiau į lietuvių kalbą Halo Higdono maratono treniruočių programą pradedantiesiems. Programa tinka tiek visiškiems bėgimo pradinukams, tiek buvusiems bėgikams, kažkada apleidusiems bėgimą ir norintiems grįžti į trasą. Ji padės pasiruošti įveikti maratoną.

Halas Higdonas yra garsus JAV bėgikas, daugelio populiarių knygų apie maratoną ir bėgimą apskritai autorius, nuolatos rašantis straipsnius viename populiariausių žurnalų bėgikams „Runner’s World“.

Pagal Higdono programas maratonams ruošiausi 4 kartus: 2 kartus pagal programą pradinukams ir 2 kartus pagal programą pažengusiems. Man jo programos labai tinka, tarsi būtų specialiai man parašytos. Galbūt patiks ir jums.

Pasaulyje vykstantys maratono bėgimai yra labai populiarūs. Pavyzdžiui, Londone maratoną bėga 36 000, Berlyne 32 000, Paryžiuje 30 000 žmonių. Iš jų vos keli šimtai tėra profesionalūs bėgikai, visi likę – paprasti bėgimo mėgėjai. Kiekvienas didesnis miestas turi savo maratoną. Lietuvoje vyksta trys maratonai: Kaune, Pasvalyje ir Vilniuje. Tikiuosi, kad ši mano išversta treniruočių programa prisidės prie maratono populiarinimo Lietuvoje. Sėkmės starte!

Atverti maratono treniruočių programą pradedantiesiems.