dovydas.sankauskas.lt

Šiandien buvau nuėjęs pasižiūrėti Londono maratono. Pirmą kartą stebėjau bėgimo varžybas iš šalies: nebuvo taip gẽra, kaip jose dalyvauti, bet vis tiek neblogai. Stovėjau 29-ame kilometre, maždaug ties vadinamuoju „slenksčiu“ arba „siena“. Tai riba, ties kuria bėgiko organizmas suvartoja visas kraujyje ir kepenyse esančias glikogeno atsargas. Kraujyje galima sukaupti apie 3000 kcal energijos. Priklausomai nuo pasiruošimo, vieni su tiek energijos nubėga daugiau, kiti mažiau, bet vidutiniškai slenkstis būna ties 30-uoju kilometru. Nuo tada organizmas energiją ima gaminti skaidydamas riebalus. Šį procesą lydi stiprus alkio ir nuovargio jausmas. Esu pats patyręs šį dalykėlį. Apima velnioniškas alkis, norisi prisėsti pakelėje ir ką nors užkrimsti, geriausia ką nors saldaus.

Ne vienas bėgikas su savimi nešdavosi saldžios tyrės „energetinio gelio“ tūbeles, jas išspausdavo tiesiai į burną ir nė nesustodamas tuščią pakelį mesdavo šalin. Vienas kitas bėgikas tiesiog sustodavo ir pradėdavo eiti pėstute. Bėgdamas savo maratonus lygiai taip pat darydavau ir aš. Slenkstį sunku peržengti tiems, kurie pirmąją maratono pusę pradeda bėgti per greitai, viršydami savo jėgas. Sakoma, kad greičiausiai nubėga tie, kurie antrąją pusę bėga greičiau negu pirmąją.

Buvo įdomu stebėti dalyvių bėgimo techniką. Taisyklingai bėgo tik pusė bėgikų: kūnas vertikalioje padėtyje, rankos laisvai juda palei šonus, alkūnės sulenktos 90° kampu, pečiai atpalaiduoti, galva laikoma tiesiai, akys žiūri į kelią priekyje, kulnai keliami aukštai, o žingsnis – platus. Vienų kūnas buvo pasviręs į priekį lyg bėgtų prieš vėją, kiti atsilošę, daugelis bėgo taip įtempę rankas ir pečius, kad atrodė tarsi surakinti, mėšlungio sutraukti. Kai kurių galvos įtrauktos, kai kurių atloštos, o kai kurie žiūri tiesiai sau po kojomis. Kai kurie bėgo vos atplėšdami pėdas nuo asfalto: šlep-šlep, šlep-šlep. Mačiau porą šlubuojančių, matyt jų pėdos jau buvo nusėtos pūslėmis. O nuo tos vietos, kur aš stovėjau, bėgti buvo likę dar 13 kilometrų!

Iš visų pastebėtų klaidų baisiausiai atrodė įtempti, surakinti pečiai, nelaisvai judančios, atkragintos rankos. Šalia tokių egzempliorių labai gražiai atrodė laisvai, elegantiškai judantys bėgikai. Kai kurie atrodė tarsi būtų gimę bėgimui. Prisižiūrėjau svetimų klaidų, dabar tikiuosi bus lengviau taisyti savąsias. Aš jau esu išsiaiškinęs, kad bėgdamas per mažai pakeliu kulnus, priklausau šlep-šlep komandai. Kuo aukščiau pakeliamas kulnas, tuo lengviau keturgalviui raumeniui išmesti koją į priekį. Todėl bėgimo šuolis gaunasi gerokai ilgesnis be jokių papildomų pastangų. Ilgesnis šuolis = didesnis greitis. Paprasta.

Kita mano klaida yra ta, kad bėgdamas susikūprinu. Pradedu išsitiesęs, bet jau nuo kokio dvidešimto kilometro palengva imu kūprintis, o ties finišu jau būnu visai kaip kupriukas. Pats jaučiu, kad nepatogiai bėgu, bet visą energiją suvartoja kojos, o nugaros raumenims energijos nebelieka. Gravitacija įveikia nugaros raumenis. Reikėtų man pavaikščioti į sporto salę pakilnoti svarmenų, pastiprinti nugarą. Beje, mačiau ne vieną tokį kupriuką prabėgantį pro mane šiandien.

Didžiausią įspūdį paliko elitiniai bėgikai. Jie pro mane prabėgo tokiu greičiu, kokiu aš net 10 kilometrų nenubėgčiau. O jie taip nubėga visus 42. Man dar treniruotis ir treniruotis. Ech… net pavydas suima, kai apie tai pagalvoju.

Varžybas laimėjo Martinas Lelis iš Kenijos, nubėgęs per 2:05:15. Jis Londono maratoną laimi jau trečią kartą. Šį kartą jis pasiekė trasos rekordą, o kartu ir savo asmeninį rekordą. Atsilikęs 9 sekundėmis antras atbėgo jo tautietis Samuelis Wanjiru. Šis jaunuolis irgi ne iš kelmo spirtas: jis jau yra spėjęs du kartus pagerinti pasaulio pusės maratono rekordą. Pirmajame dešimtuke yra ir du baltieji: 5-ąją vietą užėmė amerikietis Hallas Ryanas, o 9-ąją rusas Aleksejus Sokolovas. Kaip ir visose maratono varžybose, Londone dominavo negrai iš Šiaurės Afrikos.

Žodžiu, varžybas stebėti buvo labai įdomu. Prastypsojau beveik keturias valandas. Pasikroviau ateičiai teigiamų emocijų, ambicijų ir begalinio noro treniruotis.

Išverčiau į lietuvių kalbą Halo Higdono maratono treniruočių programą pradedantiesiems. Programa tinka tiek visiškiems bėgimo pradinukams, tiek buvusiems bėgikams, kažkada apleidusiems bėgimą ir norintiems grįžti į trasą. Ji padės pasiruošti įveikti maratoną.

Halas Higdonas yra garsus JAV bėgikas, daugelio populiarių knygų apie maratoną ir bėgimą apskritai autorius, nuolatos rašantis straipsnius viename populiariausių žurnalų bėgikams „Runner’s World“.

Pagal Higdono programas maratonams ruošiausi 4 kartus: 2 kartus pagal programą pradinukams ir 2 kartus pagal programą pažengusiems. Man jo programos labai tinka, tarsi būtų specialiai man parašytos. Galbūt patiks ir jums.

Pasaulyje vykstantys maratono bėgimai yra labai populiarūs. Pavyzdžiui, Londone maratoną bėga 36 000, Berlyne 32 000, Paryžiuje 30 000 žmonių. Iš jų vos keli šimtai tėra profesionalūs bėgikai, visi likę – paprasti bėgimo mėgėjai. Kiekvienas didesnis miestas turi savo maratoną. Lietuvoje vyksta trys maratonai: Kaune, Pasvalyje ir Vilniuje. Tikiuosi, kad ši mano išversta treniruočių programa prisidės prie maratono populiarinimo Lietuvoje. Sėkmės starte!

Atverti maratono treniruočių programą pradedantiesiems.

Vasario viduryje su Raimonda nuvykau į Valensiją dalyvauti maratono varžybose. Atostogavau visą savaitę, bet tiesą sakant nieko daug nepamačiau. Parduotuvės ir restoranai nuo 13 iki 20 valandos užsidaro. Užsidaro net kai kurios maisto prekių parduotuvės. Nei pavalgysi, nei išgersi. Tad ir lindėjau kiauras dienas hostelyje, kuriame nebuvo taip jau ir blogai.

Tą savaitę prasidėjo žiemos semestras universitetuose, tad hostelis buvo pilnas studentų, atvažiavusių pagal Erasmus programą: turkai, belgai, vokiečiai, airiai. Buvo ir paprastų keliautojų: amerikiečiai, anglai, argentiniečiai ir panaši publika iš viso pasaulio. Toks tipiškas pigus jaunimo hostelis. Kaina nakčiai 13 eurų. Gyventi hostelyje buvo labai linksma: už kampo esančioje parduotuvėje vynas kainuodavo tik 1 eurą už butelį. Tad lakėm tą vynelį ištisas dienas. Tai viena iš priežasčių, kodėl mano varžybų rezultatai buvo tokie prasti. Hostelyje buvo labai puiki virtuvė – didelė, erdvi, su foteliais, sofom, baru, televizoriumi. Ten ir valgydavome, ir gerdavome.

Tik atvykus suskubome keistis valiutą į eurus ir iš karto mums nuotaiką sugadino Valensijos bankai, už keitimą lupantys papildomą 9 eurų mokestį (daugiau nei 30 litų). Apėjau kelis bankus, mokestis visur vienodas. Tikri niekšai.

Nuotaiką pataisė tik Valensijos apelsinai, augantys gatvėse panašiai, kaip kad pas mus auga liepos. Didžiuliai oranžiniai apelsinai, gaila tik, kad neprinokę ir siaubingai rūgštūs. Norėčiau ten nuvažiuoti už poros mėnesių. Galėtų Valensijos maratono organizatoriai priderinti varžybų laiką prie apelsinų derliaus meto. Tą kartą teko apelsinus pirkti parduotuvėse. Pirkome juos kilogramais, lupome ir valgėme kiauras dienas. Maratono dalyviams finiše taip pat davė po maišą apelsinų. Man Valensija įsiminė kaip apelsinų miestas.

Pačios Valensijos daug nemačiau: apėjau kokį šimtą kartų senamiestį, apžiūrėjau kelis architektūros paminklus, bet nebuvo nuotaikos nei eiti į muziejus, nei šiaip kultūrintis. Pasivaikščiojau ir tiek. Valensijos sienamiestis nuostabus. Išvarstytas siaurų vingiuotų gatvelių tinklo. Vieni namai europietiško, kiti arabiško tipo, nors pastarųjų mažuma. Yra išlikę netgi Romos imperijos laikų paminklų. Tokia jau šio miesto istorija: nuo pat Romos žlugimo laikų jis eidavo iš rankų į rankas. Atitekdavo tai ispanams, tai arabams, tai vėl ispanams.

Valensijoje puikiai juntama Viduržemio jūros dvasia. Nors buvo žiema, juste jutau, kad vasara šiame mieste trunka 9 mėnesius: nuo pavasario iki rudens. Tuomet miestas alsuoja jūra, saule, vynu, flamenko ir apelsinais. Į tokį miestą norisi sugrįžti vėl ir vėl.

Tik būtina išmokti ispanų kalbą. Ispanai, kaip ir anglai, užsienio kalbų nemoka. Na, jiems nelabai ir reikia: pasaulyje ispaniškai kalbančių žmonių beveik tiek pat daug kiek ir kalbančių angliškai. Ispanai, užkalbinti angliškai, visada atsakys ispaniškai: banke, parduotuvėje, restorane, viešbučiuose, praeiviai gatvėje. Nesupranti ispaniškai? Tai tavo problema! Anglų kalbos ten niekas nemoka. Panašiai ir Londone nuėjus į parduotuvę ar restoraną neįmanoma susišnekėti jokia kita kalba, tik anglų.

Naktimis ten šilta kaip dieną ir žmonių pilna kaip dieną. Naktį miestas dar ilgai būna gyvas, bent iki kokių 4 ryto. Hostelyje buvo iškabinti plakatai: „Už alkoholio vartojimą gatvėje BŪSITE areštuoti policijos!“. Skambėjo labai baisiai. Bet jau netrukus paaiškėjo, kad ten geria kas nori ir kur nori. Apelsinais ir palmėmis apaugusi Valensija – mano miestas. Skrisiu ten vėl, kai tik apelsinai prinoks. Hasta luego, españa!

Sekmadienį Valensijoje, trečiame pagal dydį Ispanijos mieste, vyko 28-asis Valensijos maratonas. Sudalyvavau ir aš. Iš viso bėgo 3000 bėgikų. Renginys grandiozinis, pakeliui trasoje buvo daug linksmintojų, muzikantų, dainininkų, kurie linksmino dalyvius ir žiūrovus. Pastarieji buvo labai aktyvūs, ragindavo bėgikus „animo“ (gyviau), „venga“ (varyk) ir „campeone“ (čempionas).

Šis maratonas buvo mano antrasis. Varžybos buvo labai gerai organizuotos. Prieš maratoną davė maišą su krūva žurnalų bėgikams, oficialią maikutę, butelį desertinio vyno ir puoduką, kojines, pirštines. Galėjo dar batelius pridėti, būtų buvusi pilna apranga. Po varžybų davė medalį, butelį putojančio vyno, maišą vietinių apelsinų, rankšluostį, visokių firminių krepšių, kuprinių, rankinių ir maišelių. Finišavusiems čia pat vietoje darė masažą, buvo bent 30 gultų, prie kiekvieno po dvi masažistes, kurios darė masažą visiems norintiems. Masažu nesusigundžiau, nes oras buvo vėsokas, o mane po finišo siaubingai krėtė šaltis ir aš kulniavau tiesiai namo.

Labiausiai nustebino dalyvių ir ypač žiūrovų gausa. Po startinio šūvio kokius du-tris kilometrus bėgome didelėje krūvoje, stengdamiesi neužlipti vieni kitiems ant kulnų. Vėliau, kai bėgikų virtinė išsivinguriavo gatvėmis tarsi didžiulė gyvatė, bėgti buvo labai patogu. Valensijos trasa labai įdomi. Ji yra tarsi aštuoniukės formos, tik aštuoniukę sudaro ne du, o keturi skirtingi žiedai, kurie vėlgi yra ne visai taisyklingi žiedai, o tokie vingiuoti. Todėl dažnai posūkiuose būdavo galima išvysti visą ilgą bėgikų virtinę, vingiuojančią tarsi gyvatė miesto gatvėmis. Labai įspūdinga. Ir ties visomis gatvėmis ir sankryžomis stovėjo gausybė mus aktyviai palaikančių žiūrovų.

Planavau nubėgti per tris valandas, norėjau 27 minutėmis pagerinti savo Vilniaus maratono rezultatą, bet plano neįgyvendinau. Nubėgau per 3:21:32, pagerinęs laiką tik 6 minutėmis, bet iš esmės likau savimi patenkintas. Po varžybų perbėgau dar kartą galvoje visą trasą ir įvertinau savo klaidas. Pirmąją pusę maratono įveikiau per 1:31:07, lygiai kaip ir Vilniuje (1:31:41). O štai antrąją bėgimo pusę greitis, lygiai kaip ir Vilniuje, labai krito. Kaip ir Vilniuje, maždaug ties 26-28 kilometru suėmė toks nesvietiškas alkis, kad jau dairiausi ar nesimato ką nors valgančių žiūrovų, būčiau prašęs pasidalinti. Buvau išsekęs, prisiversti judėti tolyn buvo taip sunku, kad jau maniau palikti trasą ir prisėsti pasėdėti kur nors parke ant suoliuko.

Tada porą kilometrų paėjau pėsčiomis ir nuo 30 kilometro pasijutau pakankamai pailsėjęs ir pradėjau palengva bėgti. Tuomet mane pralenkė 3:15:00 tempo vedlys su didžiule grupe iš paskos. Bandžiau porą kilometrų laikytis kartu su jais, bet išsekau ir vėl stabtelėjau paėjėti.

Vandens punktuose šiaip gerdavau vandenį, bet matydavau, kad kažką duoda koka-kolos vienkartinėse stiklinėse. Manydavau, kad ten koka-kola ir neimdavau, o 35-ajame kilometre paėmiau. Ir mano nuostabai ten buvo ne kokakola, o toks gelsvas saldžiarūgštis gėrimas. Gėrime esantis cukrus suveikė labai greitai. Jau vien nuo saldumo ant liežuvio galo iškart pasijutau žymiai geriau ir paspartinau žingsnį. Ėmiau lenkti visus vieną po kito. Kojos kilnojosi sunkiai, bet žiūrovų palaikymas „animo campeone“ neleido sustoti ir nuo 36-ojo kilometro iki pat finišo bėgdamas gana sparčiai pavijau ir aplenkiau bent šimtą bėgikų, aplenkusių mane tuo metu, kai ėjau pėsčiomis, ir atbėgau 921-as.

Kai pernai nubėgau Vilniaus maratoną, tuomet tikėjau, kad sekantį maratoną galiu įveikti per 3 h, bet, deja, nepavyko. Manau, kad dariau tris klaidas:

1) Treniruočių metu bėgiojau panašiu tempu kaip ir ruošdamasis Vilniaus maratonui, t.y. per lėtai. Norint nubėgti per 3 valandas reikia gerokai paspartinti bėgimo tempą treniruočių metu. Ir apskritai jau laikas man nusipirkti rankinį laikrodį, kad žinočiau kokiu greičiu treniruojuosi. Galėjo Valensijos maratono organizatoriai prie gausių dovanų pridėti ir laikrodį, nereikėtų pirkti.

2) Blogai maitinausi savaitę prieš maratoną. Tiesą sakant daugiau mitau vynu ir alumi, o ne normaliu maistu. Nuvykau į Ispaniją beveik savaitę prieš maratoną ir gerokai prisiatostogavau. Pasidaviau sugundomas malonumų. Ispaniškas vynas nuostabus, bet dar nuostabiau būtų atbėgti per 3:00:00. Kitą kartą atostogausiu savaitę po maratono, o ne prieš.

3) Mano klaidinga bėgimo technika. Per youtube.com esu prisižiūrėjęs filmukų apie bėgimą. Ypač užstrigo tas momentas, kad reikia aukštai kelti kulną. Viename filmuke net buvo labai gražiai parodyti trys sulėtinti skirtingo lygio bėgikai ir aiškiai matėsi, kaip aukštai kelia kulną čempionas, o vidutiniokas vos pakelia pėdą nuo žemės. Reikės man padirbėti ties technika.

Dabar paanalizavęs savo klaidas esu nusiteikęs labai kovingai ir kitame maratone ketinu pasirodyti žymiai geriau. Be to, būtų gerai pasiimti su savimi kokį nors hematogeną ar ką nors panašaus, nes 30-ajame kilometre man būna ragai, krentu lyg nusilpęs nuo badavimo. Beje, per televizorių rodė kaip vienas vyrukas, toks gana storuliukas, bėgo su kuprine, nešėsi sumuštinių ir skardinę alaus.

Esu idėjinis piratas. Piratauju iš idėjos ir piratavimą visaip skatinu. Manau, kad menas priklauso liaudžiai. Knygos, filmų įrašai, muzikos įrašai, o taip pat ir paveikslai, skulptūros, vienu žodžiu, visas menas turi būti viešai prieinamas ir nemokamas. Muziejai ir galerijos privalo būti nemokami, kaip kad nemokamos yra bibliotekos. Privatūs muziejai ir galerijos tegu sau žinosi, bet valstybiniai – nemokami ir laisvai prieinami visuomenei. Pinigų už bilietą negalima imti daugiau, negu kainuoja pačių bilietų spausdinimas. Valstybė privalo atverti meno duris savo piliečiams ir šalies lankytojams.

Gyvas meno kūrinio atlikimas be jokios abejonės turi būti mokamas dalykas. Muzikos koncertai, šokis, teatras, kino salės, įvairūs festivaliai ir t.t. tekainuoja tiek, kiek organizatoriai paprašys. O kopijos – tai jau kas kita. Gražiai išleistos knygos, CD/DVD/HD filmai ir muzika firminėse dėžutėse taip pat turi būti mokami, bet jų kaina neturi labai smarkiai skirtis nuo savikainos, t.y. pelno marža nedidelė. Rinka, be jokios abejonės, privalo būti laisva ir niekas negali nurodinėti verslininkams po kiek ką pardavinėti. Kopijų kaina pati savaime nusistovės nedidelė, nes virtualios kopijos (skaityk: „piratinės“) privalo būti nemokamos! Legaliai nemokamos!

Manau, kad visada atsiras tokių meno mylėtojų kaip Mindaugas ir Paulickas, perkančių gražiai išleistas kopijas. Aš ir pats mielai perku patinkančius lietuvių autorių muzikos albumus, kuriuos, žinoma, jau iš anksto būnu perklausęs nemokamai. Jei man kūrinys patinka, aš mielai paremiu atlikėją nusipirkdamas kopiją originalioje pakuotėje. Turiu nusipirkęs apie 20 lietuviškų albumų.

Bet svarbiausia yra tai, kad vadinamosios „piratinės“ kopijos privalo būti nemokamos. Liaudis turi turėti teisę legaliai atsišviesti knygą, nusikopijuoti dainą, atsisiųsti filmą. Žinau jau ne vieną menininką, leidžiantį (ir skatinantį) siųstis savo kūrinius nemokamai: rašytojas Paolo Coelho, grupės Dr. Green, Skylė ir Aquarium, kurios lyderis Borisas Grebenščikovas yra pasakęs: „Я считаю, что искусство должно принадлежать народу“ (iš čia ir antraštė). Jų vienetai, bet pamažu daugėja. Nesu tikras, bet lygtai grupė Radiohead irgi duoda atsisiųsti savo naujausią albumą nemokamai.

Siųskitės, skaitykite, klausykitės, žiūrėkite meną nemokamai. Kol kas tik pogrindyje, deja.

Борис Гребенщиков поет Александра Вертинского. Vienas dainius dainuoja kitą. Ne tik dainuoja, bet ir duoda nemokamai atsisiųsti. Subtilūs nuotaikos ir balso tembro pasikeitimai. Ir moterys, moterys, moterys… Vertinskio dainų tekstai man nepatinka, neatitinka mano vidinių bangų. Ir vis tik. Vertinskis be moterų negalėjo, bet negalėjo ir su jomis. Carinėje Rusijoje, matyt, buvo populiarus Viktorijos laikų stiliaus žaidimas meile. Prieš šimtą metų meilės, kaip suprantu, nebuvo. Buvo tik žaidimas meilę ir tai tik aukštuomenėje. Prasčiokai mylėjo paprastai, kūniškai. Ir materialiai. Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusi Katrės ir Vingių Jono santuoka. O Grebenščikovas puikiai pagauna daugybę niuansų. Liūdesys, vienatvė, ilgesys. Ir čia pat žaismingumas, aistra, įsimylėjimas.

Как хорошо без женщин,
Без этих театральных сцен.
Без этих истерических измен,
Без этих запоздалых сожалений.

Как хорошо проснуться одному
В своем веселом холостяцком «флете»
И знать, что вам не нужно никому
«Давать отчеты» – никому на свете!

Pranas studijų laikais buvo radęs ir davė paklausyti tikro Aleksandro Vertinskio. Nepatiko jis man tada. Dabar paieškojęs vėl aptikau iš kur jį atsisiųsti. A. Vertinskis atlieka visai kitaip nei Grebenščikovas. Žymiai spalvingiau ir žaismingiau. Nebėra grebenščikoviško gilumo, ilgesio, rimtumo, mąslumo. Puikus balsas. Daug daugiau artistiškumo, bravūriškumo. Vertinskis dainuoja aplinkiniams, Grebenščikovas – sau.

Grebenščikovas yra perdainavęs ir daugiau dainių. Perdainuotą Bulato Okudžavos «Эта женщина! Увижу и немею…» klausyčiau ir klausyčiau.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Эта женщина! Увижу и немею.
От того-то, понимаешь, не гляжу.
Ни кукушкам, ни ромашкам я не верю,
И к цыганкам, понимаешь, не хожу.

Напророчут: «Не люби ее такую!»
Набормочут: «До рассвета заживет!»
Наколдуют, нагадают, накукуют…
А она на нашей улице живет!

Tokiа meilė man žymiai suprantamesnė už Viktorijos laikų meilę. „Tikra“ meilė visokeriopai laimi prieš „žaidimą meile“, nesvarbu kaip šauniai bežaistum.