dovydas.sankauskas.lt

Esu idėjinis piratas. Piratauju iš idėjos ir piratavimą visaip skatinu. Manau, kad menas priklauso liaudžiai. Knygos, filmų įrašai, muzikos įrašai, o taip pat ir paveikslai, skulptūros, vienu žodžiu, visas menas turi būti viešai prieinamas ir nemokamas. Muziejai ir galerijos privalo būti nemokami, kaip kad nemokamos yra bibliotekos. Privatūs muziejai ir galerijos tegu sau žinosi, bet valstybiniai – nemokami ir laisvai prieinami visuomenei. Pinigų už bilietą negalima imti daugiau, negu kainuoja pačių bilietų spausdinimas. Valstybė privalo atverti meno duris savo piliečiams ir šalies lankytojams.

Gyvas meno kūrinio atlikimas be jokios abejonės turi būti mokamas dalykas. Muzikos koncertai, šokis, teatras, kino salės, įvairūs festivaliai ir t.t. tekainuoja tiek, kiek organizatoriai paprašys. O kopijos – tai jau kas kita. Gražiai išleistos knygos, CD/DVD/HD filmai ir muzika firminėse dėžutėse taip pat turi būti mokami, bet jų kaina neturi labai smarkiai skirtis nuo savikainos, t.y. pelno marža nedidelė. Rinka, be jokios abejonės, privalo būti laisva ir niekas negali nurodinėti verslininkams po kiek ką pardavinėti. Kopijų kaina pati savaime nusistovės nedidelė, nes virtualios kopijos (skaityk: „piratinės“) privalo būti nemokamos! Legaliai nemokamos!

Manau, kad visada atsiras tokių meno mylėtojų kaip Mindaugas ir Paulickas, perkančių gražiai išleistas kopijas. Aš ir pats mielai perku patinkančius lietuvių autorių muzikos albumus, kuriuos, žinoma, jau iš anksto būnu perklausęs nemokamai. Jei man kūrinys patinka, aš mielai paremiu atlikėją nusipirkdamas kopiją originalioje pakuotėje. Turiu nusipirkęs apie 20 lietuviškų albumų.

Bet svarbiausia yra tai, kad vadinamosios „piratinės“ kopijos privalo būti nemokamos. Liaudis turi turėti teisę legaliai atsišviesti knygą, nusikopijuoti dainą, atsisiųsti filmą. Žinau jau ne vieną menininką, leidžiantį (ir skatinantį) siųstis savo kūrinius nemokamai: rašytojas Paolo Coelho, grupės Dr. Green, Skylė ir Aquarium, kurios lyderis Borisas Grebenščikovas yra pasakęs: „Я считаю, что искусство должно принадлежать народу“ (iš čia ir antraštė). Jų vienetai, bet pamažu daugėja. Nesu tikras, bet lygtai grupė Radiohead irgi duoda atsisiųsti savo naujausią albumą nemokamai.

Siųskitės, skaitykite, klausykitės, žiūrėkite meną nemokamai. Kol kas tik pogrindyje, deja.

Борис Гребенщиков поет Александра Вертинского. Vienas dainius dainuoja kitą. Ne tik dainuoja, bet ir duoda nemokamai atsisiųsti. Subtilūs nuotaikos ir balso tembro pasikeitimai. Ir moterys, moterys, moterys… Vertinskio dainų tekstai man nepatinka, neatitinka mano vidinių bangų. Ir vis tik. Vertinskis be moterų negalėjo, bet negalėjo ir su jomis. Carinėje Rusijoje, matyt, buvo populiarus Viktorijos laikų stiliaus žaidimas meile. Prieš šimtą metų meilės, kaip suprantu, nebuvo. Buvo tik žaidimas meilę ir tai tik aukštuomenėje. Prasčiokai mylėjo paprastai, kūniškai. Ir materialiai. Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusi Katrės ir Vingių Jono santuoka. O Grebenščikovas puikiai pagauna daugybę niuansų. Liūdesys, vienatvė, ilgesys. Ir čia pat žaismingumas, aistra, įsimylėjimas.

Как хорошо без женщин,
Без этих театральных сцен.
Без этих истерических измен,
Без этих запоздалых сожалений.

Как хорошо проснуться одному
В своем веселом холостяцком «флете»
И знать, что вам не нужно никому
«Давать отчеты» – никому на свете!

Pranas studijų laikais buvo radęs ir davė paklausyti tikro Aleksandro Vertinskio. Nepatiko jis man tada. Dabar paieškojęs vėl aptikau iš kur jį atsisiųsti. A. Vertinskis atlieka visai kitaip nei Grebenščikovas. Žymiai spalvingiau ir žaismingiau. Nebėra grebenščikoviško gilumo, ilgesio, rimtumo, mąslumo. Puikus balsas. Daug daugiau artistiškumo, bravūriškumo. Vertinskis dainuoja aplinkiniams, Grebenščikovas – sau.

Grebenščikovas yra perdainavęs ir daugiau dainių. Perdainuotą Bulato Okudžavos «Эта женщина! Увижу и немею…» klausyčiau ir klausyčiau.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Эта женщина! Увижу и немею.
От того-то, понимаешь, не гляжу.
Ни кукушкам, ни ромашкам я не верю,
И к цыганкам, понимаешь, не хожу.

Напророчут: «Не люби ее такую!»
Набормочут: «До рассвета заживет!»
Наколдуют, нагадают, накукуют…
А она на нашей улице живет!

Tokiа meilė man žymiai suprantamesnė už Viktorijos laikų meilę. „Tikra“ meilė visokeriopai laimi prieš „žaidimą meile“, nesvarbu kaip šauniai bežaistum.

Išsilaikiau Juniper Networks JNCIS-ER sertifikatą, egzaminas JN0-350. Programa „greitkelis“ buvo pratęsta 2008-iesiems metams. Kol kas dar nemokama, bet nuo kitos savaitės jau bus tik 50% nuolaida. Klausimai sunkoki, bet ir kvailoki. Klausimų lygis šiek tiek peržengia CCNA ribas, bet egzaminui užtenka teorinių žinių. Savaitę prieš egzaminą kaliau mintinai visas Juniper komandas ir išlaikiau lengvai. Po savaitės, be abejo, viską būsiu pamiršęs, nes patirties su Juniper neturiu jokios. Tačiau egzaminas jau išlaikytas, į CV įrašytas, ir aš turiu puikią progą švęsti!

Perskaičiau bernardinai.lt pateiktą 2008 sausio 29 d. Seimo pokalbių stenogramą. Antrą kartą gyvenime skaičiau Seimo stenogramą. Buvo nepaprastai įdomu. Stenogramos paantraštėje bernardinai skelbia: „Mūsų įsitikinimu, ji leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą ir galbūt padės geriau pažinti Lietuvos politikus. Renkantis rudenį, tai labai svarbu.“ Po galais, kaip puikiai man pavyko susipažinti su kai kuriais Lietuvos politikais! Stenograma buvo labai ilga, seimūnai diskutavo pusę dienos. Dvi valandas skaičiau neatsitraukdamas. Tiek emocijų! Skaičiau, kaip vienas po kito buvo pateikiami labai normalūs pasiūlymai, ir kaip niekšiškai jie visi vienas po kito buvo sukirsti!

K. Čilinskas

Pirmasis buvo K. Čilinkso iš Tėvynės Sąjungos frakcijos įstatymo projektas apie tai, kad atominę elektrinę reikia statyti viską suplanavus, paskelbus viešus, atvirus ir skaidrius tarptautinius konkursus. Dalį elektrinės (tuos garsiuosius 38%) parduoti viešame tarptautiniame konkurse, o ne dovanoti Vilniaus Prekybai be konkurso ir nemokamai. Socialdemokratų ir darbiečių dauguma jis nubalsuotas „prieš“, o pasiūlymas projektą pataisyti buvo visiškai atmestas ir K. Čilinsko projektas keliavo tiesiai į šiukšlių dėžę. Beje, kaip tik K. Čilinskas man aiškiausiai ir paaiškino Liūto trūkumus.

P. Gražulis

Antrasis buvo P. Gražulis iš Tvarkos ir Teisingumo frakcijos. Jo labai emocingai pristatyto pasiūlymo esmė tokia: nutraukti prasidėjusią sumaištį, atmesti prieš pusmetį priimtą prastai parengtą atominės eletrinės įstatymą ir pradėti viską nuo švaraus lapo. Pasiūlymą socialdemokratai atmetė, pasiūlymo taisymą taipogi atmetė ir P. Gražulio projektas nukeliavo paskui K. Čilinsko projektą tiesiai į šiukšliadėžę.

A. Kubilius

Trečiasis buvo A. Kubiliaus iš Tėvynės Sąjungos pasiūlymas, kuriame jis siūlė grįžti prie derybų su Vilniaus Prekyba. Tiesa sakant, pasiūlymo iki galo nesupratau, nes iš pristatymo nesupratau, ką jis ten siūlo. Minėjo savo jau buvusius pasiūlymus ir pasiūlymų pakeitimus, kurių nežinant sunku suprasti apie ką jis kalbėjo. A. Kubiliaus siūlymo esmė buvo grįžti prie derybų ir aiškiau įstatymiškai atskirti tarpines derybas, derybų rezultatus ir rezultatų tvirtinimą. Tai buvo ne įstatymo pasiūlymas, o tik pasiūlymas svarstyti toliau. Pasiūlymas buvo priimtas.

Z. Balčytis

Vėliau sekė ketvirtasis pasiūlymas, šį kart „už“ Liūtą. Jis buvo socialdemokrato Z. Balčyčio, to paties, kurio sūnus buvo teisiamas už dokumentų klastojimą ir Europos Sąjungos lėšų plovimą, bet teisme neaiškiai išsisuko (buvo nerasta nusikaltimo sudėties). Ponas Z. Balčytis, kaip ir priklauso G. Kirkilo draugui, bandė prastumti projektą, kuriame siūlė iš anksto pritarti dar nepasibaigusioms deryboms ir jų rezultatams. Tos derybos vyko pažeidžiant dabartinius įstatymus (jas vedė Socialdemokratų vyriausybė). Toks Z. Balčyčio siūlymas pripažinti rezultatus, kurių dar nėra, prieštarauja sveikam protui. Z. Balčytis bandė tokiu nutarimu įvelti dar daugiau sumaišties, taip palikdamas daugiau erdvės Vilniaus Prekybai ieškant įstatymų spragų ir kabliukų. Tik P. Auštrevičiui, E. Klumbiui ir S. Pečeliūnui visiškai sudirbus Balčytį, kilo nepasitenkinimas tarp jo paties bendražygių (P. Vilkas iš Darbo partijos pasisakė prieš) ir jo pasiūlymas buvo šiaip ne taip atmestas. Beje, buvo palikta teisė Z. Balčyčiui jį patobulinti.

R. Šukys

Paskutinysis, penktasis, buvo R. Šukio iš Liberalų ir Centro Sąjungos pasiūlymas. Tai buvo rimčiausiai pristatytas pasiūlymas. Jau vien kiek duoda raiški ir sklandi R. Šukio minčių dėstymo tvarka! Jo logiški ir racionalūs argumentai! Nepalyginsi su A. Kubiliumi, kuris kiekvieną sakinį pradeda penkis kartus ir kiekvieną kartą skirtingai, ir nei karto logiškai neužbaigia. Arba su jaustukų, šauksmininkų ir liepiamosios bei geidžiamosios nuosakos pilna P. Gražulio kalba, kuri, nors ir būdama emocinga, nesukelia tokio įspūdžio kaip griežta ir nuosekli Šukio logika. Apie rėksmingą ir egocentrišką B. Vėsaitę net nėra ko kalbėti!

R. Šukio pasiūlymo esmė buvo pakeisti Leo LT kūrimo tikslą iš pelno siekimo į tarnavimą visuomenės naudai, paskirti jo kūrimui griežtesnę kontrolę ir priderinti prie Europos Sąjungos aktų. Todėl reikia atsiimti kai kuriuos ankčiau priimtus neaiškius ir dviprasmius įstatymų projektus. R. Šukys siūlė iš pradžių priimti derybinę poziciją, o tik paskui pradėti derėtis. Ir ką jūs sau manote, pasiūlymas buvo atmestas! Jį atmetė Socialdemokratai, Darbiečiai, Valstiečiai ir Socialliberalai.

Kas valdo Lietuvą

Tarp balsavimų buvo daugybė rietenų, nuoskaudų ir santykių aiškinimosi. Socialdemokratas B. Bradauskas balsuodamas nuolat paspausdavo ne tą mygtuką (kas tokį nevykėlį galėjo išrinkti?). Darbietis A. Bosas vis taikydavo prabalsuoti už nesančius savo kolegas. Tikrai retas įžūlumas! Neveltui su V. Uspaskichu ranka rankon kerta, jie tikrai vienas kito verti.

Esu tikras, kad jau pernelyg ilgai Kirkilas kirkinasi su Liūtais. Kaip po tokių Seimo sesijų kažkam dar gali atrodyti, kad Seimas nėra korumpuotas? Beje, pati Seimo sesija buvo neeilinė, sušaukta Vilniaus Prekybos reikalams spręsti. Kas valdo Lietuvą? Siūlau paskaityti visą posėdžio pokalbių stenogramą. Ruduo artėja. Reikės rinktis už ką balsuoti. Tauta privalo žinoti ją pardavusius didvyrius.

Paskutinėje mano darbovietėje – vienoje Londono agentūroje – įvyko klaida ir man pervedė 300 svarų per daug. Jie kaidą pastebėjo tik kai pinigai jau buvo išsiųsti. Šiandien po pietų paskambino ir prašė grąžinti. Iš pradžių sutikau ir pažadėjau grąžinti pinigus, bet paskui susimąsčiau. Toje agentūroje aš jau nebedirbu. Manęs su jais niekas nesieja, aš jų net akyse nesu matęs ir nematysiu. O 300 svarų – pinigas nemažas: 1500 litų. Jei grąžinčiau, graužčiau save, kad nepasinaudojau galimybe lengvai praturtėti. O jei negrąžinčiau, graužtų sąžinė, kad nuskriaudžiau suklydusį agentūros darbuotoją, nes kompanija išskaičiuos pinigus iš jo algos. O jis buvo palyginus neblogas vyrukas.

Papasakojau apie savo dilemą 16-kai draugų: 6 iš jų Lietuvoje, o 10 – emigrantai (9 Londone, 1 Strasbūre). Įdomu štai kas: 6 neemigravę lietuviai visi iki vieno pinigus buvo linkę grąžinti. Vieni grąžintų kategoriškai be išlygų: „grąžinčiau, nes manau kad negrąžinus virš tavęs bus sukurta durna aura ir ji kurį laiką tęsis“, „nuo tiek milijonierė netapčiau, grąžinčiau ir mano sąžinė būtų švari“ ir „grąžinčiau, nes tai liktų mano sąžinėje“. Kiti grąžintų su išlygomis: „priklausomai nuo to, kaip su manimi elgėsi, supratingam ir normaliam žmogui grąžinčiau“.

Emigrantai elgtųsi visiškai priešingai: 9 iš 10 pasilaikytų pinigus sau. Dauguma nuomonių labai kategoriškos: „aš negrąžinčiau; jų klaida, tegu pasimoko skaičiuoti“, „pasilikčiau sau be sąžinės graužaties“, „esmė tame, kad visos tos agencijos yra parazituojantys padarai, dažniausiai tik ir žiūrintys kaip čia kokį kvailesnį lenką ar litovcą apsukt“, „tas agentas man eilinis agentūros klerkas ir tiek“, „pasilik tuos pinigus sau, nes kai aš prisimenu kaip mane visokie Coyle’ai apgaudinėdavo, apvaginėdavo ir panašiai, pikta net ir prisimint“. Ir tik vienas emigrantas buvo pasiruošęs grąžinti pinigus, kad neliktų nešvarios sąžinės, „nes atmink, kad lazda turi du galus“.

Išvados: per klaidą gautus pinigus grąžintų 100% likusiųjų Lietuvoje, o 90% emigrantų pasilaikytų pinigus sau. Tendencija daugiau negu aiški. Tik kodėl toks skirtingas elgesys? Manau, kad yra du galimi šio skirtumo paaiškinimai. Pirmoji versija tokia: visi lietuviai iki emigracijos buvo vienodi, bet emigracija juos pakeitė. Sunkus gyvenimas emigrantus užgrūdino ir pavertė cinikais. Pagal antrąją versiją, būsimieji emigrantai jau buvo kitokie dar gyvendami Lietuvoje. Būtent šis cinizmas ir meilė pinigams netgi galėjo būti viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie apskritai emigravo. Aidis pateikė trečią versiją. Pagal jį tiek emigrantai, tiek Lietuvoje likusieji lietuviai mielai priglaustų papildomus pinigus sau. Tik emigrantai tai atvirai pripažįsta, o Lietuvoje likę tai neigia ir šį norą slepia netgi patys nuo savęs.

Aš valandą laužiau galvą: „už“ ar „prieš“? Paskui paskambinau į banką ir pasiteiravau ar buvusi darbovietė gali paimti pinigus iš mano sąskaitos be mano žinios, jei turi mano asmeninius ir banko sąskaitos duomenis. Pasirodo, kad gali. Tuomet aš greit apsisukau ir už valandos jau turėjau naują sąskaitą kitame banke, į kurią mikliai pervedžiau visus savo pinigus. Pinigų nusprendžiau negrąžinti.

Ieškodamas darbo sertifikuojuosi toliau. Šiandien išsilaikiau Juniper Networks JNCIA-ER sertifikatą, egzaminas JN0-341. Buvo duota 1:30 val ir 60 klausimų, reikėjo atsakyti iš jų bent 70%. Tai į visus juos 100% ir atsakiau. Palyginus su Cisco CCNA, šis egzaminas nesunkus, teorijos nedaug, beveik visi klausimai apie konkrečias Juniper komandas.

Įdomiausia tai, kad egzaminas nemokamas. Juniper matyt bando išsikovoti didelę interneto maršrutizatorių rinkos dalį ir tam reikia, kad būtų pakankamai daug specialistų, mokančių dirbti su jų įranga. Todėl Juniper Networks 2007 m. parengė programą „greitkelis“, pagal kurią greitai ir nemokamai buvo galima laikyti du sertifikatus JNCIA-ER ir JNCIS-ER. Pirmąjį išlaikiau šiandien, o nuo kitos savaitės ruošiuosi antrajam. 2008 m. programa bus papildyta dar dviem nemokamais certifikatais, kol kas nepranešta kokiais.

Darbo skelbimuose dažnai matau nurodytas Juniper specialistų algas, kurios siekia 2000 litų per dieną ir daugiau. Tokie skelbimai suteikia papildomo stimulo mokytis.