Savaitė Valensijoje

valencia-oranges-spainVasario viduryje su Raimonda nuvykau į Valensiją dalyvauti maratono varžybose. Atostogavau visą savaitę, bet tiesą sakant nieko daug nepamačiau. Parduotuvės ir restoranai nuo 13 iki 20 valandos užsidaro. Užsidaro net kai kurios maisto prekių parduotuvės. Nei pavalgysi, nei išgersi. Tad ir lindėjau kiauras dienas hostelyje, kuriame nebuvo taip jau ir blogai.

Tą savaitę prasidėjo žiemos semestras universitetuose, tad hostelis buvo pilnas studentų, atvažiavusių pagal Erasmus programą: turkai, belgai, vokiečiai, airiai. Buvo ir paprastų keliautojų: amerikiečiai, anglai, argentiniečiai ir panaši publika iš viso pasaulio. Toks tipiškas pigus jaunimo hostelis. Kaina nakčiai 13 eurų. Gyventi hostelyje buvo labai linksma: už kampo esančioje parduotuvėje vynas kainuodavo tik 1 eurą už butelį. Tad lakėm tą vynelį ištisas dienas. Tai viena iš priežasčių, kodėl mano varžybų rezultatai buvo tokie prasti. Hostelyje buvo labai puiki virtuvė – didelė, erdvi, su foteliais, sofom, baru, televizoriumi. Ten ir valgydavome, ir gerdavome.

Tik atvykus suskubome keistis valiutą į eurus ir iš karto mums nuotaiką sugadino Valensijos bankai, už keitimą lupantys papildomą 9 eurų mokestį (daugiau nei 30 litų). Apėjau kelis bankus, mokestis visur vienodas. Tikri niekšai.

Nuotaiką pataisė tik Valensijos apelsinai, augantys gatvėse panašiai, kaip kad pas mus auga liepos. Didžiuliai oranžiniai apelsinai, gaila tik, kad neprinokę ir siaubingai rūgštūs. Norėčiau ten nuvažiuoti už poros mėnesių. Galėtų Valensijos maratono organizatoriai priderinti varžybų laiką prie apelsinų derliaus meto. Tą kartą teko apelsinus pirkti parduotuvėse. Pirkome juos kilogramais, lupome ir valgėme kiauras dienas. Maratono dalyviams finiše taip pat davė po maišą apelsinų. Man Valensija įsiminė kaip apelsinų miestas.

Pačios Valensijos daug nemačiau: apėjau kokį šimtą kartų senamiestį, apžiūrėjau kelis architektūros paminklus, bet nebuvo nuotaikos nei eiti į muziejus, nei šiaip kultūrintis. Pasivaikščiojau ir tiek. Valensijos sienamiestis nuostabus. Išvarstytas siaurų vingiuotų gatvelių tinklo. Vieni namai europietiško, kiti arabiško tipo, nors pastarųjų mažuma. Yra išlikę netgi Romos imperijos laikų paminklų. Tokia jau šio miesto istorija: nuo pat Romos žlugimo laikų jis eidavo iš rankų į rankas. Atitekdavo tai ispanams, tai arabams, tai vėl ispanams.

Valensijoje puikiai juntama Viduržemio jūros dvasia. Nors buvo žiema, juste jutau, kad vasara šiame mieste trunka 9 mėnesius: nuo pavasario iki rudens. Tuomet miestas alsuoja jūra, saule, vynu, flamenko ir apelsinais. Į tokį miestą norisi sugrįžti vėl ir vėl.

Tik būtina išmokti ispanų kalbą. Ispanai, kaip ir anglai, užsienio kalbų nemoka. Na, jiems nelabai ir reikia: pasaulyje ispaniškai kalbančių žmonių beveik tiek pat daug kiek ir kalbančių angliškai. Ispanai, užkalbinti angliškai, visada atsakys ispaniškai: banke, parduotuvėje, restorane, viešbučiuose, praeiviai gatvėje. Nesupranti ispaniškai? Tai tavo problema! Anglų kalbos ten niekas nemoka. Panašiai ir Londone nuėjus į parduotuvę ar restoraną neįmanoma susišnekėti jokia kita kalba, tik anglų.

Naktimis ten šilta kaip dieną ir žmonių pilna kaip dieną. Naktį miestas dar ilgai būna gyvas, bent iki kokių 4 ryto. Hostelyje buvo iškabinti plakatai: „Už alkoholio vartojimą gatvėje BŪSITE areštuoti policijos!“. Skambėjo labai baisiai. Bet jau netrukus paaiškėjo, kad ten geria kas nori ir kur nori. Apelsinais ir palmėmis apaugusi Valensija – mano miestas. Skrisiu ten vėl, kai tik apelsinai prinoks. Hasta luego, españa!

Bėgau Valensijos maratoną

Sekmadienį Valensijoje, trečiame pagal dydį Ispanijos mieste, vyko 28-asis Valensijos maratonas. Sudalyvavau ir aš. Iš viso bėgo 3000 bėgikų. Renginys grandiozinis, pakeliui trasoje buvo daug linksmintojų, muzikantų, dainininkų, kurie linksmino dalyvius ir žiūrovus. Pastarieji buvo labai aktyvūs, ragindavo bėgikus „animo“ (gyviau), „venga“ (varyk) ir „campeone“ (čempionas).

Šis maratonas buvo mano antrasis. Varžybos buvo labai gerai organizuotos. Prieš maratoną davė maišą su krūva žurnalų bėgikams, oficialią maikutę, butelį desertinio vyno ir puoduką, kojines, pirštines. Galėjo dar batelius pridėti, būtų buvusi pilna apranga. Po varžybų davė medalį, butelį putojančio vyno, maišą vietinių apelsinų, rankšluostį, visokių firminių krepšių, kuprinių, rankinių ir maišelių. Finišavusiems čia pat vietoje darė masažą, buvo bent 30 gultų, prie kiekvieno po dvi masažistes, kurios darė masažą visiems norintiems. Masažu nesusigundžiau, nes oras buvo vėsokas, o mane po finišo siaubingai krėtė šaltis ir aš kulniavau tiesiai namo.

Labiausiai nustebino dalyvių ir ypač žiūrovų gausa. Po startinio šūvio kokius du-tris kilometrus bėgome didelėje krūvoje, stengdamiesi neužlipti vieni kitiems ant kulnų. Vėliau, kai bėgikų virtinė išsivinguriavo gatvėmis tarsi didžiulė gyvatė, bėgti buvo labai patogu. Valensijos trasa labai įdomi. Ji yra tarsi aštuoniukės formos, tik aštuoniukę sudaro ne du, o keturi skirtingi žiedai, kurie vėlgi yra ne visai taisyklingi žiedai, o tokie vingiuoti. Todėl dažnai posūkiuose būdavo galima išvysti visą ilgą bėgikų virtinę, vingiuojančią tarsi gyvatė miesto gatvėmis. Labai įspūdinga. Ir ties visomis gatvėmis ir sankryžomis stovėjo gausybė mus aktyviai palaikančių žiūrovų.

Planavau nubėgti per tris valandas, norėjau 27 minutėmis pagerinti savo Vilniaus maratono rezultatą, bet plano neįgyvendinau. Nubėgau per 3:21:32, pagerinęs laiką tik 6 minutėmis, bet iš esmės likau savimi patenkintas. Po varžybų perbėgau dar kartą galvoje visą trasą ir įvertinau savo klaidas. Pirmąją pusę maratono įveikiau per 1:31:07, lygiai kaip ir Vilniuje (1:31:41). O štai antrąją bėgimo pusę greitis, lygiai kaip ir Vilniuje, labai krito. Kaip ir Vilniuje, maždaug ties 26-28 kilometru suėmė toks nesvietiškas alkis, kad jau dairiausi ar nesimato ką nors valgančių žiūrovų, būčiau prašęs pasidalinti. Buvau išsekęs, prisiversti judėti tolyn buvo taip sunku, kad jau maniau palikti trasą ir prisėsti pasėdėti kur nors parke ant suoliuko.

Tada porą kilometrų paėjau pėsčiomis ir nuo 30 kilometro pasijutau pakankamai pailsėjęs ir pradėjau palengva bėgti. Tuomet mane pralenkė 3:15:00 tempo vedlys su didžiule grupe iš paskos. Bandžiau porą kilometrų laikytis kartu su jais, bet išsekau ir vėl stabtelėjau paėjėti.

Vandens punktuose šiaip gerdavau vandenį, bet matydavau, kad kažką duoda koka-kolos vienkartinėse stiklinėse. Manydavau, kad ten koka-kola ir neimdavau, o 35-ajame kilometre paėmiau. Ir mano nuostabai ten buvo ne kokakola, o toks gelsvas saldžiarūgštis gėrimas. Gėrime esantis cukrus suveikė labai greitai. Jau vien nuo saldumo ant liežuvio galo iškart pasijutau žymiai geriau ir paspartinau žingsnį. Ėmiau lenkti visus vieną po kito. Kojos kilnojosi sunkiai, bet žiūrovų palaikymas „animo campeone“ neleido sustoti ir nuo 36-ojo kilometro iki pat finišo bėgdamas gana sparčiai pavijau ir aplenkiau bent šimtą bėgikų, aplenkusių mane tuo metu, kai ėjau pėsčiomis, ir atbėgau 921-as.

Kai pernai nubėgau Vilniaus maratoną, tuomet tikėjau, kad sekantį maratoną galiu įveikti per 3 h, bet, deja, nepavyko. Manau, kad dariau tris klaidas:

1) Treniruočių metu bėgiojau panašiu tempu kaip ir ruošdamasis Vilniaus maratonui, t.y. per lėtai. Norint nubėgti per 3 valandas reikia gerokai paspartinti bėgimo tempą treniruočių metu. Ir apskritai jau laikas man nusipirkti rankinį laikrodį, kad žinočiau kokiu greičiu treniruojuosi. Galėjo Valensijos maratono organizatoriai prie gausių dovanų pridėti ir laikrodį, nereikėtų pirkti.

2) Blogai maitinausi savaitę prieš maratoną. Tiesą sakant daugiau mitau vynu ir alumi, o ne normaliu maistu. Nuvykau į Ispaniją beveik savaitę prieš maratoną ir gerokai prisiatostogavau. Pasidaviau sugundomas malonumų. Ispaniškas vynas nuostabus, bet dar nuostabiau būtų atbėgti per 3:00:00. Kitą kartą atostogausiu savaitę po maratono, o ne prieš.

3) Mano klaidinga bėgimo technika. Per youtube.com esu prisižiūrėjęs filmukų apie bėgimą. Ypač užstrigo tas momentas, kad reikia aukštai kelti kulną. Viename filmuke net buvo labai gražiai parodyti trys sulėtinti skirtingo lygio bėgikai ir aiškiai matėsi, kaip aukštai kelia kulną čempionas, o vidutiniokas vos pakelia pėdą nuo žemės. Reikės man padirbėti ties technika.

Dabar paanalizavęs savo klaidas esu nusiteikęs labai kovingai ir kitame maratone ketinu pasirodyti žymiai geriau. Be to, būtų gerai pasiimti su savimi kokį nors hematogeną ar ką nors panašaus, nes 30-ajame kilometre man būna ragai, krentu lyg nusilpęs nuo badavimo. Beje, per televizorių rodė kaip vienas vyrukas, toks gana storuliukas, bėgo su kuprine, nešėsi sumuštinių ir skardinę alaus.

Menas – liaudžiai (ir nemokamai!)

the pirate bay.jpgEsu idėjinis piratas. Piratauju iš idėjos ir piratavimą visaip skatinu. Manau, kad menas priklauso liaudžiai. Knygos, filmų įrašai, muzikos įrašai, o taip pat ir paveikslai, skulptūros, vienu žodžiu, visas menas turi būti viešai prieinamas ir nemokamas. Muziejai ir galerijos privalo būti nemokami, kaip kad nemokamos yra bibliotekos. Privatūs muziejai ir galerijos tegu sau žinosi, bet valstybiniai – nemokami ir laisvai prieinami visuomenei. Pinigų už bilietą negalima imti daugiau, negu kainuoja pačių bilietų spausdinimas. Valstybė privalo atverti meno duris savo piliečiams ir šalies lankytojams.

Gyvas meno kūrinio atlikimas be jokios abejonės turi būti mokamas dalykas. Muzikos koncertai, šokis, teatras, kino salės, įvairūs festivaliai ir t.t. tekainuoja tiek, kiek organizatoriai paprašys. O kopijos – tai jau kas kita. Gražiai išleistos knygos, CD/DVD/HD filmai ir muzika firminėse dėžutėse taip pat turi būti mokami, bet jų kaina neturi labai smarkiai skirtis nuo savikainos, t.y. pelno marža nedidelė. Rinka, be jokios abejonės, privalo būti laisva ir niekas negali nurodinėti verslininkams po kiek ką pardavinėti. Kopijų kaina pati savaime nusistovės nedidelė, nes virtualios kopijos (skaityk: „piratinės“) privalo būti nemokamos! Legaliai nemokamos!

Manau, kad visada atsiras tokių meno mylėtojų kaip Mindaugas ir Paulickas, perkančių gražiai išleistas kopijas. Aš ir pats mielai perku patinkančius lietuvių autorių muzikos albumus, kuriuos, žinoma, jau iš anksto būnu perklausęs nemokamai. Jei man kūrinys patinka, aš mielai paremiu atlikėją nusipirkdamas kopiją originalioje pakuotėje. Turiu nusipirkęs apie 20 lietuviškų albumų.

Bet svarbiausia yra tai, kad vadinamosios „piratinės“ kopijos privalo būti nemokamos. Liaudis turi turėti teisę legaliai atsišviesti knygą, nusikopijuoti dainą, atsisiųsti filmą. Žinau jau ne vieną menininką, leidžiantį (ir skatinantį) siųstis savo kūrinius nemokamai: rašytojas Paolo Coelho, grupės Dr. Green, Skylė ir Aquarium, kurios lyderis Borisas Grebenščikovas yra pasakęs: „Я считаю, что искусство должно принадлежать народу“ (iš čia ir antraštė). Jų vienetai, bet pamažu daugėja. Nesu tikras, bet lygtai grupė Radiohead irgi duoda atsisiųsti savo naujausią albumą nemokamai.

Siųskitės, skaitykite, klausykitės, žiūrėkite meną nemokamai. Kol kas tik pogrindyje, deja.

Можно мне вас тихонько любить?

bg-vertinskogo.jpgБорис Гребенщиков поет Александра Вертинского. Vienas dainius dainuoja kitą. Ne tik dainuoja, bet ir duoda nemokamai atsisiųsti. Subtilūs nuotaikos ir balso tembro pasikeitimai. Ir moterys, moterys, moterys… Vertinskio dainų tekstai man nepatinka, neatitinka mano vidinių bangų. Ir vis tik. Vertinskis be moterų negalėjo, bet negalėjo ir su jomis. Carinėje Rusijoje, matyt, buvo populiarus Viktorijos laikų stiliaus žaidimas meile. Prieš šimtą metų meilės, kaip suprantu, nebuvo. Buvo tik žaidimas meilę ir tai tik aukštuomenėje. Prasčiokai mylėjo paprastai, kūniškai. Ir materialiai. Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusi Katrės ir Vingių Jono santuoka. O Grebenščikovas puikiai pagauna daugybę niuansų. Liūdesys, vienatvė, ilgesys. Ir čia pat žaismingumas, aistra, įsimylėjimas.

Как хорошо без женщин,
Без этих театральных сцен.
Без этих истерических измен,
Без этих запоздалых сожалений.

Как хорошо проснуться одному
В своем веселом холостяцком
«флете»
И знать, что вам не нужно никому
«Давать отчеты» – никому на свете!

Pranas studijų laikais buvo radęs ir davė paklausyti tikro Aleksandro Vertinskio. Nepatiko jis man tada. Dabar paieškojęs vėl aptikau iš kur jį atsisiųsti. A. Vertinskis atlieka visai kitaip nei Grebenščikovas. Žymiai spalvingiau ir žaismingiau. Nebėra grebenščikoviško gilumo, ilgesio, rimtumo, mąslumo. Puikus balsas. Daug daugiau artistiškumo, bravūriškumo. Vertinskis dainuoja aplinkiniams, Grebenščikovas – sau.

Grebenščikovas yra perdainavęs ir daugiau dainių. Perdainuotą Bulato Okudžavos «Эта женщина! Увижу и немею…» klausyčiau ir klausyčiau.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Эта женщина! Увижу и немею.
От того-то, понимаешь, не гляжу.
Ни кукушкам, ни ромашкам я не верю,
И к цыганкам, понимаешь, не хожу.

Напророчут: «Не люби ее такую!»
Набормочут: «До рассвета заживет!»
Наколдуют, нагадают, накукуют…
А она на нашей улице живет!

Tokiа meilė man žymiai suprantamesnė už Viktorijos laikų meilę. „Tikra“ meilė visokeriopai laimi prieš „žaidimą meile“, nesvarbu kaip šauniai bežaistum.

JNCIS sertifikatas

juniper.jpgIšsilaikiau Juniper Networks JNCIS-ER sertifikatą, egzaminas JN0-350. Programa „greitkelis“ buvo pratęsta 2008-iesiems metams. Kol kas dar nemokama, bet nuo kitos savaitės jau bus tik 50% nuolaida. Klausimai sunkoki, bet ir kvailoki. Klausimų lygis šiek tiek peržengia CCNA ribas, bet egzaminui užtenka teorinių žinių. Savaitę prieš egzaminą kaliau mintinai visas Juniper komandas ir išlaikiau lengvai. Po savaitės, be abejo, viską būsiu pamiršęs, nes patirties su Juniper neturiu jokios. Tačiau egzaminas jau išlaikytas, į CV įrašytas, ir aš turiu puikią progą švęsti!

Kas galėtų paneigti, kad

korupcija rinkimai Perskaičiau bernardinai.lt pateiktą 2008 sausio 29 d. Seimo pokalbių stenogramą. Antrą kartą gyvenime skaičiau Seimo stenogramą. Buvo nepaprastai įdomu. Stenogramos paantraštėje bernardinai skelbia: „Mūsų įsitikinimu, ji leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą ir galbūt padės geriau pažinti Lietuvos politikus. Renkantis rudenį, tai labai svarbu.“ Po galais, kaip puikiai man pavyko susipažinti su kai kuriais Lietuvos politikais! Stenograma buvo labai ilga, seimūnai diskutavo pusę dienos. Dvi valandas skaičiau neatsitraukdamas. Tiek emocijų! Skaičiau, kaip vienas po kito buvo pateikiami labai normalūs pasiūlymai, ir kaip niekšiškai jie visi vienas po kito buvo sukirsti!

K. Čilinskas

Pirmasis buvo K. Čilinkso iš Tėvynės Sąjungos frakcijos įstatymo projektas apie tai, kad atominę elektrinę reikia statyti viską suplanavus, paskelbus viešus, atvirus ir skaidrius tarptautinius konkursus. Dalį elektrinės (tuos garsiuosius 38%) parduoti viešame tarptautiniame konkurse, o ne dovanoti Vilniaus Prekybai be konkurso ir nemokamai. Socialdemokratų ir darbiečių dauguma jis nubalsuotas „prieš“, o pasiūlymas projektą pataisyti buvo visiškai atmestas ir K. Čilinsko projektas keliavo tiesiai į šiukšlių dėžę. Beje, kaip tik K. Čilinskas man aiškiausiai ir paaiškino Liūto trūkumus.

P. Gražulis

Antrasis buvo P. Gražulis iš Tvarkos ir Teisingumo frakcijos. Jo labai emocingai pristatyto pasiūlymo esmė tokia: nutraukti prasidėjusią sumaištį, atmesti prieš pusmetį priimtą prastai parengtą atominės eletrinės įstatymą ir pradėti viską nuo švaraus lapo. Pasiūlymą socialdemokratai atmetė, pasiūlymo taisymą taipogi atmetė ir P. Gražulio projektas nukeliavo paskui K. Čilinsko projektą tiesiai į šiukšliadėžę.

A. Kubilius

Trečiasis buvo A. Kubiliaus iš Tėvynės Sąjungos pasiūlymas, kuriame jis siūlė grįžti prie derybų su Vilniaus Prekyba. Tiesa sakant, pasiūlymo iki galo nesupratau, nes iš pristatymo nesupratau, ką jis ten siūlo. Minėjo savo jau buvusius pasiūlymus ir pasiūlymų pakeitimus, kurių nežinant sunku suprasti apie ką jis kalbėjo. A. Kubiliaus siūlymo esmė buvo grįžti prie derybų ir aiškiau įstatymiškai atskirti tarpines derybas, derybų rezultatus ir rezultatų tvirtinimą. Tai buvo ne įstatymo pasiūlymas, o tik pasiūlymas svarstyti toliau. Pasiūlymas buvo priimtas.

Z. Balčytis

Vėliau sekė ketvirtasis pasiūlymas, šį kart „už“ Liūtą. Jis buvo socialdemokrato Z. Balčyčio, to paties, kurio sūnus buvo teisiamas už dokumentų klastojimą ir Europos Sąjungos lėšų plovimą, bet teisme neaiškiai išsisuko (buvo nerasta nusikaltimo sudėties). Ponas Z. Balčytis, kaip ir priklauso G. Kirkilo draugui, bandė prastumti projektą, kuriame siūlė iš anksto pritarti dar nepasibaigusioms deryboms ir jų rezultatams. Tos derybos vyko pažeidžiant dabartinius įstatymus (jas vedė Socialdemokratų vyriausybė). Toks Z. Balčyčio siūlymas pripažinti rezultatus, kurių dar nėra, prieštarauja sveikam protui. Z. Balčytis bandė tokiu nutarimu įvelti dar daugiau sumaišties, taip palikdamas daugiau erdvės Vilniaus Prekybai ieškant įstatymų spragų ir kabliukų. Tik P. Auštrevičiui, E. Klumbiui ir S. Pečeliūnui visiškai sudirbus Balčytį, kilo nepasitenkinimas tarp jo paties bendražygių (P. Vilkas iš Darbo partijos pasisakė prieš) ir jo pasiūlymas buvo šiaip ne taip atmestas. Beje, buvo palikta teisė Z. Balčyčiui jį patobulinti.

R. Šukys

Paskutinysis, penktasis, buvo R. Šukio iš Liberalų ir Centro Sąjungos pasiūlymas. Tai buvo rimčiausiai pristatytas pasiūlymas. Jau vien kiek duoda raiški ir sklandi R. Šukio minčių dėstymo tvarka! Jo logiški ir racionalūs argumentai! Nepalyginsi su A. Kubiliumi, kuris kiekvieną sakinį pradeda penkis kartus ir kiekvieną kartą skirtingai, ir nei karto logiškai neužbaigia. Arba su jaustukų, šauksmininkų ir liepiamosios bei geidžiamosios nuosakos pilna P. Gražulio kalba, kuri, nors ir būdama emocinga, nesukelia tokio įspūdžio kaip griežta ir nuosekli Šukio logika. Apie rėksmingą ir egocentrišką B. Vėsaitę net nėra ko kalbėti!

R. Šukio pasiūlymo esmė buvo pakeisti Leo LT kūrimo tikslą iš pelno siekimo į tarnavimą visuomenės naudai, paskirti jo kūrimui griežtesnę kontrolę ir priderinti prie Europos Sąjungos aktų. Todėl reikia atsiimti kai kuriuos ankčiau priimtus neaiškius ir dviprasmius įstatymų projektus. R. Šukys siūlė iš pradžių priimti derybinę poziciją, o tik paskui pradėti derėtis. Ir ką jūs sau manote, pasiūlymas buvo atmestas! Jį atmetė Socialdemokratai, Darbiečiai, Valstiečiai ir Socialliberalai.

Kas valdo Lietuvą

Tarp balsavimų buvo daugybė rietenų, nuoskaudų ir santykių aiškinimosi. Socialdemokratas B. Bradauskas balsuodamas nuolat paspausdavo ne tą mygtuką (kas tokį nevykėlį galėjo išrinkti?). Darbietis A. Bosas vis taikydavo prabalsuoti už nesančius savo kolegas. Tikrai retas įžūlumas! Neveltui su V. Uspaskichu ranka rankon kerta, jie tikrai vienas kito verti.

Esu tikras, kad jau pernelyg ilgai Kirkilas kirkinasi su Liūtais. Kaip po tokių Seimo sesijų kažkam dar gali atrodyti, kad Seimas nėra korumpuotas? Beje, pati Seimo sesija buvo neeilinė, sušaukta Vilniaus Prekybos reikalams spręsti. Kas valdo Lietuvą? Siūlau paskaityti visą posėdžio pokalbių stenogramą. Ruduo artėja. Reikės rinktis už ką balsuoti. Tauta privalo žinoti ją pardavusius didvyrius.