dovydas.sankauskas.lt

Gyvendamas Londone tarp lietuvių emigrantų turiu puikią progą stebėti kaip keičiasi žmonių kalba, kaip dalis jos prisitaiko prie naujų aplinkybių, o kita – išlieka nepakitusi.

Lengviausia yra pastebėti leksikos pasikeitimus. Šia prasme labiausiai keitėsi daiktavardžiai. Atsirado daug naujų ir praktiškai visi jie yra paimti pagal skambesį iš angliško atitikmens. Jiems pridedama lietuviška galūnė ir jie „paleidžiami“ į gyvenimą. Puikus pavyzdys yra žodis morkeičius. Jis skamba labai neblogai, tarsi būtų tikras lietuviškas žodis, tik jo prasmė yra gana netikėta, nei su morkomis, nei su keitimu neturinti nieko bendra. Būdvardžių nėra nei vieno, jie nepaprastai atsparūs. Žodyną pamažu pildau, tad tikėtina kad vis tik atsiras keletas. Veiksmažodžiai taip pat atsparūs, naujų tėra vos keli. Tipiški pavyzdžiai yra leiboriauti, bukinti. Jų daryba tokia pati kaip ir daiktavardžių – pagal originalaus žodžio skambesį.

Morfologijoje pasikeitimų nedaug. Kol kas į galvą šauna tik išpopuliarėjusi priesaga -ing: šopingas ir pan. Lietuviškos galūnės savo išskirtinės vietos kalboje nė neketina užleisti, nors Briusas Vilisas ir Džastinas Timberleikas ne vienam užsieniečiui kelia juoką. Tegul sau linksminasi. Man taip pat būna linksma, kai aš pagalvoju, kokios skurdžios jų kalbos raiškos priemonės, nes jie neturi galūnių. Juokai juokais, bet į kalbą ateina žodžiai be galūnių, pvz džypy, nors kol kas ir pamažu. Vadinasi teks labai tankiai naudoti prielinksnius ir šiaip susiaurės galimų prasmių laukas.

Su sintakse yra kiek kitaip nei su leksika. Sintaksės pokyčiai plika akimi nelabai matomi, jai reikia išsamesnės analizės. Svarbu tai, kad anglų kalba yra analitinė, o lietuvių – sintetinė. Matyt būtent dėl šios priežasties veiksmažodžiai yra tokie atsparūs. Vis tik akivaizdu, kad lietuvių emigrantų kalba pamažu įgauna vis daugiau analitinių požymių. Daug dažniau nei Lietuvoje veiksmui ar būsenai nusakyti naudojamos sudėtinės konstrukcijos su žodžiais „būti“, „turėti“, „daryti“, „gauti“: turėti gerą laiką vietoje linksmintis, daryti užsakymą/skambutį vietoje užsakyti/skambinti, gavau porą skambučių vietoje man porą kartų paskambino. Kalba daiktavardėja: šįvakar pas mus bus išgėrimas sakoma vietoje šįvakar mes išgersime, padariau du budėjimus vietoje budėjau du kartus ir pan.

Atverti Anglijos emigranto žodyną.

Sudarydamas terminus stengiausi, kad jie sutaptų su www.likit.lt terminais. Deja, nesutapimų pasitaiko, nes kai kurių terminų www.likit.lt paprasčiausiai nėra, ir nors www.likit.lt yra labai puikus žodynas, kartais mano nuomonė nesutampa su jų nuomone. Taipogi daug gerų techninės dalies terminų paėmiau iš Radioelektronikos žodyno. Intensyviai naudojausi ir Microsoft žodynu.

Kompiuterių technologijos yra palyginti naujas reiškinys, nenumaldomai įsiveržęs į mano, į jūsų, į mūsų visų gyvenimus, į viso pasaulio raidą. Internetas yra ypač sparčiai besivystanti ir nuolatos besikeičianti kompiuterių technologija, apimanti mokslą, verslą, pramogas, karą, mediciną ir tikriausiai visas kitas žmonijos veiklos sferas. Naujos technologijos kuriamos žaibiškai, jos čia pat ima senti ir jas akimirksniu pakeičia dar naujesnės.

Kita vertus, kalba taip pat nestovi vietoje. Kalba yra gyvas padaras. Ji gimsta, auga ir sensta, tik jos gyvybės ciklas yra lėtas, todėl ne visada pastebimas. Susieti šiuos du reiškinius – kompiuterių technologijas ir kalbą – yra įdomus uždavinys. Šie reiškiniai gyvena ir vystosi skirtingu tempu, todėl kartais atrodo, kad kalba nespėja paskui kompiuterius. Tuomet kyla noras atsisakyti kompiuteriuose lietuvių kalbos ir jei ne visur, tai bent daugumoje atvejų naudoti angliškus terminus.

Šis noras yra suprantamas, nes kalbai nespėjant paskui technologijas atsiranda žodžių (terminų) trūkumas, tam tikras vakuumas, kurį norisi kuo greičiau užpildyti. Paprasčiausia ir greičiausia yra įsileisti į kalbą svetimžodžius, prikergti jiems lietuviškas galūnes, pavadinti juos „tarptautiniais žodžiais“ ir voilla, vakuumas užpildytas. Kai kurios tautos būtent taip su savo kalbomis ir elgiasi.

Geras pavyzdys yra anglų kalba. Anglų kalboje nėra nei vieno tarptautinio žodžio, vien tik angliški. Štai atkeliavo į Angliją iš Kinijos arbata, kurios pavadinimas skamba te ir tapo pačiu tikriausiu anglišku žodžiu tea. Štai rytoj nukeliaus į Angliją iš Lietuvos varškė ir jos pavadinimas taps pačiu tikriausiu anglišku žodžiu varshkea. Jis bus įtrauktas į žodynus ir anglas jūsų net nesuprastų, jei jūs suabejotumėte, kad, girdi, galbūt šis žodis yra ne visai angliškas. „Aš, anglas, šį žodį naudoju, vadinasi jis angliškas“, atšautų jums anglas.

Visai kitaip elgtųsi kinas. Galbūt jis varškę vadintų bai-wen, kas galėtų pažodžiui reikšti baltas debesis, o galbūt vadintų nai-dong, kas gali būti panašu į pieno drebučius. Ką ten varškė, juk kinai net valstybių pavadinimus yra „išsivertę“. Štai Angliją kantoniečiai vadina Ying-gwok, tai reiškia Didvyrių šalis. JAV vadinama May-gwok – Gražioji šalis. Pati Kinija kantonietiškai Joong-gwok irgi turi prasmę: tai Vidurinė šalis. Beje, atkreipkite dėmesį į pirmąjį žodžio Kinija hieroglifą 中国, reiškiantį vidurys. Gana paprasta, tiesa?

Taigi, kaip elgtis lietuviams? BIX’as Saulius Urbonavičius dainavo „gimiau tarp Europos ir Honkongo“. Tiksliau nepasakysi, pataikyta kaip pirštu į akį. Priimant į kalbą naujus žodžius lietuvių elgesys yra kažkur tarp anglų ir kinų. Valstybių pavadinimai ir kiti tikriniai žodžiai lietuvių kalboje neverčiami, na gal išskyrus Dramblio Kaulo Krantą ir pan., tačiau bendrinius žodžius galime versti. Aš manau, kad ne tik galime, bet ir reikia versti. Todėl ir sudariau šį interneto ir kompiuterių tinklų terminų žodyną. Sparčiai besikeičiančių technologijų spartus vertimas į sparčiai besikeičiančią lietuvių kalbą man yra tikras iššūkis. Tikiuosi, kad šis žodynas bus reikalingas ir aktualus. Galiausiai tik laikas parodys kuria linkme eina lietuvių kalba.

Atverti Interneto ir kompiuterių tinklų terminų žodyną.

Ir vėl Švedija. Jau trečią kartą šiemet. Man ten tikrai patinka. Stokholmas man gražus netgi tada, kai šalta, lietinga ir vėjuota. Pabėgiojau su Jörgenu apie Kungsholmeną. Jis ruošiasi Stokholmo maratonui. Pasiklausiau su Simona švediško folk-džiazo koncerto ir vėl keliauju namo. Švedija – nuostabi vėjų nugairinta akmenuota šalis, bet į ją kraustysiuosi gyventi tik tuomet, kai jie pradės pardavinėti alkoholį visą parą.

Štai tokius suoliukus galima aptikti neįtikėčiausiose vietose. Laipiodamas po uolas aš įsivaizdavau, kad čia bent dešimtmetį nebuvo įžengusi žmogaus koja. O pasirodo, kad šie neįžengiami uolynai – tai švedų pamėgtos pasivaikščiojimo vietos.

Iki pasimatymo birželį, mano älsklingar.

2007 spalio 4 – 9 d. Anglijoje, o pačiame Londone netgi iki spalio 11 d. streikavo Anglijos paštas. Birželį ir liepą buvo keli vienos dienos streikai ir štai spalį paštas streikavo daugiau nei savaitę iš eilės. Savaitę vėlavo siuntinių ir laiškų pristatymas, pinigų pervedimai, sąskaitų apmokėjimas ir kitos finansinės operacijos. Verslas, kuris išimtinai rėmėsi pašto paslaugomis, praktiškai sustojo. Pašto analitikų teigimu, per dieną kai kurios įmonės patirdavo 5 mln. svarų nuostolių, iš viso streiko metu patirta nuostolių virš 260 mln.

Streikas įvyko dėl to, kad Anglijos pašto vadovybė pranešė apie būsimą darbo vietų modernizavimą, leisiantį iki 40 00 sumažinti darbo vietų skaičių. Bus diegiamos naujos modernios technologijos, darbas bus automatizuotas. Kita priežastis buvo ta, kad vadovai pasiūlė 2,5% pakelti atlyginimus, kad darbuotojai atsisakytų nerašytų taisyklių, vadinamųjų „ispaniškųjų taisyklių“. Pagal „ispaniškąsias taisykles“, darbuotojai gaudavo atlyginimą paskaičiuotą už 37,5 darbo valandų per savaitę ir galėdavo eiti namo kai tik baigdavo darbą. Ilgainiui ši praktika pasirodė tokia ydinga, kad darbuotojai vengdavo bet kokio darbo. Privalomą minimumą (visai nedirbti jie juk negalėjo), kartais suspėdavo atlikti padirbėję vos keletą valandų. Dar viena „ispaniškoji taisyklė“ buvo ta, kad jei tekdavo dirbti viršvalandžių nors 10 minučių, darbuotojai užsirašydavo 3 valandas viršvalandžių ir jiems būdavo apmokama kaip už 3 valandas, nors jie tedirbdavo 10 minučių.

Vadovybei paskelbus apie darbo vietų modernizavimą ir „ispaniškųjų taisyklių“ panaikinimą, tarp darbuotojų kilo didžiulis pasipiktinimas. Nepadėjo nei pakelti atlyginimai. Nors vadovybė tereikalavo atidirbti visas 37,5 valandas per savaitę, už kurias buvo mokama alga, ir užtai siūlė pakelti algas 2,5 procento, paštininkai atsisakė. Beje, tų pačių analitikų teigimu Didžiosios Britanijos valstybinio Royal mail – karališkojo pašto – darbuotojai užirba 25% daugiau nei panašias pašto siuntų paslaugas teikiančių privačių įmonių darbuotojai ir tuo pat metu privatininkai sugeba dirbti 40 % našiau.

Ką gi, šis streikas – tik dar viena vinis į pašto tarnybos karstą. Visos finansinės operacijos: prekių užsakymai, pinigų pervedimai, pirkimai, pardavimai – jau vyksta inernetu. Jei dar buvo įmonių, kurios delsė, tai po šio streiko jos turėtų visiškai pereiti prie interneto paslaugų. Pašto pagrindinė funkcija yra ne finansinės operacijos, o laiškų ir siuntų pristatymas. Akivaizdu, kad laiškai netrukus bus tik elektroniniai, o siuntas pristatinės kitos mažesnės ar didesnės įmonės, valstybinio pašto konkurentės. Šis streikas joms nepaprastai išėjo į naudą.

Paštininkai spaudoje ir internete daug inkštė apie sunkias sąlygas: ankstyvą darbą (jie pradeda darbą 5:30) ir sunkius pašto krepšius po 13 kg, kuriuos jiems reikia nusinešti iki automobilio. Nepritariu jų pozicijai. Manau, kad jei dirbi, tai dirbk. Girdėjosi daug apokaliptinių grasinimų a la „žlugdomas anglų darbininkas“, „darbo vietas perims imigrantai“, todėl „palaikyk streiką – palaikyk Angliją“. Manau, kad Angliją reikia palaikyti ne taip, o kažkaip kitaip. Patys anglai ne paštininkai, beje, streiko nepalaikė.

Tarp kitko, streikai Anglijoje populiarūs – kas porą mėnesių dienai kitai sustreikuoja metro traukinių ar autobusų vairuotojai, oro uostų darbuotojai, viešbučių tvarkytojai, restoranų darbuotojai ir t.t. Streikas – gana įdomi santykių aiškinimosi priemonė. Vis tik aš jos iki galo nesuprantu ir ji man kažkodėl nepatinka. Streikas – silpnojo ginklas. Aš paprastai arba diplomatiškai nusileidžiu (dažniausiai), arba pratrūkstu ir duodu į snukį (nebūtinai kumščiu). Nemoku derėtis. Galbūt kartais tikrai verta pastreikuoti. Bet ar streikas nėra tas pats snukių daužymas? Kai derybos nebevyksta, kai nebematoma išeities, kai apačia nebenori, o viršus nebegali? Tarsi maža revoliucija įmonės mastu.

Pradėjau ruoštis Valensijos maratonui, kuris vyks 2008 vasario 17. Treniruočių grafiką vėl pasirinkau iš Halo Higdono puslapio. Ėmiau Intermediate II – dar sunkesnį nei pirmam maratonui. Iš viso treniruočių metu per 4 mėnesius reikės nubėgti virš 1000 km. Šį kartą ir vėl išsikėliau ambicingus tikslus. Noriu pusvalandžiu pagerinti savo 3:27:16 rezultatą ir nubėgti per 3 h. Jaučiu, kad galiu nubėgti per 3 h jei treniruosiuosi rimtai ir sistemingai, šitai pajutau nubėgęs Vilniaus maratoną.

Prieš mėnesį buvo pagerintas maratono pasaulio rekordas. Jį 29 sek. pagerino etiopas Hailas Gebrselasis, Berlyno maratone atbėgęs per 2:4:26. Jis yra buvusio pasaulio rekordininko kenijiečio Paulo Tergato senas draugelis ir amžinas konkurentas. Beje, Tergatas pasaulio rekordą buvo pasiekęs 2003 m. tame pačiame Berlyno maratone! Manau, kad ir man netrukus ateis eilė Berlyno maratone apsilankyti. Ten rekordus matyt nachaliavai dalina.

Išlaikiau antrąjį Cisco setifikatą – CCDA (Cisco Certified Design Associate), surinkęs 1000 balų iš 1000. Jau galiu ne tik tvarkyti kompiuterių tinklus, bet netgi ir projektuoti. Tai galėjau, aišku, ir anksčiau, tik nuo šiandien jau turiu gražų tai patvirtinantį popieriaus lapą. Mokiausi iš dviejų knygų: 1) CCDA Official Exam Certification Guide, 3rd ed. by Anthony Bruno bei iš 2) Designing for Cisco Internetwork Solutions (DESGN) (Authorised CCDA Self-Study Guide) (Exam 640-863) 2nd ed. by Diane Teare. Dianos Teare knyga ypač nuostabi. Tokio sistemingo vadovėlio jau seniai nebuvau skaitęs. Labai rekomenduoju. Jei aš kada nors ką nors parašysiu, norėčiau rašyti taip kaip ji.

Mokiausi visą spalį po 10-12 valandų beveik kasdien. Nuo to laiko, kai mečiau darbą, praėjo jau trys mėnesiai, o darbo vis nerandu. Stresas ir pinigų stygius labai padėjo susikaupti ir puikiai išlaikti egzaminą. CCDA egzaminas buvo lengvesnis nei CCNA – praktinių žinių daug nereikėjo, iš esmės tebuvo vien teorija apie kompiuterių tinklų struktūrą. Tikiuosi, kad dabar, turint du aukštai vertinamus certifikatus, pradės labiau sektis ieškant darbo.