Jei Didysis Kombinatorius emigruotų

monetos.jpg Paskutinėje mano darbovietėje – vienoje Londono agentūroje – įvyko klaida ir man pervedė 300 svarų per daug. Jie kaidą pastebėjo tik kai pinigai jau buvo išsiųsti. Šiandien po pietų paskambino ir prašė grąžinti. Iš pradžių sutikau ir pažadėjau grąžinti pinigus, bet paskui susimąsčiau. Toje agentūroje aš jau nebedirbu. Manęs su jais niekas nesieja, aš jų net akyse nesu matęs ir nematysiu. O 300 svarų – pinigas nemažas: 1500 litų. Jei grąžinčiau, graužčiau save, kad nepasinaudojau galimybe lengvai praturtėti. O jei negrąžinčiau, graužtų sąžinė, kad nuskriaudžiau suklydusį agentūros darbuotoją, nes kompanija išskaičiuos pinigus iš jo algos. O jis buvo palyginus neblogas vyrukas.

Papasakojau apie savo dilemą 16-kai draugų: 6 iš jų Lietuvoje, o 10 – emigrantai (9 Londone, 1 Strasbūre). Įdomu štai kas: 6 neemigravę lietuviai visi iki vieno pinigus buvo linkę grąžinti. Vieni grąžintų kategoriškai be išlygų: „grąžinčiau, nes manau kad negrąžinus virš tavęs bus sukurta durna aura ir ji kurį laiką tęsis“, „nuo tiek milijonierė netapčiau, grąžinčiau ir mano sąžinė būtų švari“ ir „grąžinčiau, nes tai liktų mano sąžinėje“. Kiti grąžintų su išlygomis: „priklausomai nuo to, kaip su manimi elgėsi, supratingam ir normaliam žmogui grąžinčiau“.

Emigrantai elgtųsi visiškai priešingai: 9 iš 10 pasilaikytų pinigus sau. Dauguma nuomonių labai kategoriškos: „aš negrąžinčiau; jų klaida, tegu pasimoko skaičiuoti“, „pasilikčiau sau be sąžinės graužaties“, „esmė tame, kad visos tos agencijos yra parazituojantys padarai, dažniausiai tik ir žiūrintys kaip čia kokį kvailesnį lenką ar litovcą apsukt“, „tas agentas man eilinis agentūros klerkas ir tiek“, „pasilik tuos pinigus sau, nes kai aš prisimenu kaip mane visokie Coyle’ai apgaudinėdavo, apvaginėdavo ir panašiai, pikta net ir prisimint“. Ir tik vienas emigrantas buvo pasiruošęs grąžinti pinigus, kad neliktų nešvarios sąžinės, „nes atmink, kad lazda turi du galus“.

Išvados: per klaidą gautus pinigus grąžintų 100% likusiųjų Lietuvoje, o 90% emigrantų pasilaikytų pinigus sau. Tendencija daugiau negu aiški. Tik kodėl toks skirtingas elgesys? Manau, kad yra du galimi šio skirtumo paaiškinimai. Pirmoji versija tokia: visi lietuviai iki emigracijos buvo vienodi, bet emigracija juos pakeitė. Sunkus gyvenimas emigrantus užgrūdino ir pavertė cinikais. Pagal antrąją versiją, būsimieji emigrantai jau buvo kitokie dar gyvendami Lietuvoje. Būtent šis cinizmas ir meilė pinigams netgi galėjo būti viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie apskritai emigravo. Aidis pateikė trečią versiją. Pagal jį tiek emigrantai, tiek Lietuvoje likusieji lietuviai mielai priglaustų papildomus pinigus sau. Tik emigrantai tai atvirai pripažįsta, o Lietuvoje likę tai neigia ir šį norą slepia netgi patys nuo savęs.

Aš valandą laužiau galvą: „už“ ar „prieš“? Paskui paskambinau į banką ir pasiteiravau ar buvusi darbovietė gali paimti pinigus iš mano sąskaitos be mano žinios, jei turi mano asmeninius ir banko sąskaitos duomenis. Pasirodo, kad gali. Tuomet aš greit apsisukau ir už valandos jau turėjau naują sąskaitą kitame banke, į kurią mikliai pervedžiau visus savo pinigus. Pinigų nusprendžiau negrąžinti.

JNCIA sertifikatas

juniper.jpgIeškodamas darbo sertifikuojuosi toliau. Šiandien išsilaikiau Juniper Networks JNCIA-ER sertifikatą, egzaminas JN0-341. Buvo duota 1:30 val ir 60 klausimų, reikėjo atsakyti iš jų bent 70%. Tai į visus juos 100% ir atsakiau. Palyginus su Cisco CCNA, šis egzaminas nesunkus, teorijos nedaug, beveik visi klausimai apie konkrečias Juniper komandas.

Įdomiausia tai, kad egzaminas nemokamas. Juniper matyt bando išsikovoti didelę interneto maršrutizatorių rinkos dalį ir tam reikia, kad būtų pakankamai daug specialistų, mokančių dirbti su jų įranga. Todėl Juniper Networks 2007 m. parengė programą „greitkelis“, pagal kurią greitai ir nemokamai buvo galima laikyti du sertifikatus JNCIA-ER ir JNCIS-ER. Pirmąjį išlaikiau šiandien, o nuo kitos savaitės ruošiuosi antrajam. 2008 m. programa bus papildyta dar dviem nemokamais certifikatais, kol kas nepranešta kokiais.

Darbo skelbimuose dažnai matau nurodytas Juniper specialistų algas, kurios siekia 2000 litų per dieną ir daugiau. Tokie skelbimai suteikia papildomo stimulo mokytis.

Kartus pergalės skonis

alarm.png Nusistatau iš vakaro žadintuvą. Ryte, nenujausdamas grėsmės, aš beginklis ir bejėgis miegu šiltuose pataluose. Pačiu netikėčiausiu momentu žadintuvas mane užpuola ir ima blerbti savo šlykščią giesmę. Laimei, šis modernus kankinimo įrankis turi gelbėjimo mygtuką „po 5 min.“ ir aš juo pasinaudoju. Tos 5 minutės prabėga akimirksniu ir jis užgieda vėl. Mane vėl gelbsti mygtukas. Taip kartojasi tol, kol aš palūžtu ir pasiduodu pareigos šauksmui.

Ši kova vyksta kiekvieną rytą. Kartais aš sugebu jį įveikti ir išjungiu galutinai. O atsikėlęs vidurdienį pergalės skonio kažkodėl visiškai nejaučiu. Kare visaip nutinka.

Skaičiuoklė „tik dvi kalorijos“

svorio skale Ruošdamasis maratonui kartais paskaičiuoju savo sudegintas kalorijas. Kad skaičiuoti būtų patogiau, iš kažkur nukniaukiau ir perdariau (pagerinau) šią kalorijų normos ir masės indekso skaičiuoklę. Jei sportuojate, norite numesti svorį ar laikotės dietos, ji padės tiksliau sužinoti apie save.

Sėkmės sportuojant!

Atverti kalorijų skaičiuoklę.

Vyriausybinė parama mokykloms

marchinghammer.jpg Netiesa, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė neremia Lietuvos mokyklų. Dar ir kaip remia! Penkioms mokykloms skiria po 1 litą! Šis ministro pirmininko G. Kirkilo ir švietimo ministrės R. Žakaitienės nutarimas man ypač patinka. Jame puikiai matyti valstybės prioritetai. Jis veikia kaip veidrodis Kokto filme – žvelgiant į jį matyti kur kas giliau nei glūdi paviršiuje. Panašų pojūtį esu patyręs per A. Zuoko oranžinių dviračių akcijos pirmąją dieną. Iš anksto paskelbus apie akciją, visuomenėje vyko karšti ginčai, pavyks akcija ar ne. Tuomet nemokamam pasivažinėjimui skirti dviračiai per tris dienas miestelėnų buvo išsidalinti po namus, sumesti į upę ar paprasčiausiai sukapoti kirviais. Po tokių akcijų ir nutarimų sąmonė atsisako tikėti realybe, nors realybės tikrumą garantuoja visi pojūčiai.

Visas nutarimo tekstas:

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

NUTARIMAS
DĖL VALSTYBĖS TURTO INVESTAVIMO Į VIEŠĄSIAS ĮSTAIGAS

2006 m. spalio 24 d. Nr. 1049

Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 54-1492; 2002, Nr. 60-2412; 2006, Nr. 87-3397) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 68-1633; 2004, Nr. 25-752) 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Nustatyti, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis finansinis turtas – 5 litai iš Švietimo ir mokslo ministerijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų – kaip valstybės, kuriai atstovauja Švietimo ir mokslo ministerija, įnašas perduodamas šioms viešosioms įstaigoms:

Elektrėnų profesinio mokymo centrui – 1 litas;
Kauno mechanikos mokyklai – 1 litas;
Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokyklai – 1 litas;
Kuršėnų politechnikos mokyklai – 1 litas;
Raseinių technologijos ir verslo mokyklai – 1 litas.

Ministras Pirmininkas
Gediminas Kirkilas

Švietimo ir mokslo ministrė
Roma Žakaitienė

Anglijos emigranto žodynas

dantirastis.jpg Gyvendamas Londone tarp lietuvių emigrantų turiu puikią progą stebėti kaip keičiasi žmonių kalba, kaip dalis jos prisitaiko prie naujų aplinkybių, o kita – išlieka nepakitusi.

Lengviausia yra pastebėti leksikos pasikeitimus. Šia prasme labiausiai keitėsi daiktavardžiai. Atsirado daug naujų ir praktiškai visi jie yra paimti pagal skambesį iš angliško atitikmens. Jiems pridedama lietuviška galūnė ir jie „paleidžiami“ į gyvenimą. Puikus pavyzdys yra žodis morkeičius. Jis skamba labai neblogai, tarsi būtų tikras lietuviškas žodis, tik jo prasmė yra gana netikėta, nei su morkomis, nei su keitimu neturinti nieko bendra. Būdvardžių nėra nei vieno, jie nepaprastai atsparūs. Žodyną pamažu pildau, tad tikėtina kad vis tik atsiras keletas. Veiksmažodžiai taip pat atsparūs, naujų tėra vos keli. Tipiški pavyzdžiai yra leiboriauti, bukinti. Jų daryba tokia pati kaip ir daiktavardžių – pagal originalaus žodžio skambesį.

Morfologijoje pasikeitimų nedaug. Kol kas į galvą šauna tik išpopuliarėjusi priesaga -ing: šopingas ir pan. Lietuviškos galūnės savo išskirtinės vietos kalboje nė neketina užleisti, nors Briusas Vilisas ir Džastinas Timberleikas ne vienam užsieniečiui kelia juoką. Tegul sau linksminasi. Man taip pat būna linksma, kai aš pagalvoju, kokios skurdžios jų kalbos raiškos priemonės, nes jie neturi galūnių. Juokai juokais, bet į kalbą ateina žodžiai be galūnių, pvz džypy, nors kol kas ir pamažu. Vadinasi teks labai tankiai naudoti prielinksnius ir šiaip susiaurės galimų prasmių laukas.

Su sintakse yra kiek kitaip nei su leksika. Sintaksės pokyčiai plika akimi nelabai matomi, jai reikia išsamesnės analizės. Svarbu tai, kad anglų kalba yra analitinė, o lietuvių – sintetinė. Matyt būtent dėl šios priežasties veiksmažodžiai yra tokie atsparūs. Vis tik akivaizdu, kad lietuvių emigrantų kalba pamažu įgauna vis daugiau analitinių požymių. Daug dažniau nei Lietuvoje veiksmui ar būsenai nusakyti naudojamos sudėtinės konstrukcijos su žodžiais „būti“, „turėti“, „daryti“, „gauti“: turėti gerą laiką vietoje linksmintis, daryti užsakymą/skambutį vietoje užsakyti/skambinti, gavau porą skambučių vietoje man porą kartų paskambino. Kalba daiktavardėja: šįvakar pas mus bus išgėrimas sakoma vietoje šįvakar mes išgersime, padariau du budėjimus vietoje budėjau du kartus ir pan.

Atverti Anglijos emigranto žodyną.