dovydas.sankauskas.lt

Pradėjau ruoštis Valensijos maratonui, kuris vyks 2008 vasario 17. Treniruočių grafiką vėl pasirinkau iš Halo Higdono puslapio. Ėmiau Intermediate II – dar sunkesnį nei pirmam maratonui. Iš viso treniruočių metu per 4 mėnesius reikės nubėgti virš 1000 km. Šį kartą ir vėl išsikėliau ambicingus tikslus. Noriu pusvalandžiu pagerinti savo 3:27:16 rezultatą ir nubėgti per 3 h. Jaučiu, kad galiu nubėgti per 3 h jei treniruosiuosi rimtai ir sistemingai, šitai pajutau nubėgęs Vilniaus maratoną.

Prieš mėnesį buvo pagerintas maratono pasaulio rekordas. Jį 29 sek. pagerino etiopas Hailas Gebrselasis, Berlyno maratone atbėgęs per 2:4:26. Jis yra buvusio pasaulio rekordininko kenijiečio Paulo Tergato senas draugelis ir amžinas konkurentas. Beje, Tergatas pasaulio rekordą buvo pasiekęs 2003 m. tame pačiame Berlyno maratone! Manau, kad ir man netrukus ateis eilė Berlyno maratone apsilankyti. Ten rekordus matyt nachaliavai dalina.

Išlaikiau antrąjį Cisco setifikatą – CCDA (Cisco Certified Design Associate), surinkęs 1000 balų iš 1000. Jau galiu ne tik tvarkyti kompiuterių tinklus, bet netgi ir projektuoti. Tai galėjau, aišku, ir anksčiau, tik nuo šiandien jau turiu gražų tai patvirtinantį popieriaus lapą. Mokiausi iš dviejų knygų: 1) CCDA Official Exam Certification Guide, 3rd ed. by Anthony Bruno bei iš 2) Designing for Cisco Internetwork Solutions (DESGN) (Authorised CCDA Self-Study Guide) (Exam 640-863) 2nd ed. by Diane Teare. Dianos Teare knyga ypač nuostabi. Tokio sistemingo vadovėlio jau seniai nebuvau skaitęs. Labai rekomenduoju. Jei aš kada nors ką nors parašysiu, norėčiau rašyti taip kaip ji.

Mokiausi visą spalį po 10-12 valandų beveik kasdien. Nuo to laiko, kai mečiau darbą, praėjo jau trys mėnesiai, o darbo vis nerandu. Stresas ir pinigų stygius labai padėjo susikaupti ir puikiai išlaikti egzaminą. CCDA egzaminas buvo lengvesnis nei CCNA – praktinių žinių daug nereikėjo, iš esmės tebuvo vien teorija apie kompiuterių tinklų struktūrą. Tikiuosi, kad dabar, turint du aukštai vertinamus certifikatus, pradės labiau sektis ieškant darbo.

Yra toks šveicariškas sūris Ementalis. Tikras gardėsis. Vakarais, kai noriu ko nors skanaus, nueinu į virtuvę, atsipjaunu gabalėlį ir suvalgau. Paskui atsipjaunu dar gabalėlį. Ir dar. Būna, kad stoviu, pjaustau ir valgau, kol suvalgau visą. Labai retai kada belieka mažas gabalėlis kitam kartui.

Dar jame yra labai didelės skylės, kartais tokios didelės, kad rodos gali ką nors į jas įdėti. Štai toks jis, tas sūris Ementalis.

Kažkada tarp senų popierių radau senas savo pradinių klasių pažymių knygeles. Kelis kartus buvo įrašyta „rusų kalbos pamokų metu nedėmesingas“. Nežinau kaip atrodžiau tada savo mokytojai, bet dabar aš pasižymiu mokėjimu susikaupti. Ir rusų kalbą moku pakankamai gerai, rusiškai galiu skaityti praktiškai bet ką, pavyzdžiui, Meistrą ir Margaritą – vieną nuostabiausių knygų.

Šiandien radau internete rusų kalbos testą. Atlikau ir gavau 93 balus iš 116.

Prieš kelis mėnesius padaviau į teismą buvusį darbdavį Ground Construction Ltd. dėl nesumokėto atlyginimo. Ir šiandien jau yra rezultatai – jie man pasiūlė taikytis be teismo ir sumokėti pusę mano reikalaujamų pinigų. Aš iš jų reikalavau 564 svarų. Iš pradžių jie kelis mėnesius atsikalbinėjo, sakė, kad jie man nieko neskolingi. Pateikiau jiems savo skaičiavimus ir šiandien jie pasiūlė sumokėti 300 svarų be teismo. Akimirką padvejojau ir sutikau. Sutikau, nes teisme įrodyti savo tiesą būtų buvę ne taip ir paprasta. Nesumokėta pinigų suma susidarė, nes man buvo nesumokėję už tris dienas visiškai, ir be to atlyginimą skaičiuodavo tik 100 svarų per dieną, o buvo žadėję 110. Dėl atlyginimo buvome sutarę tik žodžiu, sutartyje atlyginimas nebuvo įrašytas, todėl teisme būtų buvęs tik mano žodis prieš jų žodį. Manau, kad teisme būčiau laimėjęs, bet dėl dviejų šimtų svarų viršaus patingėjau bylinėtis iki galo. Be to, 300 svarų gausiu jau netrukus, o bylinėjimasis dėl visų 564 svarų truktų dar mažiausiai bent mėnesį. Jei per vieną posėdį ginčo neišspręstumėme, tai kitas posėdis būtų paskirtas po trijų keturių mėnesių. Taigi, nusprendęs, kad geriau žvirblis saujoje, negu briedis lankoje, sutikau su jų pasiūlymu.

Tai jau ne pirmas mano bylinėjimasis su darbdaviu Anglijoje. Prieš gerą pusmetį buvau padavęs į teismą įdarbinimo agentūrą City Site Solutions. Joje dirbau dvi dienas, ir jie man turėjo sumokėti 205 svarus. Tačiau pinigų nesulaukiau. Ėmiau skambinėti jiems, ieškoti pinigų. Jie visada gražiai su manimi kalbėdavo, žadėdavo pervesti pinigus. Tačiau sulaukdavau savaitės galo, o pinigų vis nebūdavo. Aš jiems vėl skambindavau, jie man vėl pažadėdavo, kad jau šią savaitę tai būtinai pervers. Taip prabėgo mėnuo, paskui antras, atėjo ir trečias mėnuo. Anglijoje skundus darbo santykių teismui galima paduoti neilgiau kaip tris mėnesius. Taigi, suskubau ir padaviau juos į teismą. Agentūra sutiko išspręsti ginčą be teismo, sumokėjo beveik visą sumą 188 svarus. Sumokėjo irgi nelengvai, dalies pinigų nenorėjo mokėti, paskui visgi sumokėjo, bet apmokestino didesniais mokesčiais ir gavosi ne 205, o 188 svarai. Ką gi, atgavau bent jau tiek.

Anglijoje per du metus teko dirbti bent dešimtyje agentūrų ir septyniose kompanijose. Iš agentūrų tik viena vienintelė Breeze nuolatos mokėdavo pinigus sąžiningai. Kiti anksčiau ar vėliau (dažniausiai anksčiau) imdavo sukčiauti. Vieną savaitę trūkdavo penkių svarų, kitą jau penkiolikos. Didžiausi plėšikai buvo Coyle Personnel. Jei kitose agentūrose pradėjus ieškoti „pasiklydusių“ pinigų, jie dažnai atsirasdavo, kad ir ne visi, tai Coyle prapuolę pinigai beveik niekada neatsirasdavo.

Tokia yra įdarbinimo agentūrų politika. Visi darbuotojai imigrantai, dažnai nelegalai, neturi kam pasiskųsti. O jei ir dirba legaliai, angliškai dauguma temoka „statybinę“ anglų kalbą: „ateik čia, paimk šitą, nunešk ten“, kai sakoma ir rodoma pirštu ką ir kaip daryti. Ir netgi jei moka anglų kalbą pakankamai gerai, kad sugebėtų pateikti skundą, dauguma vengia už save kovoti, nes bijo prarasti darbą arba paprasčiausiai nesitiki, kad kažką galima pakeisti. Jie yra sistemos aukos ir visiškai nenori aukos vaidmens atsisakyti. Neturi nei drąsos, nei ryžto.

Dirbant kompanijose yra kiek kitaip nei agentūrose. Kompanijos rimčiau tvarko savo buhalteriją, todėl apgaudinėja mažiau. Ir vis tik nesklandumų pasitaiko, tiesa, dažniau dėl žmogaus klaidos, o ne dėl noro apgauti. Tik dvi kompanijos, kuriose esu dirbęs, sumokėjo visą algą be problemų: McDermott Bros ir John Reddington. Kitose yra prapuolę tai šimtas, tai du šimtai svarų. Ypač dažnai pinigai „prapuola“ išeinant iš darbo. Žmogus godus padaras ir yra linkęs apgauti savo artimą. Ypač jei jis yra darbdavys arba šiaip turi valdžią.

Anglijoje paduoti į teismą dėl su darbo santykiais susijusių problemų reikia dviem etapais. Pirmame etape reikia pabandyti išspręsti problemą geruoju. Visų pirma reikia nusiųsti darbdaviui laišką, prašymą tartis geruoju. Tai reikia suskubti padaryti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo situacijos, dėl kurios bylinėjamasi, pabaigos. Šis laiškas vadinamas Grievance Letter. Per 28 dienas darbdavys turi atsakyti į laišką ir bandyti išspręsti ginčą geruoju. Laišką reikia siųsti registruotu paštu, kad turėtumėte įrodymą, kad išsiuntėte ne per vėlai. Laiško formą ir tuščią blanką jums gali atsiųsti Citizen Advice Bureau – nemokamos teisinės pagalbos organizacija. Užsukite į artimiausią Job Centrą, ten gausite vietinio Citizen Advice Bureau numerį. Aš Rytų Londone skambinau numeriu 0845 450 2073. Papasakokite apie problemą, pasakykite, kad norite paduoti darbdavį į teismą ir norite gauti blanką kaip rašyti Grievance Letter. Jie atsiųs blanką ir šiaip visokios įdomios informacijos apie Anglijos teismus. Grievance Letter iš esmės atrodo maždaug taip: „aš esu toks ir toks, dirbau Jūsų kompanijoje nuo tada iki tada, mano alga buvo sutarta tokia ir tokia, dirbau tiek ir tiek laiko. Pagal mano paskaičiavimus turėjau gauti tiek ir tiek pinigų algos, bet gavau tiek ir tiek. Todėl siunčiu Jums šį Grievance Letter ir siūlau susitarti dėl problemos sprendimo būdo be teismo.“ Esmė paprasta, tik ten būna prikaišiota visokių teisinių terminų ir įstatymų pavadinimų. Nusiuntus Grievance Letter, reikia palaukti 28 dienas. Aš du kartus bylinėjausi ir abu kartus darbdavys į Grievance Letter nieko man neatsakė. 28 dieną po išsiuntimo žengiame į antrąjį etapą.

Antrajame etape toliau viskas paprasta. Einame į Employment Tribunal www.employmenttribunal.gov.uk svetainę. Ten spaudžiame “Claim form (ET1) online for individual cases“, užsiregistruojame, užpildome anketą: vardą, pavardę, adresą ir pan. Trumpai, bet tiksliai aprašome situaciją. Paminime, kad išsiuntėme Grievance Letter ir palaukėme 28 dienas. Jie priima skundą, ir paskiria teismo dieną. Tada į ginčą įsijungia kita organizacija – ACAS (Advisory, Conciliation and Arbitration Service) www.acas.gov.uk. Ji jus susiranda pati, nieko daryti nereikia. Ji veikia kaip tarpininkas. Paskambins jums, paskambins darbdaviui, siūlys ieškoti sprendimo. Man jie visada labai padėdavo. Pagrindinis jų darbas – įtikinti darbdavį, kad jūsų ketinimai rimti. Manau, kad ne vienas iš mūsų, būdami nuskriausti kokios nors didelės kompanijos, bent jau mintyse pagrasindavome „paduosiu aš juos visus į teismą“ ir tik nedaugelis iš tiesų į teismą paduodavome. ACAS įtikina darbdavį, kad viskas labai rimta, kad procesas prasidėjo. Aš nei karto iki pačio teismo taip ir nebuvau nuėjęs, nes visada ACAS įtikindavo darbdavį sumokėti pinigus.

Išsilaikiau Cisco CCNA sertifikatą ir nuo šiol esu sertifikuotas kompiuterių tinklų inžinierius. Egzaminui buvau labai gerai pasiruošęs ir vis tik išlaikyti lengva nebuvo. Pusę metų vakarais po darbo lankiau Cisco tinklų akademiją, skaičiau daug įvairių vadovėlių. Labiausiai patiko T. Lammle „CCNA: Cisco Certified Network Associate Study Guide“ ir W. Odom „CCNA Official Exam Certification Guide“. Knygos populiarios ir lengvai prieinamos nemokamai internete iš emule arba torrent tinklų. Nors maniau, kad moku viską beveik 100% procentų, buvo keli netikėti klausimai ir aš surinkau 961 balą iš 1000 galimų. Po egzamino nejaučiau nei didelio džiaugsmo, nei tuo labiau euforijos. Jaučiausi lyg būčiau užlipęs ant pirmosios pakopos ir pamatęs, kiek dar daug liko lipti. Kol neturėjau jokio informacinių technologijų srityje pripažįstamo sertifikato, su pavydu žiūrėjau į visus sertifikuotus specialistus. Turintys CCNA atrodė „krūti“, turintys CCNP atrodė lyg „pusdieviai“, o CCIE turėjo tik „dievai“. Užtekdavo vien paskaityti darbo skelbimus ir pasižiūrėti į siūlomus atlyginimus. Šiuo metu pasaulyje yra 15062 CCIE turintys specialistai, Lietuvoje „dievų“ tėra tik 7. Ir vis tik po CCNA egzamino „krūtas“ nesijaučiau. Netgi veikiau atvirkščiai, sakyčiau, kad jaučiausi nusivylęs. Nusivylęs tuo, kad tiek daug mokiausi, tiek stengiausi, o viskas liko kaip buvę. Sertifikatas nieko daug nepakeitė, nieko ypatingo neįvyko. Ką gi, pasiplojau sau per petį ir nuėjau ruoštis kitai pakopai – CCNP. Šį kartą taikysiu į „pusdievius“.