dovydas.sankauskas.lt

Vilniuje 2007 rugsėjo 8d. nubėgau savo pirmąjį maratoną. Kelias dienas prieš bėgimą labai jaudinausi, nežinojau kaip pavyks nubėgti. Prieš bėgimą daug skaičiau apie maratoną internete. Skaičiau, kad pirmąjį maratoną nubėgti greičiau nei per 4 valandas yra laikoma geru pasiekimu. Treniruodamasis buvau sau išsikėlęs didelių tikslų – norėjau nubėgti per tris su puse valandos. Treniruodamasis bėgiodavau rytų Londono parkais ir palei upę Li (Lea arba Lee). Buvau su siūlu apytiksliai išmatavęs žemėlapyje ir pagal mastelį apskaičiavęs atstumus. Ir vis tik nebuvau tikras, kad išmatavau pakankamai tiksliai. Vieną takelį palei upę ir parką buvau išmatavęs 3,5 km, tačiau ten galėjo būti ir 3,2, ir 3 km. Bėgant 5 ratus gali atsirasti paklaida 2,5 kilometro, o bėgant 42,2 km – netgi 6 km paklaida. Tad nežinojau ar aš treniruojuosi pakankamai sunkiai.

Nuogastavau dar ir dėl to, kad prieš pat bėgimą kelioms savaitėms buvau išvykęs į Gotlando viduramžių festivalį ir tris savaites visiškai nebėgiojau! Štai mano pilnas treniruočių grafikas. Kaip vėliau paaiškėjo, nuogastavau be reikalo. Buvau puikiai pasiruošęs ir įveikiau trąsą per 3:27:16. Atėjau prie starto vienas pirmųjų, tad stovėjau prie pat starto linijos kartu su geriausiais bėgikais. Po starto šūvio mane ėmė tie bėgikai vienas po kito lenkti. Išsigandau, kad per lėtai bėgu, paspartinau žingsnį ir čia pat po pirmųjų keliolikos metrų gavau pompą. Pirmus du kilometrus taip ir bėgau su pompa, kuri vėliau praėjo. Pirmą ratą bėgau paskui tokį puikų vyruką, kuris puikiai palaikė pastovų tempą, bėgti paskui jį buvo vienas malonumas. Paskui jis užsuko į krūmus ir aš likau vienas pats. Tuomet pasimečiau, pradėjau lenktyniauti su kuo papuola, nemokėjau išlaikyti pastovaus tempo. Prie pat pirmojo rato pabaigos mane pasivijo buvęs mano „vedlys“ ir pralenkė, aš nebesugebėjau bėgti paskui jį.

Bėgau be laikrodžio ir net neįsivaizdavau kokiu greičiu bėgu. Baiginėdamas pirmąjį ratą maniau, kad būsiu užtrukęs apie 2 valandas, bet, mano nustebimui, sekretoriato laikrodis rodė 1:31:00. Jei ir toliau būčiau bėgęs tokiu pačiu greičiu, maratoną būčiau įveikęs per 3 valandas. Nepaprastai apsidžiaugiau, nes supratau, kad numatytą tikslą – nubėgti per tris su puse valandos – tikrai pasieksiu.

Antras ratas buvo žymiai sunkesnis, bet ir ramesnis nei pirmasis. Kas 2,5 km buvo vandens, gėrimų ir kempinių su vandeniu punktai. Jei pirmame rate nei karto negėriau vandens, tai bėgdamas antrą ratą jau iš tolo žvalgydavausi – ar dar toli liko iki punkto. Nuo kokio 28 kilometro labai pavargau ir bėgdavau nuo punkto iki punkto. Viename netgi užkandau bananų. Punktuose išgerdavau vandens, porą šimtų metrų paeidavau pėsčiomis, paskui iki kito punkto porą kilometrų vėl pabėgėdavau. Ir taip visą kelią iki pat finišo.

Prieš pat finišą dar atradau savyje jėgų pabėgėti sparčiau, įveikiau tris bėgikus ir pakilau galutinėje turnyro lentelėje trimis vietomis aukštyn, atbėgęs 65-tas per 3:27:16. Pirmus 10 kilometrų bėgau 4:20 min/km greičiu, antrus 10 km bėgau 4:22 min/km, trečio dešimtuko vidutinis greitis buvo 5:09 min/km, o paskutinius 10 km bėgau 5:47 min/km. Kaip matyti, pirmą ratą bėgau labai greitai ir greitį laikiau pastovų. Čia turiu pasakyti Ačiū šauniajam mano pirmo rato vedliui! Antrame rate greitis krito tragiškai, o į pabaigą visiškai vilkausi, tiesiog ėjau pėsčiomis. Bet šiaip esu labai savimi patenkintas, jaučiu, kad turiu savyje jėgų bėgti greičiau. Kitame maratone sieksiu dar geresnių rezultatų.

Renginys buvo labai puikiai organizuotas, viskas labai patiko. Noriu bėgti dar kartą. Su maratonu yra panašiai kaip ir su kalnais – iš kalnų gryžęs vėl į kalnus nori. Kelios nuotraukos iš bėgimo.

Prieš startą. Esu žvalus ir kovingai nusiteikęs, šiek tiek jaudinuosi. Vis tik pirmas kartas.

Bėgimo trasa. Bėgome du ratus po 21 km. Ratas prasideda prie Katedros, eina iki Verkių parko dešiniuoju Neries krantu ir grįžta atgal kairiuoju krantu. Labiausiai patiko bėgti senamiestyje Maironio gatve palei šv. Onos bažnyčia, šv. Jono, šv. Ignoto gatvėmis. Sirgalių buvo nedaug, švietė saulė, buvo graži šaštadienio popietė. Patiko bėgti ir palei Nerį. Žmonės vaikšto pakrante, šuniukus vedžioja, jaunos mamos su vaikais, o aš sau bėgu takeliu. Gražu Vilniuje. Na, o Verkių parke nebuvo įdomu – bėgau keliuku tarp miškų ir tiek.

Po trijų su puse valandos, nubėgęs 42 kilometrus. Įveikus maratoną būna tikrai puiki savijauta. Nors kitą dieną ir sunkoka vaikščioti, lipti laiptais (ypač sunku yra lipti žemyn!) dabar jau tikrai žinau, kad ateityje bėgiosiu dar ne kartą. Maratono bėgimo sporte yra ypač gerai juntama olimpinė dvasia – svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Trasą įveikę dalyviai nors ir nieko nelaimėję jaučiasi tikrai pakiliai, visi iki vieno būna patenkinti savimi.

Ir vėl Švedijoje. Šį kartą Gotlande, kuriame vyko kasmetinis viduramžių festivalis. Į Gotlando salą vasaros viduryje suvažiuoja žmonės iš visos Švedijos. Jie atsiveža ir apsirengia viduramžių rūbais. Paprasti žmonės, praeiviai gatvėse, visi iki vieno paslepia džinsus, maikes, sportbačius ir apsivelka lininius, odinius ar kailinius drabužius ir batus. Turistus, tokius kaip aš, net ir tuos pagauna šišas ir jie čia pat vietoje nusiperka ar išsinuomoja viduramžiškus aprėdus ir apavą. Beje, vietiniai amatininkai tiesiog gatvėse juos siuva bei iš kart pardavinėja. Buvo daug švediškų skanumynų. Labiausiai patiko obuoliai, pasmeigti ant pagaliuko ir aplieti karamele, kuri atvėsusi sukietėja.

Pats miestelis Visby – nuostabus. Gatvelės vingiuotos ir siauros, atrodo, ištiesęs rankas pasieksi priešingas sienas. Gaila tik, kad buvau su švediška kompanija, kurie buvo gana nuobodūs, tad kelionė prailgo ir paskutines dienas neberadau ką veikti. Bet šiaip įspūdžių parsivežiau gerų. Kelios nuotraukos:

Pajūris labai primena Baltijos pajūrį Lietuvoje. Juk tai ta pati Baltija, kiek čia tėra iki Gotlando – pora šimtų kilometrų Baltijos jūra! Tos pačios kopos, tas pats smėlis, ta pati augmenija, tos pačios pušelės ir tie patys visur augantys sausuoliai.      
     
     

Gotlande yra keistų akmenų, susiformavusių prieš 400 mln. metų. Jie formavosi tuo metu, kai Gotlandas dar buvo ties pusiauju. Šie akmenys vadinami „rauk“, – tai suakmenėję koraliniai polipai. Visi koraliniai rifai bei tūkstančiai salų Ramiajame vandenyne yra susiformavę tokiu būdu. Ir štai jie, tie patys koraliniai polipai, atkeliavę į Šiaurę iki pat Baltijos jūros. Rauk akmenys atrodo įspūdingai, o kai sužinai iš kur jie atsiradę, darosi visai neįtikėtina!      

Štai tokius runomis išpaišytus akmenis galima Švedijoje kartais sutikti. Rašmenys iškalti akmenyje. Tikrai elektroniniu paštu dar nekvepia. Kažkur skaičiau mintį, kad jei kiekvienam poetui būtų liepta savo eiles iškalti akmenyje, šlamšto būtų parašyta žymiai mažiau. Ir mano svetainės, be abejo, nebūtų, aš jos akmenyje kalti neapsiimčiau.
     
     
     

Šaunamoji anga Visby gynybinėje sienoje. Visas Visby miestelis yra apjuostas puikiai išlikusia gynybine siena. Su šaunamosiomis angomis ir gynybiniais bokšteliais. Miestelis savo klestėjimo metu prieš keturis penkis šimtus metų buvo Hansos pirklių centras. Dėl patogios Gotlando pozicijos Visby klestėjo. Tuomet gynybinė siena buvo labai reikalinga ir atlaikė ne vieną puolimą. Ekonominis nuopolis Visby ištiko staiga. Miestelis tarsi užsikoncervavo ir iki šių dienų yra išlikęs toks, koks buvo prieš keletą šimtų metų. Jis yra didžiausias išlikęs viduramžių kompleksas Europoje. Tik dabar jis yra prabangus kurortas ir gynybinė siena tebetinka romantiškiems pasivaikščiojimams.

Persirengėliai Visby gatvėse. Gatves užplūsta persirengėliai – nuo jauno iki seno. Vieni pasitenkina nusipirkę megztą beretę ir geriamąjį karvės ragą alui gerti, bet dauguma žiūri į šį reikalą gana rimtai ir turi pasirūpinę daugybe autentiškos atributikos. Jorgenas pasakojo, kad daugelis dalyvių pradeda nuo paprastų drabužių ir kasmet garderobą vis papildo. Kai kurie dalyviai man atrodė tokie tikri, tikrai tarsi iš viduramžių nužengę. Pilnos gatvės karių, juokdarių, amatininkų, miestiečių, valstiečių, diduomenės, pirklių ir t.t. Miestas tampa gyvas viduramžių dvasia. Džinsuotieji turistai čia mažuma; jie jaučiasi nesaugiai tarp arbaletais, kardais ir lankais ginkluotų karių ir pavydi linksmai klegantiems „vietiniams“ miestelėnams. Jorgenas sakė, kad festivalis kasmet tampa vis didesnio ir didesnio masto. Po dešimties metų galbūt jis apims visą salą, o gal išsiplės ir dar toliau. Kitais metais būtinai sudalyvausiu su autentiška lietuvių valstiečio apranga: vyžomis, lino kelnėmis ir sermėga. Arba su klumpėmis. Pamenu, mačiau vieną tokį klumpakojį Stokholme po dizaino muziejų klumpinėjantį. Atrodė labai įspūdingai, aš net pats tokių užsinorėjau. To vyruko užklausiau kur jis klumpes pirkęs. O jis pasirodo buvo olandas, iš gimtinės klumpes atsivežęs. Teks ir man kada nors Olandijoje apsilankyti.

Metus laiko dirbau styl fikseriu Londone. Rašau būtuoju laiku, nes ką tik mečiau darbą. Ne tik darbą, bet ir profesiją apskritai. Styl fikseris (angl. steel fixer) lietuviškai – plieno montuotojas. Tik mes patys savęs, aišku, taip nevadinome, pridėdavome lietuvišką galūnę angliškam žodžiui ir tiek.

Darbas buvo labai sunkus fiziškai, vienas iš sunkiausių statybų darbų. Tvirtindavau plienines konstrukcijas, kurias vėliau betonuotojai užpildavo betonu. Dariau pamatus, sienas, perdengimus, kolonas. Pamažu „užaugindavau“ visą pastatą. Visur, kur tik pastate yra betonas – pvz, betoninė siena, kolona – betono viduje, kad konstrukcija būtų tvirtesnė, yra priraizgyta plieno strypų. Juos sutvirtinti tam tikra tvarka ir buvo mano darbas.

Darbe galvoti daug nereikėjo. Kai pramokau suprasti brėžinius, galvoti tereikėdavo tik kokio storio plieną paimti, kokio ilgio strypus atpjauti ir kokiais tarpais kur išdėlioti. Kol nesuprasdavau brėžinių, nereikėjo nei tiek. Tampydavau plieno strypus ant peties ir su specialiomis replėmis sukdavau vielą kiaurą dieną.

Labai gražiai matosi plienas. Šioje nuotraukoje atsiskleidžia visas styl fikserio darbo žavesys. Darbas paprastai manęs nežavėjo, nes dirbant reikia nuolatos būti pasilenkus – stovėti ant plieno ir pasilenkus rankomis sukti vielą. Daugelis styl fikserių į senatvę neišvengia radikulito, nes dirba nuolatos pasilenkę nesvarbu koks oras, saulei šviečiant, lietui lyjant, rytą vakarą, žiemą vasarą, sningant sodams, riešutams byrant…

Bet kartais būdavo retų akimirkų, kai man patikdavo styl fikseriauti. Tos akimirkos būdavo, kai po kelių sunkaus ir alinančio darbo dienų mūsų brigada baigdavo konstruoti tam tikrą pastato sekciją ir būdavo galima atsipūsti. Tuomet, kai viskas būdavo paruošta betonavimui ir visi laukdavo kol atvažiuos betonuotojai, statybų aikštelėje darbai aprimdavo, išnykdavo ta nuolatinė skuba, kuri būdavo ypač sustiprėjusi prieš pabaigą. Darbinkai prisėsdavo, užsirūkydavo. Tuomet aš žiūrėdavau į baigtą darbą ir jausdavo šiltą pasididžiavimą, kad štai aš, savomis rankomis statau tokį didelį ir aukštą namą.

Bedirbant Battersea Park nugriuvo kranas. Išgirdau baisų triukšmą, pakeliu akis – kranas krenta. Tiesiog perlūžo per pusę stiebas. Krano strėlė nukrito išsikišusi keliasdešimt metrų už statybos teritorijos. Du žmonės žuvo. Apskritai statybos gana pavojinga vieta. Traumos statybininkus lydi nuolatos. Tai vienam pajudėjęs plieno strypas kelio girnelę numuša, kitam atitrūkęs trosas per smilkinį užvažiuoja. O ant trečio kranas nukrenta.

2007 liepa, Finsbury Park. Paskutinės mano statybos. Už mano nugaros matosi būsimos „grindys“, kol kas tik plieninė konstrukcija. Apskritai, tai džiaugiuosi, kad teko padirbėti statybose, kad dirbau styl fikseriu, bet labiausiai džiaugiuosi tuo, kad daugiau ten nebegryšiu. Jau girdžiu permainų vėją. Listen to the wind of change, dainavo Scorpions.

Pradėjau ruoštis Vilniaus maratonui. Pasiskaičiau internete apie ilgų nuotolių bėgimą. Susidariau treniruočių grafiką ir pradėjau treniruotis. Bėgioju kol kas palengva, stengsiuosi neapkrauti savęs pernelyg dideliais krūviais, kad nebūtu taip, kaip 2006-aisiais buvo, kai besiruošiant Stokholmo maratonui plyšo blauzdos raumuo. Jei reikės, gal netgi dar labiau sumažinsiu krūvius. Darbe dirbu sunkų fizinį darbą, tad pakankamai pavargstu kasdien ir be bėgimo treniruočių.

Šiandien nubėgau 15 km, dešinės blauzdos raumenį biški skauda. Dešinė koja ir buvo tada traumuota. Šiandien pagalvojau, kad gal aš su dešine koja stipriau atsispiriu negu su kaire, nes kairė koja visai nepavargusi. Iki maratono dar trys su puse mėnesio, bus matyti vėliau kaip čia bus.

Maratono trasos ilgis 42 km 195 m. Pirmųjų olimpinių žaidynių maratono nugalėtojas graikas Spiridon Louis (Σπυρίδων Λούης) atbėgo per 2:58:50. Tiesa, tais laikais bėgdavo tik 40 km. Beje, jam užteko laiko sustoti savo dėdės užeigoje išgerti taurę vyno. Dabartinis pasaulio rekordas priklauso Paului Tergatui iš Kenijos. Jis 2003-iaisiais Berlyno maratone atbėgo per 2:04:55. Štai taip bėga čempionai.

Aš esu užsibrėžęs nubėgti pirmąjį savo maratoną per tris su puse valandos.

Tris dienas lankiausi Stokholme. Įspūdžių nedaug, svarbiausias įspūdis buvo tas jausmas, kad lankausi žinomoje, bet senai nelankytoje vietoje. Nebuvau Švedijoje metus su viršum. Gera buvo pamatyti Švediją ir pačius švedus. Man patinka švedai. Stamboki, šiek drambloti, nors yra ir prakaulių. Vėjų nugairintais veidais. Atviro veido, atviro žvilgsnio. Nors gal tik taip atrodo atvažiavus iš Londono, kuriame gyvenu tarp suktasnukių babajų ir naglų akiplėšų negrų.

Man patinka švedų savigarba. Tokia nepasipūtusi, savimi pasitikinti, drąsi ir atvira. Kalbant apie švedus norisi naudoti žodį „atviras“. Atviras veidas, atviros akys, atviras žvilgsnis. Anglai taipogi turi savigarbos, bet jų savigarba labai pasipūtėliška. Pernelyg jie užrietę nosį. Anglas šituo požiūriu yra priešingas švedui. Nors galbūt ilgėliau pagyvenus tarp švedų jie pasirodytų tokie pat. Simona sako, kad atvirai bendrauti su švedais sunku, jie pernelyg arti savęs neprisileidžia. Kaip ir anglai, beje. Ir vis tik švedai nuo anglų skiriasi. Ir tas skirtumas labai teigiamas. Galbūt švedai neriečia nosies todėl, kad jie niekada nebuvo pasaulinio lygio imperija. Priešingai negu anglai, prancūzai, rusai arba, tarkime, turkai.

Skiriasi švedai ir nuo lietuvių. Lietuviai neturi savigarbos. Lietuviai bijo valdžios, bet slapčia laukia iš jos malonės. Švedijoje valdžia klauso visuomenės, Lietuvoje visuomenė klauso valdžios.

Nacionaliniame muziejuje yra ekspozicija apie Švedijos dizaino istoriją. Apžiūrinėjau švediško dizaino pavyzdžius ir pavydėjau jiems, kad jie šitaip moka. Ikea tipo dizainas. Paprasta, funkcionalu ir nuostabu. Vienoje salėje yra šūkis: „less is more“ ir „design is so simple, that’s why it is so complex“. Genialu! Taikliai apibūdinta. Nors kita vertus, švedai neturi Rūpintojėlio.

Maistas jų panašus. Simona sakė, kad jie, kaip ir mes, valgo daug bulvių, turi ir savo cepelinus, vadina juos kukuliais. Restorane valgyta bulvių užkepėlė buvo labai panaši į užkepėlę Forto dvare Pilies gatvėje Vilniuje. Stokholmo turguje netgi nusipirkau puikių lašinių. Su dvejomis siauromis raumens juostelėmis. Ir rūkyto briedžio kumpio. Gaila tik, kad ten alkoholio labai sunku gauti, būtų pasakų šalis.

Paplaukiojau kanalais apie salas, prisižiūrėjau laivų ir eilinį kartą užsigeidžiau turėti jachtą. Gal kada nors ir turėsiu. Juk būna ir nebrangių. Išmokau apie 20 švediškų žodžių, pusė iš jų skaičiai iki 10, kita pusė keiksmažodžiai. Norėčiau daugiau švediškai pasimokyti, bet tik po to, kai išmoksiu prancūzų. Jei iš vis kada nors išmoksiu. Paskutinė diena buvo pirmadienis ir mano nelaimei muziejai pirmadieniais nedirba, tai šiaip paslampinėjau po senamiestį, atsižiūrėjau iki soties į atviraveidžius švedus ir švedes (kas be ko!).

Iš kelionės turiu tik vieną nuotrauką. Nufotografavau vieno baro pisuarą. Nuotrauka tik viena, bet užtai kokia!

Galima apmyžti Staliną, Mao Dze Duną, Hitlerį, kitus komunistų, fašistų, arabų ar Afrikos kraštų diktatorius. Yra netgi Napoleonas. Kiekvienam pagal poreikius. Baras vadinasi „Golden Hits“.