dovydas.sankauskas.lt

Metus laiko dirbau styl fikseriu Londone. Rašau būtuoju laiku, nes ką tik mečiau darbą. Ne tik darbą, bet ir profesiją apskritai. Styl fikseris (angl. steel fixer) lietuviškai – plieno montuotojas. Tik mes patys savęs, aišku, taip nevadinome, pridėdavome lietuvišką galūnę angliškam žodžiui ir tiek.

Darbas buvo labai sunkus fiziškai, vienas iš sunkiausių statybų darbų. Tvirtindavau plienines konstrukcijas, kurias vėliau betonuotojai užpildavo betonu. Dariau pamatus, sienas, perdengimus, kolonas. Pamažu „užaugindavau“ visą pastatą. Visur, kur tik pastate yra betonas – pvz, betoninė siena, kolona – betono viduje, kad konstrukcija būtų tvirtesnė, yra priraizgyta plieno strypų. Juos sutvirtinti tam tikra tvarka ir buvo mano darbas.

Darbe galvoti daug nereikėjo. Kai pramokau suprasti brėžinius, galvoti tereikėdavo tik kokio storio plieną paimti, kokio ilgio strypus atpjauti ir kokiais tarpais kur išdėlioti. Kol nesuprasdavau brėžinių, nereikėjo nei tiek. Tampydavau plieno strypus ant peties ir su specialiomis replėmis sukdavau vielą kiaurą dieną.

Labai gražiai matosi plienas. Šioje nuotraukoje atsiskleidžia visas styl fikserio darbo žavesys. Darbas paprastai manęs nežavėjo, nes dirbant reikia nuolatos būti pasilenkus – stovėti ant plieno ir pasilenkus rankomis sukti vielą. Daugelis styl fikserių į senatvę neišvengia radikulito, nes dirba nuolatos pasilenkę nesvarbu koks oras, saulei šviečiant, lietui lyjant, rytą vakarą, žiemą vasarą, sningant sodams, riešutams byrant…

Bet kartais būdavo retų akimirkų, kai man patikdavo styl fikseriauti. Tos akimirkos būdavo, kai po kelių sunkaus ir alinančio darbo dienų mūsų brigada baigdavo konstruoti tam tikrą pastato sekciją ir būdavo galima atsipūsti. Tuomet, kai viskas būdavo paruošta betonavimui ir visi laukdavo kol atvažiuos betonuotojai, statybų aikštelėje darbai aprimdavo, išnykdavo ta nuolatinė skuba, kuri būdavo ypač sustiprėjusi prieš pabaigą. Darbinkai prisėsdavo, užsirūkydavo. Tuomet aš žiūrėdavau į baigtą darbą ir jausdavo šiltą pasididžiavimą, kad štai aš, savomis rankomis statau tokį didelį ir aukštą namą.

Bedirbant Battersea Park nugriuvo kranas. Išgirdau baisų triukšmą, pakeliu akis – kranas krenta. Tiesiog perlūžo per pusę stiebas. Krano strėlė nukrito išsikišusi keliasdešimt metrų už statybos teritorijos. Du žmonės žuvo. Apskritai statybos gana pavojinga vieta. Traumos statybininkus lydi nuolatos. Tai vienam pajudėjęs plieno strypas kelio girnelę numuša, kitam atitrūkęs trosas per smilkinį užvažiuoja. O ant trečio kranas nukrenta.

2007 liepa, Finsbury Park. Paskutinės mano statybos. Už mano nugaros matosi būsimos „grindys“, kol kas tik plieninė konstrukcija. Apskritai, tai džiaugiuosi, kad teko padirbėti statybose, kad dirbau styl fikseriu, bet labiausiai džiaugiuosi tuo, kad daugiau ten nebegryšiu. Jau girdžiu permainų vėją. Listen to the wind of change, dainavo Scorpions.

Pradėjau ruoštis Vilniaus maratonui. Pasiskaičiau internete apie ilgų nuotolių bėgimą. Susidariau treniruočių grafiką ir pradėjau treniruotis. Bėgioju kol kas palengva, stengsiuosi neapkrauti savęs pernelyg dideliais krūviais, kad nebūtu taip, kaip 2006-aisiais buvo, kai besiruošiant Stokholmo maratonui plyšo blauzdos raumuo. Jei reikės, gal netgi dar labiau sumažinsiu krūvius. Darbe dirbu sunkų fizinį darbą, tad pakankamai pavargstu kasdien ir be bėgimo treniruočių.

Šiandien nubėgau 15 km, dešinės blauzdos raumenį biški skauda. Dešinė koja ir buvo tada traumuota. Šiandien pagalvojau, kad gal aš su dešine koja stipriau atsispiriu negu su kaire, nes kairė koja visai nepavargusi. Iki maratono dar trys su puse mėnesio, bus matyti vėliau kaip čia bus.

Maratono trasos ilgis 42 km 195 m. Pirmųjų olimpinių žaidynių maratono nugalėtojas graikas Spiridon Louis (Σπυρίδων Λούης) atbėgo per 2:58:50. Tiesa, tais laikais bėgdavo tik 40 km. Beje, jam užteko laiko sustoti savo dėdės užeigoje išgerti taurę vyno. Dabartinis pasaulio rekordas priklauso Paului Tergatui iš Kenijos. Jis 2003-iaisiais Berlyno maratone atbėgo per 2:04:55. Štai taip bėga čempionai.

Aš esu užsibrėžęs nubėgti pirmąjį savo maratoną per tris su puse valandos.

Tris dienas lankiausi Stokholme. Įspūdžių nedaug, svarbiausias įspūdis buvo tas jausmas, kad lankausi žinomoje, bet senai nelankytoje vietoje. Nebuvau Švedijoje metus su viršum. Gera buvo pamatyti Švediją ir pačius švedus. Man patinka švedai. Stamboki, šiek drambloti, nors yra ir prakaulių. Vėjų nugairintais veidais. Atviro veido, atviro žvilgsnio. Nors gal tik taip atrodo atvažiavus iš Londono, kuriame gyvenu tarp suktasnukių babajų ir naglų akiplėšų negrų.

Man patinka švedų savigarba. Tokia nepasipūtusi, savimi pasitikinti, drąsi ir atvira. Kalbant apie švedus norisi naudoti žodį „atviras“. Atviras veidas, atviros akys, atviras žvilgsnis. Anglai taipogi turi savigarbos, bet jų savigarba labai pasipūtėliška. Pernelyg jie užrietę nosį. Anglas šituo požiūriu yra priešingas švedui. Nors galbūt ilgėliau pagyvenus tarp švedų jie pasirodytų tokie pat. Simona sako, kad atvirai bendrauti su švedais sunku, jie pernelyg arti savęs neprisileidžia. Kaip ir anglai, beje. Ir vis tik švedai nuo anglų skiriasi. Ir tas skirtumas labai teigiamas. Galbūt švedai neriečia nosies todėl, kad jie niekada nebuvo pasaulinio lygio imperija. Priešingai negu anglai, prancūzai, rusai arba, tarkime, turkai.

Skiriasi švedai ir nuo lietuvių. Lietuviai neturi savigarbos. Lietuviai bijo valdžios, bet slapčia laukia iš jos malonės. Švedijoje valdžia klauso visuomenės, Lietuvoje visuomenė klauso valdžios.

Nacionaliniame muziejuje yra ekspozicija apie Švedijos dizaino istoriją. Apžiūrinėjau švediško dizaino pavyzdžius ir pavydėjau jiems, kad jie šitaip moka. Ikea tipo dizainas. Paprasta, funkcionalu ir nuostabu. Vienoje salėje yra šūkis: „less is more“ ir „design is so simple, that’s why it is so complex“. Genialu! Taikliai apibūdinta. Nors kita vertus, švedai neturi Rūpintojėlio.

Maistas jų panašus. Simona sakė, kad jie, kaip ir mes, valgo daug bulvių, turi ir savo cepelinus, vadina juos kukuliais. Restorane valgyta bulvių užkepėlė buvo labai panaši į užkepėlę Forto dvare Pilies gatvėje Vilniuje. Stokholmo turguje netgi nusipirkau puikių lašinių. Su dvejomis siauromis raumens juostelėmis. Ir rūkyto briedžio kumpio. Gaila tik, kad ten alkoholio labai sunku gauti, būtų pasakų šalis.

Paplaukiojau kanalais apie salas, prisižiūrėjau laivų ir eilinį kartą užsigeidžiau turėti jachtą. Gal kada nors ir turėsiu. Juk būna ir nebrangių. Išmokau apie 20 švediškų žodžių, pusė iš jų skaičiai iki 10, kita pusė keiksmažodžiai. Norėčiau daugiau švediškai pasimokyti, bet tik po to, kai išmoksiu prancūzų. Jei iš vis kada nors išmoksiu. Paskutinė diena buvo pirmadienis ir mano nelaimei muziejai pirmadieniais nedirba, tai šiaip paslampinėjau po senamiestį, atsižiūrėjau iki soties į atviraveidžius švedus ir švedes (kas be ko!).

Iš kelionės turiu tik vieną nuotrauką. Nufotografavau vieno baro pisuarą. Nuotrauka tik viena, bet užtai kokia!

Galima apmyžti Staliną, Mao Dze Duną, Hitlerį, kitus komunistų, fašistų, arabų ar Afrikos kraštų diktatorius. Yra netgi Napoleonas. Kiekvienam pagal poreikius. Baras vadinasi „Golden Hits“.