Tuščioje sankryžoje atsirėmęs į tvorą stovėjo jaunuolis. Atrodė kaip kažko lūkuriuojantis eilinis vėlyvas pramogautojas. Neskubėdamas artėjau prie jo. Tiesą pasakius, aš į jį neatkreipiau dėmėsio, kol jis manęs neužkalbino.

   — Atsiprašau, ar nežinai kiek dabar valandų,— paklausė jis.

   — Pusė dvylikos,— atsakiau žvilgtelėjęs į laikrodį.

Jau buvau benueinąs, bet jaunuolis neramiai pasimuistė, tarsi ketindamas dar kažko paklausti. Pasivaikščiojimas mane buvo maloniai nuteikęs ir aš buvau nieko prieš šnektelėti su nepažįstamu vaikinu, tad sekundėlei stabtelėjau šalia jo. Abu patylėjome kelias sekundes. Jaunuolis iš pažiūros atrodė apie 18 metų, puošniai apsirengęs, tarsi ketintų eiti į vakarėlį. Man pasirodė, kad jis tikriausiai laukia draugų, su kuriais buvo susitaręs kartu eiti į vakarėlį, ir draugai tikriausiai vėlavo. Atrodė šiek tiek įsitempęs, bet tai manęs neerzino. Argi maža nelaimingų paauglių slampinėjančių kurorto gatvėmis? Jis vėl neramiai pasimuistė. Aš luktelėjau dar sekundėlę ir jau pats buvau beketinąs kažką sakyti apie gražų šio vakaro orą, nes tyla šiek tiek užsitęsė ir jau priderėjo arba eiti sau, arba kažką sakyti.

   — Gal tu gėjus?— netikėtai prabilo jis pirmas. Turbūt stengėsi, kad balsas skambėtų laisvai, bet atrodė, kad šitam klausimui jam teko sukaupti visą savo narsą. Matyt jam buvo pirmas kartas.

O aš buvau šokiruotas! Klausimas buvo toks netikėtas, kad pats sau mintyse turėjau pakartoti klausimą, kad jį suvokčiau. Akimirką net pagalvojau, kad gal ne taip išgirdau, juk negali būti, kad manęs iš tikrųjų šito klaustų. Iš nuostabos net išsižiojau ir nebesumojau ką atsakyti. Man irgi tai buvo pirmas toks kartas.

   — Ne, aš ne gėjus,— atsakiau dar negalėdamas patikėti savo ausimis. Čia tai bent! Štai jis, vienas iš garsiųjų Braitono gėjų, stovi prieš mane visame savo gražume! O juk net nebūčiau įtaręs. Tariausi galįs atpažinti gėjus iš tolo. Įsižiūrėjau geriau. Šis jaunuolis atrodė normalus ir kalbėjo normaliai — jis visiškai neatrodė kaip gėjus. Sakyčiau netgi labai normalus vaikinas. Kiekvieną vakarą klubų rajonuose Londone tokių slampinėja tūkstančiais.

   — O ar tu pats gėjus?— paklausiau jo. Jis pavartė delną ore, neryžtingai gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė. Toks gestas paprastai reiškia nežinau, nesu tikras. Vaikinas atrodė nusivylęs, man jo net pagailo. Aš pats buvau toks sutrikęs, kad man buvo ir gaila, ir juokinga vienu metu. Vaikinas juk šiaip ne taip įsidrąsino mane kabinti, o aš pasirodžiau ne gėjus. Kaip apmaudu!

   — Ar tu dar neapsisprendei?— savaip išsiaiškinęs jo gestą klausinėjau toliau.

   — Neapsisprendžiau,— prisipažino jis.— Aš tik šiaip, norėčiau kol kas tik pabandyti, o tada ir apsispręsiu. O ko tu čia vaikštinėji? Ką tu čia veiki?— paklausė manęs.

   — Aš ne iš Braitono,— atsakiau.— Ne vietinis aš. Vaikštinėju ir tiek.

   — Bet juk tu žinai, kas čia per rajonas. Ko čia ieškai, jei tu ne gėjus?— neatlyžo jis.— Galbūt ir tu toks pat kaip ir aš, neapsisprendęs?— jaunuolio balse buvo girdėti beužgimstanti viltis.

   — O ne, aš dėl savęs esu labai tvirtai apsisprendęs,— nusijuokiau išsklaidydamas bet kokias jaunuolio viltis. Palinkėjau jam gero vakaro ir grįžau į viešbutį.

Ilgai tą vakarą galvojau apie šį netikėtą susitikimą gėjų sostinėje. Nežinau iš kur paprastai atsiranda gėjai — ar jais gimstama, ar tampama. Tačiau esu įsitikinęs, kad tą vakarą turėjau progą stebėti kaip buvo bandoma tapti gėjumi. Normalus vaikinas, gyvenantis gėjų apsuptyje, pats užsinorėjo būti gėjumi. Iš pradžių galbūt tik pažaisti gėjų, pasibandyti kas ir kaip, o paskui, jei patiks, galutinai juo tapti. Tarsi drugelis, besistengiantis išsiristi iš kokono, šis januolis ieškojo kelio į savo seksualinę tapatybę.

Mus „įmonės savininkas“ paimdavo 6 ryto iš sutarto taško su krovininiu mikriuku. Susėsdavome ant grindų, slėpdami galvas, kad mūsų nepamatytų iš pravažiuojančių mašinų. Saugojomės policijos, nes krovininiame mikriuke žmonių, be jokios abejonės, vežioti negalima. Mūsų būdavo 6-7 žmonės. Nuveždavo mus į rajoną, kuriame turėjome mėtyti lapukus. Prisikraudavome į kuprinę lapukų ir eidavome nuo namo prie namo, nuo durų prie durų ir pro kiekvienas pašto dureles įmesdavome po lapuką. Per dieną turėjome išmėtyti po 1000 lapukų, tokia buvo dienos norma. Lapelis „reklamavo“ labdaros organizaciją, kuri prašė paaukoti drabužių skurstančioms šeimoms, turinčioms nepagydomai sergančių vaikų. Tik jokia labdaros organizacija, be abejo, neegzistavo.

Ant lapuko būdavo užrašyta diena, kurią „labdaros organizacija“ atvažiuos rinkti drabužių. Žmonės sudėdavo labdarai skirtus drabužius į maišą, užlipindavo tą patį lapuką ant viršaus ir išnešdavo maišą į gatvę. Paprastai rinkimo diena būdavo numatyta už dviejų dienų. Jei lapukus mėtydavome trečiadienį, tai rinkimo diena būdavo penktadienis. 1000 lapukų aš išnešiodavau maždaug per 6-7 valandas, patyrę nešiotojai sugebėdavo apsisukti per 4-5 valandas. Per tą laiką „įmonės savininkas“ nuvažiuodavo į tą rajoną, kuriame lapukai buvo išmėtyti prieš dvi dienas ir rinkimo diena buvo numatyta šiai dienai. Jis sukraudavo maišus su labdara į mikriuką ir tada surinkdavo mus, lapukų nešiotojus. Mes užsiropšdavome ant maišų, kurių kartais būdavo prikrauta iki pat lubų, ir gulėdami ant jų parvažiuodavome namo.

Bemėtant lapukus žmonės dažnai mus vydavo nuo durų šalin. Čia Anglijoje kasdien į kiekvienus namus prineša didžiulį kiekį visokių lankstinukų ir reklamos, todėl užmatę eilinį lapukų nešiotoją žmonės paprastai nepraleidžia progos pareikšti savo nuomonės apie jiems brukamą nepageidaujamą šlamštą. Vieni paprasčiausiai pabumbėdavo ir demonstratyviai išmesdavo lapuką į šiukšlių dėžę, bet buvo ir tokių, kurie ištraukę gautą lapuką, vydavosi mane per visą gatvę ir įkišdavo lapuką atgal į rankas.

Darbas visada buvo gryname ore, nesvarbu ar saulėta, ar lyja, ar vėjuota. Lapukus nešiodavome gyvenamuosiuose kvartaluose, visą darbo dieną, todėl buvo problema su tualetu. Jo paprasčiausiai nebuvo. Reikalui prispyrus tekdavo ieškotis degalinės su tualetu arba kokio nors McDonaldo.

Nelegalių lietuviškų „labdaros organizacijų“ yra pilna Anglija, todėl nuolatos sutikdavome konkuruojančios „firmos“ lapukų nešiotojų. Tokie susitikimai būdavo ypač nemalonūs. Mums algą mokėdavo už išnešiotą lapukų normą, o savininkas pelną gaudavo už surinktų drabužių svorį, todėl konkurentai, renkantys labdarą tame pačiame rajone, jam būdavo visiškai nenaudingi. Dėl maišų vykdavo nebylios kautynės. Konkurentai nurinkinėdavo mūsų firmai paliktus maišus, o mūsų firma nurinkinėdavo jų.

Buvo sukurtos specialios taisyklės, kaip elgtis sutikus konkurentą. Jokiu būdu nebuvo galima jo užkalbinti, sakyti kuriai dienai planuojamas rinkimas, rodyti lapuką ir pan. Reikėdavo kuo greičiau nešti kudašių iš to rajono. Tam buvo sukurta ištisa metodika. Sutikęs kolegą lietuvį, tokį patį varguolį lapukų mėtytoją, užuot draugiškai ir linksmai dirbęs kartu, aš turėdavau slapukauti ir sprukti nuo jo, o jis savo ruožtu sprukdavo nuo manęs – nerašytos profesinės taisyklės buvo bendros visiems. Su savimi turėjau smulkius rajono žemėlapius. Juose pažymėdavau vietą, kurioje sutikau konkurentą. Tuomet slėpdamas pėdsakus eidavau iš to rajono lauk. Būtinai turėdavau pereiti bent vieną pagrindinę gatvę arba geležinkelį.

Kai po dviejų dienų ateidavo rinkimo diena, mūsų firmos mikriukas važiuodavo į žemėlapyje pažymėtą vietą, kurioje buvo sutiktas konkurentas ir bandydavo pirmas nurinkti konkurento maišus. Šita operacija vadinosi „kirsti“. Jei pavykdavo pirmam „nukirsti“ konkurentą, savininkui būdavo sėkminga diena. Jei konkurentas jį „nukirsdavo“ pirmas – būdavo nesėkminga.

Aš, paprastas lapukų nešiotojas, visiškai nebuvau suinteresuotas bėgioti nuo konkurentų po visą žemėlapį. Finansiškai man tai visiškai nebuvo naudinga, nes man mokėdavo už nustatytą lapukų dienos normą – 1000 lapukų per dieną. O sutikus konkurentą kartais tekdavo visą valandą kulniuoti į kitą žemėlapio galą, kuriame dažnai paaiškėdavo, kad ten lapukus jau mėto trečias konkurentas. Tad jau po poros savaičių susikūriau savo sistemą. Pamatęs konkurentą aš laikydavausi nurodytos metodikos ir eidavau į kitą žemėlapio galą, bet visada šveisdavau vieną kitą šimtą lapukų į krūmus, kad būtų mažiau darbo. „Įmonės savininkas“ rinkdamas maišus kartą netgi buvo radęs mano išmestus lapukus.

„Įmonės savininkas“ rašau kabutėse, nes jokia įmonė iš tiesų neegzistavo, kaip neegzistavo ir skurstančios šeimos su nepagydomais vaikais. Labdarai surinkti drabužiai būdavo vežami parduoti į dėvėtų drabužių parduotuves į Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą ir kitas panašaus lygio šalis. Pamenu, kol mokiausi mokykloje, mūsų šeimoje drabužiai dažnai irgi būdavo perkami dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tad dėl skurstančių šeimų „labdaros firma“ gal ir nebuvo visiškai neteisi, tačiau dėl nepagydomų vaikų esu linkęs abejoti.

Nelegali buvo visa veikla nuo A iki Z. Mums už darbą mokėdavo net mažiau negu numatytas minimumas. Mums mokėdavo tik 35 svarus, kai minimali alga Anglijoje buvo 44 svarai per dieną. Žinoma, jokių mokesčių, jokių socialinių garantijų. Nuo 7 ryto mindavome nesustodami – nuo durų prie durų. Per darbo valandas nueidavome apie 20 kilometrų, žiūrint koks rajonas. Jei namai stovėdavo tankiai vienas prie kito, būdavo lengviau. Tačiau būdavo tokių rajonų, kur namas nuo namo buvo dideliu atstumu, patys namai buvo didžiuliai, prie kiekvieno namo būdavo erdvus kiemas, keli garažai, automobilių aikštelė, kartais netgi fontanai. Tokius rajonus vadindavome „parkais“. Juose per dieną sukardavome apie 30 kilometrų. Parkų, be abejo, niekas nemėgo.

Mane labiausiai šitame darbe nustebino tai, kad turtuoliai labdarai beveik niekada nieko neduodavo. Prastesniuose rajonuose, kuriuose gyveno varguomenė, surinkdavome žymiai daugiau labdaros nei iš turtingų rajonų. Vargšus remia tik kiti vargšai. Varguomenė remia pati save. Iki šiol negaliu suprasti kodėl turtingesni yra linkę mažiau atjausti vargšus. Galbūt tai, kad jie tokie nejautrūs kitiems ir lėmė, kad jie tapo turtingi? O skurdžiai dėl to ir skurdžiai, kad yra linkę viskuo dalintis su kitais?

Turbūt niekada taip nesidžiaugiau išėjęs iš darbo kaip po šio. Skelbimai a la „darbas lyfletų nešiotojams“ iki šiol mane nupurto. Pradirbau ten beveik tris mėnesius. Kol vieną dieną, perėjęs geležinkelį, išėjau namo.

Šiandien užėjau į restoraną baigiantis darbui. Jie jau užsidarinėjo ir ketino pietauti patys. Buvo labai netikėta ir malonu, kai šeimininkė pakvietė mane prisijungti ir papietauti kartu su šeimyna. Ji prieš valgį sukalbėjo trumpą maldelę – vos kelis žodžius, tarsi padėką „skalsink Dieve“ ar pan. Jie krikščionys. Kinai valgydami prie bendro stalo patiekalus dalinasi. Buvo keturi patiekalai: kepti vištienos sparneliai, plokšti ryžių makaronai su mėsa, pupelių ūglių troškinys su grybais ir meduje kepta antiena. Kiekvienas turėjo po dubenėlį su ryžiais ir į jį dėjosi visų patiekalų po truputį.

Prie kinų stalo labai laisva atmosfera. Ta šeima apskritai labai nuoširdūs ir draugiški žmonės. Kaip ir visi kinai – iš pradžių atsargūs, bendraudami stengiasi išlaikyti didelį atstumą, neatvirauja, tik mandagiai šypsosi ir galva linkčioja. Jie man šiek tiek primena lietuvius – atsargūs ir drovūs, bet širdyje geranoriški ir draugiški. Tiesą sakant, jie netgi dar uždaresni nei lietuviai. Norint su jais susidraugauti reikia labai daug laiko. O šiandien jie mane pakvietė prie savo stalo ir netgi jau pažadėjo man surasti žmoną iš Kinijos arba Vietnamo.

Paklaustas iš pradžių įsiveldavau į pasakojimus apie tai kaip man šiuo metu sekasi arba nesiseka, ką iš tiesų šiandien veikiau, kokia savijauta ir apskritai būdavau linkęs paatvirauti plačiau. Ir likdavau nesuprastas. Dažnai paklaustas Are you all right? nespėdavau nė prasižioti, o klausėjas jau būdavo nusisukęs ir benukulniuojąs tolyn. Klausimo tonas toks, lyg būtų sukriuksėjęs „kriu kriu“.

Nuo šiol ir aš taip. Jie man kriu kriu, o aš jiems kriu kriu, o ką pats?

O štai prieš porą dienų mano kompanijos direktorius paskelbė, kad tris mėnesius nebus įdarbinamas nei vienas darbuotojas. Mano kompanijoje dirba virš 4 500 žmonių ir per savaitę ateina mažiausiai bent keli nauji. Telefonijos skyriuje, kurį kol kas sudarau aš vienintelis, labai reikia antro darbuotojo, nes aš vienas neapsidirbu. Jei susirgčiau, telekomunikacijos veiktų iki pirmo sutrikimo ir pataisyti nebūtų kam. Per kelis mėnesius paieškų firma darbuotojo nerado ir kaip sprendžiu iš direktoriaus naujojo pareiškimo, dar ilgai man teks dirbti vienam. Belieka tikėtis, kad kontora visai neužsidarys.

Papasakojau apie savo dilemą 16-kai draugų: 6 iš jų Lietuvoje, o 10 – emigrantai (9 Londone, 1 Strasbūre). Įdomu štai kas: 6 neemigravę lietuviai visi iki vieno pinigus buvo linkę grąžinti. Vieni grąžintų kategoriškai be išlygų: „grąžinčiau, nes manau kad negrąžinus virš tavęs bus sukurta durna aura ir ji kurį laiką tęsis“, „nuo tiek milijonierė netapčiau, grąžinčiau ir mano sąžinė būtų švari“ ir „grąžinčiau, nes tai liktų mano sąžinėje“. Kiti grąžintų su išlygomis: „priklausomai nuo to, kaip su manimi elgėsi, supratingam ir normaliam žmogui grąžinčiau“.

Emigrantai elgtųsi visiškai priešingai: 9 iš 10 pasilaikytų pinigus sau. Dauguma nuomonių labai kategoriškos: „aš negrąžinčiau; jų klaida, tegu pasimoko skaičiuoti“, „pasilikčiau sau be sąžinės graužaties“, „esmė tame, kad visos tos agencijos yra parazituojantys padarai, dažniausiai tik ir žiūrintys kaip čia kokį kvailesnį lenką ar litovcą apsukt“, „tas agentas man eilinis agentūros klerkas ir tiek“, „pasilik tuos pinigus sau, nes kai aš prisimenu kaip mane visokie Coyle’ai apgaudinėdavo, apvaginėdavo ir panašiai, pikta net ir prisimint“. Ir tik vienas emigrantas buvo pasiruošęs grąžinti pinigus, kad neliktų nešvarios sąžinės, „nes atmink, kad lazda turi du galus“.

Išvados: per klaidą gautus pinigus grąžintų 100% likusiųjų Lietuvoje, o 90% emigrantų pasilaikytų pinigus sau. Tendencija daugiau negu aiški. Tik kodėl toks skirtingas elgesys? Manau, kad yra du galimi šio skirtumo paaiškinimai. Pirmoji versija tokia: visi lietuviai iki emigracijos buvo vienodi, bet emigracija juos pakeitė. Sunkus gyvenimas emigrantus užgrūdino ir pavertė cinikais. Pagal antrąją versiją, būsimieji emigrantai jau buvo kitokie dar gyvendami Lietuvoje. Būtent šis cinizmas ir meilė pinigams netgi galėjo būti viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie apskritai emigravo. Aidis pateikė trečią versiją. Pagal jį tiek emigrantai, tiek Lietuvoje likusieji lietuviai mielai priglaustų papildomus pinigus sau. Tik emigrantai tai atvirai pripažįsta, o Lietuvoje likę tai neigia ir šį norą slepia netgi patys nuo savęs.

Aš valandą laužiau galvą: „už“ ar „prieš“? Paskui paskambinau į banką ir pasiteiravau ar buvusi darbovietė gali paimti pinigus iš mano sąskaitos be mano žinios, jei turi mano asmeninius ir banko sąskaitos duomenis. Pasirodo, kad gali. Tuomet aš greit apsisukau ir už valandos jau turėjau naują sąskaitą kitame banke, į kurią mikliai pervedžiau visus savo pinigus. Pinigų nusprendžiau negrąžinti.

Lengviausia yra pastebėti leksikos pasikeitimus. Šia prasme labiausiai keitėsi daiktavardžiai. Atsirado daug naujų ir praktiškai visi jie yra paimti pagal skambesį iš angliško atitikmens. Jiems pridedama lietuviška galūnė ir jie „paleidžiami“ į gyvenimą. Puikus pavyzdys yra žodis morkeičius. Jis skamba labai neblogai, tarsi būtų tikras lietuviškas žodis, tik jo prasmė yra gana netikėta, nei su morkomis, nei su keitimu neturinti nieko bendra. Būdvardžių nėra nei vieno, jie nepaprastai atsparūs. Žodyną pamažu pildau, tad tikėtina kad vis tik atsiras keletas. Veiksmažodžiai taip pat atsparūs, naujų tėra vos keli. Tipiški pavyzdžiai yra leiboriauti, bukinti. Jų daryba tokia pati kaip ir daiktavardžių – pagal originalaus žodžio skambesį.

Morfologijoje pasikeitimų nedaug. Kol kas į galvą šauna tik išpopuliarėjusi priesaga -ing: šopingas ir pan. Lietuviškos galūnės savo išskirtinės vietos kalboje nė neketina užleisti, nors Briusas Vilisas ir Džastinas Timberleikas ne vienam užsieniečiui kelia juoką. Tegul sau linksminasi. Man taip pat būna linksma, kai aš pagalvoju, kokios skurdžios jų kalbos raiškos priemonės, nes jie neturi galūnių. Juokai juokais, bet į kalbą ateina žodžiai be galūnių, pvz džypy, nors kol kas ir pamažu. Vadinasi teks labai tankiai naudoti prielinksnius ir šiaip susiaurės galimų prasmių laukas.

Su sintakse yra kiek kitaip nei su leksika. Sintaksės pokyčiai plika akimi nelabai matomi, jai reikia išsamesnės analizės. Svarbu tai, kad anglų kalba yra analitinė, o lietuvių – sintetinė. Matyt būtent dėl šios priežasties veiksmažodžiai yra tokie atsparūs. Vis tik akivaizdu, kad lietuvių emigrantų kalba pamažu įgauna vis daugiau analitinių požymių. Daug dažniau nei Lietuvoje veiksmui ar būsenai nusakyti naudojamos sudėtinės konstrukcijos su žodžiais „būti“, „turėti“, „daryti“, „gauti“: turėti gerą laiką vietoje linksmintis, daryti užsakymą/skambutį vietoje užsakyti/skambinti, gavau porą skambučių vietoje man porą kartų paskambino. Kalba daiktavardėja: šįvakar pas mus bus išgėrimas sakoma vietoje šįvakar mes išgersime, padariau du budėjimus vietoje budėjau du kartus ir pan.

Atverti Anglijos emigranto žodyną.

Tai jau ne pirmas mano bylinėjimasis su darbdaviu Anglijoje. Prieš gerą pusmetį buvau padavęs į teismą įdarbinimo agentūrą City Site Solutions. Joje dirbau dvi dienas, ir jie man turėjo sumokėti 205 svarus. Tačiau pinigų nesulaukiau. Ėmiau skambinėti jiems, ieškoti pinigų. Jie visada gražiai su manimi kalbėdavo, žadėdavo pervesti pinigus. Tačiau sulaukdavau savaitės galo, o pinigų vis nebūdavo. Aš jiems vėl skambindavau, jie man vėl pažadėdavo, kad jau šią savaitę tai būtinai pervers. Taip prabėgo mėnuo, paskui antras, atėjo ir trečias mėnuo. Anglijoje skundus darbo santykių teismui galima paduoti neilgiau kaip tris mėnesius. Taigi, suskubau ir padaviau juos į teismą. Agentūra sutiko išspręsti ginčą be teismo, sumokėjo beveik visą sumą 188 svarus. Sumokėjo irgi nelengvai, dalies pinigų nenorėjo mokėti, paskui visgi sumokėjo, bet apmokestino didesniais mokesčiais ir gavosi ne 205, o 188 svarai. Ką gi, atgavau bent jau tiek.

Anglijoje per du metus teko dirbti bent dešimtyje agentūrų ir septyniose kompanijose. Iš agentūrų tik viena vienintelė Breeze nuolatos mokėdavo pinigus sąžiningai. Kiti anksčiau ar vėliau (dažniausiai anksčiau) imdavo sukčiauti. Vieną savaitę trūkdavo penkių svarų, kitą jau penkiolikos. Didžiausi plėšikai buvo Coyle Personnel. Jei kitose agentūrose pradėjus ieškoti „pasiklydusių“ pinigų, jie dažnai atsirasdavo, kad ir ne visi, tai Coyle prapuolę pinigai beveik niekada neatsirasdavo.

Tokia yra įdarbinimo agentūrų politika. Visi darbuotojai imigrantai, dažnai nelegalai, neturi kam pasiskųsti. O jei ir dirba legaliai, angliškai dauguma temoka „statybinę“ anglų kalbą: „ateik čia, paimk šitą, nunešk ten“, kai sakoma ir rodoma pirštu ką ir kaip daryti. Ir netgi jei moka anglų kalbą pakankamai gerai, kad sugebėtų pateikti skundą, dauguma vengia už save kovoti, nes bijo prarasti darbą arba paprasčiausiai nesitiki, kad kažką galima pakeisti. Jie yra sistemos aukos ir visiškai nenori aukos vaidmens atsisakyti. Neturi nei drąsos, nei ryžto.

Dirbant kompanijose yra kiek kitaip nei agentūrose. Kompanijos rimčiau tvarko savo buhalteriją, todėl apgaudinėja mažiau. Ir vis tik nesklandumų pasitaiko, tiesa, dažniau dėl žmogaus klaidos, o ne dėl noro apgauti. Tik dvi kompanijos, kuriose esu dirbęs, sumokėjo visą algą be problemų: McDermott Bros ir John Reddington. Kitose yra prapuolę tai šimtas, tai du šimtai svarų. Ypač dažnai pinigai „prapuola“ išeinant iš darbo. Žmogus godus padaras ir yra linkęs apgauti savo artimą. Ypač jei jis yra darbdavys arba šiaip turi valdžią.

Anglijoje paduoti į teismą dėl su darbo santykiais susijusių problemų reikia dviem etapais. Pirmame etape reikia pabandyti išspręsti problemą geruoju. Visų pirma reikia nusiųsti darbdaviui laišką, prašymą tartis geruoju. Tai reikia suskubti padaryti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo situacijos, dėl kurios bylinėjamasi, pabaigos. Šis laiškas vadinamas Grievance Letter. Per 28 dienas darbdavys turi atsakyti į laišką ir bandyti išspręsti ginčą geruoju. Laišką reikia siųsti registruotu paštu, kad turėtumėte įrodymą, kad išsiuntėte ne per vėlai. Laiško formą ir tuščią blanką jums gali atsiųsti Citizen Advice Bureau – nemokamos teisinės pagalbos organizacija. Užsukite į artimiausią Job Centrą, ten gausite vietinio Citizen Advice Bureau numerį. Aš Rytų Londone skambinau numeriu 0845 450 2073. Papasakokite apie problemą, pasakykite, kad norite paduoti darbdavį į teismą ir norite gauti blanką kaip rašyti Grievance Letter. Jie atsiųs blanką ir šiaip visokios įdomios informacijos apie Anglijos teismus. Grievance Letter iš esmės atrodo maždaug taip: „aš esu toks ir toks, dirbau Jūsų kompanijoje nuo tada iki tada, mano alga buvo sutarta tokia ir tokia, dirbau tiek ir tiek laiko. Pagal mano paskaičiavimus turėjau gauti tiek ir tiek pinigų algos, bet gavau tiek ir tiek. Todėl siunčiu Jums šį Grievance Letter ir siūlau susitarti dėl problemos sprendimo būdo be teismo.“ Esmė paprasta, tik ten būna prikaišiota visokių teisinių terminų ir įstatymų pavadinimų. Nusiuntus Grievance Letter, reikia palaukti 28 dienas. Aš du kartus bylinėjausi ir abu kartus darbdavys į Grievance Letter nieko man neatsakė. 28 dieną po išsiuntimo žengiame į antrąjį etapą.

Antrajame etape toliau viskas paprasta. Einame į Employment Tribunal www.employmenttribunal.gov.uk svetainę. Ten spaudžiame “Claim form (ET1) online for individual cases“, užsiregistruojame, užpildome anketą: vardą, pavardę, adresą ir pan. Trumpai, bet tiksliai aprašome situaciją. Paminime, kad išsiuntėme Grievance Letter ir palaukėme 28 dienas. Jie priima skundą, ir paskiria teismo dieną. Tada į ginčą įsijungia kita organizacija – ACAS (Advisory, Conciliation and Arbitration Service) www.acas.gov.uk. Ji jus susiranda pati, nieko daryti nereikia. Ji veikia kaip tarpininkas. Paskambins jums, paskambins darbdaviui, siūlys ieškoti sprendimo. Man jie visada labai padėdavo. Pagrindinis jų darbas – įtikinti darbdavį, kad jūsų ketinimai rimti. Manau, kad ne vienas iš mūsų, būdami nuskriausti kokios nors didelės kompanijos, bent jau mintyse pagrasindavome „paduosiu aš juos visus į teismą“ ir tik nedaugelis iš tiesų į teismą paduodavome. ACAS įtikina darbdavį, kad viskas labai rimta, kad procesas prasidėjo. Aš nei karto iki pačio teismo taip ir nebuvau nuėjęs, nes visada ACAS įtikindavo darbdavį sumokėti pinigus.

Darbas buvo labai sunkus fiziškai, vienas iš sunkiausių statybų darbų. Tvirtindavau plienines konstrukcijas, kurias vėliau betonuotojai užpildavo betonu. Dariau pamatus, sienas, perdengimus, kolonas. Pamažu „užaugindavau“ visą pastatą. Visur, kur tik pastate yra betonas – pvz, betoninė siena, kolona – betono viduje, kad konstrukcija būtų tvirtesnė, yra priraizgyta plieno strypų. Juos sutvirtinti tam tikra tvarka ir buvo mano darbas.

Darbe galvoti daug nereikėjo. Kai pramokau suprasti brėžinius, galvoti tereikėdavo tik kokio storio plieną paimti, kokio ilgio strypus atpjauti ir kokiais tarpais kur išdėlioti. Kol nesuprasdavau brėžinių, nereikėjo nei tiek. Tampydavau plieno strypus ant peties ir su specialiomis replėmis sukdavau vielą kiaurą dieną.

Labai gražiai matosi plienas. Šioje nuotraukoje atsiskleidžia visas styl fikserio darbo žavesys. Darbas paprastai manęs nežavėjo, nes dirbant reikia nuolatos būti pasilenkus – stovėti ant plieno ir pasilenkus rankomis sukti vielą. Daugelis styl fikserių į senatvę neišvengia radikulito, nes dirba nuolatos pasilenkę nesvarbu koks oras, saulei šviečiant, lietui lyjant, rytą vakarą, žiemą vasarą, sningant sodams, riešutams byrant…

Bet kartais būdavo retų akimirkų, kai man patikdavo styl fikseriauti. Tos akimirkos būdavo, kai po kelių sunkaus ir alinančio darbo dienų mūsų brigada baigdavo konstruoti tam tikrą pastato sekciją ir būdavo galima atsipūsti. Tuomet, kai viskas būdavo paruošta betonavimui ir visi laukdavo kol atvažiuos betonuotojai, statybų aikštelėje darbai aprimdavo, išnykdavo ta nuolatinė skuba, kuri būdavo ypač sustiprėjusi prieš pabaigą. Darbinkai prisėsdavo, užsirūkydavo. Tuomet aš žiūrėdavau į baigtą darbą ir jausdavo šiltą pasididžiavimą, kad štai aš, savomis rankomis statau tokį didelį ir aukštą namą.

Bedirbant Battersea Park nugriuvo kranas. Išgirdau baisų triukšmą, pakeliu akis – kranas krenta. Tiesiog perlūžo per pusę stiebas. Krano strėlė nukrito išsikišusi keliasdešimt metrų už statybos teritorijos. Du žmonės žuvo. Apskritai statybos gana pavojinga vieta. Traumos statybininkus lydi nuolatos. Tai vienam pajudėjęs plieno strypas kelio girnelę numuša, kitam atitrūkęs trosas per smilkinį užvažiuoja. O ant trečio kranas nukrenta.

2007 liepa, Finsbury Park. Paskutinės mano statybos. Už mano nugaros matosi būsimos „grindys“, kol kas tik plieninė konstrukcija. Apskritai, tai džiaugiuosi, kad teko padirbėti statybose, kad dirbau styl fikseriu, bet labiausiai džiaugiuosi tuo, kad daugiau ten nebegryšiu. Jau girdžiu permainų vėją. Listen to the wind of change, dainavo Scorpions.