dovydas.sankauskas.lt

Esu idėjinis piratas. Piratauju iš idėjos ir piratavimą visaip skatinu. Manau, kad menas priklauso liaudžiai. Knygos, filmų įrašai, muzikos įrašai, o taip pat ir paveikslai, skulptūros, vienu žodžiu, visas menas turi būti viešai prieinamas ir nemokamas. Muziejai ir galerijos privalo būti nemokami, kaip kad nemokamos yra bibliotekos. Privatūs muziejai ir galerijos tegu sau žinosi, bet valstybiniai – nemokami ir laisvai prieinami visuomenei. Pinigų už bilietą negalima imti daugiau, negu kainuoja pačių bilietų spausdinimas. Valstybė privalo atverti meno duris savo piliečiams ir šalies lankytojams.

Gyvas meno kūrinio atlikimas be jokios abejonės turi būti mokamas dalykas. Muzikos koncertai, šokis, teatras, kino salės, įvairūs festivaliai ir t.t. tekainuoja tiek, kiek organizatoriai paprašys. O kopijos – tai jau kas kita. Gražiai išleistos knygos, CD/DVD/HD filmai ir muzika firminėse dėžutėse taip pat turi būti mokami, bet jų kaina neturi labai smarkiai skirtis nuo savikainos, t.y. pelno marža nedidelė. Rinka, be jokios abejonės, privalo būti laisva ir niekas negali nurodinėti verslininkams po kiek ką pardavinėti. Kopijų kaina pati savaime nusistovės nedidelė, nes virtualios kopijos (skaityk: „piratinės“) privalo būti nemokamos! Legaliai nemokamos!

Manau, kad visada atsiras tokių meno mylėtojų kaip Mindaugas ir Paulickas, perkančių gražiai išleistas kopijas. Aš ir pats mielai perku patinkančius lietuvių autorių muzikos albumus, kuriuos, žinoma, jau iš anksto būnu perklausęs nemokamai. Jei man kūrinys patinka, aš mielai paremiu atlikėją nusipirkdamas kopiją originalioje pakuotėje. Turiu nusipirkęs apie 20 lietuviškų albumų.

Bet svarbiausia yra tai, kad vadinamosios „piratinės“ kopijos privalo būti nemokamos. Liaudis turi turėti teisę legaliai atsišviesti knygą, nusikopijuoti dainą, atsisiųsti filmą. Žinau jau ne vieną menininką, leidžiantį (ir skatinantį) siųstis savo kūrinius nemokamai: rašytojas Paolo Coelho, grupės Dr. Green, Skylė ir Aquarium, kurios lyderis Borisas Grebenščikovas yra pasakęs: „Я считаю, что искусство должно принадлежать народу“ (iš čia ir antraštė). Jų vienetai, bet pamažu daugėja. Nesu tikras, bet lygtai grupė Radiohead irgi duoda atsisiųsti savo naujausią albumą nemokamai.

Siųskitės, skaitykite, klausykitės, žiūrėkite meną nemokamai. Kol kas tik pogrindyje, deja.

Perskaičiau bernardinai.lt pateiktą 2008 sausio 29 d. Seimo pokalbių stenogramą. Antrą kartą gyvenime skaičiau Seimo stenogramą. Buvo nepaprastai įdomu. Stenogramos paantraštėje bernardinai skelbia: „Mūsų įsitikinimu, ji leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą ir galbūt padės geriau pažinti Lietuvos politikus. Renkantis rudenį, tai labai svarbu.“ Po galais, kaip puikiai man pavyko susipažinti su kai kuriais Lietuvos politikais! Stenograma buvo labai ilga, seimūnai diskutavo pusę dienos. Dvi valandas skaičiau neatsitraukdamas. Tiek emocijų! Skaičiau, kaip vienas po kito buvo pateikiami labai normalūs pasiūlymai, ir kaip niekšiškai jie visi vienas po kito buvo sukirsti!

K. Čilinskas

Pirmasis buvo K. Čilinkso iš Tėvynės Sąjungos frakcijos įstatymo projektas apie tai, kad atominę elektrinę reikia statyti viską suplanavus, paskelbus viešus, atvirus ir skaidrius tarptautinius konkursus. Dalį elektrinės (tuos garsiuosius 38%) parduoti viešame tarptautiniame konkurse, o ne dovanoti Vilniaus Prekybai be konkurso ir nemokamai. Socialdemokratų ir darbiečių dauguma jis nubalsuotas „prieš“, o pasiūlymas projektą pataisyti buvo visiškai atmestas ir K. Čilinsko projektas keliavo tiesiai į šiukšlių dėžę. Beje, kaip tik K. Čilinskas man aiškiausiai ir paaiškino Liūto trūkumus.

P. Gražulis

Antrasis buvo P. Gražulis iš Tvarkos ir Teisingumo frakcijos. Jo labai emocingai pristatyto pasiūlymo esmė tokia: nutraukti prasidėjusią sumaištį, atmesti prieš pusmetį priimtą prastai parengtą atominės eletrinės įstatymą ir pradėti viską nuo švaraus lapo. Pasiūlymą socialdemokratai atmetė, pasiūlymo taisymą taipogi atmetė ir P. Gražulio projektas nukeliavo paskui K. Čilinsko projektą tiesiai į šiukšliadėžę.

A. Kubilius

Trečiasis buvo A. Kubiliaus iš Tėvynės Sąjungos pasiūlymas, kuriame jis siūlė grįžti prie derybų su Vilniaus Prekyba. Tiesa sakant, pasiūlymo iki galo nesupratau, nes iš pristatymo nesupratau, ką jis ten siūlo. Minėjo savo jau buvusius pasiūlymus ir pasiūlymų pakeitimus, kurių nežinant sunku suprasti apie ką jis kalbėjo. A. Kubiliaus siūlymo esmė buvo grįžti prie derybų ir aiškiau įstatymiškai atskirti tarpines derybas, derybų rezultatus ir rezultatų tvirtinimą. Tai buvo ne įstatymo pasiūlymas, o tik pasiūlymas svarstyti toliau. Pasiūlymas buvo priimtas.

Z. Balčytis

Vėliau sekė ketvirtasis pasiūlymas, šį kart „už“ Liūtą. Jis buvo socialdemokrato Z. Balčyčio, to paties, kurio sūnus buvo teisiamas už dokumentų klastojimą ir Europos Sąjungos lėšų plovimą, bet teisme neaiškiai išsisuko (buvo nerasta nusikaltimo sudėties). Ponas Z. Balčytis, kaip ir priklauso G. Kirkilo draugui, bandė prastumti projektą, kuriame siūlė iš anksto pritarti dar nepasibaigusioms deryboms ir jų rezultatams. Tos derybos vyko pažeidžiant dabartinius įstatymus (jas vedė Socialdemokratų vyriausybė). Toks Z. Balčyčio siūlymas pripažinti rezultatus, kurių dar nėra, prieštarauja sveikam protui. Z. Balčytis bandė tokiu nutarimu įvelti dar daugiau sumaišties, taip palikdamas daugiau erdvės Vilniaus Prekybai ieškant įstatymų spragų ir kabliukų. Tik P. Auštrevičiui, E. Klumbiui ir S. Pečeliūnui visiškai sudirbus Balčytį, kilo nepasitenkinimas tarp jo paties bendražygių (P. Vilkas iš Darbo partijos pasisakė prieš) ir jo pasiūlymas buvo šiaip ne taip atmestas. Beje, buvo palikta teisė Z. Balčyčiui jį patobulinti.

R. Šukys

Paskutinysis, penktasis, buvo R. Šukio iš Liberalų ir Centro Sąjungos pasiūlymas. Tai buvo rimčiausiai pristatytas pasiūlymas. Jau vien kiek duoda raiški ir sklandi R. Šukio minčių dėstymo tvarka! Jo logiški ir racionalūs argumentai! Nepalyginsi su A. Kubiliumi, kuris kiekvieną sakinį pradeda penkis kartus ir kiekvieną kartą skirtingai, ir nei karto logiškai neužbaigia. Arba su jaustukų, šauksmininkų ir liepiamosios bei geidžiamosios nuosakos pilna P. Gražulio kalba, kuri, nors ir būdama emocinga, nesukelia tokio įspūdžio kaip griežta ir nuosekli Šukio logika. Apie rėksmingą ir egocentrišką B. Vėsaitę net nėra ko kalbėti!

R. Šukio pasiūlymo esmė buvo pakeisti Leo LT kūrimo tikslą iš pelno siekimo į tarnavimą visuomenės naudai, paskirti jo kūrimui griežtesnę kontrolę ir priderinti prie Europos Sąjungos aktų. Todėl reikia atsiimti kai kuriuos ankčiau priimtus neaiškius ir dviprasmius įstatymų projektus. R. Šukys siūlė iš pradžių priimti derybinę poziciją, o tik paskui pradėti derėtis. Ir ką jūs sau manote, pasiūlymas buvo atmestas! Jį atmetė Socialdemokratai, Darbiečiai, Valstiečiai ir Socialliberalai.

Kas valdo Lietuvą

Tarp balsavimų buvo daugybė rietenų, nuoskaudų ir santykių aiškinimosi. Socialdemokratas B. Bradauskas balsuodamas nuolat paspausdavo ne tą mygtuką (kas tokį nevykėlį galėjo išrinkti?). Darbietis A. Bosas vis taikydavo prabalsuoti už nesančius savo kolegas. Tikrai retas įžūlumas! Neveltui su V. Uspaskichu ranka rankon kerta, jie tikrai vienas kito verti.

Esu tikras, kad jau pernelyg ilgai Kirkilas kirkinasi su Liūtais. Kaip po tokių Seimo sesijų kažkam dar gali atrodyti, kad Seimas nėra korumpuotas? Beje, pati Seimo sesija buvo neeilinė, sušaukta Vilniaus Prekybos reikalams spręsti. Kas valdo Lietuvą? Siūlau paskaityti visą posėdžio pokalbių stenogramą. Ruduo artėja. Reikės rinktis už ką balsuoti. Tauta privalo žinoti ją pardavusius didvyrius.

Netiesa, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė neremia Lietuvos mokyklų. Dar ir kaip remia! Penkioms mokykloms skiria po 1 litą! Šis ministro pirmininko G. Kirkilo ir švietimo ministrės R. Žakaitienės nutarimas man ypač patinka. Jame puikiai matyti valstybės prioritetai. Jis veikia kaip veidrodis Kokto filme – žvelgiant į jį matyti kur kas giliau nei glūdi paviršiuje. Panašų pojūtį esu patyręs per A. Zuoko oranžinių dviračių akcijos pirmąją dieną. Iš anksto paskelbus apie akciją, visuomenėje vyko karšti ginčai, pavyks akcija ar ne. Tuomet nemokamam pasivažinėjimui skirti dviračiai per tris dienas miestelėnų buvo išsidalinti po namus, sumesti į upę ar paprasčiausiai sukapoti kirviais. Po tokių akcijų ir nutarimų sąmonė atsisako tikėti realybe, nors realybės tikrumą garantuoja visi pojūčiai.

Visas nutarimo tekstas:

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

NUTARIMAS
DĖL VALSTYBĖS TURTO INVESTAVIMO Į VIEŠĄSIAS ĮSTAIGAS

2006 m. spalio 24 d. Nr. 1049

Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 54-1492; 2002, Nr. 60-2412; 2006, Nr. 87-3397) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 68-1633; 2004, Nr. 25-752) 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Nustatyti, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis finansinis turtas – 5 litai iš Švietimo ir mokslo ministerijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų – kaip valstybės, kuriai atstovauja Švietimo ir mokslo ministerija, įnašas perduodamas šioms viešosioms įstaigoms:

Elektrėnų profesinio mokymo centrui – 1 litas;
Kauno mechanikos mokyklai – 1 litas;
Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokyklai – 1 litas;
Kuršėnų politechnikos mokyklai – 1 litas;
Raseinių technologijos ir verslo mokyklai – 1 litas.

Ministras Pirmininkas
Gediminas Kirkilas

Švietimo ir mokslo ministrė
Roma Žakaitienė