dovydas.sankauskas.lt

Išlaikiau dar vieną Cisco egzaminą (ARCH 642-873). Tai buvo paskutinis egzaminas CCDP sertifikatui gauti, po egzamino iškart gausiu sertifikatą. Egzaminui ruošiausi apie porą mėnesių, paskutinį mėnesį kasdien tam skirdamas po 10 valandų. Šis egzaminas buvo vienas lengvesnių, nes nereikėjo mokytis jokių naujų komandų ar techninių subtilybių ar smulkmenų. Tačiau jis buvo sunkus, nes jame nagrinėjamai teorijai suprasti techninius dalykus buvo būtina jau žinoti iš anksto.

Ruošdamasis perskaičiau 4 knygas:

• 1. Top-Down Network Design, 2nd Edition by Priscilla Oppenheimer ISBN-10: 1-58705-152-4; ISBN-13: 978-1-58705-152-4; Published: May 27, 2004;
• 2. Optimal Routing Design by Russ White, Alvaro Retana, Don Slice ISBN-10: 1-58705-187-7; ISBN-13: 978-1-58705-187-6; Published: Jun 7, 2005;
• 3. Designing Cisco Network Service Architectures (ARCH) (Authorized Self-Study Guide), 2nd Edition by Keith Hutton, Mark Schofield, Diane Teare ISBN-10: 1-58705-574-0; ISBN-13: 978-1-58705-574-4; Published: Dec 24, 2008;
• 4. CCDP ARCH Quick Reference (Digital Short Cut) by Kevin Wallace, Michael Watkins ISBN-10: 1-58705-499-X; ISBN-13: 978-1-58705-499-0; Published: Oct 26, 2007;

Pirmoji knyga labai patiko. Autorė pateikė labai sistemingą požiūrį į tinklų projektavimo metodiką. Nors ir paminėdama daug smulkmenų, autorė lengvai sugebėdavo atsiplėšti nuo žemės ir pažvelgti į tinklų projektavimą iš paukščio skrydžio. Iš pradžių pamaniau, kad ši knyga beviltiškai pasenusi, nes radau paminėtas tokias technologijas, kaip AppleTalk ir Token Ring. Paprastai knygas, kuriose aptinku rekomendacijas Token Ring keisti į Ethernet, o šakotuvus (hub) keisti į komutatorius (switch), metu lauk net neskaitęs. Tokioms knygoms vieta nebent muziejuose, Interneto eros priešaušrio skyriuje. Tačiau Priscilla Oppenheimer sumaniai panaudoja savo gilias istorines technologijų žinias aiškindama dabarties technologijas. Pavyzdžiui, nustebau supratęs, kad vis dar tebetobulinamo IPv6 protokolo technologijos jau kadų kadaise egzistavo AppleTalk ir CLNS protokoluose. Kaip sakė filosofas: nežinantys istorijos yra priversti ją kartoti.

Antroji knyga patiko ne mažiau, o gal netgi dar labiau už pirmąją. Knygos tema kur kas siauresnė, tačiau išnagrinėta labai giliai. Jautėsi didžiulė autorių kolektyvo erudicija. Visi autoriai aktyviai dalyvauja IETF kurdami naujus Interneto technologijų standartus (RFC). Jaučiu, kad apie maršrutizavimą dabar žinau daugiau. Tiksliau pasakius, žinau kiek dar daug nežinau. Pasižiūrėjau interviu su Russ White’u, vienu iš knygos autorių. Į klausimą: „ko reikia norint tapti geru kompiuterių tinklų projektuotoju“, Russ White’as atsakė: „Get as much experience as possible“. Visuomet pasąmoningai jaučiau, kad būtent to aš ir siekiu. Išreikšdamas tai tiesiai šviesiai, White’as man padėjo aiškiau suformuluoti savo tikslą. Perfrazuosiu Leniną: „Įgykite patirties, patirties ir dar kartą patirties“. Tik taip galėsiu tapti geras kompiuterių tinklų projektuotojas.

Trečioji knyga buvo oficialus egzamino vadovėlis, bet ji buvo itin nuobodi. Vos prisiverčiau perskaityti. Paskutinė, ketvirtoji, knyga buvo tiesiog graži ir kompaktiška trečiosios santrauka.

Su CCDP sertifikatu kišenėje esu pasiruošęs užkariauti naujas karjeros aukštumas. Profesijos sertifikatų turiu pririnkęs jau visą pluoštą, tiek Cisco, tiek visokių kitokių. Įdomu, ar šis ne toks jau ir plonas popierių pluoštelis padės man susirasti gerą darbą pasaulinės krizės akivaizdoje.

Išlaikiau Cisco CCNP sertifikatą. Jam gauti reikėjo išlaikyti keturis egzaminus – BSCI (642-901), BCMSN (642-812), ISCW (642-825) ir ONT (642-845). Egzaminus buvo galima laikyti bet kokia tvarka. Pasinagrinėjęs kokia kiekvieno egzamino apimtis, laikiau juos vieną po kito nuo sunkiausio iki lengviausio tokia tvarka: BSCI, ISCW, BCMSN ir ONT. Sunkiausias buvo pats pirmasis – BSCI. Jam pasiruošti užtrukau tris mėnesius, o paskutiniajam ONT pasiruošiau per nepilnas tris savaites. Iš viso užtrukau penkis mėnesius.

Ruošdamasis pirmajam egzaminui laiko mokslams turėjau labai nedaug. Buvau ką tik pradėjęs naują darbą. Įsidarbinau VoIP sistemų administratoriumi vienoje didžiausių Anglijos telekomunikacijų bendrovių. VoIP srityje buvau dar naujokas, tad teko labai daug mokytis, kad sugebėčiau atlikti savo tiesiogines pareigas. Sėdėdavau darbe po darbo iki 10 valandos vakaro, stengiausi perprasti VoIP. Mokytis CCNP tiesiog nebuvo laiko. Ruošimuisi egzaminui skirdavau tik po 1-2 valandas prieš miegą.

Netrukus darbe įgudau su užduotimis susidoroti lengviau. Netgi pakilau pareigose – tapau VoIP sistemų architektas. Tačiau vis tiek darbe pasilikdavau ilgėliau: ruošiausi egzaminui, todėl kartais likdavau netgi iki pirmos ar antros valandos nakties. Darbe susiradau draugą ir bendramintį – negrą iš Siera Leonės. Su juo iš nenaudojamų atsarginių kompiuterių tinklo įrenginių darbe susikonstravome laboratoriją ir ten kas vakarą eksperimentuodavome iki vėlumos, nagrinėdavome įvairias technologijas.

Atsikrausčiau gyventi arčiau darbo – gyvenau viso labo už 7 minučių kelio pėsčiomis. Pietauti eidavau namo. Londone tai tiesiog nerealu, nes čia žmonės paprastai iki darbo važiuoja valandą, dvi, kartais ir daugiau. O aš tik 7 minutes. Sutaupytą laiką skirdavau mokymuisi.

Per penkis mėnesius praktiškai neturėjau nei vienos išeiginės dienos. Kai išlaikiau pirmąjį egzaminą – tai buvo vėlyvą šeštadienio rytą – tą pačią dieną po pietų jau sėdėjau namie su knyga rankose, nedelsdamas pradėjau ruoštis antrajam egzaminui. Jam užtrukau apie mėnesį. Trečiajam ir ketvirtajam egzaminams pavyko pasiruošti per rekordiškai trumpą laiką – maždaug po tris savaites kiekvienam egzaminui. Tuomet buvo Kalėdų laikotarpis, todėl tris savaites (savaitę prieš Kalėdas, savaitę tarp švenčių ir savaitę po Naujųjų metų) darbe dirbti beveik nereikėjo. Mokymuisi galėjau skirti visas darbo ir visas poilsio valandas. Kolegos darbe pliekdavo žaidimą Unreal Tournament, o aš pliekiausi su vadovėliais. Trečiąjį egzaminą išlaikiau gruodžio 31 d. 21 val. vakaro, likus trims valandoms iki Naujųjų metų. Sausio viduryje išlaikiau paskutinį, ketvirtąjį egzaminą ir voilà! tapau CCNP sertifikuotas kompiuterių tinklų administratorius.

Kiek man tai kainavo:

• Per praėjusius pusę metų visiškai nemačiau aplinkinio pasaulio. Nepastebėjau kaip prabėgo vasara, ruduo ir žiema.
• Paprastai aš mėgstu bent po valandą per dieną – o savaitgaliais net po dvi! – praleisti virtuvėje prie puodų ir keptuvių. O per paskutinį pusmetį nei kart negaminau. Valgydavau restoranuose arba, kaip kad čia, Anglijoje, populiaru, pirkdavau maistą valgyklėlėse išsineštinai namo. Sukramtydavau skaitydamas knygą.
• Pusę metų visiškai nebendravau su žmonėmis. Išskyrus, aišku, draugelį negrą iš Siera Leonės. Su juo laboratorijoje prisibendraudavau nemažai.
• Nustojau treniruotis maratonui. Vietoje įprastinių 10 – 20 km per dieną aš geriausiu atveju tebėgiodavau vos vieną kartą per savaitę. Net pilvukas jau ėmė augti. Gerai, kad kol kas tik aš vienas apie tai težinau, tad gal dar pasitaisysiu.

Taigi, egzaminai išlaikyti, sertifikatas jau kišenėje, dabar beliko įgyvendinti kitą plano dalį – susirasti sugebėjimus atitinkantį darbą. Tik prieš tai ketinu išlaikyti dar du Cisco egzaminus. Vienas iš jų yra ARCH (642-873), o kitas – QOS (642-642). Išlaikęs pirmąjį iš kart gausiu CCDP sertifikatą, o antrasis bus reikalingas CCIP sertifikatui gauti. Pastarąjį egzaminą (QOS 642-642) ketinu laikyti sekančią savaitę. Turėtų būti nesunku, nes jo medžiaga 80% sutampa su paskutinio laikyto egzamino (ONT 642-845) medžiaga.

Jaučiuosi pavargęs. Bet lietuvių liaudies išmintis sako: „be noragų nebus pyragų“ ir „mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“.

Anglijoje kelis mėnesius „nešiojau lyfletus“. Taip buvo vadinamas skrajučių ar reklaminių lapelių nešiojimo darbas. Sakyčiau, kad tai vienas iš labiausiai varginančių darbų, kiek man yra tekę dirbti. Darbas nebuvo sunkus fiziškai, bet jis mane tiesiog gniuždė morališkai.

Mus „įmonės savininkas“ paimdavo 6 ryto iš sutarto taško su krovininiu mikriuku. Susėsdavome ant grindų, slėpdami galvas, kad mūsų nepamatytų iš pravažiuojančių mašinų. Saugojomės policijos, nes krovininiame mikriuke žmonių, be jokios abejonės, vežioti negalima. Mūsų būdavo 6-7 žmonės. Nuveždavo mus į rajoną, kuriame turėjome mėtyti lapukus. Prisikraudavome į kuprinę lapukų ir eidavome nuo namo prie namo, nuo durų prie durų ir pro kiekvienas pašto dureles įmesdavome po lapuką. Per dieną turėjome išmėtyti po 1000 lapukų, tokia buvo dienos norma. Lapelis „reklamavo“ labdaros organizaciją, kuri prašė paaukoti drabužių skurstančioms šeimoms, turinčioms nepagydomai sergančių vaikų. Tik jokia labdaros organizacija, be abejo, neegzistavo.

Ant lapuko būdavo užrašyta diena, kurią „labdaros organizacija“ atvažiuos rinkti drabužių. Žmonės sudėdavo labdarai skirtus drabužius į maišą, užlipindavo tą patį lapuką ant viršaus ir išnešdavo maišą į gatvę. Paprastai rinkimo diena būdavo numatyta už dviejų dienų. Jei lapukus mėtydavome trečiadienį, tai rinkimo diena būdavo penktadienis. 1000 lapukų aš išnešiodavau maždaug per 6-7 valandas, patyrę nešiotojai sugebėdavo apsisukti per 4-5 valandas. Per tą laiką „įmonės savininkas“ nuvažiuodavo į tą rajoną, kuriame lapukai buvo išmėtyti prieš dvi dienas ir rinkimo diena buvo numatyta šiai dienai. Jis sukraudavo maišus su labdara į mikriuką ir tada surinkdavo mus, lapukų nešiotojus. Mes užsiropšdavome ant maišų, kurių kartais būdavo prikrauta iki pat lubų, ir gulėdami ant jų parvažiuodavome namo.

Bemėtant lapukus žmonės dažnai mus vydavo nuo durų šalin. Čia Anglijoje kasdien į kiekvienus namus prineša didžiulį kiekį visokių lankstinukų ir reklamos, todėl užmatę eilinį lapukų nešiotoją žmonės paprastai nepraleidžia progos pareikšti savo nuomonės apie jiems brukamą nepageidaujamą šlamštą. Vieni paprasčiausiai pabumbėdavo ir demonstratyviai išmesdavo lapuką į šiukšlių dėžę, bet buvo ir tokių, kurie ištraukę gautą lapuką, vydavosi mane per visą gatvę ir įkišdavo lapuką atgal į rankas.

Darbas visada buvo gryname ore, nesvarbu ar saulėta, ar lyja, ar vėjuota. Lapukus nešiodavome gyvenamuosiuose kvartaluose, visą darbo dieną, todėl buvo problema su tualetu. Jo paprasčiausiai nebuvo. Reikalui prispyrus tekdavo ieškotis degalinės su tualetu arba kokio nors McDonaldo.

Nelegalių lietuviškų „labdaros organizacijų“ yra pilna Anglija, todėl nuolatos sutikdavome konkuruojančios „firmos“ lapukų nešiotojų. Tokie susitikimai būdavo ypač nemalonūs. Mums algą mokėdavo už išnešiotą lapukų normą, o savininkas pelną gaudavo už surinktų drabužių svorį, todėl konkurentai, renkantys labdarą tame pačiame rajone, jam būdavo visiškai nenaudingi. Dėl maišų vykdavo nebylios kautynės. Konkurentai nurinkinėdavo mūsų firmai paliktus maišus, o mūsų firma nurinkinėdavo jų.

Buvo sukurtos specialios taisyklės, kaip elgtis sutikus konkurentą. Jokiu būdu nebuvo galima jo užkalbinti, sakyti kuriai dienai planuojamas rinkimas, rodyti lapuką ir pan. Reikėdavo kuo greičiau nešti kudašių iš to rajono. Tam buvo sukurta ištisa metodika. Sutikęs kolegą lietuvį, tokį patį varguolį lapukų mėtytoją, užuot draugiškai ir linksmai dirbęs kartu, aš turėdavau slapukauti ir sprukti nuo jo, o jis savo ruožtu sprukdavo nuo manęs – nerašytos profesinės taisyklės buvo bendros visiems. Su savimi turėjau smulkius rajono žemėlapius. Juose pažymėdavau vietą, kurioje sutikau konkurentą. Tuomet slėpdamas pėdsakus eidavau iš to rajono lauk. Būtinai turėdavau pereiti bent vieną pagrindinę gatvę arba geležinkelį.

Kai po dviejų dienų ateidavo rinkimo diena, mūsų firmos mikriukas važiuodavo į žemėlapyje pažymėtą vietą, kurioje buvo sutiktas konkurentas ir bandydavo pirmas nurinkti konkurento maišus. Šita operacija vadinosi „kirsti“. Jei pavykdavo pirmam „nukirsti“ konkurentą, savininkui būdavo sėkminga diena. Jei konkurentas jį „nukirsdavo“ pirmas – būdavo nesėkminga.

Aš, paprastas lapukų nešiotojas, visiškai nebuvau suinteresuotas bėgioti nuo konkurentų po visą žemėlapį. Finansiškai man tai visiškai nebuvo naudinga, nes man mokėdavo už nustatytą lapukų dienos normą – 1000 lapukų per dieną. O sutikus konkurentą kartais tekdavo visą valandą kulniuoti į kitą žemėlapio galą, kuriame dažnai paaiškėdavo, kad ten lapukus jau mėto trečias konkurentas. Tad jau po poros savaičių susikūriau savo sistemą. Pamatęs konkurentą aš laikydavausi nurodytos metodikos ir eidavau į kitą žemėlapio galą, bet visada šveisdavau vieną kitą šimtą lapukų į krūmus, kad būtų mažiau darbo. „Įmonės savininkas“ rinkdamas maišus kartą netgi buvo radęs mano išmestus lapukus.

„Įmonės savininkas“ rašau kabutėse, nes jokia įmonė iš tiesų neegzistavo, kaip neegzistavo ir skurstančios šeimos su nepagydomais vaikais. Labdarai surinkti drabužiai būdavo vežami parduoti į dėvėtų drabužių parduotuves į Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą ir kitas panašaus lygio šalis. Pamenu, kol mokiausi mokykloje, mūsų šeimoje drabužiai dažnai irgi būdavo perkami dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tad dėl skurstančių šeimų „labdaros firma“ gal ir nebuvo visiškai neteisi, tačiau dėl nepagydomų vaikų esu linkęs abejoti.

Nelegali buvo visa veikla nuo A iki Z. Mums už darbą mokėdavo net mažiau negu numatytas minimumas. Mums mokėdavo tik 35 svarus, kai minimali alga Anglijoje buvo 44 svarai per dieną. Žinoma, jokių mokesčių, jokių socialinių garantijų. Nuo 7 ryto mindavome nesustodami – nuo durų prie durų. Per darbo valandas nueidavome apie 20 kilometrų, žiūrint koks rajonas. Jei namai stovėdavo tankiai vienas prie kito, būdavo lengviau. Tačiau būdavo tokių rajonų, kur namas nuo namo buvo dideliu atstumu, patys namai buvo didžiuliai, prie kiekvieno namo būdavo erdvus kiemas, keli garažai, automobilių aikštelė, kartais netgi fontanai. Tokius rajonus vadindavome „parkais“. Juose per dieną sukardavome apie 30 kilometrų. Parkų, be abejo, niekas nemėgo.

Mane labiausiai šitame darbe nustebino tai, kad turtuoliai labdarai beveik niekada nieko neduodavo. Prastesniuose rajonuose, kuriuose gyveno varguomenė, surinkdavome žymiai daugiau labdaros nei iš turtingų rajonų. Vargšus remia tik kiti vargšai. Varguomenė remia pati save. Iki šiol negaliu suprasti kodėl turtingesni yra linkę mažiau atjausti vargšus. Galbūt tai, kad jie tokie nejautrūs kitiems ir lėmė, kad jie tapo turtingi? O skurdžiai dėl to ir skurdžiai, kad yra linkę viskuo dalintis su kitais?

Turbūt niekada taip nesidžiaugiau išėjęs iš darbo kaip po šio. Skelbimai a la „darbas lyfletų nešiotojams“ iki šiol mane nupurto. Pradirbau ten beveik tris mėnesius. Kol vieną dieną, perėjęs geležinkelį, išėjau namo.

Prieš kelis mėnesius padaviau į teismą buvusį darbdavį Ground Construction Ltd. dėl nesumokėto atlyginimo. Ir šiandien jau yra rezultatai – jie man pasiūlė taikytis be teismo ir sumokėti pusę mano reikalaujamų pinigų. Aš iš jų reikalavau 564 svarų. Iš pradžių jie kelis mėnesius atsikalbinėjo, sakė, kad jie man nieko neskolingi. Pateikiau jiems savo skaičiavimus ir šiandien jie pasiūlė sumokėti 300 svarų be teismo. Akimirką padvejojau ir sutikau. Sutikau, nes teisme įrodyti savo tiesą būtų buvę ne taip ir paprasta. Nesumokėta pinigų suma susidarė, nes man buvo nesumokėję už tris dienas visiškai, ir be to atlyginimą skaičiuodavo tik 100 svarų per dieną, o buvo žadėję 110. Dėl atlyginimo buvome sutarę tik žodžiu, sutartyje atlyginimas nebuvo įrašytas, todėl teisme būtų buvęs tik mano žodis prieš jų žodį. Manau, kad teisme būčiau laimėjęs, bet dėl dviejų šimtų svarų viršaus patingėjau bylinėtis iki galo. Be to, 300 svarų gausiu jau netrukus, o bylinėjimasis dėl visų 564 svarų truktų dar mažiausiai bent mėnesį. Jei per vieną posėdį ginčo neišspręstumėme, tai kitas posėdis būtų paskirtas po trijų keturių mėnesių. Taigi, nusprendęs, kad geriau žvirblis saujoje, negu briedis lankoje, sutikau su jų pasiūlymu.

Tai jau ne pirmas mano bylinėjimasis su darbdaviu Anglijoje. Prieš gerą pusmetį buvau padavęs į teismą įdarbinimo agentūrą City Site Solutions. Joje dirbau dvi dienas, ir jie man turėjo sumokėti 205 svarus. Tačiau pinigų nesulaukiau. Ėmiau skambinėti jiems, ieškoti pinigų. Jie visada gražiai su manimi kalbėdavo, žadėdavo pervesti pinigus. Tačiau sulaukdavau savaitės galo, o pinigų vis nebūdavo. Aš jiems vėl skambindavau, jie man vėl pažadėdavo, kad jau šią savaitę tai būtinai pervers. Taip prabėgo mėnuo, paskui antras, atėjo ir trečias mėnuo. Anglijoje skundus darbo santykių teismui galima paduoti neilgiau kaip tris mėnesius. Taigi, suskubau ir padaviau juos į teismą. Agentūra sutiko išspręsti ginčą be teismo, sumokėjo beveik visą sumą 188 svarus. Sumokėjo irgi nelengvai, dalies pinigų nenorėjo mokėti, paskui visgi sumokėjo, bet apmokestino didesniais mokesčiais ir gavosi ne 205, o 188 svarai. Ką gi, atgavau bent jau tiek.

Anglijoje per du metus teko dirbti bent dešimtyje agentūrų ir septyniose kompanijose. Iš agentūrų tik viena vienintelė Breeze nuolatos mokėdavo pinigus sąžiningai. Kiti anksčiau ar vėliau (dažniausiai anksčiau) imdavo sukčiauti. Vieną savaitę trūkdavo penkių svarų, kitą jau penkiolikos. Didžiausi plėšikai buvo Coyle Personnel. Jei kitose agentūrose pradėjus ieškoti „pasiklydusių“ pinigų, jie dažnai atsirasdavo, kad ir ne visi, tai Coyle prapuolę pinigai beveik niekada neatsirasdavo.

Tokia yra įdarbinimo agentūrų politika. Visi darbuotojai imigrantai, dažnai nelegalai, neturi kam pasiskųsti. O jei ir dirba legaliai, angliškai dauguma temoka „statybinę“ anglų kalbą: „ateik čia, paimk šitą, nunešk ten“, kai sakoma ir rodoma pirštu ką ir kaip daryti. Ir netgi jei moka anglų kalbą pakankamai gerai, kad sugebėtų pateikti skundą, dauguma vengia už save kovoti, nes bijo prarasti darbą arba paprasčiausiai nesitiki, kad kažką galima pakeisti. Jie yra sistemos aukos ir visiškai nenori aukos vaidmens atsisakyti. Neturi nei drąsos, nei ryžto.

Dirbant kompanijose yra kiek kitaip nei agentūrose. Kompanijos rimčiau tvarko savo buhalteriją, todėl apgaudinėja mažiau. Ir vis tik nesklandumų pasitaiko, tiesa, dažniau dėl žmogaus klaidos, o ne dėl noro apgauti. Tik dvi kompanijos, kuriose esu dirbęs, sumokėjo visą algą be problemų: McDermott Bros ir John Reddington. Kitose yra prapuolę tai šimtas, tai du šimtai svarų. Ypač dažnai pinigai „prapuola“ išeinant iš darbo. Žmogus godus padaras ir yra linkęs apgauti savo artimą. Ypač jei jis yra darbdavys arba šiaip turi valdžią.

Anglijoje paduoti į teismą dėl su darbo santykiais susijusių problemų reikia dviem etapais. Pirmame etape reikia pabandyti išspręsti problemą geruoju. Visų pirma reikia nusiųsti darbdaviui laišką, prašymą tartis geruoju. Tai reikia suskubti padaryti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo situacijos, dėl kurios bylinėjamasi, pabaigos. Šis laiškas vadinamas Grievance Letter. Per 28 dienas darbdavys turi atsakyti į laišką ir bandyti išspręsti ginčą geruoju. Laišką reikia siųsti registruotu paštu, kad turėtumėte įrodymą, kad išsiuntėte ne per vėlai. Laiško formą ir tuščią blanką jums gali atsiųsti Citizen Advice Bureau – nemokamos teisinės pagalbos organizacija. Užsukite į artimiausią Job Centrą, ten gausite vietinio Citizen Advice Bureau numerį. Aš Rytų Londone skambinau numeriu 0845 450 2073. Papasakokite apie problemą, pasakykite, kad norite paduoti darbdavį į teismą ir norite gauti blanką kaip rašyti Grievance Letter. Jie atsiųs blanką ir šiaip visokios įdomios informacijos apie Anglijos teismus. Grievance Letter iš esmės atrodo maždaug taip: „aš esu toks ir toks, dirbau Jūsų kompanijoje nuo tada iki tada, mano alga buvo sutarta tokia ir tokia, dirbau tiek ir tiek laiko. Pagal mano paskaičiavimus turėjau gauti tiek ir tiek pinigų algos, bet gavau tiek ir tiek. Todėl siunčiu Jums šį Grievance Letter ir siūlau susitarti dėl problemos sprendimo būdo be teismo.“ Esmė paprasta, tik ten būna prikaišiota visokių teisinių terminų ir įstatymų pavadinimų. Nusiuntus Grievance Letter, reikia palaukti 28 dienas. Aš du kartus bylinėjausi ir abu kartus darbdavys į Grievance Letter nieko man neatsakė. 28 dieną po išsiuntimo žengiame į antrąjį etapą.

Antrajame etape toliau viskas paprasta. Einame į Employment Tribunal www.employmenttribunal.gov.uk svetainę. Ten spaudžiame “Claim form (ET1) online for individual cases“, užsiregistruojame, užpildome anketą: vardą, pavardę, adresą ir pan. Trumpai, bet tiksliai aprašome situaciją. Paminime, kad išsiuntėme Grievance Letter ir palaukėme 28 dienas. Jie priima skundą, ir paskiria teismo dieną. Tada į ginčą įsijungia kita organizacija – ACAS (Advisory, Conciliation and Arbitration Service) www.acas.gov.uk. Ji jus susiranda pati, nieko daryti nereikia. Ji veikia kaip tarpininkas. Paskambins jums, paskambins darbdaviui, siūlys ieškoti sprendimo. Man jie visada labai padėdavo. Pagrindinis jų darbas – įtikinti darbdavį, kad jūsų ketinimai rimti. Manau, kad ne vienas iš mūsų, būdami nuskriausti kokios nors didelės kompanijos, bent jau mintyse pagrasindavome „paduosiu aš juos visus į teismą“ ir tik nedaugelis iš tiesų į teismą paduodavome. ACAS įtikina darbdavį, kad viskas labai rimta, kad procesas prasidėjo. Aš nei karto iki pačio teismo taip ir nebuvau nuėjęs, nes visada ACAS įtikindavo darbdavį sumokėti pinigus.

Metus laiko dirbau styl fikseriu Londone. Rašau būtuoju laiku, nes ką tik mečiau darbą. Ne tik darbą, bet ir profesiją apskritai. Styl fikseris (angl. steel fixer) lietuviškai – plieno montuotojas. Tik mes patys savęs, aišku, taip nevadinome, pridėdavome lietuvišką galūnę angliškam žodžiui ir tiek.

Darbas buvo labai sunkus fiziškai, vienas iš sunkiausių statybų darbų. Tvirtindavau plienines konstrukcijas, kurias vėliau betonuotojai užpildavo betonu. Dariau pamatus, sienas, perdengimus, kolonas. Pamažu „užaugindavau“ visą pastatą. Visur, kur tik pastate yra betonas – pvz, betoninė siena, kolona – betono viduje, kad konstrukcija būtų tvirtesnė, yra priraizgyta plieno strypų. Juos sutvirtinti tam tikra tvarka ir buvo mano darbas.

Darbe galvoti daug nereikėjo. Kai pramokau suprasti brėžinius, galvoti tereikėdavo tik kokio storio plieną paimti, kokio ilgio strypus atpjauti ir kokiais tarpais kur išdėlioti. Kol nesuprasdavau brėžinių, nereikėjo nei tiek. Tampydavau plieno strypus ant peties ir su specialiomis replėmis sukdavau vielą kiaurą dieną.

Labai gražiai matosi plienas. Šioje nuotraukoje atsiskleidžia visas styl fikserio darbo žavesys. Darbas paprastai manęs nežavėjo, nes dirbant reikia nuolatos būti pasilenkus – stovėti ant plieno ir pasilenkus rankomis sukti vielą. Daugelis styl fikserių į senatvę neišvengia radikulito, nes dirba nuolatos pasilenkę nesvarbu koks oras, saulei šviečiant, lietui lyjant, rytą vakarą, žiemą vasarą, sningant sodams, riešutams byrant…

Bet kartais būdavo retų akimirkų, kai man patikdavo styl fikseriauti. Tos akimirkos būdavo, kai po kelių sunkaus ir alinančio darbo dienų mūsų brigada baigdavo konstruoti tam tikrą pastato sekciją ir būdavo galima atsipūsti. Tuomet, kai viskas būdavo paruošta betonavimui ir visi laukdavo kol atvažiuos betonuotojai, statybų aikštelėje darbai aprimdavo, išnykdavo ta nuolatinė skuba, kuri būdavo ypač sustiprėjusi prieš pabaigą. Darbinkai prisėsdavo, užsirūkydavo. Tuomet aš žiūrėdavau į baigtą darbą ir jausdavo šiltą pasididžiavimą, kad štai aš, savomis rankomis statau tokį didelį ir aukštą namą.

Bedirbant Battersea Park nugriuvo kranas. Išgirdau baisų triukšmą, pakeliu akis – kranas krenta. Tiesiog perlūžo per pusę stiebas. Krano strėlė nukrito išsikišusi keliasdešimt metrų už statybos teritorijos. Du žmonės žuvo. Apskritai statybos gana pavojinga vieta. Traumos statybininkus lydi nuolatos. Tai vienam pajudėjęs plieno strypas kelio girnelę numuša, kitam atitrūkęs trosas per smilkinį užvažiuoja. O ant trečio kranas nukrenta.

2007 liepa, Finsbury Park. Paskutinės mano statybos. Už mano nugaros matosi būsimos „grindys“, kol kas tik plieninė konstrukcija. Apskritai, tai džiaugiuosi, kad teko padirbėti statybose, kad dirbau styl fikseriu, bet labiausiai džiaugiuosi tuo, kad daugiau ten nebegryšiu. Jau girdžiu permainų vėją. Listen to the wind of change, dainavo Scorpions.