dovydas.sankauskas.lt

Ieškodamas darbo sertifikuojuosi toliau. Šiandien išsilaikiau Juniper Networks JNCIA-ER sertifikatą, egzaminas JN0-341. Buvo duota 1:30 val ir 60 klausimų, reikėjo atsakyti iš jų bent 70%. Tai į visus juos 100% ir atsakiau. Palyginus su Cisco CCNA, šis egzaminas nesunkus, teorijos nedaug, beveik visi klausimai apie konkrečias Juniper komandas.

Įdomiausia tai, kad egzaminas nemokamas. Juniper matyt bando išsikovoti didelę interneto maršrutizatorių rinkos dalį ir tam reikia, kad būtų pakankamai daug specialistų, mokančių dirbti su jų įranga. Todėl Juniper Networks 2007 m. parengė programą „greitkelis“, pagal kurią greitai ir nemokamai buvo galima laikyti du sertifikatus JNCIA-ER ir JNCIS-ER. Pirmąjį išlaikiau šiandien, o nuo kitos savaitės ruošiuosi antrajam. 2008 m. programa bus papildyta dar dviem nemokamais certifikatais, kol kas nepranešta kokiais.

Darbo skelbimuose dažnai matau nurodytas Juniper specialistų algas, kurios siekia 2000 litų per dieną ir daugiau. Tokie skelbimai suteikia papildomo stimulo mokytis.

Išlaikiau antrąjį Cisco setifikatą – CCDA (Cisco Certified Design Associate), surinkęs 1000 balų iš 1000. Jau galiu ne tik tvarkyti kompiuterių tinklus, bet netgi ir projektuoti. Tai galėjau, aišku, ir anksčiau, tik nuo šiandien jau turiu gražų tai patvirtinantį popieriaus lapą. Mokiausi iš dviejų knygų: 1) CCDA Official Exam Certification Guide, 3rd ed. by Anthony Bruno bei iš 2) Designing for Cisco Internetwork Solutions (DESGN) (Authorised CCDA Self-Study Guide) (Exam 640-863) 2nd ed. by Diane Teare. Dianos Teare knyga ypač nuostabi. Tokio sistemingo vadovėlio jau seniai nebuvau skaitęs. Labai rekomenduoju. Jei aš kada nors ką nors parašysiu, norėčiau rašyti taip kaip ji.

Mokiausi visą spalį po 10-12 valandų beveik kasdien. Nuo to laiko, kai mečiau darbą, praėjo jau trys mėnesiai, o darbo vis nerandu. Stresas ir pinigų stygius labai padėjo susikaupti ir puikiai išlaikti egzaminą. CCDA egzaminas buvo lengvesnis nei CCNA – praktinių žinių daug nereikėjo, iš esmės tebuvo vien teorija apie kompiuterių tinklų struktūrą. Tikiuosi, kad dabar, turint du aukštai vertinamus certifikatus, pradės labiau sektis ieškant darbo.

Prieš kelis mėnesius padaviau į teismą buvusį darbdavį Ground Construction Ltd. dėl nesumokėto atlyginimo. Ir šiandien jau yra rezultatai – jie man pasiūlė taikytis be teismo ir sumokėti pusę mano reikalaujamų pinigų. Aš iš jų reikalavau 564 svarų. Iš pradžių jie kelis mėnesius atsikalbinėjo, sakė, kad jie man nieko neskolingi. Pateikiau jiems savo skaičiavimus ir šiandien jie pasiūlė sumokėti 300 svarų be teismo. Akimirką padvejojau ir sutikau. Sutikau, nes teisme įrodyti savo tiesą būtų buvę ne taip ir paprasta. Nesumokėta pinigų suma susidarė, nes man buvo nesumokėję už tris dienas visiškai, ir be to atlyginimą skaičiuodavo tik 100 svarų per dieną, o buvo žadėję 110. Dėl atlyginimo buvome sutarę tik žodžiu, sutartyje atlyginimas nebuvo įrašytas, todėl teisme būtų buvęs tik mano žodis prieš jų žodį. Manau, kad teisme būčiau laimėjęs, bet dėl dviejų šimtų svarų viršaus patingėjau bylinėtis iki galo. Be to, 300 svarų gausiu jau netrukus, o bylinėjimasis dėl visų 564 svarų truktų dar mažiausiai bent mėnesį. Jei per vieną posėdį ginčo neišspręstumėme, tai kitas posėdis būtų paskirtas po trijų keturių mėnesių. Taigi, nusprendęs, kad geriau žvirblis saujoje, negu briedis lankoje, sutikau su jų pasiūlymu.

Tai jau ne pirmas mano bylinėjimasis su darbdaviu Anglijoje. Prieš gerą pusmetį buvau padavęs į teismą įdarbinimo agentūrą City Site Solutions. Joje dirbau dvi dienas, ir jie man turėjo sumokėti 205 svarus. Tačiau pinigų nesulaukiau. Ėmiau skambinėti jiems, ieškoti pinigų. Jie visada gražiai su manimi kalbėdavo, žadėdavo pervesti pinigus. Tačiau sulaukdavau savaitės galo, o pinigų vis nebūdavo. Aš jiems vėl skambindavau, jie man vėl pažadėdavo, kad jau šią savaitę tai būtinai pervers. Taip prabėgo mėnuo, paskui antras, atėjo ir trečias mėnuo. Anglijoje skundus darbo santykių teismui galima paduoti neilgiau kaip tris mėnesius. Taigi, suskubau ir padaviau juos į teismą. Agentūra sutiko išspręsti ginčą be teismo, sumokėjo beveik visą sumą 188 svarus. Sumokėjo irgi nelengvai, dalies pinigų nenorėjo mokėti, paskui visgi sumokėjo, bet apmokestino didesniais mokesčiais ir gavosi ne 205, o 188 svarai. Ką gi, atgavau bent jau tiek.

Anglijoje per du metus teko dirbti bent dešimtyje agentūrų ir septyniose kompanijose. Iš agentūrų tik viena vienintelė Breeze nuolatos mokėdavo pinigus sąžiningai. Kiti anksčiau ar vėliau (dažniausiai anksčiau) imdavo sukčiauti. Vieną savaitę trūkdavo penkių svarų, kitą jau penkiolikos. Didžiausi plėšikai buvo Coyle Personnel. Jei kitose agentūrose pradėjus ieškoti „pasiklydusių“ pinigų, jie dažnai atsirasdavo, kad ir ne visi, tai Coyle prapuolę pinigai beveik niekada neatsirasdavo.

Tokia yra įdarbinimo agentūrų politika. Visi darbuotojai imigrantai, dažnai nelegalai, neturi kam pasiskųsti. O jei ir dirba legaliai, angliškai dauguma temoka „statybinę“ anglų kalbą: „ateik čia, paimk šitą, nunešk ten“, kai sakoma ir rodoma pirštu ką ir kaip daryti. Ir netgi jei moka anglų kalbą pakankamai gerai, kad sugebėtų pateikti skundą, dauguma vengia už save kovoti, nes bijo prarasti darbą arba paprasčiausiai nesitiki, kad kažką galima pakeisti. Jie yra sistemos aukos ir visiškai nenori aukos vaidmens atsisakyti. Neturi nei drąsos, nei ryžto.

Dirbant kompanijose yra kiek kitaip nei agentūrose. Kompanijos rimčiau tvarko savo buhalteriją, todėl apgaudinėja mažiau. Ir vis tik nesklandumų pasitaiko, tiesa, dažniau dėl žmogaus klaidos, o ne dėl noro apgauti. Tik dvi kompanijos, kuriose esu dirbęs, sumokėjo visą algą be problemų: McDermott Bros ir John Reddington. Kitose yra prapuolę tai šimtas, tai du šimtai svarų. Ypač dažnai pinigai „prapuola“ išeinant iš darbo. Žmogus godus padaras ir yra linkęs apgauti savo artimą. Ypač jei jis yra darbdavys arba šiaip turi valdžią.

Anglijoje paduoti į teismą dėl su darbo santykiais susijusių problemų reikia dviem etapais. Pirmame etape reikia pabandyti išspręsti problemą geruoju. Visų pirma reikia nusiųsti darbdaviui laišką, prašymą tartis geruoju. Tai reikia suskubti padaryti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo situacijos, dėl kurios bylinėjamasi, pabaigos. Šis laiškas vadinamas Grievance Letter. Per 28 dienas darbdavys turi atsakyti į laišką ir bandyti išspręsti ginčą geruoju. Laišką reikia siųsti registruotu paštu, kad turėtumėte įrodymą, kad išsiuntėte ne per vėlai. Laiško formą ir tuščią blanką jums gali atsiųsti Citizen Advice Bureau – nemokamos teisinės pagalbos organizacija. Užsukite į artimiausią Job Centrą, ten gausite vietinio Citizen Advice Bureau numerį. Aš Rytų Londone skambinau numeriu 0845 450 2073. Papasakokite apie problemą, pasakykite, kad norite paduoti darbdavį į teismą ir norite gauti blanką kaip rašyti Grievance Letter. Jie atsiųs blanką ir šiaip visokios įdomios informacijos apie Anglijos teismus. Grievance Letter iš esmės atrodo maždaug taip: „aš esu toks ir toks, dirbau Jūsų kompanijoje nuo tada iki tada, mano alga buvo sutarta tokia ir tokia, dirbau tiek ir tiek laiko. Pagal mano paskaičiavimus turėjau gauti tiek ir tiek pinigų algos, bet gavau tiek ir tiek. Todėl siunčiu Jums šį Grievance Letter ir siūlau susitarti dėl problemos sprendimo būdo be teismo.“ Esmė paprasta, tik ten būna prikaišiota visokių teisinių terminų ir įstatymų pavadinimų. Nusiuntus Grievance Letter, reikia palaukti 28 dienas. Aš du kartus bylinėjausi ir abu kartus darbdavys į Grievance Letter nieko man neatsakė. 28 dieną po išsiuntimo žengiame į antrąjį etapą.

Antrajame etape toliau viskas paprasta. Einame į Employment Tribunal www.employmenttribunal.gov.uk svetainę. Ten spaudžiame “Claim form (ET1) online for individual cases“, užsiregistruojame, užpildome anketą: vardą, pavardę, adresą ir pan. Trumpai, bet tiksliai aprašome situaciją. Paminime, kad išsiuntėme Grievance Letter ir palaukėme 28 dienas. Jie priima skundą, ir paskiria teismo dieną. Tada į ginčą įsijungia kita organizacija – ACAS (Advisory, Conciliation and Arbitration Service) www.acas.gov.uk. Ji jus susiranda pati, nieko daryti nereikia. Ji veikia kaip tarpininkas. Paskambins jums, paskambins darbdaviui, siūlys ieškoti sprendimo. Man jie visada labai padėdavo. Pagrindinis jų darbas – įtikinti darbdavį, kad jūsų ketinimai rimti. Manau, kad ne vienas iš mūsų, būdami nuskriausti kokios nors didelės kompanijos, bent jau mintyse pagrasindavome „paduosiu aš juos visus į teismą“ ir tik nedaugelis iš tiesų į teismą paduodavome. ACAS įtikina darbdavį, kad viskas labai rimta, kad procesas prasidėjo. Aš nei karto iki pačio teismo taip ir nebuvau nuėjęs, nes visada ACAS įtikindavo darbdavį sumokėti pinigus.

Išsilaikiau Cisco CCNA sertifikatą ir nuo šiol esu sertifikuotas kompiuterių tinklų inžinierius. Egzaminui buvau labai gerai pasiruošęs ir vis tik išlaikyti lengva nebuvo. Pusę metų vakarais po darbo lankiau Cisco tinklų akademiją, skaičiau daug įvairių vadovėlių. Labiausiai patiko T. Lammle „CCNA: Cisco Certified Network Associate Study Guide“ ir W. Odom „CCNA Official Exam Certification Guide“. Knygos populiarios ir lengvai prieinamos nemokamai internete iš emule arba torrent tinklų. Nors maniau, kad moku viską beveik 100% procentų, buvo keli netikėti klausimai ir aš surinkau 961 balą iš 1000 galimų. Po egzamino nejaučiau nei didelio džiaugsmo, nei tuo labiau euforijos. Jaučiausi lyg būčiau užlipęs ant pirmosios pakopos ir pamatęs, kiek dar daug liko lipti. Kol neturėjau jokio informacinių technologijų srityje pripažįstamo sertifikato, su pavydu žiūrėjau į visus sertifikuotus specialistus. Turintys CCNA atrodė „krūti“, turintys CCNP atrodė lyg „pusdieviai“, o CCIE turėjo tik „dievai“. Užtekdavo vien paskaityti darbo skelbimus ir pasižiūrėti į siūlomus atlyginimus. Šiuo metu pasaulyje yra 15062 CCIE turintys specialistai, Lietuvoje „dievų“ tėra tik 7. Ir vis tik po CCNA egzamino „krūtas“ nesijaučiau. Netgi veikiau atvirkščiai, sakyčiau, kad jaučiausi nusivylęs. Nusivylęs tuo, kad tiek daug mokiausi, tiek stengiausi, o viskas liko kaip buvę. Sertifikatas nieko daug nepakeitė, nieko ypatingo neįvyko. Ką gi, pasiplojau sau per petį ir nuėjau ruoštis kitai pakopai – CCNP. Šį kartą taikysiu į „pusdievius“.

Metus laiko dirbau styl fikseriu Londone. Rašau būtuoju laiku, nes ką tik mečiau darbą. Ne tik darbą, bet ir profesiją apskritai. Styl fikseris (angl. steel fixer) lietuviškai – plieno montuotojas. Tik mes patys savęs, aišku, taip nevadinome, pridėdavome lietuvišką galūnę angliškam žodžiui ir tiek.

Darbas buvo labai sunkus fiziškai, vienas iš sunkiausių statybų darbų. Tvirtindavau plienines konstrukcijas, kurias vėliau betonuotojai užpildavo betonu. Dariau pamatus, sienas, perdengimus, kolonas. Pamažu „užaugindavau“ visą pastatą. Visur, kur tik pastate yra betonas – pvz, betoninė siena, kolona – betono viduje, kad konstrukcija būtų tvirtesnė, yra priraizgyta plieno strypų. Juos sutvirtinti tam tikra tvarka ir buvo mano darbas.

Darbe galvoti daug nereikėjo. Kai pramokau suprasti brėžinius, galvoti tereikėdavo tik kokio storio plieną paimti, kokio ilgio strypus atpjauti ir kokiais tarpais kur išdėlioti. Kol nesuprasdavau brėžinių, nereikėjo nei tiek. Tampydavau plieno strypus ant peties ir su specialiomis replėmis sukdavau vielą kiaurą dieną.

Labai gražiai matosi plienas. Šioje nuotraukoje atsiskleidžia visas styl fikserio darbo žavesys. Darbas paprastai manęs nežavėjo, nes dirbant reikia nuolatos būti pasilenkus – stovėti ant plieno ir pasilenkus rankomis sukti vielą. Daugelis styl fikserių į senatvę neišvengia radikulito, nes dirba nuolatos pasilenkę nesvarbu koks oras, saulei šviečiant, lietui lyjant, rytą vakarą, žiemą vasarą, sningant sodams, riešutams byrant…

Bet kartais būdavo retų akimirkų, kai man patikdavo styl fikseriauti. Tos akimirkos būdavo, kai po kelių sunkaus ir alinančio darbo dienų mūsų brigada baigdavo konstruoti tam tikrą pastato sekciją ir būdavo galima atsipūsti. Tuomet, kai viskas būdavo paruošta betonavimui ir visi laukdavo kol atvažiuos betonuotojai, statybų aikštelėje darbai aprimdavo, išnykdavo ta nuolatinė skuba, kuri būdavo ypač sustiprėjusi prieš pabaigą. Darbinkai prisėsdavo, užsirūkydavo. Tuomet aš žiūrėdavau į baigtą darbą ir jausdavo šiltą pasididžiavimą, kad štai aš, savomis rankomis statau tokį didelį ir aukštą namą.

Bedirbant Battersea Park nugriuvo kranas. Išgirdau baisų triukšmą, pakeliu akis – kranas krenta. Tiesiog perlūžo per pusę stiebas. Krano strėlė nukrito išsikišusi keliasdešimt metrų už statybos teritorijos. Du žmonės žuvo. Apskritai statybos gana pavojinga vieta. Traumos statybininkus lydi nuolatos. Tai vienam pajudėjęs plieno strypas kelio girnelę numuša, kitam atitrūkęs trosas per smilkinį užvažiuoja. O ant trečio kranas nukrenta.

2007 liepa, Finsbury Park. Paskutinės mano statybos. Už mano nugaros matosi būsimos „grindys“, kol kas tik plieninė konstrukcija. Apskritai, tai džiaugiuosi, kad teko padirbėti statybose, kad dirbau styl fikseriu, bet labiausiai džiaugiuosi tuo, kad daugiau ten nebegryšiu. Jau girdžiu permainų vėją. Listen to the wind of change, dainavo Scorpions.