Tą savaitę prasidėjo žiemos semestras universitetuose, tad hostelis buvo pilnas studentų, atvažiavusių pagal Erasmus programą: turkai, belgai, vokiečiai, airiai. Buvo ir paprastų keliautojų: amerikiečiai, anglai, argentiniečiai ir panaši publika iš viso pasaulio. Toks tipiškas pigus jaunimo hostelis. Kaina nakčiai 13 eurų. Gyventi hostelyje buvo labai linksma: už kampo esančioje parduotuvėje vynas kainuodavo tik 1 eurą už butelį. Tad lakėm tą vynelį ištisas dienas. Tai viena iš priežasčių, kodėl mano varžybų rezultatai buvo tokie prasti. Hostelyje buvo labai puiki virtuvė – didelė, erdvi, su foteliais, sofom, baru, televizoriumi. Ten ir valgydavome, ir gerdavome.

Tik atvykus suskubome keistis valiutą į eurus ir iš karto mums nuotaiką sugadino Valensijos bankai, už keitimą lupantys papildomą 9 eurų mokestį (daugiau nei 30 litų). Apėjau kelis bankus, mokestis visur vienodas. Tikri niekšai.

Nuotaiką pataisė tik Valensijos apelsinai, augantys gatvėse panašiai, kaip kad pas mus auga liepos. Didžiuliai oranžiniai apelsinai, gaila tik, kad neprinokę ir siaubingai rūgštūs. Norėčiau ten nuvažiuoti už poros mėnesių. Galėtų Valensijos maratono organizatoriai priderinti varžybų laiką prie apelsinų derliaus meto. Tą kartą teko apelsinus pirkti parduotuvėse. Pirkome juos kilogramais, lupome ir valgėme kiauras dienas. Maratono dalyviams finiše taip pat davė po maišą apelsinų. Man Valensija įsiminė kaip apelsinų miestas.

Pačios Valensijos daug nemačiau: apėjau kokį šimtą kartų senamiestį, apžiūrėjau kelis architektūros paminklus, bet nebuvo nuotaikos nei eiti į muziejus, nei šiaip kultūrintis. Pasivaikščiojau ir tiek. Valensijos sienamiestis nuostabus. Išvarstytas siaurų vingiuotų gatvelių tinklo. Vieni namai europietiško, kiti arabiško tipo, nors pastarųjų mažuma. Yra išlikę netgi Romos imperijos laikų paminklų. Tokia jau šio miesto istorija: nuo pat Romos žlugimo laikų jis eidavo iš rankų į rankas. Atitekdavo tai ispanams, tai arabams, tai vėl ispanams.

Valensijoje puikiai juntama Viduržemio jūros dvasia. Nors buvo žiema, juste jutau, kad vasara šiame mieste trunka 9 mėnesius: nuo pavasario iki rudens. Tuomet miestas alsuoja jūra, saule, vynu, flamenko ir apelsinais. Į tokį miestą norisi sugrįžti vėl ir vėl.

Tik būtina išmokti ispanų kalbą. Ispanai, kaip ir anglai, užsienio kalbų nemoka. Na, jiems nelabai ir reikia: pasaulyje ispaniškai kalbančių žmonių beveik tiek pat daug kiek ir kalbančių angliškai. Ispanai, užkalbinti angliškai, visada atsakys ispaniškai: banke, parduotuvėje, restorane, viešbučiuose, praeiviai gatvėje. Nesupranti ispaniškai? Tai tavo problema! Anglų kalbos ten niekas nemoka. Panašiai ir Londone nuėjus į parduotuvę ar restoraną neįmanoma susišnekėti jokia kita kalba, tik anglų.

Naktimis ten šilta kaip dieną ir žmonių pilna kaip dieną. Naktį miestas dar ilgai būna gyvas, bent iki kokių 4 ryto. Hostelyje buvo iškabinti plakatai: „Už alkoholio vartojimą gatvėje BŪSITE areštuoti policijos!“. Skambėjo labai baisiai. Bet jau netrukus paaiškėjo, kad ten geria kas nori ir kur nori. Apelsinais ir palmėmis apaugusi Valensija – mano miestas. Skrisiu ten vėl, kai tik apelsinai prinoks. Hasta luego, españa!

Štai tokius suoliukus galima aptikti neįtikėčiausiose vietose. Laipiodamas po uolas aš įsivaizdavau, kad čia bent dešimtmetį nebuvo įžengusi žmogaus koja. O pasirodo, kad šie neįžengiami uolynai – tai švedų pamėgtos pasivaikščiojimo vietos.

Iki pasimatymo birželį, mano älsklingar.

Pats miestelis Visby – nuostabus. Gatvelės vingiuotos ir siauros, atrodo, ištiesęs rankas pasieksi priešingas sienas. Gaila tik, kad buvau su švediška kompanija, kurie buvo gana nuobodūs, tad kelionė prailgo ir paskutines dienas neberadau ką veikti. Bet šiaip įspūdžių parsivežiau gerų. Kelios nuotraukos:

Pajūris labai primena Baltijos pajūrį Lietuvoje. Juk tai ta pati Baltija, kiek čia tėra iki Gotlando – pora šimtų kilometrų Baltijos jūra! Tos pačios kopos, tas pats smėlis, ta pati augmenija, tos pačios pušelės ir tie patys visur augantys sausuoliai.      
     
     

Gotlande yra keistų akmenų, susiformavusių prieš 400 mln. metų. Jie formavosi tuo metu, kai Gotlandas dar buvo ties pusiauju. Šie akmenys vadinami „rauk“, – tai suakmenėję koraliniai polipai. Visi koraliniai rifai bei tūkstančiai salų Ramiajame vandenyne yra susiformavę tokiu būdu. Ir štai jie, tie patys koraliniai polipai, atkeliavę į Šiaurę iki pat Baltijos jūros. Rauk akmenys atrodo įspūdingai, o kai sužinai iš kur jie atsiradę, darosi visai neįtikėtina!      

Štai tokius runomis išpaišytus akmenis galima Švedijoje kartais sutikti. Rašmenys iškalti akmenyje. Tikrai elektroniniu paštu dar nekvepia. Kažkur skaičiau mintį, kad jei kiekvienam poetui būtų liepta savo eiles iškalti akmenyje, šlamšto būtų parašyta žymiai mažiau. Ir mano svetainės, be abejo, nebūtų, aš jos akmenyje kalti neapsiimčiau.
     
     
     

Šaunamoji anga Visby gynybinėje sienoje. Visas Visby miestelis yra apjuostas puikiai išlikusia gynybine siena. Su šaunamosiomis angomis ir gynybiniais bokšteliais. Miestelis savo klestėjimo metu prieš keturis penkis šimtus metų buvo Hansos pirklių centras. Dėl patogios Gotlando pozicijos Visby klestėjo. Tuomet gynybinė siena buvo labai reikalinga ir atlaikė ne vieną puolimą. Ekonominis nuopolis Visby ištiko staiga. Miestelis tarsi užsikoncervavo ir iki šių dienų yra išlikęs toks, koks buvo prieš keletą šimtų metų. Jis yra didžiausias išlikęs viduramžių kompleksas Europoje. Tik dabar jis yra prabangus kurortas ir gynybinė siena tebetinka romantiškiems pasivaikščiojimams.

Persirengėliai Visby gatvėse. Gatves užplūsta persirengėliai – nuo jauno iki seno. Vieni pasitenkina nusipirkę megztą beretę ir geriamąjį karvės ragą alui gerti, bet dauguma žiūri į šį reikalą gana rimtai ir turi pasirūpinę daugybe autentiškos atributikos. Jorgenas pasakojo, kad daugelis dalyvių pradeda nuo paprastų drabužių ir kasmet garderobą vis papildo. Kai kurie dalyviai man atrodė tokie tikri, tikrai tarsi iš viduramžių nužengę. Pilnos gatvės karių, juokdarių, amatininkų, miestiečių, valstiečių, diduomenės, pirklių ir t.t. Miestas tampa gyvas viduramžių dvasia. Džinsuotieji turistai čia mažuma; jie jaučiasi nesaugiai tarp arbaletais, kardais ir lankais ginkluotų karių ir pavydi linksmai klegantiems „vietiniams“ miestelėnams. Jorgenas sakė, kad festivalis kasmet tampa vis didesnio ir didesnio masto. Po dešimties metų galbūt jis apims visą salą, o gal išsiplės ir dar toliau. Kitais metais būtinai sudalyvausiu su autentiška lietuvių valstiečio apranga: vyžomis, lino kelnėmis ir sermėga. Arba su klumpėmis. Pamenu, mačiau vieną tokį klumpakojį Stokholme po dizaino muziejų klumpinėjantį. Atrodė labai įspūdingai, aš net pats tokių užsinorėjau. To vyruko užklausiau kur jis klumpes pirkęs. O jis pasirodo buvo olandas, iš gimtinės klumpes atsivežęs. Teks ir man kada nors Olandijoje apsilankyti.

Man patinka švedų savigarba. Tokia nepasipūtusi, savimi pasitikinti, drąsi ir atvira. Kalbant apie švedus norisi naudoti žodį „atviras“. Atviras veidas, atviros akys, atviras žvilgsnis. Anglai taipogi turi savigarbos, bet jų savigarba labai pasipūtėliška. Pernelyg jie užrietę nosį. Anglas šituo požiūriu yra priešingas švedui. Nors galbūt ilgėliau pagyvenus tarp švedų jie pasirodytų tokie pat. Simona sako, kad atvirai bendrauti su švedais sunku, jie pernelyg arti savęs neprisileidžia. Kaip ir anglai, beje. Ir vis tik švedai nuo anglų skiriasi. Ir tas skirtumas labai teigiamas. Galbūt švedai neriečia nosies todėl, kad jie niekada nebuvo pasaulinio lygio imperija. Priešingai negu anglai, prancūzai, rusai arba, tarkime, turkai.

Skiriasi švedai ir nuo lietuvių. Lietuviai neturi savigarbos. Lietuviai bijo valdžios, bet slapčia laukia iš jos malonės. Švedijoje valdžia klauso visuomenės, Lietuvoje visuomenė klauso valdžios.

Nacionaliniame muziejuje yra ekspozicija apie Švedijos dizaino istoriją. Apžiūrinėjau švediško dizaino pavyzdžius ir pavydėjau jiems, kad jie šitaip moka. Ikea tipo dizainas. Paprasta, funkcionalu ir nuostabu. Vienoje salėje yra šūkis: „less is more“ ir „design is so simple, that’s why it is so complex“. Genialu! Taikliai apibūdinta. Nors kita vertus, švedai neturi Rūpintojėlio.

Maistas jų panašus. Simona sakė, kad jie, kaip ir mes, valgo daug bulvių, turi ir savo cepelinus, vadina juos kukuliais. Restorane valgyta bulvių užkepėlė buvo labai panaši į užkepėlę Forto dvare Pilies gatvėje Vilniuje. Stokholmo turguje netgi nusipirkau puikių lašinių. Su dvejomis siauromis raumens juostelėmis. Ir rūkyto briedžio kumpio. Gaila tik, kad ten alkoholio labai sunku gauti, būtų pasakų šalis.

Paplaukiojau kanalais apie salas, prisižiūrėjau laivų ir eilinį kartą užsigeidžiau turėti jachtą. Gal kada nors ir turėsiu. Juk būna ir nebrangių. Išmokau apie 20 švediškų žodžių, pusė iš jų skaičiai iki 10, kita pusė keiksmažodžiai. Norėčiau daugiau švediškai pasimokyti, bet tik po to, kai išmoksiu prancūzų. Jei iš vis kada nors išmoksiu. Paskutinė diena buvo pirmadienis ir mano nelaimei muziejai pirmadieniais nedirba, tai šiaip paslampinėjau po senamiestį, atsižiūrėjau iki soties į atviraveidžius švedus ir švedes (kas be ko!).

Iš kelionės turiu tik vieną nuotrauką. Nufotografavau vieno baro pisuarą. Nuotrauka tik viena, bet užtai kokia!

Galima apmyžti Staliną, Mao Dze Duną, Hitlerį, kitus komunistų, fašistų, arabų ar Afrikos kraštų diktatorius. Yra netgi Napoleonas. Kiekvienam pagal poreikius. Baras vadinasi „Golden Hits“.