dovydas.sankauskas.lt

I

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra verslininkų miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai yra labai gabūs darbams ir mėgsta būti verslininkų darbo jėga. Jie yra labai darbštūs ir mėgsta dirbti sunkiai kaip baudžiauninkai. Būti baudžiauninku vargina. Todėl nuo nuovargio jie tampa atšiaurūs ir pikti. Čia gyvenantys emigrantai lietuviai dar labai gabūs kalboms. Kai viršininkas bakstelėjęs pirštu parodo, ką reikia padaryti, kiekvienas lietuvis sugeba angliškai išlementi: „yes, ok boss“. Daugeliui emigrantų lietuvių šitiek užsienietiškų žodžių visiškai pakanka. Daug nepatuščiažodžiausi, kai esi gabus ir piktas.

II

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra kupinas pinigo miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai gyvena dėl pinigo, dirba dėl pinigo, tuokiasi dėl pinigo ir skiriasi dėl pinigo. Kai kurie emigrantai lietuviai pinigą išleidžia pirkdami jiems visiškai nereikalingus daiktus. Šiems pinigo nuolatos trūksta, nes nereikalingų daiktų čia yra daug ir įvairių. Kiti emigrantai lietuviai visą pinigą prašvilpia. Londone pinigas netrunka prašvilpt, todėl dažnas prašvilpia ne tik savą, bet ir svetimą. O treti emigrantai pinigo neišleidžia. Jie paprasčiausiai pinigą taupo. Kai kurie prieš numirdami bus visai padoriai sutaupę.

III

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra galimybių miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai turi galimybę būti bet kuo. Jie neretai renkasi galimybę dirbti sunkius ir menkai apmokamus darbus. Dažniausiai jie pasirenka galimybę gyventi prasčiausiame rajone, apgriuvusiame 4 kambarių bute kartu su 10 visiškai svetimų emigrantų, kurie irgi pasirinko tokią pačią galimybę. Rytais jie riejasi tarpusavyje dėl eilės prie dušo, vakarais riejasi dėl eilės prie viryklės, o prieš užmigdami naktimis emigrantai lietuviai guli lovose ir džiaugiasi: kaip smagu ir gera gyventi galimybių mieste.

IIII

Sveika,

linkėjimai iš Londono. Londonas yra nuolatos skubantis miestas. Todėl čia gyvenantys emigrantai lietuviai yra labai greiti. Jie kas rytą greitai atsikelia, greitai išgeria arbatos ir greitai eina į stotį. Vikriai įsispraudžia į metro, sausakimšą kitų emigrantų. Greitai nuvažiavę į darbą jie greitai dirba. Po darbo jie greitai važiuoja namo, pakeliui greitai užsukdami į prekybos centrą, kuriame greitai atstovi ilgą eilę prie kasos tokių pačių greitų emigrantų. Namie greitai pavalgo, greitai praleidžia vakarą ir atsigulę į lovą greitai užmiega. Ir taip diena po dienos, metai po metų. Kai kurie visą gyvenimą taip ir pragyvena nieko nesuspėję.

Netikėtai Londone susidraugavau su kinų restorano savininkais – vietnamiečių šeimyna. Šeimininkė yra vietnamietė, susituokusi su kinu, tad dalis šeimos yra kinai, dalis – vietnamiečiai. Jie ten dirba visa šeima: šeimininkė, brolis, sesuo, kažkieno pusseserė bei kiti giminaičiai. Pas juos jau kelis mėnesius vaikščiojau pietauti, tai geriausias restoranas visame rajone. Viskas prasidėjo nuo to, kad pasisveikindavau, padėkodavau ir atsisveikindavau visada kiniškai. Pasisveikinimai diena iš dienos, žodis po žodžio ėmė virsti vis ilgesniais pokalbiais. Ir nesvarbu, kad kai kurie iš jų angliškai šnekėjo prasčiau nei aš kiniškai. Man jie pasakojo apie Vietnamo karą, apie savo kraštą, apie gyvenimą Londone.

Šiandien užėjau į restoraną baigiantis darbui. Jie jau užsidarinėjo ir ketino pietauti patys. Buvo labai netikėta ir malonu, kai šeimininkė pakvietė mane prisijungti ir papietauti kartu su šeimyna. Ji prieš valgį sukalbėjo trumpą maldelę – vos kelis žodžius, tarsi padėką „skalsink Dieve“ ar pan. Jie krikščionys. Kinai valgydami prie bendro stalo patiekalus dalinasi. Buvo keturi patiekalai: kepti vištienos sparneliai, plokšti ryžių makaronai su mėsa, pupelių ūglių troškinys su grybais ir meduje kepta antiena. Kiekvienas turėjo po dubenėlį su ryžiais ir į jį dėjosi visų patiekalų po truputį.

Prie kinų stalo labai laisva atmosfera. Ta šeima apskritai labai nuoširdūs ir draugiški žmonės. Kaip ir visi kinai – iš pradžių atsargūs, bendraudami stengiasi išlaikyti didelį atstumą, neatvirauja, tik mandagiai šypsosi ir galva linkčioja. Jie man šiek tiek primena lietuvius – atsargūs ir drovūs, bet širdyje geranoriški ir draugiški. Tiesą sakant, jie netgi dar uždaresni nei lietuviai. Norint su jais susidraugauti reikia labai daug laiko. O šiandien jie mane pakvietė prie savo stalo ir netgi jau pažadėjo man surasti žmoną iš Kinijos arba Vietnamo.

Šiandien buvau nuėjęs pasižiūrėti Londono maratono. Pirmą kartą stebėjau bėgimo varžybas iš šalies: nebuvo taip gẽra, kaip jose dalyvauti, bet vis tiek neblogai. Stovėjau 29-ame kilometre, maždaug ties vadinamuoju „slenksčiu“ arba „siena“. Tai riba, ties kuria bėgiko organizmas suvartoja visas kraujyje ir kepenyse esančias glikogeno atsargas. Kraujyje galima sukaupti apie 3000 kcal energijos. Priklausomai nuo pasiruošimo, vieni su tiek energijos nubėga daugiau, kiti mažiau, bet vidutiniškai slenkstis būna ties 30-uoju kilometru. Nuo tada organizmas energiją ima gaminti skaidydamas riebalus. Šį procesą lydi stiprus alkio ir nuovargio jausmas. Esu pats patyręs šį dalykėlį. Apima velnioniškas alkis, norisi prisėsti pakelėje ir ką nors užkrimsti, geriausia ką nors saldaus.

Ne vienas bėgikas su savimi nešdavosi saldžios tyrės „energetinio gelio“ tūbeles, jas išspausdavo tiesiai į burną ir nė nesustodamas tuščią pakelį mesdavo šalin. Vienas kitas bėgikas tiesiog sustodavo ir pradėdavo eiti pėstute. Bėgdamas savo maratonus lygiai taip pat darydavau ir aš. Slenkstį sunku peržengti tiems, kurie pirmąją maratono pusę pradeda bėgti per greitai, viršydami savo jėgas. Sakoma, kad greičiausiai nubėga tie, kurie antrąją pusę bėga greičiau negu pirmąją.

Buvo įdomu stebėti dalyvių bėgimo techniką. Taisyklingai bėgo tik pusė bėgikų: kūnas vertikalioje padėtyje, rankos laisvai juda palei šonus, alkūnės sulenktos 90° kampu, pečiai atpalaiduoti, galva laikoma tiesiai, akys žiūri į kelią priekyje, kulnai keliami aukštai, o žingsnis – platus. Vienų kūnas buvo pasviręs į priekį lyg bėgtų prieš vėją, kiti atsilošę, daugelis bėgo taip įtempę rankas ir pečius, kad atrodė tarsi surakinti, mėšlungio sutraukti. Kai kurių galvos įtrauktos, kai kurių atloštos, o kai kurie žiūri tiesiai sau po kojomis. Kai kurie bėgo vos atplėšdami pėdas nuo asfalto: šlep-šlep, šlep-šlep. Mačiau porą šlubuojančių, matyt jų pėdos jau buvo nusėtos pūslėmis. O nuo tos vietos, kur aš stovėjau, bėgti buvo likę dar 13 kilometrų!

Iš visų pastebėtų klaidų baisiausiai atrodė įtempti, surakinti pečiai, nelaisvai judančios, atkragintos rankos. Šalia tokių egzempliorių labai gražiai atrodė laisvai, elegantiškai judantys bėgikai. Kai kurie atrodė tarsi būtų gimę bėgimui. Prisižiūrėjau svetimų klaidų, dabar tikiuosi bus lengviau taisyti savąsias. Aš jau esu išsiaiškinęs, kad bėgdamas per mažai pakeliu kulnus, priklausau šlep-šlep komandai. Kuo aukščiau pakeliamas kulnas, tuo lengviau keturgalviui raumeniui išmesti koją į priekį. Todėl bėgimo šuolis gaunasi gerokai ilgesnis be jokių papildomų pastangų. Ilgesnis šuolis = didesnis greitis. Paprasta.

Kita mano klaida yra ta, kad bėgdamas susikūprinu. Pradedu išsitiesęs, bet jau nuo kokio dvidešimto kilometro palengva imu kūprintis, o ties finišu jau būnu visai kaip kupriukas. Pats jaučiu, kad nepatogiai bėgu, bet visą energiją suvartoja kojos, o nugaros raumenims energijos nebelieka. Gravitacija įveikia nugaros raumenis. Reikėtų man pavaikščioti į sporto salę pakilnoti svarmenų, pastiprinti nugarą. Beje, mačiau ne vieną tokį kupriuką prabėgantį pro mane šiandien.

Didžiausią įspūdį paliko elitiniai bėgikai. Jie pro mane prabėgo tokiu greičiu, kokiu aš net 10 kilometrų nenubėgčiau. O jie taip nubėga visus 42. Man dar treniruotis ir treniruotis. Ech… net pavydas suima, kai apie tai pagalvoju.

Varžybas laimėjo Martinas Lelis iš Kenijos, nubėgęs per 2:05:15. Jis Londono maratoną laimi jau trečią kartą. Šį kartą jis pasiekė trasos rekordą, o kartu ir savo asmeninį rekordą. Atsilikęs 9 sekundėmis antras atbėgo jo tautietis Samuelis Wanjiru. Šis jaunuolis irgi ne iš kelmo spirtas: jis jau yra spėjęs du kartus pagerinti pasaulio pusės maratono rekordą. Pirmajame dešimtuke yra ir du baltieji: 5-ąją vietą užėmė amerikietis Hallas Ryanas, o 9-ąją rusas Aleksejus Sokolovas. Kaip ir visose maratono varžybose, Londone dominavo negrai iš Šiaurės Afrikos.

Žodžiu, varžybas stebėti buvo labai įdomu. Prastypsojau beveik keturias valandas. Pasikroviau ateičiai teigiamų emocijų, ambicijų ir begalinio noro treniruotis.

Prieš kelis mėnesius padaviau į teismą buvusį darbdavį Ground Construction Ltd. dėl nesumokėto atlyginimo. Ir šiandien jau yra rezultatai – jie man pasiūlė taikytis be teismo ir sumokėti pusę mano reikalaujamų pinigų. Aš iš jų reikalavau 564 svarų. Iš pradžių jie kelis mėnesius atsikalbinėjo, sakė, kad jie man nieko neskolingi. Pateikiau jiems savo skaičiavimus ir šiandien jie pasiūlė sumokėti 300 svarų be teismo. Akimirką padvejojau ir sutikau. Sutikau, nes teisme įrodyti savo tiesą būtų buvę ne taip ir paprasta. Nesumokėta pinigų suma susidarė, nes man buvo nesumokėję už tris dienas visiškai, ir be to atlyginimą skaičiuodavo tik 100 svarų per dieną, o buvo žadėję 110. Dėl atlyginimo buvome sutarę tik žodžiu, sutartyje atlyginimas nebuvo įrašytas, todėl teisme būtų buvęs tik mano žodis prieš jų žodį. Manau, kad teisme būčiau laimėjęs, bet dėl dviejų šimtų svarų viršaus patingėjau bylinėtis iki galo. Be to, 300 svarų gausiu jau netrukus, o bylinėjimasis dėl visų 564 svarų truktų dar mažiausiai bent mėnesį. Jei per vieną posėdį ginčo neišspręstumėme, tai kitas posėdis būtų paskirtas po trijų keturių mėnesių. Taigi, nusprendęs, kad geriau žvirblis saujoje, negu briedis lankoje, sutikau su jų pasiūlymu.

Tai jau ne pirmas mano bylinėjimasis su darbdaviu Anglijoje. Prieš gerą pusmetį buvau padavęs į teismą įdarbinimo agentūrą City Site Solutions. Joje dirbau dvi dienas, ir jie man turėjo sumokėti 205 svarus. Tačiau pinigų nesulaukiau. Ėmiau skambinėti jiems, ieškoti pinigų. Jie visada gražiai su manimi kalbėdavo, žadėdavo pervesti pinigus. Tačiau sulaukdavau savaitės galo, o pinigų vis nebūdavo. Aš jiems vėl skambindavau, jie man vėl pažadėdavo, kad jau šią savaitę tai būtinai pervers. Taip prabėgo mėnuo, paskui antras, atėjo ir trečias mėnuo. Anglijoje skundus darbo santykių teismui galima paduoti neilgiau kaip tris mėnesius. Taigi, suskubau ir padaviau juos į teismą. Agentūra sutiko išspręsti ginčą be teismo, sumokėjo beveik visą sumą 188 svarus. Sumokėjo irgi nelengvai, dalies pinigų nenorėjo mokėti, paskui visgi sumokėjo, bet apmokestino didesniais mokesčiais ir gavosi ne 205, o 188 svarai. Ką gi, atgavau bent jau tiek.

Anglijoje per du metus teko dirbti bent dešimtyje agentūrų ir septyniose kompanijose. Iš agentūrų tik viena vienintelė Breeze nuolatos mokėdavo pinigus sąžiningai. Kiti anksčiau ar vėliau (dažniausiai anksčiau) imdavo sukčiauti. Vieną savaitę trūkdavo penkių svarų, kitą jau penkiolikos. Didžiausi plėšikai buvo Coyle Personnel. Jei kitose agentūrose pradėjus ieškoti „pasiklydusių“ pinigų, jie dažnai atsirasdavo, kad ir ne visi, tai Coyle prapuolę pinigai beveik niekada neatsirasdavo.

Tokia yra įdarbinimo agentūrų politika. Visi darbuotojai imigrantai, dažnai nelegalai, neturi kam pasiskųsti. O jei ir dirba legaliai, angliškai dauguma temoka „statybinę“ anglų kalbą: „ateik čia, paimk šitą, nunešk ten“, kai sakoma ir rodoma pirštu ką ir kaip daryti. Ir netgi jei moka anglų kalbą pakankamai gerai, kad sugebėtų pateikti skundą, dauguma vengia už save kovoti, nes bijo prarasti darbą arba paprasčiausiai nesitiki, kad kažką galima pakeisti. Jie yra sistemos aukos ir visiškai nenori aukos vaidmens atsisakyti. Neturi nei drąsos, nei ryžto.

Dirbant kompanijose yra kiek kitaip nei agentūrose. Kompanijos rimčiau tvarko savo buhalteriją, todėl apgaudinėja mažiau. Ir vis tik nesklandumų pasitaiko, tiesa, dažniau dėl žmogaus klaidos, o ne dėl noro apgauti. Tik dvi kompanijos, kuriose esu dirbęs, sumokėjo visą algą be problemų: McDermott Bros ir John Reddington. Kitose yra prapuolę tai šimtas, tai du šimtai svarų. Ypač dažnai pinigai „prapuola“ išeinant iš darbo. Žmogus godus padaras ir yra linkęs apgauti savo artimą. Ypač jei jis yra darbdavys arba šiaip turi valdžią.

Anglijoje paduoti į teismą dėl su darbo santykiais susijusių problemų reikia dviem etapais. Pirmame etape reikia pabandyti išspręsti problemą geruoju. Visų pirma reikia nusiųsti darbdaviui laišką, prašymą tartis geruoju. Tai reikia suskubti padaryti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo situacijos, dėl kurios bylinėjamasi, pabaigos. Šis laiškas vadinamas Grievance Letter. Per 28 dienas darbdavys turi atsakyti į laišką ir bandyti išspręsti ginčą geruoju. Laišką reikia siųsti registruotu paštu, kad turėtumėte įrodymą, kad išsiuntėte ne per vėlai. Laiško formą ir tuščią blanką jums gali atsiųsti Citizen Advice Bureau – nemokamos teisinės pagalbos organizacija. Užsukite į artimiausią Job Centrą, ten gausite vietinio Citizen Advice Bureau numerį. Aš Rytų Londone skambinau numeriu 0845 450 2073. Papasakokite apie problemą, pasakykite, kad norite paduoti darbdavį į teismą ir norite gauti blanką kaip rašyti Grievance Letter. Jie atsiųs blanką ir šiaip visokios įdomios informacijos apie Anglijos teismus. Grievance Letter iš esmės atrodo maždaug taip: „aš esu toks ir toks, dirbau Jūsų kompanijoje nuo tada iki tada, mano alga buvo sutarta tokia ir tokia, dirbau tiek ir tiek laiko. Pagal mano paskaičiavimus turėjau gauti tiek ir tiek pinigų algos, bet gavau tiek ir tiek. Todėl siunčiu Jums šį Grievance Letter ir siūlau susitarti dėl problemos sprendimo būdo be teismo.“ Esmė paprasta, tik ten būna prikaišiota visokių teisinių terminų ir įstatymų pavadinimų. Nusiuntus Grievance Letter, reikia palaukti 28 dienas. Aš du kartus bylinėjausi ir abu kartus darbdavys į Grievance Letter nieko man neatsakė. 28 dieną po išsiuntimo žengiame į antrąjį etapą.

Antrajame etape toliau viskas paprasta. Einame į Employment Tribunal www.employmenttribunal.gov.uk svetainę. Ten spaudžiame “Claim form (ET1) online for individual cases“, užsiregistruojame, užpildome anketą: vardą, pavardę, adresą ir pan. Trumpai, bet tiksliai aprašome situaciją. Paminime, kad išsiuntėme Grievance Letter ir palaukėme 28 dienas. Jie priima skundą, ir paskiria teismo dieną. Tada į ginčą įsijungia kita organizacija – ACAS (Advisory, Conciliation and Arbitration Service) www.acas.gov.uk. Ji jus susiranda pati, nieko daryti nereikia. Ji veikia kaip tarpininkas. Paskambins jums, paskambins darbdaviui, siūlys ieškoti sprendimo. Man jie visada labai padėdavo. Pagrindinis jų darbas – įtikinti darbdavį, kad jūsų ketinimai rimti. Manau, kad ne vienas iš mūsų, būdami nuskriausti kokios nors didelės kompanijos, bent jau mintyse pagrasindavome „paduosiu aš juos visus į teismą“ ir tik nedaugelis iš tiesų į teismą paduodavome. ACAS įtikina darbdavį, kad viskas labai rimta, kad procesas prasidėjo. Aš nei karto iki pačio teismo taip ir nebuvau nuėjęs, nes visada ACAS įtikindavo darbdavį sumokėti pinigus.

Metus laiko dirbau styl fikseriu Londone. Rašau būtuoju laiku, nes ką tik mečiau darbą. Ne tik darbą, bet ir profesiją apskritai. Styl fikseris (angl. steel fixer) lietuviškai – plieno montuotojas. Tik mes patys savęs, aišku, taip nevadinome, pridėdavome lietuvišką galūnę angliškam žodžiui ir tiek.

Darbas buvo labai sunkus fiziškai, vienas iš sunkiausių statybų darbų. Tvirtindavau plienines konstrukcijas, kurias vėliau betonuotojai užpildavo betonu. Dariau pamatus, sienas, perdengimus, kolonas. Pamažu „užaugindavau“ visą pastatą. Visur, kur tik pastate yra betonas – pvz, betoninė siena, kolona – betono viduje, kad konstrukcija būtų tvirtesnė, yra priraizgyta plieno strypų. Juos sutvirtinti tam tikra tvarka ir buvo mano darbas.

Darbe galvoti daug nereikėjo. Kai pramokau suprasti brėžinius, galvoti tereikėdavo tik kokio storio plieną paimti, kokio ilgio strypus atpjauti ir kokiais tarpais kur išdėlioti. Kol nesuprasdavau brėžinių, nereikėjo nei tiek. Tampydavau plieno strypus ant peties ir su specialiomis replėmis sukdavau vielą kiaurą dieną.

Labai gražiai matosi plienas. Šioje nuotraukoje atsiskleidžia visas styl fikserio darbo žavesys. Darbas paprastai manęs nežavėjo, nes dirbant reikia nuolatos būti pasilenkus – stovėti ant plieno ir pasilenkus rankomis sukti vielą. Daugelis styl fikserių į senatvę neišvengia radikulito, nes dirba nuolatos pasilenkę nesvarbu koks oras, saulei šviečiant, lietui lyjant, rytą vakarą, žiemą vasarą, sningant sodams, riešutams byrant…

Bet kartais būdavo retų akimirkų, kai man patikdavo styl fikseriauti. Tos akimirkos būdavo, kai po kelių sunkaus ir alinančio darbo dienų mūsų brigada baigdavo konstruoti tam tikrą pastato sekciją ir būdavo galima atsipūsti. Tuomet, kai viskas būdavo paruošta betonavimui ir visi laukdavo kol atvažiuos betonuotojai, statybų aikštelėje darbai aprimdavo, išnykdavo ta nuolatinė skuba, kuri būdavo ypač sustiprėjusi prieš pabaigą. Darbinkai prisėsdavo, užsirūkydavo. Tuomet aš žiūrėdavau į baigtą darbą ir jausdavo šiltą pasididžiavimą, kad štai aš, savomis rankomis statau tokį didelį ir aukštą namą.

Bedirbant Battersea Park nugriuvo kranas. Išgirdau baisų triukšmą, pakeliu akis – kranas krenta. Tiesiog perlūžo per pusę stiebas. Krano strėlė nukrito išsikišusi keliasdešimt metrų už statybos teritorijos. Du žmonės žuvo. Apskritai statybos gana pavojinga vieta. Traumos statybininkus lydi nuolatos. Tai vienam pajudėjęs plieno strypas kelio girnelę numuša, kitam atitrūkęs trosas per smilkinį užvažiuoja. O ant trečio kranas nukrenta.

2007 liepa, Finsbury Park. Paskutinės mano statybos. Už mano nugaros matosi būsimos „grindys“, kol kas tik plieninė konstrukcija. Apskritai, tai džiaugiuosi, kad teko padirbėti statybose, kad dirbau styl fikseriu, bet labiausiai džiaugiuosi tuo, kad daugiau ten nebegryšiu. Jau girdžiu permainų vėją. Listen to the wind of change, dainavo Scorpions.