dovydas.sankauskas.lt

Aukštakulnių sprintas Vilniaus maratone 2010

Šiais metais planavau sudalyvauti tik vienoje Vilniaus maratono rungtyje – aukštakulnių sprinte. Šioje rungtyje iš pradžių sugalvojo dalyvauti mama, o sužinojęs, kad gali dalyvauti ir vyrai, užsidegiau ir aš. Tik, deja, niekaip nepavyko gauti mano išmieros aukštakulnių batelių. Nenorėjau pirkti brangių, nes nusipirkti batus vienam kartui buvo gaila pinigų. Perėjau Vilniuje bent 20 padėvėtų drabužių parduotuvių, bet nieko tinkamo neradau.

Kai į parduotuvę įeidavau vilkėdamas kostiumą, iš pardavėjų ir parduotuvės klientų susilaukdavau ne vieno įdėmaus žvilgsnio. Iškart pasukdavau link batų skyriaus. Pardavėjos paslaugiai perspėdavo, kad vyriškų batų nieko gero neturinčios. „Ieškau moteriškų. Aukštakulnių“, – pertraukdavau jas, tuo jas kaip mat sudomindamas. „Kokio dydžio ieškote?“. „43-io dydžio. Aš ieškau sau“. Po šių žodžių Vilniaus padėvėtų drabužių parduotuvėse buvo kilstelėta nemažai antakių. Pasisakydavau, kad netrukus vyks aukštakulnių sprintas ir aš ketinau jame dalyvauti, man tik beliko susirasti savo dydžio aukštakulnius batus. Čia neretai susilaukdavau malonios ir netgi, sakyčiau, suokalbiškos šypsenos.

Moteriškės mane labai maloniai priimdavo į „aukštakulnių nešiotojų“ gretas. Vyras, besiieškantis aukštakulnių sau pačiam, joms akimirksniu tapdavo tarsi pusiau savas. Viena moteris taip susižavėjo šiuo reikalu, kad netgi žadėjo man atiduoti batus pusvelčiui, jei tik rasčiau ką nors tinkamo. Aš pagalvojau, kad moteris, ieškanti „vyrų skyriuje“ kažkokio specifiško „vyriško“ daikto sau pačiai, o ne savo vyrui, būtų vyrų sutikta su tam tikru įtarumu ar nepasitikėjimu („tik pamanyk, boba su kiaušais“). Man pasirodė, kad moterys „moterišką vyrą“ į savo tarpą priima lengviau, negu vyrai „vyrišką moterį“ priimtų į savąjį. Moterys yra tolerantiškesnės už vyrus ne tik kalbant apie homoseksualus, rasizmą ir pan., bet ir perkant batus.

Aukštakulnių batelių deja, neradau. Teko mano mamai bėgti vienai. Tačiau vyrukų aukštakulnių rungtyje vis dėlto būta. Ir būta netgi dviejų! Vienas iš jų – Žygimantas Malinauskas – užkietėjęs bėgikas, per pastaruosius keletą metų mano sutiktas kone kiekvienose ilgų nuotolių bėgimo varžybose Lietuvoje ir už jos ribų. Kitas aukštakulnių bėgikas – Mindaugas Garmus – dar labiau užkietėjęs bėgikas, su kuriuo smagiai bėgome kartu Rygos maratone prieš 5 mėnesius. Šis vyrukas yra maratono fanatikas plieniniais raumenimis ir sausgyslėmis. Jis nubėga po maratoną kiekvieną savaitę. Ir nubėga ne šiaip sau, o labai greitai. Neįtikėtina! Nubėgęs maratoną Vilniuje jis ketino kitą savaitę bėgti maratoną Latvijoje, vėliau Vokietijoje ir taip kiekvieną savaitę po maratoną. Gruodžio mėnesį jis ketino bėgti savo 40-ąjį maratoną Lenkijoje. Sėkmės, Mindaugai!

Štai šie vyrukai ir laimėjo aukštakulnių rungtį. Žygimantas – pirmas, Mindaugas – antras. Trečią vietą laimėjo mergina, ėjusi pro šalį į draugės mergvakarį ir bėgime sudalyvavusi visai netyčia. Mama atbėgo kažkur apie vidurį.

Aš šiemet sudalyvavau pusės maratono bėgime. Bėgti sugalvojau paskutinę akimirką, tik ketvirtadienį, iki bėgimo likus trims dienoms. Mane bėgti įkalbėjo kolegos. Bėgau vien todėl, kad man pažadėjo firminę maikutę. Nuo pat Rygos maratono gegužės mėnesį buvau visiškai nesitreniravęs, net sportbačių nei karto nebuvau apsiavęs. Tik vieną dieną prieš maratoną, šeštadienį, prabėgau 4 km. Tą dieną ketinau važiuoti į Šiaurės miestelį pirkti gėlės, tad užuot nuvažiavęs nusprendžiau nubėgti bėgte. Toks ir buvo visas mano pasiruošimas – bėgimas pirkti gėlės. Žodžiu, jokio pasiruošimo.

Bėgti ketinau su kolegomis, kartu su „BTCL runners“ komanda. Ketinau plepėdamas ir besišnekučiuodamas bėgti visus 21,1 km. Iš pradžių viskas taip ir buvo. Pradėjome bėgti 5:30 tempu, mūsų nedideliame būrelyje buvome apie dešimt bėgikų, visi žvalūs ir energingi. Mano pulsas buvo apie 150. Sakyčiau, tai gana aukštas pulsas kaip tokiam lėtam tempui. Jei būčiau rimtai treniravęsis, tai bėgant tokiu tempu pulsas turėtų būti 130, ne daugiau. Štai ką reiškia pusę metų nesportuoti. Apkerpėti ir apsamanoti yra labai lengva, o įgyti gerą sportinę formą yra sunku. Na, bet aš šiandien juk ketinau ne laimėti, o tik maloniai papramogauti, tad buvau labai patenkintas. Vandens punktuose išgerdavau vandens ir suvalgydavau po riekutę banano. Ne tiek iš alkio, kiek iš neturėjimo ką veikti.

Su Sigita ir Jonu užkandome bananų

Iš pradžių laikėmės kartu, bet ilgainiui mūsų komanda išskydo. Kiekvienas bėgikas pasirinko sau patogų tempą – kas greitesnį, kas lėtesnį. Po pirmojo rato likome tik dviese su Sigita, nes vieni mūsiškiai nuskuodė pirmyn, o kiti atsiliko už nugarų. Mūsų pirmieji 10 km buvo labai stabilūs: tempas svyravo nuo 5:31 iki 5:39. O štai 12-asis kilometras mus nužudė. Tempas krito iki 6:38. 14-ajame kilometre kritome net iki 7:14. Nuovargis jau aiškiai rodė savo dantis. O mano pulsas nukrito iki 140, taigi – aš tik ilsėjausi. Tokias pastangas apibūdinčiau tik kaip spartų ėjimą – lengvą risnojimą.

Nuo 14-o kilometro Sigita ėmė pastebimai lėtėti ir mes sutarėme, kad aš jos nebelauksiu, ir bėgsiu į priekį pats vienas. Man pasirodė, kad bėgdama su manimi Sigita jaučiasi tarsi įsipareigojusi bėgti kartu ir neatsilikti, o jėgos vis labiau seko. Bėgdamas šalia aš neleidau jai bėgti patogiu tempu ir verčiau bėgti savuoju. Taip aš daugiau trukdžiau, negu padėjau. Tad aš pabėgėjau į priekį.

Nuo čia ir prasidėjo tikrosios mano varžybos. Bėgti buvo likę apie 7 km. Pasipusčiau padus ir nuskuodžiau į priekį. Pirmąjį puskilometrį laikiau 3:30 tempą. Bėgau pro visus kaip pro stovinčius. Buvo nerealiai smagus jausmas, lenkiau visus iš eilės. Kai kurie aplenktieji turbūt pagalvojo, kad aš juos lenkiu per visą ratą, nes prašvilpdavau pro juos kaip vėjas.

Taip iš peties pasmarkavęs šiek tiek aprimau, įžengiau į savo ritmą ir tris kilometrus laikiau 4:14 tempą. Bėgti buvo vienas smagumėlis. Smagiausia buvo tas beprotiškas lenkimas – ką tik pamatydavau priekyje išnyrantį iš už posūkio, tą pasivydavau ir aplenkdavau. Bėgikus lenkiau ne po vieną – lenkiau juos būriais. Mano lenkiami bėgikai bėgdavo maždaug 6:30 tempu, o aš juos aplenkdavau 4:14 tempu. Jausmas toks, lyg aš, važiuodamas 200 km/h greičiu, lenkčiau važiuojančius 130 km/h greičiu. Vėliau paskaičiavau, kad per keliolika minučių aplenkiau pusantro šimto žmonių. Pulsas pašoko iki 175. Čia tai bent jėgų iškrova! Buvo tiesiog nerealu!

Tokį tempą išlaikiau tik 3 kilometrus. Kitus 3 kilometrus pritrūkau kvapo. Bėgikai, kuriuos čia pasivydavau, buvo jau pastebimai greitesni, jau nebegalėjau jų lenkti urmu. Teko aplenkinėti pamažu ir po vieną. Šiek tiek sulėtinau bėgimo tempą – iki 4:29. Jėgų dar turėjau, bet nusprendžiau nebesidraskyti. Pulsas šiek tiek nukrito iki 172.

Bebėgant paskutinį kilometrą mane pavijo ir aplenkė Tomas Venckūnas, kuris vėliau nugalėjo maratono rungtyje. Jis mane lenkė vienu 10 km ratu. Greitas vaikis! Bandžiau laikytis jam iš paskos, bet spėko beturėjau tik pusei kilometro. Tomas pamažu ėmė tolti ir aš jį paleidau. O būtų buvę taip smagu finišuoti prieš pat čempiono nosį! Na ir kas, kad ne toje distancijoje.

Vilniaus Maratono 2010 finišas

Likus iki finišo keliems šimtams metrų spurtavau ir bandžiau aplenkti dar vieną vyruką tolumoje bėgantį priekyje – Deividą Bukauską iš Vilniaus. Vos tik aš jį prisivijau ir aplenkiau, jis tarsi pabudo iš miego ir puolė mane vytis. Bandžiau priešintis, bet jėgų jau nebebuvo ir teko jam pasiduoti. Finišavome abu bėgdami greitai kaip briedžiai: jis – pirmas, o aš atsilikęs už metro.

Galutinis mano laikas buvo 1:53:36. Buvo labai smagios varžybos, vienos iš pačių smagiausių. Ir viskas dėl to nuostabaus beprotiško lenkimo paskutiniame varžybų trečdalyje. Pirmąjį varžybų trečdalį įveikiau per 40 minučių, vidurinįjį – per 45 minutes, o trečiąjį – per 29 minutes.

Noriu padėkoti organizatoriams už puikiai suorganizuotą sporto šventę. Vilniaus maratonas nuo senų laikų buvo vienas iš geriausiai organizuojamų sporto renginių Lietuvoje, tačiau aš kas kart rasdavau prie ko prikibti, turėdavau pasiūlymų kaip pagerinti tą ar kitą smulkmeną, patobulinti vieną ar kitą organizacinį aspektą. Tačiau šį kartą neturiu absoliučiai jokių priekaištų, renginys visiškai patenkino ir viršijo bet kokius mano lūkesčius. Šiandien sakau pagarbų Ačiū Evaldui Martinkai ir visiems organizatoriams bei savanoriams.

Taip pat ačiū Adidasui už kiekvienam bėgikui dovanotą bėgimo maikutę. Aš esu įsitikinęs, kad pagal bėgikams išdalintas dovanas Vilniaus maratonas prilygsta geriausiems Europos maratonams, o atsižvelgiant į nedidelį registracijos mokestį, netgi lenkia daugumą jų. Vargu bau ar kur kitur gausite tiek daug už tiek mažai. O jei dar atsižvelgsime į dvi dienas trukusios šventės lygį, sporto renginių kiekį ir suteiktų emocijų pliūpsnį, tuomet Vilniaus maratonas toli pralenkia bet kurį kitą Europos maratoną.

Sekmadienį nubėgau savo trečiąjį maratoną – Maratón de Calvià Maljorkoje. Šį bėgimą drąsiai galiu vadinti savo sunkiausiomis varžybomis. Per mano bėgimo karjerą dar nėra taip buvę, kad nubėgčiau tokiu greičiu, kokiu tikėjausi. Taip nutiko ir šį kartą. Buvau išsikėlęs planus nubėgti per 3:10:00, o slapta vyliausi, kad galbūt pavyks nubėgti netgi dar greičiau: per 3:07:00 ar netgi per 3:05:00. Nubėgau per 3:15:57. Kaip ir visada, nors ir neįvykdžiau plano maximum, bet, kaip ir visada, asmeninį rekordą pagerinau. Šį kartą rezultatą pagerinau daugiau nei 5 minutėmis.

Sunkiausiomis varžybomis šį bėgimą vadinu todėl, kad atidaviau viską, ką galėjau. Paprastai varžybų metu man nepavyksta apskaičiuoti jėgų, suplanuoti optimalaus tempo, todėl aš arba kirtęs finišo liniją jaučiu, kad dar turiu neišnaudotų jėgų rezervą, arba atvirkščiai, išeikvoju jėgas gerokai prieš finišą ir nulūžtu per anksti. Šį kartą viskas pavyko tiesiog fantastiškai. Rungtyniavau iki pat finišo linijos, o ją kirtęs sustojau išsekęs ir vos ne vos beįstengiau nueiti (tiksliau būtų sakyti „nurėplioti“) nuo stadiono.

Į Maljorką atvykau dviem dienomis anksčiau. Skrydis į La Palmą su Ryanair kainavo 30 eurų į abi puses. Oro uoste išsinuomojau mašiną. Paieškojus Google paieškoje mašiną galima išsinuomoti nebrangiai. 3 paroms nuo penktadienio iki pirmadienio ji atsiėjo 50 eurų. Nuomodamasis dar papildomai pasiėmiau draudimą, nes pirmą kartą gyvenime vairavau mašiną savarankiškai, tad savo jėgomis per daug nepasitikėjau. Labiausiai iš visos kelionės įstrigo būtent vairavimo įspūdžiai, nes pirmą dieną labai jaudinausi, buvo baisu vairuoti. Su kiekviena diena imdavau jaustis vis drąsiau ir paskutinę dieną vairuoti ėmė taip patikti, kad važiavome su Raimonda pasivažinėti po salą. Gyvenome viešbutyje Palmoje. Paprastai mėgstu gyventi pigiuose keliautojų hosteliuose, nes juose labiausiai pasijunta nuotykių dvasia. Maljorkoje tokio neradau, nes ne sezono metu viskas uždaryta žiemai, tad išsinuomojome atskirą dvivietį kambarį už 45 eurus.

Maljorka pasitiko šiltais orais. Mus, išlipusius iš lėktuvo, pasitiko palmės ir 18° C šilumos. Pasaka! Tačiau jau pirmą vakarą oras subjuro, atšalo, pradėjo lyti ir lijo visas mūsų viešnagės dienas. Pirmą dieną nesusipratome iš viešbučio paprašyti kondicionieriaus distancinio pulto ir miegoti buvo šalta. Bet nuo antros dienos jau gyvenome šiltai.

Lijo ir maratono dieną. Iš pradžių dulkė lengva dulksna, bet vėliau lietus įsismarkavo. Pirmuosius kilometrus įveikiau lengvai, pasišvilpaudamas. Netikėtai nuo pat pirmųjų žingsnių suskaudo kairiąją pėdą. Šis skausmas vėliau man pridarė daug bėdos. Pradėjau maratoną lėtai, tad daug bėgikų pro mane nuskuodė į priekį. Esu jau patyręs, vien šiemet iš viso sudalyvavau 10-yje varžybų, todėl esu išmokęs starte į mane lenkiančius nekreipti dėmesio. Daugumą jų vis tiek pavysiu prie finišo. Laikiausi numatyto 4:25 tempo. Taip bėgdamas tikėjausi nubėgti per 3:07:00.

Trasą sudarė 2 ratai po 21 kilometrą. Pirmąją pusę rato kelias vedė palei jūrą per įvairias kurortines gyvenvietes: Palmanova, Magaluf, Santa Ponça ir kt. Gyvenvietės atrodė kaip išmirusios ir šiek tiek priminė Palangą ir Šventąją žiemą, tik viskas daug baisiau. Nė gyvos dvasios. Didžiuliai keliolikos aukštų viešbučiai uždaryti ir užrakinti grandinėmis, gatvių žibintai aptraukti užvalkalais, nesuskaičiuojamos mašinų aikštelės tuštutėlės, tik po asfaltą vėjelis gainioja plastikinius maišiukus. Kilometras po kilometro šalia kelio stovėjo baras prie baro, diskoteka prie diskotekos, parduotuvės, kavinės, restoranai – žiemą čia viskas užrakinta. Ir, aišku, nebuvo nei vieno sirgaliaus. Saujelė atsitiktinių sirgalių buvo tik Magalufe, kur buvo startas ir finišas. Tokioje tyloje dar nėra tekę bėgti.

Nustebino tai, kad viską čia yra okupavę anglai. Iš Anglijos spaudos žinojau, kad daug anglų turi vilas Ispanijoje, bankai netgi siūlo specialias paskolas pirkti nekilnojamam turtui Maljorkoje ar Kanarų salose, anglai čia dažnai lankosi atostogų metu ir ne vienas anglas svajoja išėjęs į pensiją Ispanijoje apsigyventi. Bet kolonizacijos mastus pilnai suvokiau tik viską pamatęs savo akimis. Ant kas antro baro kabo iškaba „British staff“, nemačiau nei vieno normalaus restorano, vien tik angliški „take away“, „fish and chips“, „chinese take away“ ir panašus šlamštas. Miesteliuose kas kelis šimtus metrų prabėgdavau iškabą „British Doctor“. Ir apskritai pastatai čia labai skyrėsi nuo Palmos. Palma – ispaniškas miestas. Tačiau Kalvijos regiono kurortiniuose miesteliuose jaučiausi kaip Naujoje Anglijoje. Fui.

O apylinkės čia nuostabios. Daugybė kalvų, kurių šlaitai apaugę palmėmis, pušimis ir kadagiais. Niekada dar nebuvau matęs 10 metrų aukščio kadagio. Tokiais kadagiais milžinais buvo apsodinta poros kilometrų kelio atkarpa, panašiai kaip pas mus prie kelio sodinami beržai ar tuopos. Ant daugybės mažų ir didelių kalvų keterų paprastai stūksodavo kelios vienišos palmės, kurios užbaigdavo horizontą. Vaizdai čia tiesiog neįtikėtini.

Prabėgus pirmąją rato pusę (apie 10 km) teko grįžti keliuku per laukus palei autostradą. Nebuvo taip smagu, kaip bėgti per miestelius, bet vis tiek labai gražu. Po pirmojo rato pusės maratono bėgikai finišavo stadione, o viso maratono dalyviai pradėjo sukti antrąjį ratą.

Pirmąjį ratą man sekėsi puikiai. Kas 5 km sugriauždavau po apelsino ketvirtį ir atsigerdavau gurkšnį vandens. Jaučiausi nei kiek nepavargęs, kupinas jėgų. Vidutinis pulsas 159. Pusę maratono nubėgau per 1:34:07 arba 4:27 vienam kilometrui. Jėgų turėjau pakankamai ir tikėjausi antrą distancijos pusę bėgti greičiau negu pirmąją pusę.

Problemų kėlė tik kairioji pėda. Kartais užeidavo čiurnos skausmas, tačiau po poros kilometrų vėl praeidavo, o paskui užeidavo vėl. Iki šiol taip ir neišsiaiškinau šių negalavimų priežasties. Varžybose bėgau su prieš porą mėnesių pirktais Asics 1140. Ne patys prašmatniausi bateliai, bet jie man būdavo patogūs tiek tempinėse, tiek ilgosiose treniruotėse. Jokių traumų šioje pėdoje anksčiau nebuvau patyręs. Turiu pastebėti, kad prieš startą pernelyg stipriai susivarsčiau batų raištelius. Iš pradžių nejutau, kad bateliai man laužia pėdą, bet nubėgus pusę maratono pėdų laužimas taip sustiprėjo, kad turėjau sustoti atsilaisvinti batraiščius. Nežinau ar tai gali būti susiję su čiurnos skausmu.

Kairioji pėda pirmąją varžybų pusę buvo vienintelis mano problemų šaltinis. Bėgau eikliai ir veržliai, stengiausi kontroliuoti savo kūną, nekartoti savo amžinų klaidų: nebėgti susikūprinus, nesugniaužti kumščių, neįtempti pečių, nugaros. Jėgų turėjau per akis, bet žinojau, kad priekyje laukia energijos atsargų slenkstis.

Maratono bėgikams maždaug ties 30-uoju kilometru (vieniems porą km anksčiau, kitiems vėliau, tai priklauso nuo pasiruošimo) išsenka organizme sukauptos greito naudojimo energijos atsargos (cukrus) ir vienintelis energijos šaltinis tampa riebalų deginimas. Apima baisus nuovargis, suima nesvietiškas alkis, jautiesi visiškai išsekęs, suima noras prisėsti ir prigulti šalia kelio.

Šį kartą slenksčiui buvau pasiruošęs labai gerai. Kelias dienas prieš varžybas mitau daug angliavandenių turinčiu maistu. Kimšau ispaniškus canellonius ir paellas, valgiau daug vaisių. Per varžybas kas 5 km iščiulpdavau po ketvirtį apelsino. Tai padėjo. 30-as kilometras atėjo ir praėjo. Atėjo ir 31-as, ir 32-as. Jokio nežmoniško išsekimo nejutau. Anksčiau išsekimas mane užklupdavo staiga, tarsi žudikas tamsiame skersgatvyje nuovargis perverdavo kūną. Ties 35-u kilometru supratau, kad slenksčio šį kartą nebus. Nuovargį jaučiau, tačiau jis atėjo taip pamažu, kad net nepajutau. Matyt, man padėjo treniruočių metu įveiktas didelis kilometražas.

Slenkstį šį kartą pavyko įveikti puikiai, tarsi pagal vadovėlį. Tačiau turėjau kitą bėdą. Tokiam greičiui nebuvo pasiruošę raumenys. Maždaug nuo 20-o kilometro šlaunų keturgalvį raumenį ėmė traukti mėšlungis. Kad ir nestipriai, bet vis tiek nemaloniai. Vėliau jis savaime praėjo, bet ėmiau raumenyse jausti skausmą. Skausmas buvo nuo raumenyse atsiradusios pieno rūgšties. Šis skausmas man buvo pažįstamas, aš kiekvieną kartą jį jaučiu po varžybų arba po labai sunkių treniruočių. Tačiau šį kartą jį jutau JAU VARŽYBŲ METU. Tai buvo kažkas nauja. O bėgti dar buvo likę bent 8 kilometrai.

Skausmas su kiekvienu kilometru vis stiprėjo. Kvėpavau lėtai, iš kvapo nebuvau išsimušęs, pulsas santykinai nedidelis: apie 160-162. Tai nebuvo susiję su energijos trūkumu. Paprasčiausiai nemokėjau bėgti pakankamai greitai. Širdis atlaikė gerai. Neatlaikė kojų raumenys. Jutau, kad bėgu nebe efektyviai. Fiziškai nebegalėjau pakelti kulnų, į priekį išmesti kelių. Ėmiau sau delnais trankyti per šlaunis ir per krūtinę. Bėgdamas garsiai ant savęs šaukiau: „Bėk, tinginy! Pirmyn, slunkiau!“. Apsidairiau ar šalia manęs nėra kitų bėgikų. Artimiausias persekiotojas buvo už gerų šimto metrų ir aš visu balsu variau savo tiradą toliau: „Varyk, slunkiau! Kelk kulnus! Kelius į priekį! Mojuok rankom! Nepasiduok! Pirmyn! Pirmyn!“. Rodėsi, kad jėgas mobilizuoti kuriam laikui pavykdavo.

Tačiau tai nedaug ką tepadėjo. Greitis su kiekvienu kilometru nežymiai, bet vis krito ir krito. 36-ą km įveikiau per 4:40, 37-ą per 4:56, 38-ą per 5:02, 39-ą per 5:04, 40-ą per 5:12, 41-ą per 5:07, 42-ą per 5:05. O pulsas iki pat pabaigos išliko stebinančiai pastovus: 162.

Galutinis rezultatas – 3:15:57. Finišuodamas išgirdau savo vardą ir pavardę. Tai komentatorius paskelbė, kad finišavo Dovydas Sankauskas – bėgikas iš Latvijos. Tebūnie Latvija, aš prieš šią šalį neturiu nieko prieš.

Finišavęs sustojau kaip įbestas. Nebegalėjau žengti nei žingsnelio. Nuo lietaus ir šalčio buvau sustiręs į ožio ragą. Kairė pėda įsiskaudėjo kaip reikiant, vos begalėjau ja priminti. Pamažu nušlubčiojau iki masažo kabineto. Ten sušilau ir atsigavau. Bet masažistei suktelėjus kairę pėdą kone žvygtelėjau. Nuo to momento kairė pėda atsirašė galutinai. Tą dieną dar šiek tiek galėjau paeiti, bet kitą dieną buvo ragai, o oro uoste Raimonda mane vežiojo su invalido vežimėliu. Kairė pėda ištino kaip kaladė. Grįžęs namo dvi dienas išgulėjau lovoje, bet dabar, šeštą dieną po varžybų, jau jaučiuosi geriau.

Varžybos baigtos ir Kalvijos maratono medalis pakabintas namie garbingoje vietoje. Apmąstęs varžybų eigą išsiaiškinau savo klaidas. Raumenų nuovargis ir pieno rūgšties skausmas liudija, kad per mažai dariau tempinių treniruočių. Dabar geriau žinau kam reikalingos tempinės treniruotės – patyriau tai savo kailiu. Kita problema buvo ta, kad per patį treniruočių piką praleidau dvi savaites: 15-ąją ir 16-ąją. 15-ąją savaitę gydžiausi traumą, kurią gavau bėgdamas Gosporto pusę maratono, o 16-ąją nebėgiojau dėl ligos. Užtat galiu save pagirti už lengvai įveiktą energijos atsargų slenkstį, už puikiai apgalvotą mitybos strategiją varžybų metu, už kompleksišką treniruočių metodą.

Varžybos apmąstytos ir išvados padarytos. Sezoną užbaigiau gerai, 5 minutėmis pagerinęs asmeninį maratono rekordą. Iš viso asmeninius rekordus šiemet gerinau 6 kartus. Apie bėgimą išmokau nepaprastai daug naujo. Buvo sėkmingi metai.

Dabar, sėdint Šiauliuose, kai už lango 10 cm sniego sluoksnis ir -17° C šalčio, net nesitiki, kad iki palmėmis apaugusios Maljorkos tik 3 valandos skrydžio.

Sekmadienį Londone sudalyvavau Dulwich Charity Run 10k varžybose. Specialiai šioms varžyboms nesirengiau, paprasčiausiai prabėgau vietoje eilinės 19 km treniruotės mano pagrindiniame maratono treniruočių plane. Varžybos yra puiki proga pasitikrinti save ar aš tobulėju. Norėjau pagerinti savo prieš 3 mėnesius Palangoje pasiektą asmeninį 10 km rekordą. Palangoje 10 km buvau nubėgęs per 39:56, o čia, Dulwich parke, svajojau nubėgti per 39:00. Žinojau, kad realiai tokiam rezultatui dar nelabai esu pasirengęs, todėl mane būtų patenkinęs ir 39:30 ar panašus rezultatas. Žodžiu, svajojau asmeninį rekordą pagerinti ženkliai, bent per 30 sekundžių. Tačiau to padaryti nepavyko. Asmeninį rekordą aš pagerinau, tačiau labai neženkliai.

Į Dulwichiaus rajoną iš mano miesto galo nėra jokio patogaus susisiekimo, tad į registraciją šiek tiek vėlavau. Vos užteko laiko padaryti apšilimui. Persirengiau, pabėgiojau ir atsistojau prie starto linijos. Šiose varžybose dalyvavo 600 dalyvių, tad grūsties nebuvo, stovėjau prie starto linijos trečioje ar ketvirtoje bėgikų eilėje. Nemėgstu brautis per minią, geriausia kai iš karto atsistoju greta bėgikų, atitinkančių mano jėgas, ir netrukdau nei sau, nei kitiems. Nuaidėjus švilpukui pasileidau bėgti. Startinės makalynės praktiškai nebuvo, nors kažkeli lėtapėdžiai vis tik įsigudrino atsistoti starte užlindę visiems prieš nosis ir kiekvienam teko juos aplenkinėti.

Jau po 100 metrų pirmieji bėgikai išsirikiavo gražia eilute, kuri beveik nekisdama ir išsilaikė iki galo. Prieš mane buvo apie 20 bėgikų. Tempas atrodė labai smagus, bet stengiausi nepasiduoti startiniam jauduliui ir pernelyg neįsibėgėti. Ties pirmojo kilometro ženklu žvilgtelėjau į laikrodį: 3:45. Jei noriu nubėgti lygiai per 39 minutes, tai reiškia, kad bėgu šiek tiek per greitai. Svarbiausia, kad pavyko suvaldyti startinį jaudulį, nes paprastai pirmąjį kilometrą šaudavau kaip kulka per 3:30 ar net dar greičiau, o paskui krisdavau. Šį kartą to išvengiau. Antrasis kilometras 3:47, irgi per greitai, bet startinį jaudulį visiškai numalšinau.

Kūnas pradėjo judėti laisvai ir ritmingai, kojos pačios pajuto tinkamiausią tempą ir lengvai, tarsi be pastangų, nešė mane į priekį. Aš aplenkiau porą bėgikų, mane taip pat aplenkė 4 bėgikai. 2 iš jų aš aplenkiau šiek tiek vėliau, po kelių kilometrų, o kiti 2, kurį laiką šmėžavę man prieš nosį, prieš finišą dingo tolumoje. 3-iasis kilometras įveiktas per 3:58. Viskas normaliai.

Varžybų trasą sudarė 3 ratai: mažasis ratas 3 km ir du ratai po 3,5 km. Didžiuosiuose ratuose buvo po ilgą, bet nuožulnią įkalnę ir nuokalnę. 4-ąjį kilometrą į įkalnę įveikiau 4:02, 5-ąjį nuokalne per 3:52. Šiek tiek per lėtai, bet kol kas viskas normos ribose. Pusė trasos ėjo parko takais, o kita pusė – šaligatviais. Kai kur šaligatviai buvo remontuojami, kai kur teko bėgti pro autobusų stoteles. Vienoje vietoje iš namo staiga išbėgus ir ant šaligatvio susispietus būreliui vyrukų, plekštelėjau vienam iš kelią užtvėrusių vyriškių per petį: „Sorry, mate!“ ir nuskuodžiau tolyn. Už nugaros išgirdau riebiai lenkiškai nusikeikiant. Matyt, lenkų emigrantai nemėgsta bėgimo varžybų. Šiaip ant kiekvieno posūkio stovėjo varžybų tvarkdariai, kurie stabdė eismą, rodė mums kelią ir šiaip labai mus palaikė. Bėgau su užrašu ant marškinėlių „Lietuva“, todėl girdėjau praeivius šūktelint „Go Lithuania!“. Jaučiausi smagiai.

6-ajame kilometre pradėjo reikštis nuovargis: laikas 4:00. Kojos pačios savaime į priekį jau nebenešė, teko kiekvienam žingsniui susikaupti ir valios pastangomis nusiteikti bėgti nelėtinant tempo. Bet tempas krito. 7-asis kilometras į įkalnę 4:03. Čia pradėjau lenkti kai kuriuos bėgikus per visą ratą. 8-ajame kilometre tempas visiškai nukrito iki 4:05. Jėgos išseko, tačiau buvo labai smagu ir gera lenkti bėgikus per visą ratą, tik tai mane ir palaikė. Nuo 8-ojo kilometro laukė ilga 1,5 km ilgio nuokalnė beveik iki pat finišo. Žvilgtelėjau į laikrodį: vidutinis visos trasos bėgimo tempas 3:56. Atrodė, kad dar turiu šansą spėti į savo svajonių laiką.

Pasileidau nuokalne padidinęs tempą, bet dar ne iš paskutiniųjų jėgų. 9-ąjį kilometrą įveikiau per 3:47. Puikumėlis! Vidutinis visos trasos tempas pagreitėjo per vieną sekundę iki 3:55. Fantastika! O dar net neperėjau į finalinį spurtą! Bėgikų, kuriuos lenkiau per visą ratą, gausėjo vis labiau ir labiau. Gausėjo iki tiek, kad siaurame šaligatvyje netgi pradėjo darytis sunku juos aplenkti. Prasidėjo paskutinis, 10-asis kilometras.

Ir čia mane visiškai išmušė iš vėžių tie, kuriuos aš lenkiau per visą ratą. Kelias iki finišo likus 600 metrų suko pro parko vartus. Jau artėdamas prie vartų mačiau, kad prie jų artėja didelis būrelis lėtapėdžių, kuriuos aš tuoj aplenksiu per visą ratą. Nepagalvojau, kad man reikia paspartinti tempą, kad nepatekčiau į grūstį prie vartų. Į grūstį aš, aišku, patekau, teko sekundei ar dviem visiškai sustoti ir palaukti kol galėsiu patekti pro vartelius į parką. Per tą sustojimą visiškai išsimušiau iš kvapo ir iš ritmo, nebesugebėjau prideramai baigti spurto. Iki finišo vos ne vos nusivilkau. Prieš pat finišą kažkas, prisivijęs iš nugaros, netgi pabandė mane aplenkti, bet aš visiškai nebeturėjau valios priešintis, leidausi aplenkiamas. Mane aplenkęs vyrukas išsiveržė į priekį per metrą, tačiau savo nelaimei daugiau nutolti nebandė. Sekundę ar dvi laikiausi jam iš paskos, kol manyje staiga užvirė sportinis pyktis: „nesileisiu aplenkiamas!“. Paskutinius 100 metrų finišavau galingai ir tą vyruką pavyko stebėtinai nesunkiai aplenkti.

10-asis kilometras buvo įveiktas per 4:02. Nepavyko atlikti savo firminio pasispardymo paskutiniame kilometre. Užuot buvęs pats greičiausias kilometras, jis buvo beveik pats lėčiausias. Be to, mano GPS matuoklis nevisiškai tiksliai matavo trasą. Pagal matuoklio parodymus finišas buvo „nukeltas“ 200 metrų tolyn. Kitą kartą bėgdamas varžybose matuoklio parodymus vertinsiu su 2-3 sekundžių paklaida, kad paskui netektų nusivilti. Jei ne tie „nukelti“ metrai, kuriems sugaišau papildomas 30 sekundžių, ir neatliktas finalinis spurtas, galėjau atbėgti ir greičiau. Galutinėje įskaitoje su rezultatu 39:49 užėmiau 18-tą vietą. Asmeninį rekordą pagerinau 7 sekundėmis, bet tai manęs pernelyg nedžiugina, nes vis dar esu apniktas minčių iš serijos „kas būtų buvę, jeigu būtų“.

Lenktynių metu mano vidutinis širdies pulsas buvo 173. Grįžau namo ir jau nekantraudamas laukiu rytojaus, kad pernakt pailsėjęs vėl galėčiau eiti į treniruotes. Man reikėtų daryti daugiau tempinių treniruočių pieno rūgšties (laktato) slenksčiui pagerinti ir daugiau greičio treniruočių. Vėl noriu į varžybas. Tikiuosi, kad kitą kartą pavyks pasirodyti kaip reikiant.

Maratono varžybos šiemet buvo puikiai organizuotos. Viskas buvo neprasčiau nei dideliuose užsienio maratonuose. Likus kelioms savaitėms iki Vilniaus maratono kasdien spaudoje pasirodydavo bent keli pranešimai apie artėjančias varžybas. Šventė prasidėjo jau šeštadienį, varžybų išvakarėse. Vyko sporto ir sveikatingumo mugė, buvo galima išsitirti su specialia Adidas ir Asics įranga. Adidas atstovai matavo pėdos atsispyrimo slėgio taškus su specialiu kilimėliu, per kurį reikėjo perbėgti, o vėliau kompiuteryje analizuodavo slėgio zonas, svorio centrą bei kryptį ir panašią informaciją. Asics atstovai filmavo bėgimą takeliu ir vėliau stebėdavo sulėtintą vaizdą. Abi firmos buvo pateikę nemažų nuolaidų savo sportbačiams.

Vyko organų ir kraujo donorų akcijos, buvo vandens bakteriologinių tyrimų stendas. Pastarasis mane buvo labai sudominęs. Per mikroskopą tyrėja demonstravo įvairiausias bakterijas. Labiausiai įsiminė į plaukų sruogas panašios Laimo ligos sukėlėjos borelijos. Preparatai buvo labai gerai paruošti. Aš vaikystėje turėjau (ir tebeturiu) 900x didinantį mikroskopą, tačiau man niekada nėra pavykę paruošti tokių gražių preparatų. Prieš du mėnesius namie tyriau dumblius, užpuolusius mamos šiltnamį. Pamenu, kaip sunku buvo tinkamai paruošti dumblius apžiūrai, jie ant objektinio stikliuko vis taikydavo supulti į vieną didelį guzą.

Starto dieną ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Pusės ir viso maratono startas turėjo vykti atskirai, 5 minučių skirtumu. Mačiau nemažai bėgikų raudonais numeriais (½ maratono) sulindusių į startą kartu su mėlynaisiais numeriais. Nedidukas vyrukas su akiniais, matyt vienas iš organizatorių, piktai bumbėdamas tampė juos už rankų ir už marškinėlių ir liepdavo nešdintis. Nežinau ar jam visus pasiklydusius pavyko išgrūsti lauk. Tikiuosi, kad taip. Būtų daug paprasčiau, jei startas arba vyktų kartu, arba jei tarpas būtų daug didesnis, bent jau 20 minučių.

Šiemet Vilniuje bėgau ne visą, o tik pusę maratono. Bėgdamas nesistengiau varžytis. Pagal mano Kalvijos maratono treniruočių planą tądien turėjau bėgti 22km treniruotę, tad vietoje jos prabėgau ½ maratono. Kadangi bėgau ramiai, tad įspūdžių daug nebuvo, emociškai nesu sukrėstas. Bėgau sau ramiai be jokio jaudulio.

Bėgime dalyvavo ir savanoriai 3, 3,5, 4, 4,5 ir 5 val tempo vedliai. Su 4:00 balionėliu bėgo Darius Jurgilas, bėgikas iš „Šviesos karių“ klubo. Prasilenkdami palinkėjome vienas kitam sėkmės. Pradžioje paskui jį bėgo didžiulis bėgikų būrys, bet Dariui finišuojant bėgikų būrelis jau buvo ištirpęs. Silpnesnieji nubyrėjo anksčiau, o stipresnieji jau buvo nuskuodę link finišo pirmi. Kai jau būsiu patyręs maratono bėgikas, aš irgi norėčiau kada nors pabūti vedliu.

Pusės maratono trasa buvo parinkta labai nevykusiai. Buvo bėgami 4 ratai, visi skirtingo dydžio. Pirmasis ratas buvo vadinamas garbės ratu, antrasis – pirmuoju ratu ir atitinkamai ketvirtasis – trečiuoju ratu. Jau iš anksto buvo akvaizdu, kad čia daugelis susipainios. Tai, kas teoriškai veikia pabraižyta ant popieriuko, dažnai neveikia praktiškai, kai 1000 bėgikų, atidavę visas jėgas, dar turi sukti galvą skaičiuodami ratus ir ieškodami finišo. Prieš pat finišą stovėjo plakatas su rodykle į dešinę „kitas ratas“ ir rodykle į kairę „finišas“. Tačiau į kairę nebuvo nieko, tik statybininkų tvora. Mačiau, kaip daugybė finišuojančių bėgikų sekdami rodyklę suko į kairę, link universiteto ir prezidentūros. Atsirėmę į užtverto kelio tvorą jie visiškai pasimesdavo ir klausinėdavo praeivių ir šalia stovinčių fotografų, ką jiems daryti ir kur bėgti.

Pusės maratono rezultatų lentelėje mačiau parašyta „iš viso dalyvių: 657“. Ten pat parašyta, kad finišo rezultatas buvo užskaitytas 297-iems dalyviams. Kur likę 360 dalyvių? Dalis iš jų netilpo į numatytus 3 val rėmus, dalis pasitraukė iš trasos, o dalis neapibėgo nelemto paskutinio rato. Ar tikrai normalu, kad tik 45% bėgikų finišuoja, o 55% rezultatai nubraukiami velniop? Trasa turi būti tokia aiški, kad joje ir norėdamas nepasiklystum. Norisi organizatoriams palinkėti sėkmės kitais metais.

Vilniaus maratonas – po 2km

Bėgdamas visą kelią praplepėjau su kolegomis bėgikais. Su Franku Neurath, 590-u numeriu, NATO kareiviu iš Vokietijos bėgome šnekučiuodamiesi ir juokaudami kokius 12km. Vėliau šiek tiek paspartinau tempą ir Franką palikau, bet kalbinau kone kiekvieną bėgiką, kurį prisivydavau. Pradedant latvių klubo Arite nariais, baigiant suomiu Timo Repo, bėgusiu su senovės Romos kario uniforma, skydu ir kardu. Šiam vyrukui Vilniaus maratonas buvo 15-asis šiais metais ir 151-asis per visą karjerą. Jis bėgioja jau 10 metų. Pasirodo, jis turi visą kolekciją įvairiausių aprangų ir kaskart jas keičia.

Planavau atbėgti maždaug per 1:35:00 – 1:40:00. Atbėgau per 1:39:02. Sunkiausia buvo nepersistengti ir nepradėti varžytis kaip reikiant. Bėgau stabiliu 4:45 min/km tempu, bet į pabaigą vis tiek nejučia paspartinau žingsnį iki 4:30. Po finišo gavau medalį, kurį pasikabinęs ant kaklo, visą dieną po Vilnių vaikščiojau išdidžiai.

Šiemet dar nesu nubėgęs nei vieno maratono. Tai mane verčia jaustis nepatogiai. Jaučiuosi kaip mokinys, neatlikęs namų darbų. Sukliudydavo tai mokslai, tai darbas, tai sveikatos sutrikimai. O gal pasiryžimo trūko. Nerasdavau laiko treniruotėms. Šiais metais gyvenimas sukosi kaip verpete: nauji miestai, nauji karjeros posūkiai, nauji namai, nauji veidai. Iki metų pabaigos dabar jau telikę tik keletas mėnesių. Peržiūrėjau Europos maratonų kalendorius ir išsirinkau Kalvijos maratoną.

Kalvija – kurortinis miestukas Maljorkoje, Palmos pašonėje. Į Palmą Ryanair’as skraidina po 35 litus su visais mokesčiais. Netikėdamas tokiomis kainomis peržiūrėjau bilietus nuo spalio pradžios iki gruodžio pabaigos. Tik per Kalėdas bilietai pakyla iki 200 litų, o kitomis dienomis už 35-60 litų nuskristi galima bet kada. Matyt ne sezonas, dėl to taip pigu.

Iki Kalvijos maratono liko tik 14 savaičių. Pagal Halo Higdono sistemą Advanced II susidariau savo treniruočių grafiką. Tai 18-os savaičių programa, tad pradedu treniruotis nuo 5-osios savaitės. Šį sekmadienį yra numatyta 22 km treniruotė, tad jos vietoje rugsėjo 13 d. ketinu sudalyvauti VI Vilniaus maratone 2009 pusės maratono varžybose. Rimtai varžytis neketinu, bėgsiu lėtai, stengsiuosi kad treniruotė nepavirstų į tikras varžybas. Bus paprasčiausiai smagu sudalyvauti didelėje bėgimo šventėje.

Ta proga užvakar nusipirkau pulso ir GPS matuoklį „Garmin Forerunner 305“ ir jau išbandžiau bėgdamas. Aparatas rodo pasirinktinai daugybę informacijos: laiką, tempą, greitį, pulsą, atstumą, aukštį virš jūros lygio, ratų skaičių, koordinates, poilsio laiką, sudegintas kalorijas ir t.t. Galima nustatyti treniruočių zonos ribas pagal atstumą, laiką, greitį, maksimalų ir minimalų pulso dažnį arba tempą ir pan. Galima bėgti atkarpas, matuoklis rodo visus šituos duomenis kiekvienai atkarpai atskirai. Kompiuteryje vėliau galima peržiūrėti treniruočių rezultatus.

Negaliu atsidžiaugti geru pirkiniu. gps-shop.lt toks kainuoja tik 650 litų, pristatymas į namus nemokamas, man jį pristatė sekančią dieną. Pasižiūrėjau ebay.com – ten viso labo tik keliais litais pigiau. Neįtikėtina kaip čia Lietuvoje toks geras dalykėlis taip nebrangiai pardavinėjamas. Konkuruojančių firmų Polar ir Suunto gaminiai Lietuvoje, kaip ir galima tikėtis, buvo gerokai brangesni.

Su juo bėgti labai smagu. Anksčiau savo pastangas galėdavau sekti tik pagal kvėpavimą ir pagal bendrą nuovargį. Dabar viską matau daug tiksliau, todėl ir taisyklingai treniruotis tapo daug lengviau.

Šiemet Kalvijos maratone sau didelių tikslų nekeliu. Pernelyg didelę metų dalį praleidau neapsiavęs sportbačių. Noriu Kalvijos maratoną nubėgti per 3:10:00.

Per paskutinius tris savaitgalius sudalyvavau trejose bėgimo varžybose: vieneriose 5 km ir dvejose 10 km varžybose.

Run Clapham Common 5k

Gegužės 16 d. Londone įvyko pirmasis mano bėgimas šiais metais „Run Clapham Common 5k“. Šiose varžybose pavyko puikiai pasirodyti. Norėjau nubėgti 5 km greičiau nei per 20 minučių ir man pavyko. Nubėgau per 19:17 ir netgi pavyko užimti ketvirtąją vietą. Varžybų dalyviai nebuvo labai stiprūs, jei net toks lėtapėdis kaip aš sugebėjau atbėgti ketvirtas. Tokio tipo varžybos Anglijoje vadinamos „fun run“ – pramoginis bėgimas. Iš viso bėgime „pramogavo“ apie 180 bėgikų. Kelio danga buvo asfaltas ir parko keliukai.

Varžybos buvo puikiai organizuotos. Renginį organizavo profesionalūs organizatoriai – speciali firma, kuri ir užsiima varžybų organizavimu. Visa varžybų informacija buvo smulkiai paaiškinta internete, patogi registracijos forma ir atsiskaitymas banko kortele internetu. Registracijai ir apmokėjimui užtrukau 1 minutę. Startinis mokestis 12 svarų (apie 47 litus). Tai maždaug 2-3 svarais daugiau nei įprastai, kai varžybas organizuoja ne firma, o šiaip koks nors bėgikų klubas. Organizatoriai užsiima ir varžybų dalyvių fotografavimu trasoje, už kiekvieną nuotrauką ima po 10 svarų. Aš, aišku, paprasčiausiai begėdiškai įsirašiau savo nuotraukas iš jų svetainės į savo kompiuterį ir nesumokėjau.

Varžybų dieną atvykau valanda anksčiau. Padariau apšilimą, atsiėmiau numerį ir užsirišau ant batraiščių laiko daviklį ir nuėjau rikiuotis prie starto linijos. Kadangi bėgimas buvo „pramoginis“, tad grūsties prie starto linijos nebuvo ir man pavyko prasmukti prie pat linijos. Nuaidėjo šūvis ir pasileidome bėgti. Buvau septintas, už kelių metrų tapau šeštas, netrukus penktas ir iš kart ketvirtas. Dar spėjau nusistebėti, kodėl taip lėtai bėgame, kas čia per vėžlių lenktynės. Bet tai tebuvo tik startinis jaudulys. Kurį laiką bėgau kartu su trečiuoju bėgiku, bet po šimto metrų atsilikau per 10 metrų ir bėgau stabiliai ketvirtoje vietoje. Ties pirmojo kilometru žymekliu žvilgtelėjau į laikrodį – 3:29. Čia tai bent! Aš ne bėgu, aš skrendu!

Šiek tiek pristabdžiau arklius, bet štai jau įveiktas ir antrasis kilometras. Jam sugaišau apie 4 minutes. Tai jau panašiau į mano normalų tempą. Pirmasis ir antrasis bėgikai nutolo ir dingo už posūkio. Trečiojo nugara prieš mane už 50 metrų, aš ketvirtas, o penktasis už manęs už 50 metrų. Likusių atsisukęs per petį nemačiau. Matyt, jie bėgo „pramogaudami“ kažkur atsilikę. Taip ir bėgome dar du kilometrus, kiekvienam iš jų sugaišau maždaug po 4 minutes.

Ties ketvirtuoju kilometru laikrodis rodė 15:30. Supratau, kad spėsiu atbėgti greičiau nei per 20 minučių. „Jėhėhei, aš stiprus, aš galingas“, – padrikai šūkavau sau mintyse, kai už nugaros išgirdau po bateliais čęžtančius akmenukus. Grįžtelėjau per petį – tai penktasis bėgikas, ištirpdęs mus skyrusį atstumą, bandė mane pavyti, o pavijęs tikriausiai ketino ir aplenkti.

Iš baimės, kad būsiu aplenktas, spustelėjau iš peties ir nuo jo kaip mat atitolau. Tolumoje tarp medžių jau šmėžavo organizatorių palapinės viršūnė ir šalia jos finišo linija. Pasipusčiau padus kaip reikiant ir, eikvodamas visą rezervą, kiek dar jo buvo likę, spurtavau iki pat finišo. Oficialus laikas: 19 minučių 17 sekundžių. Puikumėlis!

Pirmojo bėgiko laikas buvo 15:36. Tikrai greitas vaikinas. Vėliau paguglinau internete kai kurių bėgikų pavardes. Pasirodo, pirmąją vietą užėmė lenkas, antrąją čekas, o ketvirtąją lietuvis (t.y. aš). Likusios pavardės daugiausia angliškos. Taip išeina, kad Rytų Europa valdo! Bent jau „pramogų“ srityje.

Bėkime kartu su Živile Balčiūnaite!

Po kelių dienų jau sėdėjau Lietuvoje ir ruošiausi gegužės 24 d. vyksiančiam tarptautiniam bėgimui ir atviram Lietuvos 10 km bėgimo čempionatui „Bėkime kartu su Živile Balčiūnaite“. Treniravausi gimtuosiuose Šiauliuose. Man patinka čia bėgioti. Šiauliuose mano treniruočių tempas visada bent 10 sekundžių kilometrui greitesnis nei Londone. Neįsivaizduoju kodėl. Man patinka Šiauliai. Vaikystėje nepatiko, o dabar patinka. Ramus provincijos centras. Ramūs, lėtai saulėtomis gatvėmis vaikštantys šiauliečiai. Visiškai nepanašu į nuolatos streso apimtą, kažkur lekiantį, galvotrūkčiais kažkur skubantį Londoną. Palyginus su Londonu, pėstieji Šiauliuose yra neįtikėtinai ramūs. O štai vairuotojai atvirkščiai – Londone jie labai ramūs, visada užleis persirikiuoti ar įsukti, per perėją einantis pėstysis Londone laikomas šventa karve. Lietuvoje viskas atvirkščiai – vairuotojai čia kone sužvėrėję, pėsčiųjų praleisti labai nemėgsta. Kas Londone buvo šventa karvė, tas Lietuvoje tampa tuščia vieta. Nežinau, kodėl taip yra.

Pasitreniravęs savaitėlę Šiauliuose, atvažiavau į Vilnių registruotis bėgimui. Ir turiu pripažinti, kad likau nusivylęs šio bėgimo organizatoriais. Užsiregistruoti ir susimokėti internetu galimybės nebuvo. Pagal internete pateiktą varžybų protokolą registruojantis varžyboms LAF patalpose iki gegužės 22 d. 18 val. startinis mokestis buvo 20 litų, o varžybų dieną – 40 litų. Nuvykau į Vilnių išankstiniam registravimuisi gegužės 22 d. ir 16:30 jau stovėjau prie organizatorių durų. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tądien jie darbą baigė 16:00. Visiška netvarka.

Varžybų dieną nuėjau registruotis į starto vietą ir jau ketinau mokėti 40 litų, tačiau kai pasiskundžiau, kad jie išankstinio registravimosi dieną darbą baigė anksčiau, nei buvo skelbta, jie labai maloniai sutiko imti tik 20 litų mokestį. Ačiū jiems už tai. Ir jie netgi maloniai sutiko pasaugoti mano daiktus, nes nebuvo jokios daiktų saugyklos, o varžybose aš dalyvavau vienas pats, neturėjau jokios palydos ir man nebuvo kam palikti savo mantos.

Galbūt dėl daiktų saugyklos nebuvimo dauguma moksleivių bėgimo rungties dalyvių merginų bėgo su rankinukais po pažastimi! Vaizdelis buvo tiesiog neįtikėtinas, nieko panašaus nebuvau matęs. Nemaža dalis moksleivių bėgimui buvo visiškai nepasiruošę, bėgo su džinsais, ne bėgimui skirta avalyne ir, kaip jau minėjau, merginos per petį buvo persimetusios rankinukus. Esu tikras, kad dvi ar trys paskutinės finišavusios dalyvės nenubėgo nei metro. Kaip jos pradėjo eiti pėstute nuo starto linijos, taip pėstute ir atėjo iki finišo. Jei nebuvo noro bėgti, tai kam tada iš vis dalyvauti? O galbūt tai buvo jaunatviškas protestas prieš mokyklos fizinio lavinimo mokytoją, prievarta atgabenusį mokines į startą ir liepusį bėgti?

Kol moksleiviai bėgo, vyrai ruošėsi startui. Dalyviams išdalintose knygutėse buvo parašyta, kad bėgsime 4 ratus po 2,5 km. Tačiau išgirdau, kaip pranešėjas per garsiakalbį paskelbė, kad reikės bėgti 5 ratus po 2 km. Na, penkis, tai penkis. Bet tai buvo tik dar viena organizatorių klaida, nes reikėjo bėgti keturis ratus. Ne aš vienas buvau apgautas, po varžybų girdėjau kitus žmones kalbant, kad ir jiems buvo sakyta, kad reikės bėgti 5 ratus. Pats mačiau, kaip moterų grupės 8-os vietos laimėtoja Sada Bukšnienė po ketvirtojo rato pradėjo bėgti penktąjį ratą, kol ją šūksniais žmonės sustabdė. Neįsivaizduoju, kaip galėjo toks nesusipratimas įvykti.

Po startinio šūvio pradėjome bėgti. Norėjau nubėgti greičiau nei per 40 minučių, bet savo tikslo nepasiekiau. Startas buvo lėtas, įsibėgėjau labai sunkiai. Startavau maždaug grupės viduryje ir pirmąjį kilometrą lėtai yriausi į priekį. Oras buvo ne gėlytės – karštoka, saulėta, o vėjas, anot sinoptikų, buvo 8-10 m/s. Pirmoji rato pusė buvo prieš vėją ir į kalną, antroji – pavėjui ir į pakalnę. Tai vargino.

Mintyse apskaičiavau, kad jei reikia bėgti penkis ratus, tai vienas ratas 2 km, o pusė rato – 1 km. Bandžiau sekti savo greitį pagal laikrodį, tačiau žinoma, pusė rato buvo lygi ne 1 km, o 1,250 km, todėl jau po pirmojo rato išsimušiau iš ritmo ir visiškai susipainiojau. O dar kilometrų žymekliai buvo išdėstyti visai kitaip nei tikėjausi. Jie, be abejo, buvo išdėstyti teisingai, tačiau mano „vidinis“ kilometrų matuoklis buvo išmuštas iš vėžių.

Bėgau daugmaž stabiliai, nieko nelenkdamas ir niekieno nelenkiamas, kai netikėtai po trijų ratų mane pasivijo ir ėmė lenkti 163 numeriu bėgęs Gintaras Gruodis iš Ignalinos. „Oho, koks kietuolis“, pagalvojau pats sau – „dar du ratai liko bėgti, o jis bėga lyg finišą užuodęs“. „Oho!“, – šūktelėjau jam balsu. „Ko stebiesi?“ – perklausė jis. „Užteks ilsėtis, noriu spėti per 40 minučių“, – pridūrė ir nuskuodė į priekį. Na, taigi ir aš norėjau per 40 minučių nubėgti! Pabandžiau laikytis jam iš paskos ir laikiausi beveik kilometrą, bet jis lėkė ir nulėkė.

Į ketvirtojo rato pabaigą bėgikai ėmė lenkti mane vienas po kito. Paklausiau lenkiančiųjų, ar tik ne paskutinis čia ratas? Jie patvirtino, kad paskutinis. Nuskuodžiau link finišo iš visų jėgų. Galutinis laikas 41:28. Gaila, kad įvyko tas nesusipratimas su ratų skaičiumi, gal būčiau atbėgęs greičiau.

Belaukdamas apdovanojimų visai netyčia pastebėjau, kad prie maisto bėgikams palapinės vienas bėgikas gavo dovanų maišelį. Pasidarė įdomu, ar čia tik vienas toks laimingasis, ar visiems dalyviams kažką dalina. Paaiškėjo, kad visiems dalyviams rėmėjai dovanoja energetinio gėrimo butelį ir avižinį batonėlį. Batonėlis buvo šiaip sau, o gėrimas labai skanus. Gerai, kad ėjau pro šalį tuo metu, kai kažkas gavo maišelį, nes būčiau pražiopsojęs. Renginio organizatoriai nesugebėjo visiems apie tai pranešti. Įdomu, kiek buvo tokių kaip aš, bėgusių 5 ratus ir nieko nežinojusių apie dalinamą energetinį gėrimą?

Dar vienas nesusipratimas įvyko per apdovanojimus. Moterų septintosios vietos laimėtoja Gytė Norgilienė kažkodėl buvo išmesta iš apdovanojimų, o jos apdovanojimą gavo aštuntosios vietos laimėtoja Sada Bukšnienė. Aštuntosios vietos apdovanojimą savo ruožtu gavo bėgikė Gailutė Keliuotienė, kuriai apdovanojimas visai nepriklausė. Viduryje apdovanojimo ceremonijos tikroji septintosios vietos laimėtoja Gytė Norgilienė užprotestavo rezultatus ir klaida buvo mikliai atitaisyta. Apdovanojimai buvo atimti iš tų, kam nepriklausė ir atiduoti tiems, kam priklausė.

Ir paskutinis nesusipratimas – rezultatų suvestinėje iš Dovydo Sankausko pavirtau į Dovydą Pankauską. Matyt mane demaskavo, kad pankų idėjos man jaunystėje buvo nesvetimos.

Kaip bebūtų keista, nei visi šie organizaciniai nesusipratimai, nei mano prastas rezultatas netemdė geros nuotaikos. Šis bėgimas man buvo džiugi šventė. Galbūt man buvo linksma dėl užklupusios liūties, o gal dėl to, kad Lietuvos kaimynas ukrainietis Vitalijus Šafaras vyrų rungtyje, o lietuvaitė Rasa Drazdauskaitė moterų rungtyje nušluostė nosį negrams iš Kenijos – pasaulio bėgimo elitui, o galbūt linksma buvo nuo mikrofoną uzurpavusio Rolando Kazlo pokštų. Šio vaikino intelektualus jumoras tiesiog neprilygstamas!

Dieną baigiau vakarą praleisdamas vartotojų Mekoje – Akropolyje, kuriame ilgas valandas klaidžiojau ieškodamas kur prasmingiausiai išleisti pernai metų Maratono lauko konkurse laimėtą prizą, 100 litų vertės Akropolio čekį. Ir radau tai, ko ilgai ieškojau – nuostabios žalios spalvos „Audimo“ siūtus Lietuvos olimpinės rinktinės marškinėlius su didžiulėmis raidėmis LIETUVA. Jau jaučiu, kad mano rezultatai vis gerėja, kad nepadarysiu didelės gėdos bėgiodamas už Lietuvą įvairiuose bėgimuose užsienyje. Jau laikas pradėti bėgioti su užrašu LIETUVA. O juk anksčiau bėgiodavau su užrašu „Brasil“. Ačiū Maratono lauko prižiūrėtojui Aischilui Atėniečiui, daugiau nei pusę metų išsaugojusiam mano laimėtus prizus.

Vilties bėgimas Klaipėdoje

Sekantį savaitgalį, gegužės 31 d., dalyvavau Vilties bėgime Klaipėdoje. Renginys buvo masiškas – tokio bėgimo Lietuvoje dar niekada nebuvau matęs ir, atvirai pasakius, nemaniau, kad pamatysiu. Vilties bėgime bėgo daugybė žmonių. Iš viso organizatoriai turėjo paruošę 4000 numerių, bet jų pritrūko, žmonės bėgo ir be numerių. Dauguma jų bėgo trumpiausią atstumą – 3,3 km, bet buvo nemažai ir bėgančių didesnius atstumus 6,6 km ir 10 km. Yra vilties, kad Klaipėda gali tapti labiausiai bėgimą mėgstančiu miestu Lietuvoje.

Dalyvavimas buvo visiškai nemokamas, renginį organizuojantys vienuoliai pranciškonai kvietė paaukoti pinigų naujai statomam onkologinių ligų centrui. Paaukojau ir aš. Organizatoriai starto vietose dalino marškinėlius bėgikams. Bėgantiems 10 km distanciją – raudonus, 6,6 km – mėlynus, o bėgantiems 3,3 km distanciją davė baltus marškinėlius. Pasibaigus bėgimui tą vakarą dar ilgai po visą Klaipėdą šurmuliavo tais spalvotais marškinėliais vilkintis jaunimas.

Startavome 14 valandą prie BIG prekybos centro. Starto vietoje buvo pastatyta scena, kurioje šoko jaunimo šokių grupės, koncertavo kantri stiliaus atlikėjai. Buvo siaubingai karšta diena. Sinoptikai buvo pranešę 26 laipsnius šilumos. Man jau buvo aišku nuo pat pradžių, kad per tokį karštį nepavyks pasiekti užsibrėžto tikslo 10 km nubėgti per 40 minučių. Tai tiesiog bėgau patogiu tempu. Nubėgau per 43:47.

Nuo BIG’o iki Akropolio nubėgau per 19:40. Čia nesustabdomas kaip kruizinis laivas mane pralenkė Ignas Staškevičius. Jo geltoni Šviesos karių marškinėliai tolo nutolo, kol netrukus dingo tolumoje. Kuo toliau, tuo labiau mano greitis krito. Siaubingai perkaitau. Nuo Akropolio pakelėse daugėjo bėgikus palaikančių žiūrovų. Bėgikus palaikančios merginos pasiūlė vandens, apsipyliau galvą, rankas. Tai šiek tiek padėjo atvėsti. Ėmiau galvoti ar tik čia man ko nors neaplenkus.

Netrukus pribėgau Atgimimo aikštę, kuri buvo pilnutėlė žmonių. Tuomet net mintis nešovė, kad visi šie žmonės laukia savo starto šūvio, kada galės pradėti bėgti. Kad ši visa didžiulė minia buvo bėgikai, supratau tik po gero pusvalandžio, kai jau buvau finišavęs ir stovėjau palei bėgimo taką palaikydamas kitus finišuojančius. Tik tada, kai baltais marškinėliais vilkintys bėgikai ėmė plūsti didžiulėmis bangomis, supratau, kad visa Atgimimo aikštė pajudėjo finišo link.

Bėgdamas nuo Atgimimo aikštės pralenkiau du raudonmarškinius bėgikus, o kai liko iki finišo vos kilometras mane prisivijo Žygimantas Malinauskas iš Kaišiadorių. Kurį laiką bėgome greta, bet likus dviems šimtams metrų abu perėjome į nutrūktgalvišką sprintą – kuris kurį aplenks. Jau visai arti finišo man teko pripažinti Žygimanto pranašumą. Jis išsiveržė per metrą į priekį ir aplenkė mane per sekundės dalį. Galutinėje lentelėje užėmiau 23 vietą, oficialus laikas 43:47.

Finiše gavau dalyvio pažymėjimą ir vandens butelį. Rėmėjai vandens buvo parūpinę tikrai daug ir galėjo pakakti visiems, tačiau mačiau jaunimėlį įžūliais veidais griebiantį vandenį tiesiog pakais gal bent po 20 butelių ir nešantį į krūmus. Jei vanduo nemokamas, tai jį galima švaistyti? Gaila, bet kai kurie žmonės nesusipranta pagalvoti ir apie kitus. Na, bet turiu Vilties, kad kitą kartą tokių bus mažiau.

Apskritai Vilties bėgimas paliko labai gerą įspūdį kaip džiugi ir puikiai organizuota sporto šventė. Labai tikiuosi, kad jis taps tradicinis, o po kelių metų Klaipėdos parkuose ir skveruose pamatysiu tiek laisvalaikiu bėgiojančių žmonių, kiek jų matau Skandinavijoje ir Anglijoje.