dovydas.sankauskas.lt

Penktadienio rytą prie įėjimo į Kauno autobusų stotį mane pasitiko senyvo amžiaus moteriškė: „Gal jūs į Šiaulius?“. Patvirtinau, kad į Šiaulius. „Ar jūs už bilietą mokėsite pilną kainą“? Patvirtinau, kad aš mokėsiąs pilną kainą. „Ar galėtumėte pabūti mano palydovas? Man kainuos pigiau bilietas, o ir jūs sutaupysite“. Moteriškė trumpai pristatė savo planą. Aš jai turėjau duoti 20 litų, o ji man nupirktų lengvatinį bilietą. Kaip supratau, valstybė teikia paramą neįgaliems senukams: apmoka 80% bilieto kainos senukui ir jį lydinčiam asmeniui, bet tik tuomet, jei jie abu keliauja kartu, o keliaujant atskirai lengvata negalioja.

Nedvejodamas sutikau padėti moteriškei. Ne tiek norėdamas pats sutaupyti, kiek norėdamas padėti sutaupyti senutei. Ji iš manęs paprašė 20 litų. Pilno bilieto kaina buvo 35 litai, tad aš sutaupyčiau 15 litų. Gavusi iš manęs pinigus, ji vikriai nusiyrė prie kasų, prasispraudė be eilės ir kyštelėjo banknotą su savo pažymėjimu prie langelio. Prie kasos stovėjo grąžos dar nespėjęs pasiimti klientas, tad moteriškė naglai tekštelėjo savo banknotą tiesiai ant svetimų pinigų krūvelės. „Du į Šiaulius, čia mano anūkas, mano palydovas, štai, jis atsirado, mano palydovas, jis mano anūkas“,– greitakalbe bėrė senutė. Kuo dažniau ji kartojo „anūkas“ ir „mano palydovas“, tuo neįtikimiau skambėjo. Buvo akivaizdu, kad meluoja. Bet kasininkė į ją net nežvigtelėjusi šaltai paėmė banknotą ir atspausdino bilietą.

Pažvelgiau į bilietą. Nuolaida 80%, kaina 7 litai, sumokėta 20 litų, grąža 13 litų. Gautą grąžą moteriškė pasiliko sau. Padėjau jai iki autobuso nusinešti krepšį.

Pakeliui ji spėjo nusiskųsti, kad valstybė visai nesirūpina vargšais. Priminiau jai, kad ji ką tik iš valstybės gavo didelę nuolaidą savo ir savo palydovo bilietui, tad bent jau šiuo atveju valstybė bent vienu vargšu tikrai pasirūpino. Metusi į mane gudrų vertinantį žvilgsnį, ji netikėtai manęs paprašė daugiau pinigų, nes atseit aš jos dėka sutaupiau daug pinigų, tad turėčiau su ja pasidalinti didesne sutaupytų pinigų dalimi. Atšoviau, kad duoti jai daugiau pinigų neketinu, nes mes abudu sutaupėmė tik todėl, kad gaudami lengvatą, kuri mums nepriklausė, mes ką tik apvogėme valstybę.

„Ką ten apvogėme, nieko mes neapvogėme, čia juk tik smulkmena, jūs pasižiūrėkite kiek valdžia iš mūsų pavagia“. Paprieštaravau, kad bent jau iš manęs valstybė kol kas dar nieko nepavogė, veikiau atvirkščiai, ji nemažai man davė. Senutė su manimi aršiai nesutiko. Ji buvo griežtai įsitikinusi, kad aplinkui valstybėje visi vagys, kad aš dar pats nežinąs kiek iš manęs yra pavogta. „Jūs tikras patriotas“, pridūrė ji, aiškiai turėdama omenyje: „Jūs tikras kvailys“.

Taip ir išsiskyrėme. Dar mačiau kaip ji, vikriai prastumdžiusi prie autobuso stovinčią keleivių eilę, vėl užlindo be eilės ir pirmoji įsispraudė į autobusą. Moteriškė niekaip nesutiko, kad ji pati prieš kelias minutes apvogė valstybę. Juk iš daugelio smulkių vagysčių ir susidaro didelės sumos.

Grįžęs namo susiradau valstybės teikiamų nuolaidų autobusų bilietams sąrašą. Pasirodo, kad senutei palydovas visai nebuvo būtinas. Senutei nuolaida būtų galiojusi, net jei ji būtų važiavusi viena, be palydovo. Palydovas jai buvo reikalingas tik tam, kad ji galėtų pasilikti iš palydovo gautą grąžą. Moteriškė ramia sąžine išleido 28 valdiškus litus tam, kad uždirbtų 13 savų.

Buvau sutikęs jai „padėti“, nes pamaniau, kad be manęs moteriškė visai negaus nuolaidos. Žinau tokių atvejų, kai žmonės iš kaimų negali užsiregistruoti neįgalumo pašalpai gauti, nes neturi 3 litų nuvažiuoti į miestą. Maniau, kad ir šis atvejis gali būti panašus. O paaiškėjo, kad mano bendrakeleivė paprasčiausiai suplanavo vogdama iš valstybės „užsidirbti“. Tokio mąstymo žmonių, kaip ši senutė, labai dažnai sutikdavau tarp emigrantų. Linkiu ir šiai moteriškei emigruoti, gal tuomet Lietuvoje sąžiningų žmonių santykis taps didesnis.

Ateityje žadu tokia „pagalba“ stotyse nebeužsiiminėti, nors ir „sutaupyčiau“ keletą litų. Lietuvoje yra žmonių, kuriems ši valstybės teikiama parama yra kur kas labiau reikalinga.

Kartą komandiruotės metu nuvažiavau į Braitoną. Šis kurortinis pajūrio miestukas nuo seno garsėjo kaip Didžiosios Britanijos gėjų sostinė. Po darbo išėjau pasivaikščioti po miestą. Buvo šiltas ir ramus vasaros vakaras. Atvykus iš Londono Braitonas atrodė tikra atgaiva. Miestelyje tvyrojo „atsipūtusi“ atmosfera: praeiviai niekur neskuba, šaligatviais žirglioja žuvėdros. Tuščioje parduotuvėje babajus į popierinį maišelį man įvyniojo skardinę alaus. Kelias valandas gurkšnodamas iš skardinės alų vaikštinėjau vingiuotomis gatvelėmis, kol užklydau į pramogų rajoną. Šokių barai, disko, kazino, naktiniai klubai — viskas kaip ir priklauso kurortui. Manęs netraukė nė į vieną iš jų, norėjau paprasčiausiai pasivaikščioti, tad pasukau į nuošalesnę gatvę.

Tuščioje sankryžoje atsirėmęs į tvorą stovėjo jaunuolis. Atrodė kaip kažko lūkuriuojantis eilinis vėlyvas pramogautojas. Neskubėdamas artėjau prie jo. Tiesą pasakius, aš į jį neatkreipiau dėmėsio, kol jis manęs neužkalbino.

   — Atsiprašau, ar nežinai kiek dabar valandų,— paklausė jis.

   — Pusė dvylikos,— atsakiau žvilgtelėjęs į laikrodį.

Jau buvau benueinąs, bet jaunuolis neramiai pasimuistė, tarsi ketindamas dar kažko paklausti. Pasivaikščiojimas mane buvo maloniai nuteikęs ir aš buvau nieko prieš šnektelėti su nepažįstamu vaikinu, tad sekundėlei stabtelėjau šalia jo. Abu patylėjome kelias sekundes. Jaunuolis iš pažiūros atrodė apie 18 metų, puošniai apsirengęs, tarsi ketintų eiti į vakarėlį. Man pasirodė, kad jis tikriausiai laukia draugų, su kuriais buvo susitaręs kartu eiti į vakarėlį, ir draugai tikriausiai vėlavo. Atrodė šiek tiek įsitempęs, bet tai manęs neerzino. Argi maža nelaimingų paauglių slampinėjančių kurorto gatvėmis? Jis vėl neramiai pasimuistė. Aš luktelėjau dar sekundėlę ir jau pats buvau beketinąs kažką sakyti apie gražų šio vakaro orą, nes tyla šiek tiek užsitęsė ir jau priderėjo arba eiti sau, arba kažką sakyti.

   — Gal tu gėjus?— netikėtai prabilo jis pirmas. Turbūt stengėsi, kad balsas skambėtų laisvai, bet atrodė, kad šitam klausimui jam teko sukaupti visą savo narsą. Matyt jam buvo pirmas kartas.

O aš buvau šokiruotas! Klausimas buvo toks netikėtas, kad pats sau mintyse turėjau pakartoti klausimą, kad jį suvokčiau. Akimirką net pagalvojau, kad gal ne taip išgirdau, juk negali būti, kad manęs iš tikrųjų šito klaustų. Iš nuostabos net išsižiojau ir nebesumojau ką atsakyti. Man irgi tai buvo pirmas toks kartas.

   — Ne, aš ne gėjus,— atsakiau dar negalėdamas patikėti savo ausimis. Čia tai bent! Štai jis, vienas iš garsiųjų Braitono gėjų, stovi prieš mane visame savo gražume! O juk net nebūčiau įtaręs. Tariausi galįs atpažinti gėjus iš tolo. Įsižiūrėjau geriau. Šis jaunuolis atrodė normalus ir kalbėjo normaliai — jis visiškai neatrodė kaip gėjus. Sakyčiau netgi labai normalus vaikinas. Kiekvieną vakarą klubų rajonuose Londone tokių slampinėja tūkstančiais.

   — O ar tu pats gėjus?— paklausiau jo. Jis pavartė delną ore, neryžtingai gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė. Toks gestas paprastai reiškia nežinau, nesu tikras. Vaikinas atrodė nusivylęs, man jo net pagailo. Aš pats buvau toks sutrikęs, kad man buvo ir gaila, ir juokinga vienu metu. Vaikinas juk šiaip ne taip įsidrąsino mane kabinti, o aš pasirodžiau ne gėjus. Kaip apmaudu!

   — Ar tu dar neapsisprendei?— savaip išsiaiškinęs jo gestą klausinėjau toliau.

   — Neapsisprendžiau,— prisipažino jis.— Aš tik šiaip, norėčiau kol kas tik pabandyti, o tada ir apsispręsiu. O ko tu čia vaikštinėji? Ką tu čia veiki?— paklausė manęs.

   — Aš ne iš Braitono,— atsakiau.— Ne vietinis aš. Vaikštinėju ir tiek.

   — Bet juk tu žinai, kas čia per rajonas. Ko čia ieškai, jei tu ne gėjus?— neatlyžo jis.— Galbūt ir tu toks pat kaip ir aš, neapsisprendęs?— jaunuolio balse buvo girdėti beužgimstanti viltis.

   — O ne, aš dėl savęs esu labai tvirtai apsisprendęs,— nusijuokiau išsklaidydamas bet kokias jaunuolio viltis. Palinkėjau jam gero vakaro ir grįžau į viešbutį.

Ilgai tą vakarą galvojau apie šį netikėtą susitikimą gėjų sostinėje. Nežinau iš kur paprastai atsiranda gėjai — ar jais gimstama, ar tampama. Tačiau esu įsitikinęs, kad tą vakarą turėjau progą stebėti kaip buvo bandoma tapti gėjumi. Normalus vaikinas, gyvenantis gėjų apsuptyje, pats užsinorėjo būti gėjumi. Iš pradžių galbūt tik pažaisti gėjų, pasibandyti kas ir kaip, o paskui, jei patiks, galutinai juo tapti. Tarsi drugelis, besistengiantis išsiristi iš kokono, šis januolis ieškojo kelio į savo seksualinę tapatybę.

Anglijoje kelis mėnesius „nešiojau lyfletus“. Taip buvo vadinamas skrajučių ar reklaminių lapelių nešiojimo darbas. Sakyčiau, kad tai vienas iš labiausiai varginančių darbų, kiek man yra tekę dirbti. Darbas nebuvo sunkus fiziškai, bet jis mane tiesiog gniuždė morališkai.

Mus „įmonės savininkas“ paimdavo 6 ryto iš sutarto taško su krovininiu mikriuku. Susėsdavome ant grindų, slėpdami galvas, kad mūsų nepamatytų iš pravažiuojančių mašinų. Saugojomės policijos, nes krovininiame mikriuke žmonių, be jokios abejonės, vežioti negalima. Mūsų būdavo 6-7 žmonės. Nuveždavo mus į rajoną, kuriame turėjome mėtyti lapukus. Prisikraudavome į kuprinę lapukų ir eidavome nuo namo prie namo, nuo durų prie durų ir pro kiekvienas pašto dureles įmesdavome po lapuką. Per dieną turėjome išmėtyti po 1000 lapukų, tokia buvo dienos norma. Lapelis „reklamavo“ labdaros organizaciją, kuri prašė paaukoti drabužių skurstančioms šeimoms, turinčioms nepagydomai sergančių vaikų. Tik jokia labdaros organizacija, be abejo, neegzistavo.

Ant lapuko būdavo užrašyta diena, kurią „labdaros organizacija“ atvažiuos rinkti drabužių. Žmonės sudėdavo labdarai skirtus drabužius į maišą, užlipindavo tą patį lapuką ant viršaus ir išnešdavo maišą į gatvę. Paprastai rinkimo diena būdavo numatyta už dviejų dienų. Jei lapukus mėtydavome trečiadienį, tai rinkimo diena būdavo penktadienis. 1000 lapukų aš išnešiodavau maždaug per 6-7 valandas, patyrę nešiotojai sugebėdavo apsisukti per 4-5 valandas. Per tą laiką „įmonės savininkas“ nuvažiuodavo į tą rajoną, kuriame lapukai buvo išmėtyti prieš dvi dienas ir rinkimo diena buvo numatyta šiai dienai. Jis sukraudavo maišus su labdara į mikriuką ir tada surinkdavo mus, lapukų nešiotojus. Mes užsiropšdavome ant maišų, kurių kartais būdavo prikrauta iki pat lubų, ir gulėdami ant jų parvažiuodavome namo.

Bemėtant lapukus žmonės dažnai mus vydavo nuo durų šalin. Čia Anglijoje kasdien į kiekvienus namus prineša didžiulį kiekį visokių lankstinukų ir reklamos, todėl užmatę eilinį lapukų nešiotoją žmonės paprastai nepraleidžia progos pareikšti savo nuomonės apie jiems brukamą nepageidaujamą šlamštą. Vieni paprasčiausiai pabumbėdavo ir demonstratyviai išmesdavo lapuką į šiukšlių dėžę, bet buvo ir tokių, kurie ištraukę gautą lapuką, vydavosi mane per visą gatvę ir įkišdavo lapuką atgal į rankas.

Darbas visada buvo gryname ore, nesvarbu ar saulėta, ar lyja, ar vėjuota. Lapukus nešiodavome gyvenamuosiuose kvartaluose, visą darbo dieną, todėl buvo problema su tualetu. Jo paprasčiausiai nebuvo. Reikalui prispyrus tekdavo ieškotis degalinės su tualetu arba kokio nors McDonaldo.

Nelegalių lietuviškų „labdaros organizacijų“ yra pilna Anglija, todėl nuolatos sutikdavome konkuruojančios „firmos“ lapukų nešiotojų. Tokie susitikimai būdavo ypač nemalonūs. Mums algą mokėdavo už išnešiotą lapukų normą, o savininkas pelną gaudavo už surinktų drabužių svorį, todėl konkurentai, renkantys labdarą tame pačiame rajone, jam būdavo visiškai nenaudingi. Dėl maišų vykdavo nebylios kautynės. Konkurentai nurinkinėdavo mūsų firmai paliktus maišus, o mūsų firma nurinkinėdavo jų.

Buvo sukurtos specialios taisyklės, kaip elgtis sutikus konkurentą. Jokiu būdu nebuvo galima jo užkalbinti, sakyti kuriai dienai planuojamas rinkimas, rodyti lapuką ir pan. Reikėdavo kuo greičiau nešti kudašių iš to rajono. Tam buvo sukurta ištisa metodika. Sutikęs kolegą lietuvį, tokį patį varguolį lapukų mėtytoją, užuot draugiškai ir linksmai dirbęs kartu, aš turėdavau slapukauti ir sprukti nuo jo, o jis savo ruožtu sprukdavo nuo manęs – nerašytos profesinės taisyklės buvo bendros visiems. Su savimi turėjau smulkius rajono žemėlapius. Juose pažymėdavau vietą, kurioje sutikau konkurentą. Tuomet slėpdamas pėdsakus eidavau iš to rajono lauk. Būtinai turėdavau pereiti bent vieną pagrindinę gatvę arba geležinkelį.

Kai po dviejų dienų ateidavo rinkimo diena, mūsų firmos mikriukas važiuodavo į žemėlapyje pažymėtą vietą, kurioje buvo sutiktas konkurentas ir bandydavo pirmas nurinkti konkurento maišus. Šita operacija vadinosi „kirsti“. Jei pavykdavo pirmam „nukirsti“ konkurentą, savininkui būdavo sėkminga diena. Jei konkurentas jį „nukirsdavo“ pirmas – būdavo nesėkminga.

Aš, paprastas lapukų nešiotojas, visiškai nebuvau suinteresuotas bėgioti nuo konkurentų po visą žemėlapį. Finansiškai man tai visiškai nebuvo naudinga, nes man mokėdavo už nustatytą lapukų dienos normą – 1000 lapukų per dieną. O sutikus konkurentą kartais tekdavo visą valandą kulniuoti į kitą žemėlapio galą, kuriame dažnai paaiškėdavo, kad ten lapukus jau mėto trečias konkurentas. Tad jau po poros savaičių susikūriau savo sistemą. Pamatęs konkurentą aš laikydavausi nurodytos metodikos ir eidavau į kitą žemėlapio galą, bet visada šveisdavau vieną kitą šimtą lapukų į krūmus, kad būtų mažiau darbo. „Įmonės savininkas“ rinkdamas maišus kartą netgi buvo radęs mano išmestus lapukus.

„Įmonės savininkas“ rašau kabutėse, nes jokia įmonė iš tiesų neegzistavo, kaip neegzistavo ir skurstančios šeimos su nepagydomais vaikais. Labdarai surinkti drabužiai būdavo vežami parduoti į dėvėtų drabužių parduotuves į Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą ir kitas panašaus lygio šalis. Pamenu, kol mokiausi mokykloje, mūsų šeimoje drabužiai dažnai irgi būdavo perkami dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tad dėl skurstančių šeimų „labdaros firma“ gal ir nebuvo visiškai neteisi, tačiau dėl nepagydomų vaikų esu linkęs abejoti.

Nelegali buvo visa veikla nuo A iki Z. Mums už darbą mokėdavo net mažiau negu numatytas minimumas. Mums mokėdavo tik 35 svarus, kai minimali alga Anglijoje buvo 44 svarai per dieną. Žinoma, jokių mokesčių, jokių socialinių garantijų. Nuo 7 ryto mindavome nesustodami – nuo durų prie durų. Per darbo valandas nueidavome apie 20 kilometrų, žiūrint koks rajonas. Jei namai stovėdavo tankiai vienas prie kito, būdavo lengviau. Tačiau būdavo tokių rajonų, kur namas nuo namo buvo dideliu atstumu, patys namai buvo didžiuliai, prie kiekvieno namo būdavo erdvus kiemas, keli garažai, automobilių aikštelė, kartais netgi fontanai. Tokius rajonus vadindavome „parkais“. Juose per dieną sukardavome apie 30 kilometrų. Parkų, be abejo, niekas nemėgo.

Mane labiausiai šitame darbe nustebino tai, kad turtuoliai labdarai beveik niekada nieko neduodavo. Prastesniuose rajonuose, kuriuose gyveno varguomenė, surinkdavome žymiai daugiau labdaros nei iš turtingų rajonų. Vargšus remia tik kiti vargšai. Varguomenė remia pati save. Iki šiol negaliu suprasti kodėl turtingesni yra linkę mažiau atjausti vargšus. Galbūt tai, kad jie tokie nejautrūs kitiems ir lėmė, kad jie tapo turtingi? O skurdžiai dėl to ir skurdžiai, kad yra linkę viskuo dalintis su kitais?

Turbūt niekada taip nesidžiaugiau išėjęs iš darbo kaip po šio. Skelbimai a la „darbas lyfletų nešiotojams“ iki šiol mane nupurto. Pradirbau ten beveik tris mėnesius. Kol vieną dieną, perėjęs geležinkelį, išėjau namo.

Bendraujant Anglijoje yra nepaprastai svarbu užmegzti santykius. Santykių užmezgimui yra sukurta ištisa virtinė klausimų ir atsakymų. Tie klausimai – tai tik formalumas, tuščia forma, nelaikanti turinio. Visų pirma pasisveikinama. Tiks įprastas Hello, Good morning, Good afternoon, neformaliai – tiesiog Hi, Morning, Hi ya, Hi mate. Ir tiesiog būtina paklausti apie savijautą, kaip einasi, kaip sekėsi diena, ar viskas einasi puikiai, ar džiaugiesi šia diena, ką nuostabaus šiandien patyrei ir t.t. Atsakoma visada vienodai – viskas puiku, gražu, nuostabu, einasi gerai, sekasi fantastiškai, diena tiesiog nuostabi. Ir reikia paklausti to paties. Nesvarbu, kad kalbiesi pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.

Paklaustas iš pradžių įsiveldavau į pasakojimus apie tai kaip man šiuo metu sekasi arba nesiseka, ką iš tiesų šiandien veikiau, kokia savijauta ir apskritai būdavau linkęs paatvirauti plačiau. Ir likdavau nesuprastas. Dažnai paklaustas Are you all right? nespėdavau nė prasižioti, o klausėjas jau būdavo nusisukęs ir benukulniuojąs tolyn. Klausimo tonas toks, lyg būtų sukriuksėjęs „kriu kriu“.

Nuo šiol ir aš taip. Jie man kriu kriu, o aš jiems kriu kriu, o ką pats?

Akis atvėrė posakis „pakalbėsim vėliau“. Pasirodo, šių žodžių prasmė priklauso nuo to, kas juos pokalbio metu pasako.

Jei juos ištaria vyras, jie reiškia: dabar nekalbėsiu; nenoriu kalbėti; neturiu ką pasakyti; vengiu apie tai kalbėti; noriu atidėti pokalbį neribotam laikui; jau viską esu pasakęs; tema baigta.

Jei juos ištaria moteris, jie reiškia: pratęsime pokalbį vėliau; dabar pokalbiui netinkamos aplinkybės; turiu pasakyti kai ką svarbaus, bet ne dabar; nekantrauju tau kai ką pasakyti, bet ne čia; vėliau aš tau kai ką papasakosiu.

Atrodo smulkmena, bet atidžiam stebėtojui tai daug ką pasako.

Paskutinėje mano darbovietėje – vienoje Londono agentūroje – įvyko klaida ir man pervedė 300 svarų per daug. Jie kaidą pastebėjo tik kai pinigai jau buvo išsiųsti. Šiandien po pietų paskambino ir prašė grąžinti. Iš pradžių sutikau ir pažadėjau grąžinti pinigus, bet paskui susimąsčiau. Toje agentūroje aš jau nebedirbu. Manęs su jais niekas nesieja, aš jų net akyse nesu matęs ir nematysiu. O 300 svarų – pinigas nemažas: 1500 litų. Jei grąžinčiau, graužčiau save, kad nepasinaudojau galimybe lengvai praturtėti. O jei negrąžinčiau, graužtų sąžinė, kad nuskriaudžiau suklydusį agentūros darbuotoją, nes kompanija išskaičiuos pinigus iš jo algos. O jis buvo palyginus neblogas vyrukas.

Papasakojau apie savo dilemą 16-kai draugų: 6 iš jų Lietuvoje, o 10 – emigrantai (9 Londone, 1 Strasbūre). Įdomu štai kas: 6 neemigravę lietuviai visi iki vieno pinigus buvo linkę grąžinti. Vieni grąžintų kategoriškai be išlygų: „grąžinčiau, nes manau kad negrąžinus virš tavęs bus sukurta durna aura ir ji kurį laiką tęsis“, „nuo tiek milijonierė netapčiau, grąžinčiau ir mano sąžinė būtų švari“ ir „grąžinčiau, nes tai liktų mano sąžinėje“. Kiti grąžintų su išlygomis: „priklausomai nuo to, kaip su manimi elgėsi, supratingam ir normaliam žmogui grąžinčiau“.

Emigrantai elgtųsi visiškai priešingai: 9 iš 10 pasilaikytų pinigus sau. Dauguma nuomonių labai kategoriškos: „aš negrąžinčiau; jų klaida, tegu pasimoko skaičiuoti“, „pasilikčiau sau be sąžinės graužaties“, „esmė tame, kad visos tos agencijos yra parazituojantys padarai, dažniausiai tik ir žiūrintys kaip čia kokį kvailesnį lenką ar litovcą apsukt“, „tas agentas man eilinis agentūros klerkas ir tiek“, „pasilik tuos pinigus sau, nes kai aš prisimenu kaip mane visokie Coyle’ai apgaudinėdavo, apvaginėdavo ir panašiai, pikta net ir prisimint“. Ir tik vienas emigrantas buvo pasiruošęs grąžinti pinigus, kad neliktų nešvarios sąžinės, „nes atmink, kad lazda turi du galus“.

Išvados: per klaidą gautus pinigus grąžintų 100% likusiųjų Lietuvoje, o 90% emigrantų pasilaikytų pinigus sau. Tendencija daugiau negu aiški. Tik kodėl toks skirtingas elgesys? Manau, kad yra du galimi šio skirtumo paaiškinimai. Pirmoji versija tokia: visi lietuviai iki emigracijos buvo vienodi, bet emigracija juos pakeitė. Sunkus gyvenimas emigrantus užgrūdino ir pavertė cinikais. Pagal antrąją versiją, būsimieji emigrantai jau buvo kitokie dar gyvendami Lietuvoje. Būtent šis cinizmas ir meilė pinigams netgi galėjo būti viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie apskritai emigravo. Aidis pateikė trečią versiją. Pagal jį tiek emigrantai, tiek Lietuvoje likusieji lietuviai mielai priglaustų papildomus pinigus sau. Tik emigrantai tai atvirai pripažįsta, o Lietuvoje likę tai neigia ir šį norą slepia netgi patys nuo savęs.

Aš valandą laužiau galvą: „už“ ar „prieš“? Paskui paskambinau į banką ir pasiteiravau ar buvusi darbovietė gali paimti pinigus iš mano sąskaitos be mano žinios, jei turi mano asmeninius ir banko sąskaitos duomenis. Pasirodo, kad gali. Tuomet aš greit apsisukau ir už valandos jau turėjau naują sąskaitą kitame banke, į kurią mikliai pervedžiau visus savo pinigus. Pinigų nusprendžiau negrąžinti.