dovydas.sankauskas.lt

Šiandien buvau nuėjęs pasižiūrėti Londono maratono. Pirmą kartą stebėjau bėgimo varžybas iš šalies: nebuvo taip gẽra, kaip jose dalyvauti, bet vis tiek neblogai. Stovėjau 29-ame kilometre, maždaug ties vadinamuoju „slenksčiu“ arba „siena“. Tai riba, ties kuria bėgiko organizmas suvartoja visas kraujyje ir kepenyse esančias glikogeno atsargas. Kraujyje galima sukaupti apie 3000 kcal energijos. Priklausomai nuo pasiruošimo, vieni su tiek energijos nubėga daugiau, kiti mažiau, bet vidutiniškai slenkstis būna ties 30-uoju kilometru. Nuo tada organizmas energiją ima gaminti skaidydamas riebalus. Šį procesą lydi stiprus alkio ir nuovargio jausmas. Esu pats patyręs šį dalykėlį. Apima velnioniškas alkis, norisi prisėsti pakelėje ir ką nors užkrimsti, geriausia ką nors saldaus.

Ne vienas bėgikas su savimi nešdavosi saldžios tyrės „energetinio gelio“ tūbeles, jas išspausdavo tiesiai į burną ir nė nesustodamas tuščią pakelį mesdavo šalin. Vienas kitas bėgikas tiesiog sustodavo ir pradėdavo eiti pėstute. Bėgdamas savo maratonus lygiai taip pat darydavau ir aš. Slenkstį sunku peržengti tiems, kurie pirmąją maratono pusę pradeda bėgti per greitai, viršydami savo jėgas. Sakoma, kad greičiausiai nubėga tie, kurie antrąją pusę bėga greičiau negu pirmąją.

Buvo įdomu stebėti dalyvių bėgimo techniką. Taisyklingai bėgo tik pusė bėgikų: kūnas vertikalioje padėtyje, rankos laisvai juda palei šonus, alkūnės sulenktos 90° kampu, pečiai atpalaiduoti, galva laikoma tiesiai, akys žiūri į kelią priekyje, kulnai keliami aukštai, o žingsnis – platus. Vienų kūnas buvo pasviręs į priekį lyg bėgtų prieš vėją, kiti atsilošę, daugelis bėgo taip įtempę rankas ir pečius, kad atrodė tarsi surakinti, mėšlungio sutraukti. Kai kurių galvos įtrauktos, kai kurių atloštos, o kai kurie žiūri tiesiai sau po kojomis. Kai kurie bėgo vos atplėšdami pėdas nuo asfalto: šlep-šlep, šlep-šlep. Mačiau porą šlubuojančių, matyt jų pėdos jau buvo nusėtos pūslėmis. O nuo tos vietos, kur aš stovėjau, bėgti buvo likę dar 13 kilometrų!

Iš visų pastebėtų klaidų baisiausiai atrodė įtempti, surakinti pečiai, nelaisvai judančios, atkragintos rankos. Šalia tokių egzempliorių labai gražiai atrodė laisvai, elegantiškai judantys bėgikai. Kai kurie atrodė tarsi būtų gimę bėgimui. Prisižiūrėjau svetimų klaidų, dabar tikiuosi bus lengviau taisyti savąsias. Aš jau esu išsiaiškinęs, kad bėgdamas per mažai pakeliu kulnus, priklausau šlep-šlep komandai. Kuo aukščiau pakeliamas kulnas, tuo lengviau keturgalviui raumeniui išmesti koją į priekį. Todėl bėgimo šuolis gaunasi gerokai ilgesnis be jokių papildomų pastangų. Ilgesnis šuolis = didesnis greitis. Paprasta.

Kita mano klaida yra ta, kad bėgdamas susikūprinu. Pradedu išsitiesęs, bet jau nuo kokio dvidešimto kilometro palengva imu kūprintis, o ties finišu jau būnu visai kaip kupriukas. Pats jaučiu, kad nepatogiai bėgu, bet visą energiją suvartoja kojos, o nugaros raumenims energijos nebelieka. Gravitacija įveikia nugaros raumenis. Reikėtų man pavaikščioti į sporto salę pakilnoti svarmenų, pastiprinti nugarą. Beje, mačiau ne vieną tokį kupriuką prabėgantį pro mane šiandien.

Didžiausią įspūdį paliko elitiniai bėgikai. Jie pro mane prabėgo tokiu greičiu, kokiu aš net 10 kilometrų nenubėgčiau. O jie taip nubėga visus 42. Man dar treniruotis ir treniruotis. Ech… net pavydas suima, kai apie tai pagalvoju.

Varžybas laimėjo Martinas Lelis iš Kenijos, nubėgęs per 2:05:15. Jis Londono maratoną laimi jau trečią kartą. Šį kartą jis pasiekė trasos rekordą, o kartu ir savo asmeninį rekordą. Atsilikęs 9 sekundėmis antras atbėgo jo tautietis Samuelis Wanjiru. Šis jaunuolis irgi ne iš kelmo spirtas: jis jau yra spėjęs du kartus pagerinti pasaulio pusės maratono rekordą. Pirmajame dešimtuke yra ir du baltieji: 5-ąją vietą užėmė amerikietis Hallas Ryanas, o 9-ąją rusas Aleksejus Sokolovas. Kaip ir visose maratono varžybose, Londone dominavo negrai iš Šiaurės Afrikos.

Žodžiu, varžybas stebėti buvo labai įdomu. Prastypsojau beveik keturias valandas. Pasikroviau ateičiai teigiamų emocijų, ambicijų ir begalinio noro treniruotis.

Ir vėl Švedijoje. Šį kartą Gotlande, kuriame vyko kasmetinis viduramžių festivalis. Į Gotlando salą vasaros viduryje suvažiuoja žmonės iš visos Švedijos. Jie atsiveža ir apsirengia viduramžių rūbais. Paprasti žmonės, praeiviai gatvėse, visi iki vieno paslepia džinsus, maikes, sportbačius ir apsivelka lininius, odinius ar kailinius drabužius ir batus. Turistus, tokius kaip aš, net ir tuos pagauna šišas ir jie čia pat vietoje nusiperka ar išsinuomoja viduramžiškus aprėdus ir apavą. Beje, vietiniai amatininkai tiesiog gatvėse juos siuva bei iš kart pardavinėja. Buvo daug švediškų skanumynų. Labiausiai patiko obuoliai, pasmeigti ant pagaliuko ir aplieti karamele, kuri atvėsusi sukietėja.

Pats miestelis Visby – nuostabus. Gatvelės vingiuotos ir siauros, atrodo, ištiesęs rankas pasieksi priešingas sienas. Gaila tik, kad buvau su švediška kompanija, kurie buvo gana nuobodūs, tad kelionė prailgo ir paskutines dienas neberadau ką veikti. Bet šiaip įspūdžių parsivežiau gerų. Kelios nuotraukos:

Pajūris labai primena Baltijos pajūrį Lietuvoje. Juk tai ta pati Baltija, kiek čia tėra iki Gotlando – pora šimtų kilometrų Baltijos jūra! Tos pačios kopos, tas pats smėlis, ta pati augmenija, tos pačios pušelės ir tie patys visur augantys sausuoliai.      
     
     

Gotlande yra keistų akmenų, susiformavusių prieš 400 mln. metų. Jie formavosi tuo metu, kai Gotlandas dar buvo ties pusiauju. Šie akmenys vadinami „rauk“, – tai suakmenėję koraliniai polipai. Visi koraliniai rifai bei tūkstančiai salų Ramiajame vandenyne yra susiformavę tokiu būdu. Ir štai jie, tie patys koraliniai polipai, atkeliavę į Šiaurę iki pat Baltijos jūros. Rauk akmenys atrodo įspūdingai, o kai sužinai iš kur jie atsiradę, darosi visai neįtikėtina!      

Štai tokius runomis išpaišytus akmenis galima Švedijoje kartais sutikti. Rašmenys iškalti akmenyje. Tikrai elektroniniu paštu dar nekvepia. Kažkur skaičiau mintį, kad jei kiekvienam poetui būtų liepta savo eiles iškalti akmenyje, šlamšto būtų parašyta žymiai mažiau. Ir mano svetainės, be abejo, nebūtų, aš jos akmenyje kalti neapsiimčiau.
     
     
     

Šaunamoji anga Visby gynybinėje sienoje. Visas Visby miestelis yra apjuostas puikiai išlikusia gynybine siena. Su šaunamosiomis angomis ir gynybiniais bokšteliais. Miestelis savo klestėjimo metu prieš keturis penkis šimtus metų buvo Hansos pirklių centras. Dėl patogios Gotlando pozicijos Visby klestėjo. Tuomet gynybinė siena buvo labai reikalinga ir atlaikė ne vieną puolimą. Ekonominis nuopolis Visby ištiko staiga. Miestelis tarsi užsikoncervavo ir iki šių dienų yra išlikęs toks, koks buvo prieš keletą šimtų metų. Jis yra didžiausias išlikęs viduramžių kompleksas Europoje. Tik dabar jis yra prabangus kurortas ir gynybinė siena tebetinka romantiškiems pasivaikščiojimams.

Persirengėliai Visby gatvėse. Gatves užplūsta persirengėliai – nuo jauno iki seno. Vieni pasitenkina nusipirkę megztą beretę ir geriamąjį karvės ragą alui gerti, bet dauguma žiūri į šį reikalą gana rimtai ir turi pasirūpinę daugybe autentiškos atributikos. Jorgenas pasakojo, kad daugelis dalyvių pradeda nuo paprastų drabužių ir kasmet garderobą vis papildo. Kai kurie dalyviai man atrodė tokie tikri, tikrai tarsi iš viduramžių nužengę. Pilnos gatvės karių, juokdarių, amatininkų, miestiečių, valstiečių, diduomenės, pirklių ir t.t. Miestas tampa gyvas viduramžių dvasia. Džinsuotieji turistai čia mažuma; jie jaučiasi nesaugiai tarp arbaletais, kardais ir lankais ginkluotų karių ir pavydi linksmai klegantiems „vietiniams“ miestelėnams. Jorgenas sakė, kad festivalis kasmet tampa vis didesnio ir didesnio masto. Po dešimties metų galbūt jis apims visą salą, o gal išsiplės ir dar toliau. Kitais metais būtinai sudalyvausiu su autentiška lietuvių valstiečio apranga: vyžomis, lino kelnėmis ir sermėga. Arba su klumpėmis. Pamenu, mačiau vieną tokį klumpakojį Stokholme po dizaino muziejų klumpinėjantį. Atrodė labai įspūdingai, aš net pats tokių užsinorėjau. To vyruko užklausiau kur jis klumpes pirkęs. O jis pasirodo buvo olandas, iš gimtinės klumpes atsivežęs. Teks ir man kada nors Olandijoje apsilankyti.