Velykos Švedijoje
Per Velykas lankiausi Švedijoje. Dar niekada per vieną savaitę nebuvau aplankęs tiek daug lankytinų Stokholmo vietų kaip tą kartą.
Kelionė laivu
Pirmą dieną apiplaukiau ekskursiniu laivu apie Södermalmės salą. Stokholme yra penki ekskursinių laivų maršrutai. Vienu iš jų (apie Djurgården salą) jau buvau plaukęs anksčiau. Šį kartą plaukiau apie Södermalmės salą. Dar trys maršrutai liko kitiems kartams. Laive prie kiekvienų sėdynių buvo ausinės. Per jas galima klausytis dešimčia kalbų įrašyto pasakojimo.
Gido pasakojimu likau šiek tiek nusivylęs. Visų pirma, pasakojime buvo didžiulės pauzės. Antra, pats pasakojimas buvo vadovėlinio tipo. Buvo papasakota apie pagrindinius pro langus matomus objektus, šiek tiek Švedijos politikos ir istorijos. Pasakojama buvo įdomiai, tačiau atsiversti vadovėlį ar Vikipediją galiu ir pats. Pagaliau, kas matosi pro langą, man Simona papasakodavo anksčiau už gidą. Iš gido man norėjosi išgirsti daugiau pikantiškų smulkmenų, tokių dalykėlių, kurių vadovėliuose neaptiksi.
Vis tik porą perliukų išgirdau. Pavyzdžiui, Džimiui Hendriksui taip patiko groti populiariame atrakcionų parke Gröna Lund, kad jis niekaip nenorėjo sustoti. Koncertui vis tęsiantis be galo be krašto, neapsikentusiems organizatoriams nebeliko nieko kita, kaip išjungti elektrą. O prabangus viešbutis Grand Hotel, pro kurį praplaukėme, įžymus tuo, kad pirmasis pasaulyje pradėjo keisti patalynę kiekvieną kartą kambaryje pasikeitus svečiams. Kelionėje buvo įdomu, tačiau pusantros valandos trukusioje kelionėje buvusias ilgas nuolatines tylos pauzes, mano manymu, buvo galima išnaudoti žymiai efektyviau.
Sužinojau, kad Stokholmo mieste yra 14 salų. (Dešimt iš jų jau netgi galiu išvardinti). Iš viso Baltijos jūroje Stokholmo salyne yra 36 tūkstančiai salų. Salynas visų grožiu atsiskleidžia į Stokholmą plaukiant jūra. Iš laivo matyti tūkstančiai salų. Kai kurios iš jų didelės, o kai kurios labai mažos – visa sala tėra virš vandens kyšantis 20 m² ploto akmuo. Ant jo dažnai auga viena kreiva pušis ir būna įrengtas suoliukas. O kartais nebūna nei tiek!
Kelionė autobusu
Antrą dieną po Stokholmą važinėjau ekskursiniu autobusu. Ši kelionė buvo įdomesnė. Gido vėl teko klausytis per ausines. Pasakojimas buvo žymiai įdomesnis, be pauzių, sklandus. Pro langą matomą vaizdą gidas sugebėjo surišti su miesto žmonių istorijomis. Be to, kelionė autobusu yra žymiai dėkingesnė, nes pro laivo bortą dažniausiai matosi tik krūmokšniais apžėlusios pakrantės, o autobusas gali nuvažiuoti tiesiai į vietą.
Tiesa, ir šiai firmai turiu priekaištų. Šį kartą netenkino įrašo kokybė. Įraše girdėjosi daug triukšmo, pašalinių garsų, kartais skirtingų kalbų įrašai persidengdavo. Gido pasakojimo teko klausytis įtempus ausis, šifruojant kiekvieną žodį. Toks klausymasis labai vargino. Žodžiu, erdvės tobulėjimui dar yra.
Velykų pietūs
Kitą dieną važiavome pas Jörgeno gimines švęsti Velykų. Švedai per Velykas viską puošia geltonai – geltonos staltiesės, geltonos servetėlės, geltonos gėrimų etiketės. Tradicinis Velykų gėrimas – gira. Ji panaši į mūsišką girą, tik skonis labiau cheminis.
Tradiciniai valgiai – lašiša, silkė, ėriukas, kiaušiniai. Kiaušinius senovėje švedai dažydavo visuotinai – panašiai kaip ir mes. Dabar juos kartais vis dar dažo kaimiškesnėse vietovėse, o mieste jau niekas nebedažo, tuo beužsiima nebent tik vaikai. Beje, panašiai yra ir Prancūzijoje. Mano draugas prancūzas Oliveris buvo pasakojęs, kad vaikystėje jis gyveno kaime Bretanėje ir būdamas vaikas dažydavo kiaušinius. Dabar, anot jo, ši kiaušinių dažymo tradicija Prancūzijoje jau nunykusi.
Matyt, ateityje ši tradicija nunyks ir Lietuvoje. Aš per kiekvienas Velykas pats dažau kiaušinius ir pats kepu šližikus per Kūčias, tačiau akivaizdu, kad Lietuvai vis labiau civilizuojantis, globalizacija skatins kultūrų niveliaciją ir tradicijų nykimą. Nors, gali būti, kad susikurs kitos, naujoviškos Velykų tradicijos. Na, bus matyti.
Jörgeno giminėje kartu šventė keturios kartos: nuo prosenelės iki proanūkio. O toji prosenelė buvo dar visiškai nesena moteris, gal apie 60 metų, gal nebuvo nei tiek. Ji ir kepė ėriuko kepsnį – pagrindinį švediškų Velykinių pietų akcentą. Kepsnys gavosi labai skanus. Ši ėriuko kepsnio tradicija labai stipri, ėriuką valgo tiek mieste, tiek kaime. Viena iš dukrų (senelė) buvo atsivertusi į islamą, tad dalis švediškų mėsos patiekalų buvo paruoštų pagal halal nuostatus. Vienas dubuo buvo su paprastais kukuliais, kitas – su tokiais pačiais, tik halal.
Be jokios abejonės buvo daug žuvies: lašišos, silkės, ikrų. Lašišą švedai valgo visur ir visada. Silkė taipogi labai populiari. Mūsuose silkė irgi dažnas patiekalas, bet švedai ją valgo dažniau ir ją moka paruošti įvairiau. Į silkės marinatus švedai deda gana daug cukraus. Saldžiarūgštė silkė man atrodė gana neįprastai, bet manau, kad galėčiau įprasti.
Visi švedai – nuo prosenelės iki anūkų – laisvai kalbėjo angliškai. Švedijoje visi filmai per televiziją yra rodomi originalo kalba su švediškais titrais. Puiki galimybė mokytis angliškai. Dar rodoma daug angliškų BBC laidų. Angliškai Švedijoje nemoka nebent kokie nors vyresnės kartos medkirčiai ir rūdakasiais kur nors Darlanoje ar Västerbottene. Tiesa, kai kurie švedai prie mūsų pietų stalo nors ir mokėjo kalbėti, bet šiek tiek varžėsi, bijojo, kad jų kalba nebus labai taisyklinga. Ach, tas varžymasis, kaip tai buvo lietuviška! Išgėrus po stiklelį kitą švediškos Absolut degtinės varžymasis dingo. Ir vėlgi – viskas buvo taip lietuviška!
Buvo ir skirtumų. Skirtingai nei Lietuvoje, čia svečio neprievartauja valgyti. Įdeda į lėkštę, jei viską suvalgai, tuomet vieną-du kartus pasiūlo pakartoti. Jei ne, tai ne. Būtum norėjęs, būtum pasakęs. Lietuvoje paprastai per giminės balius visi svečiai būna nuolatos raginami valgyti. Žinoma, ir gerti! Negalima atsisakyti nei vieno, nei kito. Baliuje turi būti puotaujama iš širdies – geriama ir valgoma tol, kol telpa. Švedijoje šiuo požiūriu viskas daug laisviau. Nenori valgyti – nevalgyk. Nenori gerti – negerk.
Dviračiu į Ekerö
Sekančią dieną su Simona keliavome dviračiais. Stokholme ir apskritai Švedijoje labai smagu važinėti dviračiais, nes visur nutiesta labai daug dviračių takelių, jų asfalto danga kokybiška, be duobių. Mieste yra trijų lygių keliai: žemiausias – automobiliams, šalia jo už neaukšto bordiūro – dviračių takelis, o šalia jo už aukštesnio bordiūro – pėsčiųjų šaligatvis. Keliai atskiri, tad dviratininkas nėra priešas nei automobiliams, nei pėstiesiems. Automobiliai, dviračiai ir pėstieji turi savo atskirus šviesoforus, atskirą kelių ženklinimą. Labai patogu. Dviratininkų ten daugybė.
Mūsų tikslas buvo Ekerö sala. Tai didelė sala Mälareno ežere už Stokholmo ribų. Norėjome ją visą apvažinėti, tačiau teko sukti ienas atgal, nes mūsų dviračiai nebuvo labai kokybiški. Po žiemos sezono grandinės nebuvo suteptos alyva, o padangos buvo pustuštės. Degalinėse oro šlangas rasdavome tik su automobilinių padangų antgaliais. Tad nerizikavome pustuštėmis padangomis labai toli važiuoti, pasiekėme Ekerö salą ir pasukome atgal.
Pačioje Ekerö pradžioje yra karalienės dvaras – Drottningholm. Įėjimas į dvaro parką nemokamas, reikia mokėti tik norint įeiti į pačius rūmus. Tai mes į rūmus nėjome, tik pamaklinėjime po karalienės parką. Jis buvo didžiulis, labai gražiai suprojektuotas. Švedijos princesių (jos yra dvi) tąkart, deja, nesutikau, tad po valandos jau važiavau namo. Iš viso numynėme apie 35 km.
Skanseno miestelis
Paskutinė kelionė buvo į Skanseno etnografinį miestelį. Į Djurgårdeno salą švedai iš viso krašto suvežė senoviškus autentiškus kaimietiškus rakandus, žemės ūkio padargus, namų ūkio įrankius. Jie išardė ir čia atvežę vėl pastatė ištisus trobesius ir įkūrė Skanseno miestelį. Viskas atrodo būtent taip, kaip švedai iš tiesų gyveno prieš porą šimtų metų. Švedų kaimiečių pirkia labai panaši į lietuvių kaimiečių pirkias.
Vieni pastatai – tai tvartai gyvuliams laikyti, kiti skirti sviesto, sūrių gamybai. Ant karčių kamaroje kabojo suvertos dešros, sūriai, lašinių paltys. Viename namuke stovėjo autentiškos audimo staklės, kūrenosi krosnis (tikra!), suposi lopšys (tik vaikas netikras). Prie audimo staklių sėdėjo tautiniais rūbais apsirengusi švedė, pasakojo apie Darlanos krašto audimą. Kitame name ūkininkas kieme šlavė šiaudus, pakrėkė ėdžiose karvėms šieno, pievelėje ganėsi nedidukai arkliai. Prie trečio namo kapstėsi vištos, prie kito stovėjo bičių aviliai. Maniau, kad tie aviliai stovi tik dėl grožio. Norėjau vieną avilį pradaryti ir pažiūrėti kaip jis atrodo iš vidaus, bet laiku pastebėjau, kad pro angą lauk ropščiasi užsimiegojusios bitės ir sprukau iš ten. Taip ir likau nepamatęs avilio.
Kitame name buvo senoviškos velykinės vaišės. Ant stalo stovėjo duona iš raugintos tešlos, panaši į lietuvišką duoną. Buvo akvarele dažytų margučių, ropelė naminukės, silkė. Labiausiai nustebino kažkoks patiekalas, panašus į šaltieną. Skonės krašto tautiniais rūbais apsirengusios namų šeimininkės paklausiau, kas čia per patiekalas – pasirodo iš tiesų šaltiena! Jie ją daro taip pat kaip ir mes, tik jų šaltiena žymiai riebesnė, nes švedai šaltieną verda iš kiaulės galvos. Lietuvoje šaltiena paprastai verdama iš kiaulių kojų ir ausų, tad gaunasi ne tokia riebi ir žymiai gražiau atrodo, kai sustingsta. Visas maistas ant stalo buvo tikras, tik jau pastovėjęs, tad jo paragauti nebuvo galima.
Skansene buvo ir šulinys su svirtimi, daugybė įvairiausių inkilų skirtingiems paukščiams, akmeniniai tekiniai peiliams ir kirviams galąsti ir daug visokių kitokių įdomybių. Neapžiūrėjau nei pusės Skanseno miestelio, toks jis didžiulis. Įėjimas į jį mokamas. Įėjimas į Skanseną ir visi trobesiai miestelyje užsidaro ketvirtą valandą, bet ten galima būti kiek nori, nes išėjimai neužsidaro niekada. Kažkur Skansene buvo ir zoologijos sodas, bet jau nebeužteko nei laiko, nei jėgų jo ieškoti. Ten tikrai dar kada nors sugrįšiu.
Švedijos krepšinio finalas
Prieš išvažiuodamas nuėjau pažiūrėti Švedijos krepšinio lygos finalo. Rungtyniavo dvi komandos: Solnos Vikingai ir Sundsvall Dragons. Pasirodo, kad Vikingų komandos centras – lietuvis Saulius Dumbliauskas. Kartais jis pavirsdavo tai Dumbilausku, tai Dovydausku, matyt, komentatoriui tai buvo neįprasta pavardė.
Salė talpino apie 1000 žiūrovų, apie 800 vietų buvo užimtos. Krepšinis Švedijoje nėra labai populiarus. Jorgenas sakė, kad krepšinis pagal populiarumą yra ketvirtoje vietoje po futbolo, ledo ritulio ir rankinio. Netoli mūsų tarp žiūrovų sėdėjo lietuvis Saulius, kuris dirbo Švedijos krepšinio lygos teisėju. Jo nuomone, krepšinis Švedijoje paskutiniais metais kokybiškėja ir populiarėja.
Stebėti varžybas buvo įdomu, pirmus tris kėlinius vyko apylygė kova taškas į tašką. Buvau maloniai nustebintas, kad krepšinio lygis kur kas geresnis, negu tikėjausi. Dvi geriausios Švedijos komandos laisvai galėtų rungtyniauti Lietuvos A lygoje, o gal netgi ir LKL. Varžybas 70:61 laimėjo Vikingai su Sauliumi Dumbliausku priešakyje. Sauliaus žaidimas tądien neblizgėjo, bet jis vis tiek pelnė beveik ketvirtį komandos taškų.
Per savaitę Švedijoje šiek tiek patobulinau švedų kalbos žinias. Išmokau frazę Det här är un … ir Vad är det här? Hei do, älskling Sverige!
