dovydas.sankauskas.lt

Per Velykas lankiausi Švedijoje. Dar niekada per vieną savaitę nebuvau aplankęs tiek daug lankytinų Stokholmo vietų kaip tą kartą.

Kelionė laivu

Pirmą dieną apiplaukiau ekskursiniu laivu apie Södermalmės salą. Stokholme yra penki ekskursinių laivų maršrutai. Vienu iš jų (apie Djurgården salą) jau buvau plaukęs anksčiau. Šį kartą plaukiau apie Södermalmės salą. Dar trys maršrutai liko kitiems kartams. Laive prie kiekvienų sėdynių buvo ausinės. Per jas galima klausytis dešimčia kalbų įrašyto pasakojimo.

Gido pasakojimu likau šiek tiek nusivylęs. Visų pirma, pasakojime buvo didžiulės pauzės. Antra, pats pasakojimas buvo vadovėlinio tipo. Buvo papasakota apie pagrindinius pro langus matomus objektus, šiek tiek Švedijos politikos ir istorijos. Pasakojama buvo įdomiai, tačiau atsiversti vadovėlį ar Vikipediją galiu ir pats. Pagaliau, kas matosi pro langą, man Simona papasakodavo anksčiau už gidą. Iš gido man norėjosi išgirsti daugiau pikantiškų smulkmenų, tokių dalykėlių, kurių vadovėliuose neaptiksi.

Vis tik porą perliukų išgirdau. Pavyzdžiui, Džimiui Hendriksui taip patiko groti populiariame atrakcionų parke Gröna Lund, kad jis niekaip nenorėjo sustoti. Koncertui vis tęsiantis be galo be krašto, neapsikentusiems organizatoriams nebeliko nieko kita, kaip išjungti elektrą. O prabangus viešbutis Grand Hotel, pro kurį praplaukėme, įžymus tuo, kad pirmasis pasaulyje pradėjo keisti patalynę kiekvieną kartą kambaryje pasikeitus svečiams. Kelionėje buvo įdomu, tačiau pusantros valandos trukusioje kelionėje buvusias ilgas nuolatines tylos pauzes, mano manymu, buvo galima išnaudoti žymiai efektyviau.

Sužinojau, kad Stokholmo mieste yra 14 salų. (Dešimt iš jų jau netgi galiu išvardinti). Iš viso Baltijos jūroje Stokholmo salyne yra 36 tūkstančiai salų. Salynas visų grožiu atsiskleidžia į Stokholmą plaukiant jūra. Iš laivo matyti tūkstančiai salų. Kai kurios iš jų didelės, o kai kurios labai mažos – visa sala tėra virš vandens kyšantis 20 m² ploto akmuo. Ant jo dažnai auga viena kreiva pušis ir būna įrengtas suoliukas. O kartais nebūna nei tiek!

Kelionė autobusu

Antrą dieną po Stokholmą važinėjau ekskursiniu autobusu. Ši kelionė buvo įdomesnė. Gido vėl teko klausytis per ausines. Pasakojimas buvo žymiai įdomesnis, be pauzių, sklandus. Pro langą matomą vaizdą gidas sugebėjo surišti su miesto žmonių istorijomis. Be to, kelionė autobusu yra žymiai dėkingesnė, nes pro laivo bortą dažniausiai matosi tik krūmokšniais apžėlusios pakrantės, o autobusas gali nuvažiuoti tiesiai į vietą.

Tiesa, ir šiai firmai turiu priekaištų. Šį kartą netenkino įrašo kokybė. Įraše girdėjosi daug triukšmo, pašalinių garsų, kartais skirtingų kalbų įrašai persidengdavo. Gido pasakojimo teko klausytis įtempus ausis, šifruojant kiekvieną žodį. Toks klausymasis labai vargino. Žodžiu, erdvės tobulėjimui dar yra.

Velykų pietūs

Kitą dieną važiavome pas Jörgeno gimines švęsti Velykų. Švedai per Velykas viską puošia geltonai – geltonos staltiesės, geltonos servetėlės, geltonos gėrimų etiketės. Tradicinis Velykų gėrimas – gira. Ji panaši į mūsišką girą, tik skonis labiau cheminis.

Tradiciniai valgiai – lašiša, silkė, ėriukas, kiaušiniai. Kiaušinius senovėje švedai dažydavo visuotinai – panašiai kaip ir mes. Dabar juos kartais vis dar dažo kaimiškesnėse vietovėse, o mieste jau niekas nebedažo, tuo beužsiima nebent tik vaikai. Beje, panašiai yra ir Prancūzijoje. Mano draugas prancūzas Oliveris buvo pasakojęs, kad vaikystėje jis gyveno kaime Bretanėje ir būdamas vaikas dažydavo kiaušinius. Dabar, anot jo, ši kiaušinių dažymo tradicija Prancūzijoje jau nunykusi.

Matyt, ateityje ši tradicija nunyks ir Lietuvoje. Aš per kiekvienas Velykas pats dažau kiaušinius ir pats kepu šližikus per Kūčias, tačiau akivaizdu, kad Lietuvai vis labiau civilizuojantis, globalizacija skatins kultūrų niveliaciją ir tradicijų nykimą. Nors, gali būti, kad susikurs kitos, naujoviškos Velykų tradicijos. Na, bus matyti.

Jörgeno giminės moterys labai anksti gimdydavo, tad kartu šventė keturios kartos: nuo prosenelės iki proanūkio. O toji prosenelė buvo dar visiškai nesena moteris, gal apie 60 metų, gal nebuvo nei tiek. Ji ir kepė ėriuko kepsnį – pagrindinį švediškų Velykinių pietų akcentą. Kepsnys gavosi labai skanus. Ši ėriuko kepsnio tradicija labai stipri, ėriuką valgo tiek mieste, tiek kaime. Viena iš dukrų (senelė) buvo atsivertusi į islamą, tad dalis švediškų mėsos patiekalų buvo paruoštų pagal halal nuostatus. Vienas dubuo buvo su paprastais kukuliais, kitas – su tokiais pačiais, tik halal.

Be jokios abejonės buvo daug žuvies: lašišos, silkės, ikrų. Lašišą švedai valgo visur ir visada. Silkė taipogi labai populiari. Mūsuose silkė irgi dažnas patiekalas, bet švedai ją valgo dažniau ir ją moka paruošti įvairiau. Į silkės marinatus švedai deda gana daug cukraus. Saldžiarūgštė silkė man atrodė gana neįprastai, bet manau, kad galėčiau įprasti.

Visi švedai – nuo prosenelės iki anūkų – laisvai kalbėjo angliškai. Švedijoje visi filmai per televiziją yra rodomi originalo kalba su švediškais titrais. Puiki galimybė mokytis angliškai. Dar rodoma daug angliškų BBC laidų. Angliškai Švedijoje nemoka nebent kokie nors vyresnės kartos medkirčiai ir rūdakasiais kur nors Darlanoje ar Västerbottene. Tiesa, kai kurie švedai prie mūsų pietų stalo nors ir mokėjo kalbėti, bet šiek tiek varžėsi, bijojo, kad jų kalba nebus labai taisyklinga. Ach, tas varžymasis, kaip tai buvo lietuviška! Išgėrus po stiklelį kitą švediškos Absolut degtinės varžymasis dingo. Ir vėlgi – viskas buvo taip lietuviška!

Buvo ir skirtumų. Skirtingai nei Lietuvoje, čia svečio neprievartauja valgyti. Įdeda į lėkštę, jei viską suvalgai, tuomet vieną-du kartus pasiūlo pakartoti. Jei ne, tai ne. Būtum norėjęs, būtum pasakęs. Lietuvoje paprastai per giminės balius visi svečiai būna nuolatos raginami valgyti. Žinoma, ir gerti! Negalima atsisakyti nei vieno, nei kito. Baliuje turi būti puotaujama iš širdies – geriama ir valgoma tol, kol telpa. Švedijoje šiuo požiūriu viskas daug laisviau. Nenori valgyti – nevalgyk. Nenori gerti – negerk.

Dviračiu į Ekerö

Sekančią dieną su Simona keliavome dviračiais. Stokholme ir apskritai Švedijoje labai smagu važinėti dviračiais, nes visur nutiesta labai daug dviračių takelių, jų asfalto danga kokybiška, be duobių. Mieste yra trijų lygių keliai: žemiausias – automobiliams, šalia jo už neaukšto bordiūro – dviračių takelis, o šalia jo už aukštesnio bordiūro – pėsčiųjų šaligatvis. Keliai atskiri, tad dviratininkas nėra priešas nei automobiliams, nei pėstiesiems. Automobiliai, dviračiai ir pėstieji turi savo atskirus šviesoforus, atskirą kelių ženklinimą. Labai patogu. Dviratininkų ten daugybė.

Mūsų tikslas buvo Ekerö sala. Tai didelė sala Mälareno ežere už Stokholmo ribų. Norėjome ją visą apvažinėti, tačiau teko sukti ienas atgal, nes mūsų dviračiai nebuvo labai kokybiški. Po žiemos sezono grandinės nebuvo suteptos alyva, o padangos buvo pustuštės. Degalinėse oro šlangas rasdavome tik su automobilinių padangų antgaliais. Tad nerizikavome pustuštėmis padangomis labai toli važiuoti, pasiekėme Ekerö salą ir pasukome atgal.

Pačioje Ekerö pradžioje yra karalienės dvaras – Drottningholm. Įėjimas į dvaro parką nemokamas, reikia mokėti tik norint įeiti į pačius rūmus. Tai mes į rūmus nėjome, tik pamaklinėjime po karalienės parką. Jis buvo didžiulis, labai gražiai suprojektuotas. Švedijos princesių (jos yra dvi) tąkart, deja, nesutikau, tad po valandos jau važiavau namo.

Temperatūra buvo 16 laipsnių šilumos, tačiau viena ežero įlanka buvo sukaustyta storo ledo. Ledas tokiame karštyje atrodė labai keistai. Negalėjau pravažiuoti nepabandęs jo pramušti. Kaip toje latvių liaudies dainoje – Teku teku pa celiņu ligo ligo, nevarēju garām tikai ligo. Mėčiau ant ledo akmenis, tačiau pramušti negalėjau. Pavyko pramušti tik su tokiu rieduoliu, kurį vos pajėgiau pakelti. Keistas ledas. Jį pramušęs patenkintas važiavau toliau. Iš viso numynėme apie 35 km.

Skanseno miestelis

Paskutinė kelionė buvo į Skanseno etnografinį miestelį. Į Djurgårdeno salą švedai iš viso krašto suvežė senoviškus autentiškus kaimietiškus rakandus, žemės ūkio padargus, namų ūkio įrankius. Jie išardė ir čia atvežę vėl pastatė ištisus trobesius ir įkūrė Skanseno miestelį. Viskas atrodo būtent taip, kaip švedai iš tiesų gyveno prieš porą šimtų metų. Švedų kaimiečių pirkia labai panaši į lietuvių kaimiečių pirkias.

Vieni pastatai – tai tvartai gyvuliams laikyti, kiti skirti sviesto, sūrių gamybai. Ant karčių kamaroje kabojo suvertos dešros, sūriai, lašinių paltys. Viename namuke stovėjo autentiškos audimo staklės, kūrenosi krosnis (tikra!), suposi lopšys (tik vaikas netikras). Prie audimo staklių sėdėjo tautiniais rūbais apsirengusi švedė, pasakojo apie Darlanos krašto audimą. Kitame name ūkininkas kieme šlavė šiaudus, pakrėkė ėdžiose karvėms šieno, pievelėje ganėsi nedidukai arkliai. Prie trečio namo kapstėsi vištos, prie kito stovėjo bičių aviliai. Maniau, kad tie aviliai stovi tik dėl grožio. Norėjau vieną avilį pradaryti ir pažiūrėti kaip jis atrodo iš vidaus, bet laiku pastebėjau, kad pro angą lauk ropščiasi užsimiegojusios bitės ir sprukau iš ten. Taip ir likau nepamatęs avilio.

Kitame name buvo senoviškos velykinės vaišės. Ant stalo stovėjo duona iš raugintos tešlos, panaši į lietuvišką duoną. Buvo akvarele dažytų margučių, ropelė naminukės, silkė. Labiausiai nustebino kažkoks patiekalas, panašus į šaltieną. Skonės krašto tautiniais rūbais apsirengusios namų šeimininkės paklausiau, kas čia per patiekalas – pasirodo iš tiesų šaltiena! Jie ją daro taip pat kaip ir mes, tik jų šaltiena žymiai riebesnė, nes švedai šaltieną verda iš kiaulės galvos. Lietuvoje šaltiena paprastai verdama iš kiaulių kojų ir ausų, tad gaunasi ne tokia riebi ir žymiai gražiau atrodo, kai sustingsta. Visas maistas ant stalo buvo tikras, tik jau pastovėjęs, tad jo paragauti nebuvo galima.

Skansene buvo ir šulinys su svirtimi, daugybė įvairiausių inkilų skirtingiems paukščiams, akmeniniai tekiniai peiliams ir kirviams galąsti ir daug visokių kitokių įdomybių. Neapžiūrėjau nei pusės Skanseno miestelio, toks jis didžiulis. Įėjimas į jį mokamas. Įėjimas į Skanseną ir visi trobesiai miestelyje užsidaro ketvirtą valandą, bet ten galima būti kiek nori, nes išėjimai neužsidaro niekada. Kažkur Skansene buvo ir zoologijos sodas, bet jau nebeužteko nei laiko, nei jėgų jo ieškoti. Ten tikrai dar kada nors sugrįšiu.

Švedijos krepšinio finalas

Prieš išvažiuodamas nuėjau pažiūrėti Švedijos krepšinio lygos finalo. Rungtyniavo dvi komandos: Solnos Vikingai ir Sundsvall Dragons. Pasirodo, kad Vikingų komandos centras – lietuvis Saulius Dumbliauskas. Kartais jis pavirsdavo tai Dumbilausku, tai Dovydausku, matyt, komentatoriui tai buvo neįprasta pavardė.

Salė talpino apie 1000 žiūrovų, apie 800 vietų buvo užimtos. Krepšinis Švedijoje nėra labai populiarus. Jorgenas sakė, kad krepšinis pagal populiarumą yra ketvirtoje vietoje po futbolo, ledo ritulio ir rankinio. Netoli mūsų tarp žiūrovų sėdėjo lietuvis Saulius, kuris dirbo Švedijos krepšinio lygos teisėju. Jo nuomone, krepšinis Švedijoje paskutiniais metais kokybiškėja ir populiarėja.

Stebėti varžybas buvo įdomu, pirmus tris kėlinius vyko apylygė kova taškas į tašką. Buvau maloniai nustebintas, kad krepšinio lygis kur kas geresnis, negu tikėjausi. Dvi geriausios Švedijos komandos laisvai galėtų rungtyniauti Lietuvos A lygoje, o gal netgi ir LKL. Varžybas 70:61 laimėjo Vikingai su Sauliumi Dumbliausku priešakyje. Sauliaus žaidimas tądien neblizgėjo, bet jis vis tiek pelnė beveik ketvirtį komandos taškų.

Per savaitę Švedijoje šiek tiek patobulinau švedų kalbos žinias. Išmokau frazę Det här är un … ir Vad är det här? Hei do, älskling Sverige!

Ir vėl Švedija. Jau trečią kartą šiemet. Man ten tikrai patinka. Stokholmas man gražus netgi tada, kai šalta, lietinga ir vėjuota. Pabėgiojau su Jörgenu apie Kungsholmeną. Jis ruošiasi Stokholmo maratonui. Pasiklausiau su Simona švediško folk-džiazo koncerto ir vėl keliauju namo. Švedija – nuostabi vėjų nugairinta akmenuota šalis, bet į ją kraustysiuosi gyventi tik tuomet, kai jie pradės pardavinėti alkoholį visą parą.

Štai tokius suoliukus galima aptikti neįtikėčiausiose vietose. Laipiodamas po uolas aš įsivaizdavau, kad čia bent dešimtmetį nebuvo įžengusi žmogaus koja. O pasirodo, kad šie neįžengiami uolynai – tai švedų pamėgtos pasivaikščiojimo vietos.

Iki pasimatymo birželį, mano älsklingar.

Ir vėl Švedijoje. Šį kartą Gotlande, kuriame vyko kasmetinis viduramžių festivalis. Į Gotlando salą vasaros viduryje suvažiuoja žmonės iš visos Švedijos. Jie atsiveža ir apsirengia viduramžių rūbais. Paprasti žmonės, praeiviai gatvėse, visi iki vieno paslepia džinsus, maikes, sportbačius ir apsivelka lininius, odinius ar kailinius drabužius ir batus. Turistus, tokius kaip aš, net ir tuos pagauna šišas ir jie čia pat vietoje nusiperka ar išsinuomoja viduramžiškus aprėdus ir apavą. Beje, vietiniai amatininkai tiesiog gatvėse juos siuva bei iš kart pardavinėja. Buvo daug švediškų skanumynų. Labiausiai patiko obuoliai, pasmeigti ant pagaliuko ir aplieti karamele, kuri atvėsusi sukietėja.

Pats miestelis Visby – nuostabus. Gatvelės vingiuotos ir siauros, atrodo, ištiesęs rankas pasieksi priešingas sienas. Gaila tik, kad buvau su švediška kompanija, kurie buvo gana nuobodūs, tad kelionė prailgo ir paskutines dienas neberadau ką veikti. Bet šiaip įspūdžių parsivežiau gerų. Kelios nuotraukos:

Pajūris labai primena Baltijos pajūrį Lietuvoje. Juk tai ta pati Baltija, kiek čia tėra iki Gotlando – pora šimtų kilometrų Baltijos jūra! Tos pačios kopos, tas pats smėlis, ta pati augmenija, tos pačios pušelės ir tie patys visur augantys sausuoliai.      
     
     

Gotlande yra keistų akmenų, susiformavusių prieš 400 mln. metų. Jie formavosi tuo metu, kai Gotlandas dar buvo ties pusiauju. Šie akmenys vadinami „rauk“, – tai suakmenėję koraliniai polipai. Visi koraliniai rifai bei tūkstančiai salų Ramiajame vandenyne yra susiformavę tokiu būdu. Ir štai jie, tie patys koraliniai polipai, atkeliavę į Šiaurę iki pat Baltijos jūros. Rauk akmenys atrodo įspūdingai, o kai sužinai iš kur jie atsiradę, darosi visai neįtikėtina!      

Štai tokius runomis išpaišytus akmenis galima Švedijoje kartais sutikti. Rašmenys iškalti akmenyje. Tikrai elektroniniu paštu dar nekvepia. Kažkur skaičiau mintį, kad jei kiekvienam poetui būtų liepta savo eiles iškalti akmenyje, šlamšto būtų parašyta žymiai mažiau. Ir mano svetainės, be abejo, nebūtų, aš jos akmenyje kalti neapsiimčiau.
     
     
     

Šaunamoji anga Visby gynybinėje sienoje. Visas Visby miestelis yra apjuostas puikiai išlikusia gynybine siena. Su šaunamosiomis angomis ir gynybiniais bokšteliais. Miestelis savo klestėjimo metu prieš keturis penkis šimtus metų buvo Hansos pirklių centras. Dėl patogios Gotlando pozicijos Visby klestėjo. Tuomet gynybinė siena buvo labai reikalinga ir atlaikė ne vieną puolimą. Ekonominis nuopolis Visby ištiko staiga. Miestelis tarsi užsikoncervavo ir iki šių dienų yra išlikęs toks, koks buvo prieš keletą šimtų metų. Jis yra didžiausias išlikęs viduramžių kompleksas Europoje. Tik dabar jis yra prabangus kurortas ir gynybinė siena tebetinka romantiškiems pasivaikščiojimams.

Persirengėliai Visby gatvėse. Gatves užplūsta persirengėliai – nuo jauno iki seno. Vieni pasitenkina nusipirkę megztą beretę ir geriamąjį karvės ragą alui gerti, bet dauguma žiūri į šį reikalą gana rimtai ir turi pasirūpinę daugybe autentiškos atributikos. Jorgenas pasakojo, kad daugelis dalyvių pradeda nuo paprastų drabužių ir kasmet garderobą vis papildo. Kai kurie dalyviai man atrodė tokie tikri, tikrai tarsi iš viduramžių nužengę. Pilnos gatvės karių, juokdarių, amatininkų, miestiečių, valstiečių, diduomenės, pirklių ir t.t. Miestas tampa gyvas viduramžių dvasia. Džinsuotieji turistai čia mažuma; jie jaučiasi nesaugiai tarp arbaletais, kardais ir lankais ginkluotų karių ir pavydi linksmai klegantiems „vietiniams“ miestelėnams. Jorgenas sakė, kad festivalis kasmet tampa vis didesnio ir didesnio masto. Po dešimties metų galbūt jis apims visą salą, o gal išsiplės ir dar toliau. Kitais metais būtinai sudalyvausiu su autentiška lietuvių valstiečio apranga: vyžomis, lino kelnėmis ir sermėga. Arba su klumpėmis. Pamenu, mačiau vieną tokį klumpakojį Stokholme po dizaino muziejų klumpinėjantį. Atrodė labai įspūdingai, aš net pats tokių užsinorėjau. To vyruko užklausiau kur jis klumpes pirkęs. O jis pasirodo buvo olandas, iš gimtinės klumpes atsivežęs. Teks ir man kada nors Olandijoje apsilankyti.

Tris dienas lankiausi Stokholme. Įspūdžių nedaug, svarbiausias įspūdis buvo tas jausmas, kad lankausi žinomoje, bet senai nelankytoje vietoje. Nebuvau Švedijoje metus su viršum. Gera buvo pamatyti Švediją ir pačius švedus. Man patinka švedai. Stamboki, šiek drambloti, nors yra ir prakaulių. Vėjų nugairintais veidais. Atviro veido, atviro žvilgsnio. Nors gal tik taip atrodo atvažiavus iš Londono, kuriame gyvenu tarp suktasnukių babajų ir naglų akiplėšų negrų.

Man patinka švedų savigarba. Tokia nepasipūtusi, savimi pasitikinti, drąsi ir atvira. Kalbant apie švedus norisi naudoti žodį „atviras“. Atviras veidas, atviros akys, atviras žvilgsnis. Anglai taipogi turi savigarbos, bet jų savigarba labai pasipūtėliška. Pernelyg jie užrietę nosį. Anglas šituo požiūriu yra priešingas švedui. Nors galbūt ilgėliau pagyvenus tarp švedų jie pasirodytų tokie pat. Simona sako, kad atvirai bendrauti su švedais sunku, jie pernelyg arti savęs neprisileidžia. Kaip ir anglai, beje. Ir vis tik švedai nuo anglų skiriasi. Ir tas skirtumas labai teigiamas. Galbūt švedai neriečia nosies todėl, kad jie niekada nebuvo pasaulinio lygio imperija. Priešingai negu anglai, prancūzai, rusai arba, tarkime, turkai.

Skiriasi švedai ir nuo lietuvių. Lietuviai neturi savigarbos. Lietuviai bijo valdžios, bet slapčia laukia iš jos malonės. Švedijoje valdžia klauso visuomenės, Lietuvoje visuomenė klauso valdžios.

Nacionaliniame muziejuje yra ekspozicija apie Švedijos dizaino istoriją. Apžiūrinėjau švediško dizaino pavyzdžius ir pavydėjau jiems, kad jie šitaip moka. Ikea tipo dizainas. Paprasta, funkcionalu ir nuostabu. Vienoje salėje yra šūkis: „less is more“ ir „design is so simple, that’s why it is so complex“. Genialu! Taikliai apibūdinta. Nors kita vertus, švedai neturi Rūpintojėlio.

Maistas jų panašus. Simona sakė, kad jie, kaip ir mes, valgo daug bulvių, turi ir savo cepelinus, vadina juos kukuliais. Restorane valgyta bulvių užkepėlė buvo labai panaši į užkepėlę Forto dvare Pilies gatvėje Vilniuje. Stokholmo turguje netgi nusipirkau puikių lašinių. Su dvejomis siauromis raumens juostelėmis. Ir rūkyto briedžio kumpio. Gaila tik, kad ten alkoholio labai sunku gauti, būtų pasakų šalis.

Paplaukiojau kanalais apie salas, prisižiūrėjau laivų ir eilinį kartą užsigeidžiau turėti jachtą. Gal kada nors ir turėsiu. Juk būna ir nebrangių. Išmokau apie 20 švediškų žodžių, pusė iš jų skaičiai iki 10, kita pusė keiksmažodžiai. Norėčiau daugiau švediškai pasimokyti, bet tik po to, kai išmoksiu prancūzų. Jei iš vis kada nors išmoksiu. Paskutinė diena buvo pirmadienis ir mano nelaimei muziejai pirmadieniais nedirba, tai šiaip paslampinėjau po senamiestį, atsižiūrėjau iki soties į atviraveidžius švedus ir švedes (kas be ko!).

Iš kelionės turiu tik vieną nuotrauką. Nufotografavau vieno baro pisuarą. Nuotrauka tik viena, bet užtai kokia!

Galima apmyžti Staliną, Mao Dze Duną, Hitlerį, kitus komunistų, fašistų, arabų ar Afrikos kraštų diktatorius. Yra netgi Napoleonas. Kiekvienam pagal poreikius. Baras vadinasi „Golden Hits“.