Bėgau Vilniaus maratoną
Vilniuje 2007 rugsėjo 8d. nubėgau savo pirmąjį maratoną. Kelias dienas prieš bėgimą labai jaudinausi, nežinojau kaip pavyks nubėgti. Prieš bėgimą daug skaičiau apie maratoną internete. Skaičiau, kad pirmąjį maratoną nubėgti greičiau nei per 4 valandas yra laikoma geru pasiekimu. Treniruodamasis buvau sau išsikėlęs didelių tikslų – norėjau nubėgti per tris su puse valandos. Treniruodamasis bėgiodavau rytų Londono parkais ir palei upę Li (Lea arba Lee). Buvau su siūlu apytiksliai išmatavęs žemėlapyje ir pagal mastelį apskaičiavęs atstumus. Ir vis tik nebuvau tikras, kad išmatavau pakankamai tiksliai. Vieną takelį palei upę ir parką buvau išmatavęs 3,5 km, tačiau ten galėjo būti ir 3,2, ir 3 km. Bėgant 5 ratus gali atsirasti paklaida 2,5 kilometro, o bėgant 42,2 km – netgi 6 km paklaida. Tad nežinojau ar aš treniruojuosi pakankamai sunkiai.
Nuogastavau dar ir dėl to, kad prieš pat bėgimą kelioms savaitėms buvau išvykęs į Gotlando viduramžių festivalį ir tris savaites visiškai nebėgiojau! Štai mano pilnas treniruočių grafikas. Kaip vėliau paaiškėjo, nuogastavau be reikalo. Buvau puikiai pasiruošęs ir įveikiau trąsą per 3:27:16. Atėjau prie starto vienas pirmųjų, tad stovėjau prie pat starto linijos kartu su geriausiais bėgikais. Po starto šūvio mane ėmė tie bėgikai vienas po kito lenkti. Išsigandau, kad per lėtai bėgu, paspartinau žingsnį ir čia pat po pirmųjų keliolikos metrų gavau pompą. Pirmus du kilometrus taip ir bėgau su pompa, kuri vėliau praėjo. Pirmą ratą bėgau paskui tokį puikų vyruką, kuris puikiai palaikė pastovų tempą, bėgti paskui jį buvo vienas malonumas. Paskui jis užsuko į krūmus ir aš likau vienas pats. Tuomet pasimečiau, pradėjau lenktyniauti su kuo papuola, nemokėjau išlaikyti pastovaus tempo. Prie pat pirmojo rato pabaigos mane pasivijo buvęs mano „vedlys“ ir pralenkė, aš nebesugebėjau bėgti paskui jį.
Bėgau be laikrodžio ir net neįsivaizdavau kokiu greičiu bėgu. Baiginėdamas pirmąjį ratą maniau, kad būsiu užtrukęs apie 2 valandas, bet, mano nustebimui, sekretoriato laikrodis rodė 1:31:00. Jei ir toliau būčiau bėgęs tokiu pačiu greičiu, maratoną būčiau įveikęs per 3 valandas. Nepaprastai apsidžiaugiau, nes supratau, kad numatytą tikslą – nubėgti per tris su puse valandos – tikrai pasieksiu.
Antras ratas buvo žymiai sunkesnis, bet ir ramesnis nei pirmasis. Kas 2,5 km buvo vandens, gėrimų ir kempinių su vandeniu punktai. Jei pirmame rate nei karto negėriau vandens, tai bėgdamas antrą ratą jau iš tolo žvalgydavausi – ar dar toli liko iki punkto. Nuo kokio 28 kilometro labai pavargau ir bėgdavau nuo punkto iki punkto. Viename netgi užkandau bananų. Punktuose išgerdavau vandens, porą šimtų metrų paeidavau pėsčiomis, paskui iki kito punkto porą kilometrų vėl pabėgėdavau. Ir taip visą kelią iki pat finišo.
Prieš pat finišą dar atradau savyje jėgų pabėgėti sparčiau, įveikiau tris bėgikus ir pakilau galutinėje turnyro lentelėje trimis vietomis aukštyn, atbėgęs 65-tas per 3:27:16. Pirmus 10 kilometrų bėgau 4:20 min/km greičiu, antrus 10 km bėgau 4:22 min/km, trečio dešimtuko vidutinis greitis buvo 5:09 min/km, o paskutinius 10 km bėgau 5:47 min/km. Kaip matyti, pirmą ratą bėgau labai greitai ir greitį laikiau pastovų. Čia turiu pasakyti Ačiū šauniajam mano pirmo rato vedliui! Antrame rate greitis krito tragiškai, o į pabaigą visiškai vilkausi, tiesiog ėjau pėsčiomis. Bet šiaip esu labai savimi patenkintas, jaučiu, kad turiu savyje jėgų bėgti greičiau. Kitame maratone sieksiu dar geresnių rezultatų.
Renginys buvo labai puikiai organizuotas, viskas labai patiko. Noriu bėgti dar kartą. Su maratonu yra panašiai kaip ir su kalnais – iš kalnų gryžęs vėl į kalnus nori. Kelios nuotraukos iš bėgimo.
Prieš startą. Esu žvalus ir kovingai nusiteikęs, šiek tiek jaudinuosi. Vis tik pirmas kartas.
Bėgimo trasa. Bėgome du ratus po 21 km. Ratas prasideda prie Katedros, eina iki Verkių parko dešiniuoju Neries krantu ir grįžta atgal kairiuoju krantu. Labiausiai patiko bėgti senamiestyje Maironio gatve palei šv. Onos bažnyčia, šv. Jono, šv. Ignoto gatvėmis. Sirgalių buvo nedaug, švietė saulė, buvo graži šaštadienio popietė. Patiko bėgti ir palei Nerį. Žmonės vaikšto pakrante, šuniukus vedžioja, jaunos mamos su vaikais, o aš sau bėgu takeliu. Gražu Vilniuje. Na, o Verkių parke nebuvo įdomu – bėgau keliuku tarp miškų ir tiek.
Po trijų su puse valandos, nubėgęs 42 kilometrus. Įveikus maratoną būna tikrai puiki savijauta. Nors kitą dieną ir sunkoka vaikščioti, lipti laiptais (ypač sunku yra lipti žemyn!) dabar jau tikrai žinau, kad ateityje bėgiosiu dar ne kartą. Maratono bėgimo sporte yra ypač gerai juntama olimpinė dvasia – svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Trasą įveikę dalyviai nors ir nieko nelaimėję jaučiasi tikrai pakiliai, visi iki vieno būna patenkinti savimi.
