Jei Didysis Kombinatorius emigruotų
Paskutinėje mano darbovietėje – vienoje Londono agentūroje – įvyko klaida ir man pervedė 300 svarų per daug. Jie kaidą pastebėjo tik kai pinigai jau buvo išsiųsti. Šiandien po pietų paskambino ir prašė grąžinti. Iš pradžių sutikau ir pažadėjau grąžinti pinigus, bet paskui susimąsčiau. Toje agentūroje aš jau nebedirbu. Manęs su jais niekas nesieja, aš jų net akyse nesu matęs ir nematysiu. O 300 svarų – pinigas nemažas: 1500 litų. Jei grąžinčiau, graužčiau save, kad nepasinaudojau galimybe lengvai praturtėti. O jei negrąžinčiau, graužtų sąžinė, kad nuskriaudžiau suklydusį agentūros darbuotoją, nes kompanija išskaičiuos pinigus iš jo algos. O jis buvo palyginus neblogas vyrukas.
Papasakojau apie savo dilemą 16-kai draugų: 6 iš jų Lietuvoje, o 10 – emigrantai (9 Londone, 1 Strasbūre). Įdomu štai kas: 6 neemigravę lietuviai visi iki vieno pinigus buvo linkę grąžinti. Vieni grąžintų kategoriškai be išlygų: „grąžinčiau, nes manau kad negrąžinus virš tavęs bus sukurta durna aura ir ji kurį laiką tęsis“, „nuo tiek milijonierė netapčiau, grąžinčiau ir mano sąžinė būtų švari“ ir „grąžinčiau, nes tai liktų mano sąžinėje“. Kiti grąžintų su išlygomis: „priklausomai nuo to, kaip su manimi elgėsi, supratingam ir normaliam žmogui grąžinčiau“.
Emigrantai elgtųsi visiškai priešingai: 9 iš 10 pasilaikytų pinigus sau. Dauguma nuomonių labai kategoriškos: „aš negrąžinčiau; jų klaida, tegu pasimoko skaičiuoti“, „pasilikčiau sau be sąžinės graužaties“, „esmė tame, kad visos tos agencijos yra parazituojantys padarai, dažniausiai tik ir žiūrintys kaip čia kokį kvailesnį lenką ar litovcą apsukt“, „tas agentas man eilinis agentūros klerkas ir tiek“, „pasilik tuos pinigus sau, nes kai aš prisimenu kaip mane visokie Coyle’ai apgaudinėdavo, apvaginėdavo ir panašiai, pikta net ir prisimint“. Ir tik vienas emigrantas buvo pasiruošęs grąžinti pinigus, kad neliktų nešvarios sąžinės, „nes atmink, kad lazda turi du galus“.
Išvados: per klaidą gautus pinigus grąžintų 100% likusiųjų Lietuvoje, o 90% emigrantų pasilaikytų pinigus sau. Tendencija daugiau negu aiški. Tik kodėl toks skirtingas elgesys? Manau, kad yra du galimi šio skirtumo paaiškinimai. Pirmoji versija tokia: visi lietuviai iki emigracijos buvo vienodi, bet emigracija juos pakeitė. Sunkus gyvenimas emigrantus užgrūdino ir pavertė cinikais. Pagal antrąją versiją, būsimieji emigrantai jau buvo kitokie dar gyvendami Lietuvoje. Būtent šis cinizmas ir meilė pinigams netgi galėjo būti viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie apskritai emigravo. Aidis pateikė trečią versiją. Pagal jį tiek emigrantai, tiek Lietuvoje likusieji lietuviai mielai priglaustų papildomus pinigus sau. Tik emigrantai tai atvirai pripažįsta, o Lietuvoje likę tai neigia ir šį norą slepia netgi patys nuo savęs.
Aš valandą laužiau galvą: „už“ ar „prieš“? Paskui paskambinau į banką ir pasiteiravau ar buvusi darbovietė gali paimti pinigus iš mano sąskaitos be mano žinios, jei turi mano asmeninius ir banko sąskaitos duomenis. Pasirodo, kad gali. Tuomet aš greit apsisukau ir už valandos jau turėjau naują sąskaitą kitame banke, į kurią mikliai pervedžiau visus savo pinigus. Pinigų nusprendžiau negrąžinti.
O sąžinei nuraminti siūlyčiau “mormonišką” metodą – 15% sumos paaukoti kilniems tikslams
negražu, negražu… jau vien todėl, kad pasakei, kad grąžinsi.
gan žema… bet vertinu už atvirumą! –
slykstu, pinigai juk ne tavo:( jei kada rasi kr. kortele, butinai apsiprekink keliose parduotuvese – kol neuzblokavo.
Svarbu ir tai, kad veiksmas vyksta ne Lietuvoje. Gyvendamas Lietuvoje siekčiau būti pareigingas visuomenės narys, naudinga, gerybinė visuomenės lastelė. Lietuvoje būčiau 100% tikras, kad mano ir to žmogaus keliai dar ne kartą susikirs. Gal paprasčiausiai kelyje man nuleis padangą ir viduryje nakties tas žmogus sustos man padėti.
Tai, kad esu Anglijoje, viską keičia. Tai ne mano šalis, ne mano miestas, ne mano žmonės. Čia viskas svetima. Svetima kalba, svetimi papročiai, svetimi įstatymai, svetima visuomenė. Aš šiai visuomenei nepriklausau, esu už jos ribų. Aš esu emigrantas, eilinis bandantis prasisiekti eastern-european.
Šis susvetimėjimas viską lemia. Jie nedraugiški man, o aš nedraugiškas jiems. Dirbau beveik dvidešimtyje kompanijų bei agentūrų ir puikiai žinau visą darbdavio ir darbuotojų santykių Anglijoje specifiką. Čia žmogus žmogui vilkas. Arba tiksliau būtų taip: anglas emigrantui vilkas. Nes vietinis anglas yra aukštesnėje padėtyje nei emigrantas; emigrantai teisių turi nedaug.
Per visą mano karjerą Londone vos kelis kartus man yra sumokėję visą pilną atlyginimą. Paprastai darbdaviai nuolatos nusukinėja tai po kelis, tai po kelias dešimtis svarų. O atgauti pinigus iš jų nepaprastai sunku, reikia eiti kryžiaus kelius. Paskaityk mano spalio mėnesio įrašą: dovydas.sankauskas.lt/teismas/bylinejausi-su-darbdaviais. Negrąžinsiu tai agentūrai pinigų būtent dėl šio nenumaldomo noro atsiteisti skriaudas plius dėl susvetimėjimo, nepriklausymo visuomenei jausmo. Aš nieko neskolingas visuomenei, kuriai nepriklausau.
O tai kaip daba skaitos jei aš nusipirkau batus (tikras įvykis), ir vienas jų lygiai po dviejų valandų pametė liežuvį, o man jau kitą dieną žavi blondinė siūlo parodyt i čekį arba eiti tikrai ne ten iš kur atėjau, tai kaip va šitas reikalas vadinasi? su sąlyga, kad batai buvo pirkti su nuolaida, galbūt ma dar reikėjo ir tą skirtumą tarp tikros ir nuolaidinės kainos apmokėti? Nes nu vis tiek, supraskit, nupirkau gražų daiktą, lyg ir ketindamas nešioti ir brand’ą reklamuoti, o čia šast ėmiau ir suplėšiau, iš anksto neįspėjęs. Dar po šiai dienai akmuo guli ant širdies, nors tu ką, ramiai miegot neleidžia.
Biblijos problematika – akis už akį, ar už skruostą kitas skruostas.
Ir menasi berods ŽAS dainos ištrauka – jei tu pats sau nepadėsi, niekas tau nepadės.
Lietuviškumu ko tais dvelkia nuostata – jei prisidirbai, tai pats ir srėbk, jei kiti prisidirbo, pulk srėbti kartu.
Nepalaikau nė vienos pusės. Nesmerkiu juo labiau.
P.S. o kad savo laiku nukardinau microsofto darbuotojo kreditine, kaip tai nesigailiu iki šiol. Ypač kai šianakt nulūždamas MS word for mac 2008 pusvalandį mano laiko prarijo.
prie ko cia jie, darbdaviai, anglai ir tt, juk tu esi savo sazines savininkas, su sita neteisybe tau teks gyventi, o tas kuris tuos pinigus pervede gal net pamirso jau. sieki but aukstesnis, tvirtesnis uz kitus, veliau gal net teks mokyti kitus, bet elgiesi smulkmeniskai ir neuztikrintai. tavo sprendime man truksta erdves. kitas dalykas – dabar tau sako “va krutas, isdure”, bet tie kas taip sako sita tavo savybe nurijo ir susikloscius kitoms aplinkybems visa tai traktuos kitaip, zinau zinau sitas – užsiplėšęs.
o debesėlis su savo batais išvis neįsipaišė…
debesėlis norėjo pasakyti, jog business-to-consumers verslo modelyje, jei tu esi ne biznis, visuomet tave mėgins išdurt (debesėlį išdūrė batų parduotuvė). Kartais subtiliai (pardavinėdami dvivalandinius batus su tariama “50% nuolaida”), kartais ne (blondinių šypsenomis siūlančiomis nereikšti pretenzijų). Bizniui viskas leidžiama ir atleidžiama, suprask – tikslas=pelnas esą pateisina visas priemones. Pradedant kyšininkavimu baigiant žmogžudytstėmis. Nemoralizavo debesėlis verslo vertybių, tiesiog retoriškai paklausė – jei verslas ir vartotojai žaidžia vieną žaidimą, kodėl pastarieji turėtų laikytis kitokių taisyklių? (”su sąlyga, kad batai buvo pirkti su nuolaida, galbūt ma dar reikėjo ir tą skirtumą tarp tikros ir nuolaidinės kainos apmokėti??”). Jei kovos lauke priešininkai išsirikiuoja patrankas, o pats kalavijuoju mosuoji, marmuriniame antkapy tikrai iškals “sąžiningas ir teisingas”, bet žmonės šnekės, jog dar ir durnas (”su sąlyga, kad batai buvo pirkti su nuolaida, galbūt ma dar reikėjo ir tą skirtumą tarp tikros ir nuolaidinės kainos apmokėti??Nes nu vis tiek, supraskit, nupirkau gražų daiktą, lyg ir ketindamas nešioti ir brand’ą reklamuoti, o čia šast ėmiau ir suplėšiau, iš anksto neįspėjęs. Dar po šiai dienai akmuo guli ant širdies, nors tu ką, ramiai miegot neleidžia”).
Paskesnėse komentaro eilutėse buvo bent pora išvadinių sakinių, gal ne visi beturi kantrybės iki galo skaityti, jei tekstas ilgesnis nei delfi.lt pirmosios naujienos lead’as?
interneto komentarai nėra akademinis rašto darbas, ir kiekvienos minties nebūtina sprausti į teiginys-pagrindimas-pavyzdys/apibendrinimas modelį. Visa grožinė literatūra be teiginio bei pagrindimo etapų sėkmingai skaitoma.
Ne kiekvienas programuotojas žino kaip “reverse-engineerinti”, savo ruožtu, tikriausiai ne kiekvienas mokantis skaityti geba perskaitęs tekstą padaryti išvadas…
o jei ir neįsipaišė debesėlis, tai bent pasiguodė – batų tikrai gražių būta
oi
tikrai nenorėjau įžeisti ar supykdyti.
tiesiog tie batai mano požiūriu čia ne vietoje, nes aš matau viską kiek kitaip – juk nebuvo kelta mintis, ar kilti į kovą su biznio grandais ir inšnaudotojais ar ne. buvo kiek nevykę autoriaus bandymai pateisinti pasisavinimą pinigų.
aš nenoriu dėtis šventuoliu – gal ir aš paimčiau (negrąžinčiau) tuos pinigus, bet bent jau būkim sąžiningi ir pripažinkim tai, vadinkim tikrais vardais ir nemeluokim sau ir kitiems.
viskas oki – taika, supratimas ir dialogas
me prisideda prie nuomonės, jog klausimas yra double-sided-sword, auksinės tiesos tikrai neprieisma. bet padiskutuot buvo malonu, dėkoju už tai.
Dovydui – labai teisingas post’as buvo. išsamus ir kabinantis. keep writting
Hmm, jei jau ten esi, tai ir tai visuomenei priklausai. Ar manai, kad vis dar priklausai Lietuvos visuomenei budamas velniai zino kur? Ar nebepriklausai jau jokiai visuomenei? Paprastai tariant, pinigus tu pavogei. Lygiai taip pat, kaip darbdaviai voge is taves. Tik jie galejo sakyti, kad turi tau priekaishtu del darbo, ar dar kazka. O tu neturi jokiu argumentu. Pavogei ir viskas. Nebuk tikras, kad kai tavo svajone “prasisiekti” ishsipildys, nesmogs sita istorija kitu galu.
ką dovydas į tai pasisakys?
tadas blinda irgi vogė
tai, kad žodis “vagystė” priverčia suklusti, dar savaime nereiškia, jog tai absoliutus blogis. Vogti ir kalbėti netiesą, krikščioniškos etikos normomis, vienodi nusižengimai. Neesi tuo reikalu niekada užsiėmęs (-ėmusi)?
Prieš mėtydamiesi akmeninis pasvarstykite ar esate tie šventieji, kuriems suteikta teisė duotuoju reikalu užsiimti?
Bet tebūnie, tikriausiai ir nebūdami tobuli galime vertinti reiškinius ir žmones. Bet ne moralizuoti, nes nerimtai kažkaip taip
Dėl priklausymo visuomenei. Taip, vadovėliškai šnekant, būdamas ten tu neišvengiamai esi tos visuomenės dalis. Bet galima ten tiesiog būti, arba visuomeniškai būti. Visiškai skirtingos sąvokos. Ir visai gerai ir normalu yra tiesiog būti didžiojoje britanijoje, net nesistengiant įsipaišyti į jų kultūrą, papročius, verybes,supraskit – ekonomiškai būti. Taip, kaip JK emigrantai šniūrais kažkada į vakarų vokietiją traukė. Taip, kaip pas mus baltarusiai atvažiuos. Ne kultūros tikriausiai pažinti išvažiavo, ir ne anglijos klerkų klaidų taisyti, o išgyventi ar užsidirbti.
>”Pavogei ir viskas”.
Labai primena “ragų” personažę darbo biržoje, sakančią “ne ne ne, tikrai ne, NE IR VISKAS”.
>”Paprastai tariant”
tarkim šiek tiek mažiau paprastai, ypač purvais drabstydamiesi.
ir nu kurkim savo svajones, įgyvendinkim jas, o kai nesiseka to daryt, na nepavydėkim kitiems, jos siekiantiems.
Pagal Lietuvos Civilinio kodekso 6.241 str. 1 d. 4 p. darbuotojas neprivalo grąžinti permokėtų pinigų, jeigu nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Kokios klaidos vadinamos sąskaitybos klaidomis – neaišku. Reikėtų kreiptis į teismą ir tik teismas gali nuspręsti. Nežinau ką šiuo atveju sako Anglijos įstatymai, bet tikėtina, kad kažką panašaus. Taip kad galima permokėtų pinigų negrąžinti oficialiai, pagal įstatymą.
Ar tai vagystė? Hm, rodosi nieko nevogiau, nors ką gali žinoti. Gal nepradėsime vagyste laikyti kai pasiskoliname (ar NEMOKAMAI atsisiunčiame iš interneto) paklausyti muzikinį cd, pažiūrime filmą ar šiaip paskaitome kokią knygą, taip nepirkdami savo kopijos ir neatnešdami kai kurioms kompanijoms pelno. Nors tos stambios (labai stambios) kompanijos visa gerkle rėkia VAGIAMA MUZIKA, VAGIAMI FILMAI, VAGIAMOS PROGRAMOS. Piratinės kopijos, aišku, skiriasi nuo negrąžintų pinigų, čia jas paminėjau tik tam, kad būtų matyti kaip plačiai yra švaistomasi vagystės sąvoka. Už vagystę baudžiama, o už permokėtus pinigus – ne, atvirkščiai, tam tikromis sąlygomis galima jų net negrąžinti.
Be to, mano darbdavys buvo darbo agentūra. Su buvusiais darbdaviais nebeturiu jokių santykių. Tiesa, jokių santykių aš iš vis su jais neturėjau, nesu pasirašęs nei vieno dokumento, nesu matęs nei vieno tos agentūros darbuotojo, neįsivaizduoju net kur jie įsikūrę. Lietuvoje tokio tipo darbdavių dar nėra daug, bet jau yra tekę matyti Delfyje kelis straipsnelius apie žadamas įteisinti „darbuotojų nuomos paslaugas“. Darbuotojų nuomos agentūros yra patys didžiausi parazitai ir žmonių išnaudotojai. Netrukus jos atsiras ir Lietuvoje, nes tai puikus būdas apsukriems verslininkams pasiplėšti iš pusiau nelegaliai „importuotų“ juodadarbių iš Baltarusijos, Kaliningrado, Ukrainos ir netgi dar tolimesnių kraštų.
>Gyvendamas Lietuvoje siekčiau būti pareigingas visuomenės narys, >naudinga, gerybinė visuomenės lastelė
hmmm man rods nesvarbu kur gyveni, tu būsi toks koks esi. Lietuvoje irgi darbadaviai su duona ir druska nesutinka, taip kad Lietuvoje irgi būtum negražinęs. Nemanyk, kad grįžus į Lietuvą bus taip lengva iškart pasikeisti.
Aš nesmerkiu tik noriu parodyti kurioje vietoje tu klysti savo požiūryje.
O ką reiškia „toks koks esi“? Aš kiekvieną kartą kitoks. Užvakar rimtas, vakar piktas, šiandien liūdnas, rytoj atgailaujantis, poryt linksmas. Mano sprendimus lemia ne akmenyje iškalti kanonai, o nuotaika. Jei man gera, aš elgiuosi, kad kitiems būtų gerai. Jei man bloga, aš elgiuosi atitinkamai.
Kiekvieno iš mūsų sprendimus lemia aplinka ir kontekstas. Sutinku, kad yra tam tikri pamatiniai principai: „Dievo įsakymai“, „žmogaus teisės“ ir panašios absoliučios tiesos. Tačiau visi mūsų smulkūs kasdieniai poelgiai ir momentiniai sprendimai remiasi ne šiomis tiesomis, o paprasčiausiai priklauso nuo nuotaikos, nuo to, kuria koja iš lovos išlipome.
Stiprus tas žmogus, kuris primdamas sprendimą gali atsiriboti nuo aplinkos įtakos. Aš ne toks. Pavyzdžiui, tokia smulkmena. Lietuvoje nemėtydavau šiukšlių gatvėje, kartais nešdavau rankoje per pusę Vilniaus, kol rasdavau šiukšlių dėžę. Londone tyčia metu viską ant žemės ir dar taip, kad kuo daugiau priterščiau, nors šiukšlių dėžė visai šalia. Aš tai laikau „pasipriešinimu“. Nepamatęs rytų Londono nesuprasi ką turiu omenyje. Yra dvi Anglijos: viena yra Karalienės, Canary Wharf ir The Economist Anglija, o kita yra emigrantų, kebab shop’ų ir The Sun Anglija. Aš gyvenu pastarojoje.
Geras būdas pasipriešinimui – šiukšlių mėtymas…
Geras poelgis -> pinigu negrazinimas (pinigu cia atvaziaves tikriausiai).
Blogas poelgis -> siukslinimas.
Jei tau cia taip blogai ir tu nori “protestuot” ar kazhkam “priesintis”, kodel tu cia is vis sedi? kas tave laiko? Jei tu ziuri i Lietuva kaip i sali kurios lastele nori but, tai buk ir ugdyk kitas lasteles kurios “siukslina” Lietuvoje.
Visiskai zemas elgesys mano nuomone, net nevertas snektu, o va keli simtai svaru ne pro sali
stai taip ziuriu as…
beje, as ne emigrantas, as laikinas darbininkas
F
Na, dėl šiukšlių esam, Dovydai, šnekėję seniau, ir aš nešiukšlinu dėl to kad visų pirma aš gyvenu SAVO planetoje Žemė, ir tik po to skirstau į savo šalį ar ne savo. Ir nors Anglija man visiškai nerūpi, negaliu šiukšlinti Žemės.
Antra, kaip akivaizdžiai matosi, kai komentarą rašo neemigravęs žmogus, ir emigrantas. -> Lietuvoje irgi darbadaviai su duona ir druska nesutinka, taip kad Lietuvoje irgi būtum negražinęs<- Nė velnio. Aš su užsidegimu įkalbinėjau pinigų negražinti, nors garantuoju, kad nei man, nei Dovydui, esant Lietuvoje tokia moralinė dilema neiškiltų. Sakau nuoširdžiai, ar rasčiau piniginę, ar mobilų telefoną, Lietuvoje būdamas grąžinčiau nė nesuabejojęs. Panašus ir emigrantų – neemigrantų nuomonių skirtumas ir dėl rasizmo. Juokinga ir klausytis kaip žmonės Lietuvoje piktinasi ir nelyg Mauglis kartoja “mes abu vieno kraujo – tu ir aš”. Bet čia jau kita tema. Na o summa summarum yra tokia kad visos tos agentūros yra parazitai, tik ir laukiantys, kada ir kaip tave čia apsukti, ir jie tai daro tyčia. Tad aš žinau, kad jei tik man pasisektų, ir kažkas taip apsigautų, man klausimų nekiltu
> Jei tau cia taip blogai ir tu nori “protestuot” ar kazhkam “priesintis”,
> kodel tu cia is vis sedi? kas tave laiko?
Velniai žino, Vladai, ko aš čia sėdžiu. Neturiu nei žalio supratimo. Man čia nepatinka, tai faktas. Milijonų neuždirbau – ką uždirbau, tą išleidau. Kuo daugiau uždirbu, tuo daugiau išleidžiu ir atvirkščiai. Balansas visada apie nulį. Laikas man jau kelti sparnus ir skristi iš čia, tik dar nesu mintyse iki galo subrandinęs savo skrydžio krypties ir tikslo. Tad ir sėdžiu čia, bręstu.
> Geras būdas pasipriešinimui – šiukšlių mėtymas…
…
> Aš nešiukšlinu dėl to kad visų pirma aš gyvenu SAVO planetoje Žemė
Aš Žemės kaip planetos neteršiu, anaiptol, laikau save atsakingu žmogumi. Nelieju tepalo į vandenį, nepilu benzino ant žolės, nepalieku atliekų miške. Negaliu pakęsti tų, kurie taip daro. Ir užrašų „Dovydas buvo čia“ ant gamtos ar architektūros paminklų nepalikinėju. Gamta mūsų namai, laikykime ją švarią.
Aš šiukšlinu ne bet kaip ir ne bet kur. Ar numesiu saldainio popieriuką į šiukšlių dėžę ar paprasčiausiai ant šaligatvio – skirtumas nedidelis. Popieriukas vistiek nukeliaus ten pat – į savartyną. Skirtumas tik toks, kad kol šiukšlių mašina jo nesusiurbs, jis voliosis ant asfalto ir kartu su kitomis East Hamo šiukšlėmis puoš šį nuostabų rytų Londono kvartalą. Šiukšlė Green Streete nelygu šiukšlei Stonehendže. Yra patarlė: „geras paukštis savo lizdo neteršia“. O kaip vadinasi tas paukštis, kuris teršia svetimą lizdą?
Gegute vadinas
-> O kaip vadinasi tas paukštis, kuris teršia svetimą lizdą?
Šiknius
Pacituosiu Didyjį Kombinatorių:
Я не разбойник, и не апостол.
И для меня, конечно, тоже все не просто.
Разбор грехов моих оставьте до поры.
Вы оцените красоту игры.
Na dėl tų pinigų… Aš sakyčiau, nesigraužk
Pamenu, senais, bet ne tokiais gerais sovietmečio atsitraukimo iš mūsų gyvenimo ir atminties laikais, tėtė rado piniginę… sprogstančią nuo dolerių pertekliaus. Rasta piniginė buvo šalia viešbučio – ryškiai kliento pamesta… Sėdėjom visa šeima prieš ją, žiūrėjom, apsivalydavom greitai greitai betystančią seilę ir vis klausinėjom vienas kito – “Ką turėtumėme daryti?” Pinigus pasilikome 
Tada aš gavau dovanų naują dviratuką, o brolis gavo dalį sumos pirmajam Golf’ui 
Korteles ir visus kitus dokumentus nunešėme į viešbučio registraciją. Žinai, nesigailiu, nes… vėliau tą viratį nujojo vagys iš sandėliuko, o brolis, pardavęs Golf’ą, įsigijo kitą automobilį 
bet dėl to dviračio “obydna” bent nebuvo – vis ne juodu prakaitu pinigai uždirbti 
Taigi, jei tikėčiau Dievu, sakyčiau – ką Dievas davė dabar, vėliau atims. Vadinasi, balansas vis tiek gausis, taigi nejamkime į galvą 
O dėl šiukšlinimo trumpas komentaras – jei nemėtytumėme gatvėje popieriukų, tokie patys imigrantai, kaip mes, neturėtų kaip duonos užsidirbti
Taigi, šiukšlindami sukuriame darbo vietas, vadinasi, darome gerą žmonijai 
Dovydai, maniake tu, sukciau mazas, kai atvaziuosi i Vilniu, gausi alaus statyti, kad toks benderis pasidarei
bet sazine vis tiek nerami, kad rasai apie tai…
Linkejimai
Nieko panašaus nesu skaitęs tinklaraščiuose. Grynuolis. Pagarba.
O patį poelgį vertinti nėra ko – viskas išdėstyta ir įvertinta. Svabiausia neužsižaisti, nes karmos dėsnis veikia. Neseniai žiūrėjau filmą “The Box”. Iš esmės – apie tą patį.
Na bereikalo negrazinai jei tavo nauji dardaviai paskambins i sena darboviete … stebuklingu budu ir paprasys apie tave papasakoti tai geruoju nesibaigs. 300 svaru juokingi pinigai uzsienyje nuo ju turtingesnis netapai juk….